Kam naudinga grasinti autorių teisių baubais?

Dažną savo prietelį-uolų krikščionį kartais egzaminuoju paprastu būdu – paprašau išvardinti 10 Dievo įsakymų. Retam kuriam pavyksta, itin retas tai įveikia pirmu bandymu. Todėl Džiugo bandymas ironizuoti dėl perteklinių intelektinės nuosavybės normų, kurį pasigavo ir Giedrius iš LLRI, man kažką primena. Tiksliau primena mane patį, kai įstatymą raidę tiesmukai bandau sutapatinti su įstatymo dvasia.

Visgi, šįkart pasiduosiu provokacijai ir nuosekliai atsakysiu – ironija laimi tik tada, kai yra tiksli ir preciziška. O kai remiasi klaidingomis prielaidomis, tai ją lengva apversti aukštyn kojom. Pabandykim iš eilės.

1. Ar esate kada nors draugui skolinę muzikinį CD arba DVD su filmu? Gal esate skolinęsi juos?

Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 54 straipsnio 3 dalį išimtinė teisė platinti fonogramą nustoja galioti (išnaudojama) į parduotą ar kitu būdu perduotą nuosavybėn fonogramą ar jos kopijas. Taigi, skolinkit laisvai, kol tai netapo verslu (nuoma).

2. Ar esate asmeninius muzikos įrašus naudoję vakarėlio su svečiais muzikiniam fonui (pirtelėse, iškylose ir pan.)?

Jeigu už dalyvavimą renginyje neimamas mokestis (nevykdoma ūkinė veikla), jis nėra viešas (t.y. negali dalyvauti bet kuris pašalietis), tai teisėtai įgytą fonogramą galima naudoti be jokio papildomo mokesčio. Detaliau atlyginimo už viešo (!) paskelbimo sąlygas nustato ATGTĮ 55 straipsnis.

3. Ar esate kada nors vedę mėgėjiškas diskotekas (mokymo įstaigose ar jaunimo klubuose)?

Kas yra „mėgėjiška“? Jeigu neribojam dalyvių rato ir renkam pinigus (vykdom ūkinę veiklą), tai būkim sąžiningi – atsilyginkim autoriams ir atlikėjams.

4. Ar turite kompiuteryje ar telefone MP3 failų, išskyrus tuos, kuriuos pirkote skaitmeninių įrašų parduotuvėse internete?

ATGTĮ 20 straipsnis numato galimybę atgaminti kūrinius asmeniniais tikslais. Už tokį kūrinių panaudojimą mokestis autoriams sumokamas įsigyjant tuščias laikmenas, mokesčio dydis sudaro apie 6 proc. laikmenos didmeninės kainos.

Taigi, jeigu turiu išleistą kūrinį (tarkim, CD ar DVD), tai asmeniniais tikslais galiu pasidaryti jų vienetines kopijas ir laikyti kompiuteryje ar telefone.

5. Ar esate darę turimų CD kopijas klausymui automobilyje/darbe?

Atsakymas Nr.4.

6. Ar esate savarankiškai įdiegę telefono melodijų iš parsiųstų garso failų?

Atsakymas Nr.4.

7. Ar esate girdėję viešai privačių asmenų grojamą muziką (gatvės muzikantų, paauglių su telefonais ar magnetolomis)? Ar įspėjote juos tuojau pat nutraukti viešą atlikimą? Ar pranešėte policijai, jei jie nepakluso?

Atsakymas Nr.2. Papildant – LATGA-A yra nustačiusi tarifus už muzikos kūrinių panaudojimą įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, jeigu renginys be įėjimo mokesčio, tai dalyvių skaičiui esant iki 100, autorinis atlyginimas yra 30 litų.

Intelektinė nuosavybė – sudėtinė civilinių santykių dalis, klausytojas niekaip nėra šių santykių dalyvis, todėl nėra jokio pagrindo nutraukti viešą atlikimą ar pranešinėti policijai (tas būtų tik tuo atveju, jeigu būtų daromas baudžiamasis nusikaltimas).

8. Ar esate kada nors savo filmuotai medžiagai naudoję garso takelį iš turimos ar parsiųstos muzikos?

Be atskiro sutikimo ir atlyginimo leidžiama naudoti fonogramą parodijai ir karikatūrai (ATGTĮ 58 straipsnis), tačiau akivaizdu, kad kitoks fonogramos panaudojimas nėra teisėtas.

