Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (page 1 of 29)

Gyvenimas po „Game of Thrones“ – pasikeitusioje storytelling’o tikrovėje

Tyrionas Lannisteris jau tapo klasikiniu personažu, iliustruojančiu racionaliai cinišką XXI amžiaus pilietį. Jo aštrus protas ir įžūli drąsa turėti bei reikšti kritišką nuomonę apie visus ir viską nepaliko abejingų. Lygiai taip pat drąsiai jis apibūdino ir istorijų pasakojimo reikšmę pasaulyje: „Kas jungia žmones? Kariuomenės? Auksas? Vėliavos? Pasakojimai. Nėra pasaulyje nieko galingesnio, nei geras pasakojimas!“.

Istorijas pasakoja visi ir visur. Ar tai būtų iš Seimo tribūnos kalbantis politikas, ar žiūrimiausiu metu per TV rodoma prekybos tinklo reklama, ar prie vakarienės stalo dienos įspūdžiais besidalinanti šeimyna. Ir visgi, GOT (nors tikslesnis trumpinys būtų ASOIAF nuo pilno pasakojimo pavadinimo „A Song of Ice and Fire“) žymi lūžį istorijų pasakojime. Kai kurie pokyčiai svarbūs istorijas kuriantiems ir pasakojantiems, kai kurie – jų besiklausantiems ar skaitantiems, tačiau beveik visais atvejais tai kuria naują mūsų visų, gyvenančių informacinėje visuomenėje (jeigu dar ne virtualioje realybėje), tikrovę.

Džordžui Reimondui Ričardui Martinui (internete jį rasite kaip GRRM) GOT idėja gimė dar 1991 metais. Tuo metu jis buvo jau gana žinomas mokslinės fantastikos rašytojas, kurio kūriniai nominuoti „Hugo“ ir „Nebula“ premijomis. Tačiau apie GOT pradžią interviu britų leidiniui „The Guardian“ autorius pasakojo kaip apie trumpą apsakymą. Pirmasis „Ledo ir ugnies giesmės“ skyrius (kuriame Starkų vaikai randa vilkiukus) turėjo ir likti trumpa istorija, tačiau „iš niekur“ nusileidusi istorija autoriaus nepaleido ir jis pradėjo ją plėtoti ir vyti naujas gijas. Pagrindinė istorijos linija susidėliojo ne iš karto – pirmoji serijos knyga pasirodė tik 1996 metais. Antrajai užbaigti prireikė dar trijų, o trečiajai (kurios turinio didelė dalis jau buvo sudėliota iki tol) knygai užteko metų.

Antroji GOT jau tapo viena iš geriausiai perkamų knygų JAV, todėl kartu žengė ir pasaulinė šlovė – pasipylė fantastikos pasaulyje taip įprastos fanų bendruomenės, konferencijos, renginiai ir kita su knygų rinkodara artimai susijusi veikla. Tačiau kultu tampantis judėjimas pakėlė ir kokybės kortelę, todėl GRRM teko grįžti prie plėtojamų istorijų tikslumo, nuoseklumo, tarpusavio ryšių. Tapo nebeįmanoma „pagudrauti“ supaprastinant ar kaip kitaip palengvinant istorijos rašymą. Todėl ketvirtoji knyga (realiai – dvi dalys, kiekviena atskirai verta knygos vardo) užtruko penkerius metus ir pasirodė tik 2005 metais, o penktoji (irgi dvi dalys) 2011 metais – jau po šešerių metų darbo.

Ir tada, 2011-ųjų balandį HBO paleido TV serialą, kuris globalią fantastikos mėgėjų meilę pavertė popkultūros dalimi – GOT istorija tapo neatsiejamu XXI a. pradžios kasdienybės ženklu, įsipynusiu ne tik į TV ekranus, bet ir visiškai nelauktas erdves – nuo vyrų/moterų santykių, mažumų ir neįgaliųjų rolės visuomenėje iki sofistikuotų problemų, bandančių apginti ir paaiškinti autoritarizmą, ciniškai pasijuokti iš demokratijos procedūrų.

