Apie Romos katalikų bažnyčios komunikacijos klaidas jau esu rašęs 2010-asiais, po a.a. Algirdo Mykolo Brazausko mirties susidariusios komunikacijos krizės. Šįkart prie temos paskatino grįžti Lietuvos radijo žurnalistas Simonas Bendžius, paklausęs apie situaciją bažnyčioje dėl popiežiaus liokajaus bylos. Visą reportažą galite paklausyti internete laidos „Ryto garsai“ archyve spalio 5 d. įraše suradę žymą 121:30 arba laidos įrašą perskaityti straipsnio „Popiežiaus liokajaus istorija – pernelyg sureikšminta ar rodanti krizę Romos kurijoje?“ forma interneto portale bernardinai.lt.
Čia pateikiu savo komentaro dalį, kuri bene tiksliausiai apibūdina, kokią pagrindinę problemą matau šių dienų katalikų bažnyčios komunikacijai Lietuvoje:
Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.
Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.
Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.
Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį.
Jeigu reikėtų šią mintį išreikšti paprastai ir vienu sakiniu, tai reziumuočiau, kad pagrindinis iššūkis bažnyčiai – tai kalbėjimo būdo pakeitimas, persikeliant iš sakyklos į „Facebook“ socialinio tinklo profilį. Kelias milžiniškas.