9. Ar esate filmavę ar fotografavę vaizdus, kuriuose yra svetimos kūrybos objektų (filmų plakatų, logotipų, vitrinų, automobilių, žmonių aprangos)? Ar esate tokias nuotraukas ar klipus skelbę viešai?

ATGTĮ 24 straipsnis numato kūrinio panaudojimą informacijos tikslais, o konkrečiai – leidžiama atgaminti ir viešai skelbti kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomenės gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga, ir nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma.

10. Ar esate kada nors perrašę filmą iš DVD į failą kompiuteryje?

Atsakymas Nr. 4.

11. Ar esate DVD leistuve nurodę ne tą regioną, kuriame gyvenate?

Man kažkaip savaime suprantama, kad autorius gali norėti už tą patį savo kūrinį iš lietuvio prašyti 5 litų, o iš amerikiečio – 10 dolerių. Juk ar ne to norime, kai prašome, kad programinės įrangos kainos Lietuvoje būtų adekvačios lietuvių pajamoms?

12. Ar naudojotės programomis, skirtomis parsiųsti klipus iš YouTube ir kitų tarnybų (FLV ar kitais formatais)?

Lygiai ta pati nuostata galioja ir bet kokio kito elektroninio turinio atveju – jį pasiekti internete galime, autoriai suteikia teises jį naudoti interneto naršyklėje (čia galioja taisyklės dėl laikino atgaminimo – ATGTĮ 29 straipsnis), tačiau tolimesnis jo saugojimas ir vėlesnis atgaminimas jau reikalauja atitinkamo leidimo.

13. Ar esate kada nors apėję kompiuterio programų apribojimus (darę kopijas ne vien duomenų saugumo tikslais, nustatę kompiuterio laikrodį atgaline data, įrašę jums nelicencijuotą kodą ar klaidingai nurodę savo šalį)?

Akivaizdu. Sunku būtų net įrodinėti, kad tokie veiksmai yra teisėti.

14. Ar esate kada nors paspaudę kompiuterio programos pateiktą mygtuką „sutinku“, prieš tai nesusipažinę su visu licencijos tekstu?

Tai tik parodo atmestinį požiūrį į autorių teises ir nė kiek nėra pateisinanti situacija.

15. Ar esate kada nors skenavę ar kopijavę kopijuokliu ne savo sukurtą tekstą/vaizdą? Ar visada turėjote tam rašytinį leidimą?

ATGTĮ 23 straipsnis numato sąlygas, kada tokiems veiksmams nereikalingas autoriaus sutikimas.

16. Ar siųsdamiesi nemokamas programas visada paisote jų reikalavimo naudoti tik nekomerciniams tikslams (jei toks reikalavimas keliamas)?

Akivaizdus ir suprantamas autorių noras. Jie nenori pelnytis iš namų vartotojų, tačiau jeigu naudodamasis uždirbi pinigus – būk mielas, pasidalink.

17. Ar visada reikalaujate įgaliojimus platinti patvirtinančio dokumento iš svetainių, siūlančių parsisiųsti trečiųjų šalių kūrinius (žaidimų, muzikos, knygų archyvų)?

Google books“ ginčai su autorius atstovaujančiomis organizacijomis geriausiai iliustruoja ganėtinai didelį chaosą ir neapibrėžtumą šioje srityje.

18. Ar esate pasinaudoję interneto iškarpų tarnybomis su dalinimosi turiniu funkcija (Tumblr, Google Reader, Evernote ir pan.)?

Daugelis šių tarnybų remiasi pačių turinio autorių įdiegtomis technologijomis (pavyzdžiui, RSS), todėl toks turinio naudojimas yra teisėtas.

19. Ar esate matę ar patys kūrę autorinių darbų variantus/tęsinius („fanfiction“)?

Jau minėta (atsakymas Nr. 8 ) dėl parodijų ir karikatūrų. Dėl nepatenkančių į šią sritį darbų sprendžia pirminio kūrinio autorius.