Tačiau grįžkim prie istorijų pasakojimo. GOT sukūrė naują „storytelling“ standartą, kurį apibūdins 5 požymiai – pasakojimo mastas, nebeatpažįstamai susipynę 7 pasakojimų tipai, tirpstanti istorijos pradžia ir pabaiga, „centrinio“ herojaus atsisakymas, istorijos sužaidybinimas („gamification“).

7 klasikiniai istorijų pasakojimo tipai
Įveikti monstrąPrincas prieš drakoną
Pelenė į karalienesKaip uždirbti milijoną?
MisijaGelbstint eilinį Rajeną
Kelionė ir sugrįžimasŽiedų valdovas
KomedijaŠauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare
TragedijaPilėnai
AtgimimasSalotos McDonalds‘s užkandinėse
Iš Christopher Booker „The seven basic plots“

Tokio masto istorijų nebuvo

Fantasy kūriniuose pasakojimo žemėlapiai – dažna praktika, tačiau GOT atveju kiekvienas elementas papildytas realiais pasakojimais

Jeigu turite vaikų, turėtumėte prisiminti ir pasaką apie Raudonkepuraitę. Tikriausiai prisiminsite ir kitus bazinius pasakos dalyvius – vilką, močiutę. Jeigu pasaką skaitėte pilną pasakos versiją, tikriausiai sutiksite, kad šalia jų buvo bei kažką darė dar ir mama, ir medžiotojai.

O kiek veikėjų yra GOT? Vien tiesiogiai dalyvaujančių grumtynėse dėl sosto – 7 šeimos. Kiekvienoje šeimoje po kelis tiesioginius pretendentus ir dar po keletą šalutinių. O kur kitos grupuotės? Baltieji numirėliai su savo riteriu, Valyrijos, Esoso, Dotrakų ir kitų žemių atstovai, prie vietovių nepririšti Auksinės kompanijos ir kiti klajojantys personažai? Visus juos sudėję lengvai gautume 50 ir daugiau personažų, dalyvaujančių siužeto pirmose linijose.

Ką tai (personažų skaičius) keičia istorijų pasakojime? Personažų skaičius istorijos sudėtingumą didina ne aritmetine, bet geometrine progresija. Tą gerai iliustruoja dvipusių santykių šeimose skaičiaus augimas. Štai dviejų tėvų ir vieno vaiko šeimoje yra 3 ryšiai. Dviejų tėvų ir dviejų vaikų – jau 6. Dviejų tėvų ir trijų vaikų – jau 10. Ir čia neskaičiuojame kolektyvinių santykių kaip kad 2+1, 3+1 ar 2+2.

Daug personažų – sudėtinga ir kompleksinė istorija. Tai ir pedantiškai tikrinami loginiai ryšiai rašytojui, ir nykstantys apribojimai kurti įvairiapuses asmenybes. Būtent tuo daugelį įtraukia GRRM – savo sugebėjimu kurti realias asmenybes, šviesmečiais nutolusias nuo XXI amžiuje pašiepiamo geras-blogas modelio.

Klausimą „Ką tai reiškia rašytojui?“ netrukus turėsime performuluoti į klausimą „Kaip rašytojų grupei kurti nuoseklų pasakojimą?“. Nuo GOT atsiradimo „iš niekur“ 1991 metais iki 2021-ųjų – trisdešimt (!) metų. Tačiau XXI amžius nelaukia. Tiksliau, verslo pinigai „dega“ ir rašytojai bei kūrėjai turės atrasti būdą, kaip grupėmis – valdomomis ar chaotiškomis (kaip kad Tolkieno pasekėjų pasaulyje) – atrasti būdą kurti didžiules istorijas. Iššūkis globalus – nes GOT, Hario Poterio ar net tų pačių Žvaigždžių karų fanų bendruomenės nebeturi nei geografinių, nei kalbos, nei amžiaus ribų. Istorijų pasakojimas tampa sudėtinga ir didelio masto projektų valdymo mašina, kur ne taip toli iki programuotojams įprastų didelių programinio kodo valdymo metodų – sistemos planavimas, moduliai, jungtys ir pan.

