Idėja XXI a. Lietuvai – dalinkimės skaitmeniniu turtu, taip jo tik daugės

Atvirų duomenų judėjimas neturi ir net negali sustoti ties atskirų valstybės kaupiamų visuomeninių duomenų atvėrimu. Šis procesas turi būti nuolatinis ir, kiek įmanoma, platesnis. Kaip to pasiekti – trys paprasti ir gyvi pavyzdžiai.

Užrakinti kultūros lobiai

Imkite bet kurį Lietuvoje veikiantį kraštotyros muziejų ir rasite puikius muziejaus archyvus, daugybę unikalios medžiagos. Daugeliui savo šaknimis besidominčių žinomas Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame guli daugybė tomų įvairiausių konfesijų Lietuvos religinių bendruomenių metrikų – gimimo, vestuvių, mirčių. Unikali ir sprogi informacija.

Nors skaitmeninimo procesas vyksta, tačiau lėtai, prieiga ribota, įrankiai nepatogūs. Vietoj patogių elektroninių archyvų – nykios skaityklos, lėtas knygų „suradimo“ ir teikimo rankinei peržiūrai procesas. Dėl to didžiulis turtas – religinių bendruomenių sukauptos žinios – pasiekiamas mažai visuomenės daliai, o dabartinis mechanizmas tik naikina jį, nes nuo kiekvieno pirštų prisilietimo senosios knygos dūla ir byra.

Tačiau istorijos archyvas – dar net išimtis, kai skaitmeninimas šiek tiek juda į priekį. O ką galite rasti pagrindinių Lietuvos kultūros saugyklų interneto svetainėse. Ar prisimenate bent vieną rimtą elektroninio turinio muziejų su skaitmeniniais fondų vaizdais? Jeigu MET atveria viską internete – ko bijo lietuviškų kultūros sandėlių sargai?

Ne visai smulkūs, bet beprasmiai „versliukai“

Gera pusė Lietuvos kiekvieną rugsėjį išgirsta žinių iš lankomų mokyklų, jog reikia 5, 10 ar net 20 eurų už kokias nors „pratybas“, „užduočių sąsiuvinius“ ar dar ką nors. Gerbiu tų leidinių autorių teises ir jiems turi būti deramai atlyginama, tačiau yra vienas „bet“.

Daugeliu atvejų švietimo sistema centralizuotai finansuoja vadovėlių ir uždavinynų ruošimą – vyksta konkursai, ekspertai atrenka geriausius pavyzdžius, už jų rengimą nemenkai atlyginama, o vėliau valstybė tūkstančiais vienetų perka išleistus produktus.

Kodėl negalima tų produktų išsireikalauti elektroniniu formatu (pavyzdžiui, klasikiniu PDF ar keliais, naudojamais modernių skaityklių) ir spaustuves palikti gyventi viduramžiuose, o XXI amžiaus Lietuvoje moksleivių kuprinėse palikti tik po vieną planšetę, kurioje vienoje tilptų ir visi vadovėliai, ir uždavinynai, ir dar šimtas kitų reikalų.

Ar tai nėra pavyzdys, kai švietimo sistemos „vidurinė grandis“ „sėkmingai bendradarbiauja“ su atitinkamo segmento leidybos bendrovėmis, užtikrintai susirenkančiomis neva vaikų ugdymui skirtas, tačiau akivaizdžiai neefektyviai naudojamas lėšas? Paskaičiuokim – jeigu tartumėm, kad Lietuvos mokyklose bent 300 tūkst. moksleivių išleidžia bent po 10 eurų, tai gautųsi įspūdinga 3 milijonų eurų, paliekančių tėvų kišenes, suma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, signalizuojanti, kiek išleidžia pati valstybė.

Todėl tokių „versliukų“ naikinimas per produktų ir paslaugų skaitmeninimą ir elektroninį dalinimąsi yra lengviausias ir greičiausias būdas vienu šūviu suguldyti bent kelis valstybinio neefektyvumo kiškius.

Biurokratų stalčių paslaptys

Trečias gyvenimiškas pavyzdys – tai kafkiška kelionė po biurokratų stalčius. Ji labai panaši ir rašant individualų skundą į bevardį „vieną langelį“, ir kariaujant grupinius tikrąjį visuomenės interesą atitinkančius karus.