20. Ar jūsų vaikų žaidimo aikštelė, kambariai darželyje/mokykloje nėra papuošti atpažįstamais peliuko Mikio, ančiuko Donaldo ar Snieguolės, kitų filmų ar knygų personažų atvaizdais? Ar nepamiršote tai apskųsti?

Štai dėl ko originalus „Walt Disney“ žaislas vertas žymiai daugiau nei kinų pramonės dirbiniai. Štai dėl ko kinų animacijos pramonė neturi tokių sėkmės istorijų.

Nėra pareigos skųsti civilinėje teisėje.

21. Ar esate apskundę bent vieną smulkaus verslo iškabą ar vitriną mieste dėl nelegalaus komercinių šriftų panaudojimo?

Nėra pareigos skųsti civilinėje teisėje.

22. Ar naudojote kada kompiuterio ekrano fonui ne specialiai tam skirtus ir ne savo darytus vaizdus (kadrus iš žaidimų, filmų, internete rastas iliustracijas)?

Jeigu autorius tai riboja ir nenumato tokios galimybės žaidime – savaime suprantama, jog tai pažeidžia jo interesus.

23. Ar savo svetainei internete iliustruoti nesate naudoję svetimų nuotraukų ar vaizdų be leidimo?

Akivaizdu, kad leidimas reikalingas. Automatizuotai tai sprendžia, pavyzdžiui „Creative Commons“ tipo sisitemos.

24. Ar nesate savo tekstuose naudoję subendrintų žodžių „supermenas“, „terminatorius“ ir pan. ne originalaus kūrinio recenzijos kontekste?

Tai nėra autorių teisės dalykas, tai prekių ženklų apsaugos klausimas. Plačiau – Prekių ženklų įstatymas. Jo 38 straipsnis detalizuoja įregistruoto ženklo savininko teises, tačiau visos jos taikomos tiesiogiai su prekių/paslaugų komercija susijusiems santykiams, o ne bendrinei kalbai.

25. Ar esate citavę tekstuose kitų kūrybą be leidimo ir nuorodos į šaltinį?

ATGTĮ 21 straipsnis leidžia citavimą be atskiro autoriaus leidimo ir numato atitinkamas sąlygas.

26. Ar esate įdėję nuorodas į konkretų svetainės tinklalapį, o ne į pirmąjį („deep linking“)?

Atviras teisės klausimas. Mano vertinimu – tai teisėta, kol turinio autorius tam sudaro technologines prielaidas (neapsaugo savo turinio).

27. Ar skaitote Gizmodo, Lifehacker, nežinau.lt, topzone.lt, versme.net (svetaines, užsimenančias ar tiesiogiai pasakojančias apie torrentus, Usenet ir internetą apskritai)?

Tai nėra autorių teisių saugomas objektas – nėra ir problemos.

Pabaigai noriu priminti, jog daugelis baimių atsiranda dėl mūsų ribotų žinių ir pernelyg hiperbolizuoto autorių teisių apsaugos baubo. Teisės aktai leidžia mums daryti tai, kas savaime suprantama, ir nėra milžiniškų perteklinių reikalavimų. Žinoma, tuo nenoriu neigti,jog daugelis esame pripratę ignoruoti autorių teises ir jas pažeidinėjame. Visgi, daugelis tariamų pažeidimų nėra pažeidimai apskritai, tai įstatymuose numatyti autorių teisių ribojimai. Naudokimės jais, tačiau atlyginkime autoriams tada, kai privalome.

Lietuviški „Nokia“, „Brainstorm“ ar „Skype“?

Vakarykščiai mano skaičiavimai pasiekė tikslą – į paryškintą 350 mln. litų sumą sureagavo ne tik Džiugas, bet ir geras tuntas aktyvesnių lietuviškų tinklaraščių skaitytojų.

Iš karto pabrėšiu – nematau galimybių rasti objektyviai pamatuojamą sprendimą dėl atskirų kintamųjų verčių. Vienintelis būdas – daryti išsamius tyrimus, kurių nei aš, nei Džiugas neturim. Jeigu kas suras tarptautinių analogų – mielai panagrinėsiu. Jeigu kada nors Informacinės visuomenės plėtros komitetas ar kita valstybinė įstaiga to imsis – tik sveikinsiu.