Kam to reikia? GoT sėkmė parodė, kad to reikia vartotojui – skaitytojui, prekės ženklo X gerbėjui, paslaugos A ar produkto B pirkėjui. Todėl trijų pastraipų pasakojimai-legendos apie puikų prekės ženklą jau yra seniena. Ruoškimės visi kartu kompleksinio ir sudėtingo pasakojimo tradicijai – tai įtrauks mus visus ir nepaleis. Nes pirkėjas moka!

Nesibaigiantis „kelionės“, „misijos“, „komedijos“ ir kitų pasakojimų tipų miksas

Didelio pasaulio realybė – tai geografiškai (arba psichologiškai) nutolusios vietovės, jas būtina jungti ir todėl iš bazinių 7 pagrindinių pasakojimo tipų šiuolaikiniame istorijų pasakojime ypatinga vieta tenka kelionės ir misijos („quest“) mišiniui. Jeigu iki šiol tai būdavo atskiri pasakojimo modeliai, tai dideliame pasaulyje kelionė tampa neišvengiamo pagrindinių pasakojimo būdų rišančiąja jungtimi.

Personažai nuolatos ir visur keliauja – tai nebūtinai yra užduočių virtinė, kartais jie keliauja net nežinodami nei kur, nei kodėl – pavyzdžiui, nuo kažko bėga. Tačiau istorijų pasakotojui nėra kitos galimybės personažus „judinti“ didžiulėje naujo pasaulio erdvėje.

Šios kelionės dideliame pasaulyje tampa iššūkiu, kai didelę grupę veikėjų vėliau bandoma logiškai „suvesti“ į vieną veiklos epizodą (pavyzdžiui, bandant sukurti loginį pagrindą istorijos pabaigai). GOT atveju tokią situaciją matėme aštuntojo TV sezono „Paskutinio mūšio“ epizode, kai net pora įvadinių sezono serijų buvo skirtos ne kam kitam, o lanksčiam personažų „perkėlimui“ į Šiaurės sostinę. Paradoksalu, kad vos tik konfliktas išsisprendė – visi personažai vėl pasuko į skirtingas puses, vėl atidarytos bent keletas naujų kelionių pasakojimų linijų.

Nyksta istorijos pradžia ir pabaiga

„Star Wars“ epizodų istorijų chronologijos schema

Visgi, didžiuliame pasaulyje nebegali būti nei pradžios, nei pabaigos momento. Visada bus tokių epizodų, kur vienos pasakojimo gijos užsibaigs, o kitos – tik prasidės. Tai, kad istorija pradėta kažkada pasakoti, tampa tik pačiam pasakotojui svarbia aplinkybe, o istorijos naratyvas plečiamas ir pildomas pagal bendrą pasakojimo planą.

Tokiame „plačiame“ pasaulyje žinių apie pasaulį „atvėrimas“ kaip tik tampa dar vienu nauju istorijų pasakojimo įrankiu. Nes skirtingą žinių lygį turintys personažai savo veiksmais ir elgesiu kaip tik ir tampa informacijos perdavimo priemonėmis.

Dėl tos pačios priežasties pasakojama istorija iš esmės bet gali būti pratęsiama – net ir visiems pagrindiniams (ir įprastiems) personažams pabaigus savo kelią yra neribotos galimybės kurti ir įtraukti naujus veikėjus, jų lūpomis ir rankomis pildyti ankstesnių herojų veiklos epizodus, „nutylėtas“ istorijas. Taip istorijos tampa lanksčios ir menkai priklausomos nuo atskirų personažų linijų.

