XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: politikai (Page 1 of 2)

(netiesa) Raimundas Milašiūnas nuvestas Marco Pacori keliu

Šis įrašas buvo sukurtas pagal viešai skelbtą „Lietuvos ryto“ straipsnį ir viešą Vyriausybės spaudos tarnybos pareiškimą. Pasirodo, psichoanalitiko laiške Andriui Kubiliui išdėstytos mintys neatitinka realaus interviu turinio, todėl šiame įraše darytos sąsajos nėra teisingos.

Priminsiu – per Rolando Pakso apkaltą dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė pora straipsnių , kuriuose žurnalistas Paulius Jurkevičius kalbino italų neverbalinės elgsenos ekspertą Marko Pakorį (Marco Pacori).

Pakako man (tuomet buvau LR Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene) tiesiogiai susisiekti su juo ir šis atvirai paneigė visas „Lietuvos ryte“ jam priskirtas išvadas (mano skundai Žurnalistų etikos inspektoriui). Dar daugiau, ekspertas išreiškė nuostabą dėl dienraščio straipsnyje išdėstytų faktų ir akcentavo, jog neigiamų dalykų apie Prezidentą nėra sakęs.

Šį kartą situacija kartojasi su psichoanalitku Raimundu Milašiūnu, kurį kalbino žurnalistė Ginta Gaivenytė . Šiandien Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kur Raimundas Milašiūnas neigia jam priskirtus teiginius: Continue reading

„Žinių radijas“ apie valstybės perkamą žiniasklaidą

Šiandien Dainius Radzevičius pakvietė į „Žinių radijo“ laidą „Žiniasklaidos anatomija“, kur kartu su Arūnu Augustinaičiu, Jolanta Petkevičiene ir Ryčiu Juozapavičiu diskutuosim, ar biurokratų perkami reklamos plotai žiniasklaidoje yra efektyvi komunikacijos priemonė, ar jie padeda didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis.

Priminsiu, jog  skandalas kilo po to, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas nusprendė, jog Žemės ūkio ministrės Kazimiros Danutos Prunskienės savireklama Lietuvos spaudoje už valstybės pinigus yra visai tinkamas būdas informuoti visuomenę apie valstybės institucijos veiklą.

Tiesioginė laidos transliacija 10.10, kartojimas – 19.10.

„Veidas“ apie brangstančius Seimo mandatus

Nors Jonė Kučinskaitė šios savaitės „Veide“ gana drąsiai apibendrina („Brangsta Seimo nario mandatas“, 9 psl.), jog Seimo mandato kaina (tiksliau – rinkiminės kampanijos) didėja, nebūčiau toks tikras. Tikrai teisus Egidijus Aleksandravičius, jog keičiasi piniginių srautų tekėjimo kryptys – užakus televizijai ir radijui spaudimas tvoskia per kitur. Aš truputį kartojuosi, ką jau sakiau Džinai Donauskaitei – kol kas iš komunikacijos kokybės (veiksmų atitikimo tikslinei auditorijai) pusės man labiausiai dera tvarkiečių veiksmai, virtuali konservatorių agitacija. Beje, nors pažodžiui nepasirašyčiau, tačiau yra teisybės šiandienos „Lietuvos ryto“ redakcinėje skiltyje.

„Veidas“ apie politikus internete

080804, VeidasŠios savaitės žurnalo „Veidas“ numeryje trumpa Giedrės Petkevičiūtės žinutė, jog internetą vis plačiau ima naudoti politikai.

Trumpai komentavau ir aš, jog politikus skatina du dalykai. Pirma, uždraudus politikų reklamą televizijoje atsirado gana didelė laisvų pinigų sumą, kurią reikia efektyviai išnaudoti. O internetas – santykinai nauja sritis, todėl menkai kieno užimta, todėl investicijų grąža – gana didelė. Antra, faktas kaip blynas, jog Lietuvoje jau kas antras pilietis naudojasi internetu. Aišku, vieni rečiau, kiti dažniau. Galbūt labiausiai aktyvi vartotojų dalis (nepilnamečiai iki 18 metų) ir negali žadėti greitos investicijų grąžos, tačiau 18-35 metų amžiaus piliečiai tikrai potencialus naujų rinkėjų būrys. Kas su juo sugebės rasti bendrą kalbą, užsitikrins gana rimtą paramą net keletui rinkimų į priekį. Continue reading

„Verslo žinios“ apie naują politikų opiumą liaudžiai

080728, Verslo žinios, renovacijaŠiandien „Verslo žinios“ spausdina Agnės Pačkauskaitės straipsnį „Balsuosite – šildymas atpigs, stogas nevarvės“ apie tai, kaip politikai atrado naują populizmo gyslą – senų daugiabučių renovacijos temą.

Trumpai pakomentavau ir aš – akivaizdu, jog tema domina beveik pusę Lietuvos, todėl politikai tikrai nepraleis progos užsidirbti vieno kito populistinio pliuso.

Kur prasideda blogybės? Pirma, nesitikėčiau, jog diskusija bus konstruktyvi. Greičiausiai visi tik dalins pažadus, neturės realių planų, išsamių skaičiavimų, kiek valstybės biudžetas galėtų prisidėti prie renovacijos finansavimo, niekas rimtai neįsipareigos prižiūrėti, jog tokia iniciatyva netaptų dar vienu aukso aruodu korupcijoje paskendusiems biurokratams.

Kitas aspektas – kodėl mes, gyvenantys renovacijos nereikalaujančiuose būstuose, turėtume mokėti už bendrapiliečių rūpesčius? Kodėl žmonės, gyvenantys privačiuose namuose, naujos statybos daugiabučiuose ar nuomojantys būstą turėtų užmokėti už tuos, kurie patys savo ilgalaike gerove rūpintis nenori?

« Older posts