Kaip pavyzdį imkime kurios nors srities X valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo pjūvį. Dažniausiai remiamasi ilgamete valstybės institucijų pozicija, kurią formavo skirtingi vadovai, taip pat joje bus daryta dešimtys studijų, tyrimų, analizių. Ką jau kalbėti apie įvairiausias darbo grupes, konferencijas, renginius ir dar galybę kitų įvairiausių duomenų šaltinių, šūsnis teisės aktų projektų ir juos lydinčios medžiagos. Tačiau visa ši informacija dažniausiai nėra skaitmeninta (pavyzdžiui, pabandykite surasti kokios nors net ir praėjusios kadencijos Vyriausybės darbo grupės narių sudėtį ar jos darbo rezultatus).

O juk už visą tą valstybė yra sumokėjusi ir kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę tuo turiniu atvirai naudotis. Tačiau negali.

Reta išimtis, tiesmukai atskleidžianti slypinčius lobius, yra Seimo plenarinių posėdžių stenogramos – tūkstančiai pasisakymų, nuomonių įvairiausiais gyvenimo klausimais. Ar jie svarbūs? Taip, kiekvieno klausimo nagrinėjime politikai gina tam tikrą poziciją, kuri svarbi šimtams ir tūkstančiams to srities žmonių. Tačiau šalia Seimo plenarinio posėdžio visa kita informacija lieka (geriausiu atveju) popieriniuose kažkieno archyvuose.

Kad ir paskutinė naujiena – pabandykite vienoje vietoje rasti visą valstybės įstaigų ir institucijų turinį, sukurtą dvigubos pilietybės klausimu. Šimtai žmonių, tūkstančiai dokumentų ir jokio aiškumo.

Skaitmeninio dalijimosi Lietuvos vizija

Kai kažkada, dar 2012 metais, tokią mintį pasiūliau kultūros paveldo specialistams, pamačiau išplėstas akis ir piršto sukiojimą prie smilkinio: „Kaip mes galima atiduoti už dyka savo didžiausius turtus?“.

Paradoksas, bet dalijantis skaitmeniniu turiniu niekas nenuskursta, o atvirkščiai – tik turtėja. Puikus paskutinis pavyzdys, tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, kai Lietuvos tyrėjų pamiršti (o gal tiesiog ignoruoti) lietuviškos judaistikos palikimo turtai tampa įspūdingų pasaulinių antraščių naujiena ir galimybe.

Šis tekstas buvo paskelbtas portale delfi.lt kaip iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalis.

Lietuviškos Nobelio premijos laureatų šaknys

Seniai seniai, 2005-aisiais tuometiniame „Atgimime“ bandžiau suregistruoti visus lietuvius – Nobelio premijos laureatus. Vakar apie tai pirmą kartą skype-interviu forma kalbėjau per „Info TV“, o čia pridedu trumpą faktų santrauką.

Metai Sritis, už ką Asmuo Ryšys su Lietuva
(pildoma)
1961
Chemijos srityje už fotosintezės elektrocheminių procesų tyrimą Melvin Calvin Tėvas – emigrantas iš Kalvarijos
1980 Literatūros srityje už 1953 m. „Pavergtą protą“ ir kt. kūrinius apie stalinizmą Czesław Miłosz g. 1911 Šeteniuose, šalia Kėdainių
1982 Chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą Aaron Klug g. 1926 Želvoje, Ukmergės raj.
1985 Taikos premijos laureatas kaip vienas iš judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių Boruchas Lacas
(Bernard Lown)
g. 1926 Utenoje
1988 1/3 premijos fiziologijos ir medicinos srityje už tyrimus, kaip vaistus (pvz, nuo leukemijos maliarijos) gaminti ne iš natūralių medžiagų Gertrude Elion Tėvas – Lietuvos žydas
1991 Literatūros srityje už kūrinius apie apartheidą Nadine Gordimer Tėvas – Žagarės, Joniškio raj., žydas
1996 1/3 premijos fizikos srityje už supertakumo ir helio-3 atradimą David Lee Seneliai – Lietuvos žydai
2002 1/3 premijos fiziologijos ir medicinos srityje už darbus genetikoje Sydney Brenner Tėvas – Lietuvos žydas
2013 1/3 premijos ekonomikos srityje už turto vertės empirinius tyrimus Robert James Shiller Tėvas – emigravęs iš Vakarų Lietuvos
(pildoma)
2013
Chemijos srityje už ??? Michael Levitt Tėvas – emigravęs iš Plungės
(pildoma)
2016
Literatūros srityje už muzikos kūrinius ir tekstus Bob Dylan Seneliai iš motinos pusės – Lietuvos žydai

„Mūsiški“ paradoksai

Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.

Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.

Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.

Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.

Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.

Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.

Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?

Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.

Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..

Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.

Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.

Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje
Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos  6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbasbuvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais
1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais
1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino
Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose
Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų
1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.
Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas
Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.