Kartu su nykstančiais pradžios ir pabaigos epizodais nyksta ir „laimingos pabaigos“ situacijos. Nors tai lemia ir besikeičiantys istorijų vartotojų lūkesčiai, tačiau savo dalį prideda ir pats istorijų pasakojimo būdas. Kai istorija nesibaigia, o tik stabteli, fiksuoti „visapusišką (pra)laimėjimą“ yra ir sudėtinga, ir nerealistiška. Todėl tai, kas puikiai tinka eiliniam Holivudo hitui, šiuolaikiniame istorijų pasakojime dingsta ir užleidžia vietą eilinei neatsakytai užuominai („cliff-hanger“).

Ką tai keičia vartotojui? Tai reiškia, kad jis „pasodinamas ant adatos“ su viltimi laukti savaitę, mėnesį, metus ar dar ilgiau tęsinio – su viltimi, kad kažkas pasikeis, kad kažkada aiškumas atsiras, kad tie dideli ir pamatiniai klausimai bus atsakyti. Deja, turiu nuvilti – tokių klausimų esmė, kad jie nėra ir nebus atsakomi. O jeigu kažkas tai ir pabandys, tai tik tam, kad jo versija būtų suabejota, paneigta ar netgi atmesta paties autoriaus. O mes – visi istorijų klausytojai – tam lengvai pasiduodame. Juk ne eurą ir ne du atiduotume už GOT tęsinį, ar ne? O vartotojų noras – įsakymas komercinio šou gamintojams.

Herojus – visa bendruomenė, o ne pavienis asmuo

Pagrindiniai GOT veikėjai ne tik atitinka atskirų įvairiaspalvės masinės auditorijos grupių lūkesčius, bet ir kartoja 12 pagrindinių archetipų požymius

Neaprėpiamai didelis pasaulis keičia ir istorijos turinį – kelionės arba misijos tampa nuolatine veikimo būsena, o pasakojimas virsta sudėtiniu ir besikeičiančiu. Didelis būrys veikėjų tampa pėstininkais, kurie nebėra pagrindinė pasakojimo ašis, o labiau – didžiulio pasaulio jungtys, padedančios žengti iš vieno istorijos epizodo į kitą.

Herojumi ir antiherojumi nebėra vienas unikalus ir istorijos tėkmę lemiantis asmuo ar objektas. Dabar pagrindinis veikėjas gali išnykti, paskui atsirasti – tai nekeičia istorijos, nes jie tėra pėstininkai, net ir tariami situacijos valdovai tėra nuo kitos aplinkos priklausomi personažai. Todėl „baltųjų riteris“ gali pralaimėti, „kruvinose vestuvėse“ sunaikinamas visas „žiedas“, tačiau istorija juda pirmyn. Kaip sakydavo Šveikas, „niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų“, nes iš vieno herojaus rėmų išsilaisvinęs pasaulis sukasi toliau.

Jeigu ankstesnėje istorijų pasakojimo tradicijoje herojaus veiksmai yra viso plėtojamo pasakojimo pagrindas, tai herojų skaičiui eksponentiškai augant keičiasi ir istorijos emocinis pagrindas. Atsiveria galimybės apie istoriją kalbėti iš „grupinio“, o ne „lyderio“ požiūrio taško. Kelių skirtingų įvairialypių asmenybių pildoma istorija yra tvirtesnė, labiau artima „realiam gyvenimui“, todėl gerokai labiau įtraukianti ir įtikinanti.

Kartu su grupine lyderyste atskiri herojai tampa labiau panašūs į pėstininkus – juos galima aukoti, jų sėkmės ir pralaimėjimai tampa bendro paveikslo dalimi, o ne pagrindine istorijos plėtojimo priemone.

Nors asmeninis pasiaukojimas ir konkrečių momentu pasakojimo centre esančio asmens veiksmai vis dar išlieka pagrindiniu rašytojo įrankiu, tačiau tai nebeturi tos egzaltuotos reikšmės, o taktiniais sumetimais hiperbolizuojamas vieno ar kito personažo heroizavimas nedarko bendro pasakojimo realumo jausmo.

12 pagrindinių archetipų
Ego tipaiNekaltasis (innocent)
Eilinis žmogus (everyman)
Herojus (hero)
Rūpintojėlis (caregiver)
Dvasiniai tipaiKeliautojas (explorer)
Sukilėlis (outlaw)
Įsimylėjėlis (lover)
Kūrėjas (creator)
Natūralieji tipaiJuokdarys (jester)
Pasakotojas (mage)
Magas (magician)
Valdovas (ruler)
Pagal Carl Golden „The 12 Common Archetypes“

Istorijų pasakojimas – su žaidimų požymiais ir įrėmintas serialų

Nors GOT knygų serija kol kas skaičiuoja tik apie 90 mln. vnt. (palyginimui – Hario Poterio serija siekia 500 mln.), tačiau pagrindinis dėmesio ir pajamų šaltinis – HBO serialas. Apytiksliais vertinimais TV platforma iš GOT uždirbo apie 3,1 mlrd. $, kai gamybos ir susiję kaštai sudarė apie 1,5 mlrd. $.

Istorijų pasakojimas tampa priklausomas nuo istorijos naudojimo – nuo užsakovų sezoniškumo (kaip TV serialai), nuo leidėjų kalendoriaus (kaip knygų leidimo sezonai) ar nuo dirbtinio arba ne epizodų skaidymo. Žaidybinimas (angl. gamification) yra žaidimo elementų įtraukimas į procesą, siekiant dalyvį suintriguoti, suteikti jam žaidybinių elementų, kurie motyvuotų labiau įsitraukti, sekti procesą. Todėl istorijos pasakojimas virsta atskirais epizodais dovanojamomis informacinėmis „razinomis“, kurios privalo nustebinti ir įtraukti.

Vaizdo produkcijoje dominuojant TV serialams bene ryškiausias tokio pokyčio pavyzdys – tai kiekvieno epizodo pabaigoje neatsakytu paliekamas scenarijaus eigos klausimas (angl. cliffhanger). Ši nežinomybė tampa akstinu istorijos vartotojui laukti tęsinio – ar tai būtų mėgstamo herojaus likimo vingis, ar esminis pasakojimo lūžis, o gal tik sėkmingai pasibaigęs pavojus.

Kaip tai keičia istorijų pasakojimą? Pirma, istorijose neišvengiamai atsiranda gerokai per daug „lūžio“ momentų, kurie gali ir yra išnaudojama šioms žaidybinėms situacijoms kurti. Antra, tokių situacijų gausa reiškia, jog pats pasakojimas tampa gerokai labiau dramatiškas, jame pradeda dominuoti momentiniai ir dažnai trumpalaikiai konfliktai. Todėl kiekviename GOT skyriuje ir rasime kokią nors netikėtą siužeto vingį, filosofinio klausimo nuorodą.

Kita vertus, TV reikalauja atsižvelgti į momentinius auditorijos lūkesčius, kas GOT atveju buvo akivaizdu visais sezonais, kurie buvo kuriami pagal sakytines GRRM idėjas, bet ne baigtinį rezultatą knygose. Būtent todėl paskutinių TV serialo sezonų kokybė smarkiai krito, nes serialo kūrėjų komanda akivaizdžiai vadovavosi įprastais pasakojimų modeliais, kai GRRM pasakojimo stilius laužo įprastas taisykles ir kuria jas pats.

Naujos realybės iššūkiai

Pasikeitęs istorijų pasakojimas yra nauja realybė. Dabar komerciniams prekių ženklams, visuomeniniams judėjimams, politinėms partijoms ar visuomenėms teks ieškoti sprendimų – kaip sukurti istoriją, kuri būtų ilgalaikė, integruotų visus pagrindinius veikėjus, būtų pakankamai lanksti, kad galėtų keistis žiūrovams augant ir senstant, tačiau svarbiausia – nebūtų nutolusi nuo realybės.

Galiu tik priminti, kad štai jau daugiau nei 15 metų mes visi sprendžiame būtent tokį uždavinį – koks yra Lietuvos naratyvas po to, kai tapo ES ir NATO narėmis? Aiškaus atsakymo neturime ir tai tik puikiai iliustruoja, kad kurti ir pasakoti savo istorijas dar turime mokytis ir atrasti naujus būdus. GGRM padovanota GOT – visai neprasta pamoka.

Suredaguotas ir sutrumpintas tekstas skelbiamas žurnalo „Verslo klasė“ 2019 m. lapkričio mėn. numeryje.

Apie neužbaigiamus LVŽS konfliktus – lrytas.lt

Buvęs valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešųjų ryšių strategas Liutauras Ulevičius įsitikinęs, kad didžiausia R.Karbauskio klaida ta, kad jis nesugeba užbaigti konfliktų, į kuriuos nuolat įsivelia.

„Valstiečių lyderis įsivelia į įvairius konfliktus viduje bei išorėje ir nesugeba jų suvaldyti. Konfliktai politikoje yra neišvengiami, bet R.Karbauskio problema ta, kad jam nepavyksta jų uždaryti“, – mano pavasarį R.Karbauskio komandą palikęs komunikacijos specialistas.

L.Ulevičius teigė esąs jau atitolęs nuo partijos virtuvės, todėl jam sunku atsakyti, kodėl R.Karbauskiui nepavyksta suvaldyti padėties. „Gal dėl to, kad kovos frontų jau yra per daug ir nematyti ženklų, kad jie galėtų būti artimiausiu metu baigti“, – svarstė buvęs valstiečių komunikacijos strategas.

A.Širinskienė dar labiau pakursto

Kita R.Karbauskio nesėkmių priežastis, anot L.Ulevičiaus, valstiečių lyderį supanti aplinka. „Ten yra labai daug konfliktuoti linkusių žmonių. Gal pats Ramūnas toks ir nėra, bet jam meškos paslaugą daro aplinka“, – kalbėjo L.Ulevičius.

Jo nuomone, neigiamą įtaką valstiečių lyderiui daro Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovė Agnė Širinskienė. „Jos veiksmai daugeliu atveju yra nukreipti į konfliktų skatinimą, bet nemažinimą. Tas kurstymas matyti net iš išorės“, – portalui sakė L.Ulevičius.

Paklaustas apie valstiečių lyderio perspektyvas, buvęs R.Karbauskio talkininkas svarstė, kad šis politikas turi rinkėjų bazę, kuri esą dar gali jam suteikti antrąjį kvėpavimą: „Jeigu jis sugebės vienaip ar kitaip uždaryti tuos konfliktus ir susitelks į savo rinkėjų bazės interesų gynimą, tie 10-15 proc. rinkėjų jį gali palaikyti ir toliau. Nes tas šaršalynas ir nežinomybė yra pagrindinis jo peilis“.

Anot L.Ulevičiaus, ypač nepalankus R.Karbauskiui galėtų tapti gilesnis konfliktas su kur kas didesnę neutralią rinkėjų bazę turinčiu premjeru Sauliumi Skverneliu. „Konflikto atveju ji nusisuktų nuo valstiečių ir jų lyderio ir tai būtų dramatiška“, – mano specialistas.

Kalbėdamas apie R.Karbauskio konfliktą su Seimo pirmininku, L.Ulevičius svarstė, kad jį geriausia būtų užbaigti palankiai abiem pusėm. Tiesa, specialistas pripažino nežinąs, ar toks scenarijus įmanomas: „Jeigu abu norėtų, gal ir rastų sprendimą. Tai būtų naudinga abiems“.

iš lrytas.lt

Visa publikacija „Ekspertai – apie R. Karbauskio pasiektą dugną. Pasisakė ir jo įvaizdžio kūrėjai“ – interneto naujienų portale lrytas.lt.

Propaganda veikia per emocijas – žurnalas „Pshichologija Tau“

L.Ulevičius: propaganda veikia per emocijas

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius gilinasi į propagandos mechanizmus. Paklausėme jo, kokia yra Lietuvos žiniasklaida? Ar galime didžiuotis skaidrumu ir objektyvumu? O gal vis dėlto turime likti atidūs ir kritiškai kiekvienai gaunamai informacijai?

„Lietuvos žiniasklaida yra labai skurdi. Mažai žmonių moka už informacijos turinį, dauguma naudojasi nemokamu. Kai informacijos šaltiniai vartotojui nemokami, už juos sumoka kažkas kitas – reklamos davėjai, savininkai, interesų grupės, kurios remia kurią nors konkrečią poziciją. Būtent ta pozicija ir būna žiniasklaidos ginama, palaikoma. Kitas būdas, kaip mus pasiekia tendencinga informacija, – žiniasklaida dažnai daro klaidą ne dėl to, kad yra korumpuota, bet dėl elementaraus neraštingumo.

Vienas iš propagandos Lietuvos žiniasklaidoje pavyzdžių – informavimas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Tik šį kartą ne iš tos pusės, apie kurią esate pratę girdėti. Šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje nėra jokios alternatyvios nuomonės apie santykius su mūsų kaimyne Rusija ir poreikį labiau apsiginkluoti. Nors aš asmeniškai pritariu nuomonei, kad reikia stiprinti gynybinį pajėgumą, bet tai, kad nėra nuomonių įvairovės, jau yra propagandos požymis. Žiniasklaidoje dominuoja viena prokarinė pozicija. Tačiau visuomenėje šia tema nuomonių yra daug ir skirtingų. Gaila, bet jos neatspindimos, pacifistinių komentarų praktiškai nesigirdi. Iš dalies žmonės net bijo išsakyti savo nuomonę. Būtent taip ir veikia propaganda. Dominuojanti pozicija kontroliuoja masių psichologiją. Atsiduriame prieš faktą, kad kita nuomonė tiesiog savaime atmetama, nes dominuojanti pozicija tokia stipri, kad išsakęs savo nuomonę būsi tiesiog užbombarduotas ir sulygintas su žeme. Taigi Lietuvos ir Rusijos santykių atspindėjimas žiniasklaidoje yra puikus vyraujančios propagandos pavyzdys.

Tradiciškai propaganda bando paveikti žmones emociniu lygmeniu, nutylėdama arba paneigdama racionalius argumentus. Žmogaus protas labiau tiki emociniais, o ne loginiais argumentais. Todėl būtent paliečiant emocijas lengviausia kažkuo įtikinti. Propagandos skleidėjai dažnai bando paveikti auditorijas per tris jausmus: baimę, nežinomybę ir abejonę. Šių jausmų samplaika itin aktyviai taikoma įtikinėjant ir Lietuvos žiniasklaidoje bei socialinėje medijoje. Pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės atvejis. Aplink šį projektą tvyro didžiulė baimė, nerimas ir nežinomybė, kurią pasėjo žiniasklaida, skelbdama labai vienpusišką informaciją. Arba propaganda, skleidžiama apie skiepus. Ja taip pat siekiama žmogui sukelti šiuos tris jausmus, priversti bijoti skiepų šalutinio poveikio, abejoti nauda, pasėti nežinomybę dėl injekcijos poveikio. Kai kurias mažiau kritiškas visuomenės grupes ši propaganda stipriai veikia. Todėl kritinis mąstymas, šaltinių tikrinimas, keleto skirtingų informacijos kanalų lyginimas – labai svarbus net ir naudojantis lietuviška žiniasklaida.“

IŠ „Psichologija tau”

Visas tekstas – „Ką slepia ir kur slepia propaganda?“, 2019 m. rugsėjo-spalio mėn. žurnalo „Psichologija Tau“ numerio 46-49 psl.

Jonas Noreika arba kodėl 30-imt metų kolaboruojame su naciais?

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).
« Older posts