Iki tol visa diskusija yra subjektyvi ir atitinkamai subjektyvios išvados dėl galutinės sumos, kurią kūrybinė pramonė galėtų gauti, jeigu Lietuvos vartotojai nepiratautų. Intervalas tarp maniškės 350 mln. litų ir Džiugo 8,5 mln. litų sumų iš tiesų didžiulis, todėl erdvė diskusijai didelė. Atsikirsdamas tiesiog smarkiai suabejočiau Džiugo išvada – 8,5 mln. reiškia ~12 litų piratinio turinio kiekvienam kompiuteriui. Mažoka? 😉

Šįkart pabandysiu nesigilinti į atskirų formulės kintamųjų vertes, o žvelgti šiek tiek plačiau, t.y. iš vartotojų ir pramonės atstovų pozicijų. Iš karto pabrėžiu, jog pasirenku tik tris pradines temas, kurios susijusios su piratavimu, tačiau nepretenduoju, jog jos yra pagrindinės ir vienintelės.

A. Parama lietuviškai kūrybinei pramonei, joje dirbantiems Lietuvos piliečiams

Kūrybinė Lietuvos pramonė iš tiesų didelė. Elektroninėje erdvėje vykstantis piratavimas veikia ne tik programuotojus, dar daugiau – drįstu teigti, jog Lietuvos piliečiai programuotojai nuo šio reiškinio kenčia mažiausia, nes daugelis iš jų yra iš tiesų pasaulinio lygio profesionalai, todėl lengvai konkuruoja tarptautinėje rinkoje, kurdami ne lietuvių kalba.

Kalbėdamas apie piratavimo įtaką kaip pavyzdį galiu atkreipti dėmesį į daugelio jau minėtą puikų „Verslo žinių“ vedamąjį, kuriame dienraščio vadovas rašo: „<…>Analitiniams straipsniams parengti reikia daugiau išteklių, todėl jie internete bus prieinami tik „Verslo žinių“ prenumeratoriams arba slaptažodį įsigijusiems vartotojams <…>“.

Tai, apie ką rašo lietuviškas dienraštis yra pagrindinis klausimas, kurį sprendžia pasaulio žiniasklaidos koncernai – beribis jų autorinio turinio kopijavimas gresia jų gyvavimo pabaiga. Ir Deivido paminėtas „The Wall Street Journal“ yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę, galiojančią visoms žiniasklaidos priemonėms.

Tačiau žiniasklaida yra tik vienas iš daugybės elektroninės erdvės kankinamų rinkos segmentų. O noras gauti turinį nemokamai (dažnai virstantis piratavimu) tikrai keičia šių segmentų pajamų struktūrą.

Dažnas garso įrašų piratų argumentas – moku atlikėjui už realų darbą (koncertus), o ne iš namų kompiuterį sklindantį garsą. Bent šiek tiek su muzikos verslu susijusiems norėtųsi iš tokių oponentų išgirsti, kas turėtų sumokėti garso įrašų studijoms, kompozitoriams, tekstų autoriams ir kitiems, tiesiogiai dalyvaujantiems muzikos kūrybos procese?

Ar ne tuo reikėtų paaiškinti ant rankos pirštų skaičiuojamus kokybiškus lietuviškos muzikos vaizdo klipus? Galų gale, ką daryti atlikėjams, kurie „masine šlove“ džiaugiasi vos kelias savaites ar, geresniu atveju, pora mėnesių po kiekvieno išleisto naujo albumo?

Nemanau, jog verta plėstis argumentais iš kino pramonės, kuriančių poeziją ar prozą, dailės ar foto menininkų gyvenimo.

Laisvoji rinka pagrįsta pamatine prielaida, jog vyksta mainai. Viena pusė suteikia vertę, už kurią kita pusė atiduoda savo vertę. Mainų atveju abi šalys sutaria, jog gaunamą objektą vertina ne mažiau nei atiduodamą. Piratavimo atveju nebelieka mainų, lieka tik vienos pusės noras gauti. Tiesa, kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, ankstyvosios „Microsoft“ programinės įrangos) tas gobšumas tampa priklausomybe, kuri vėliau pasireiškia noru vartoti tą patį ir gal net didesniais mastais už tai susimokant.

Atskirai reikia paminėti ir „pirk prekę lietuvišką“ sąlygą – šiandienos globaliame pasaulyje jau retai galima būtų surasti grynai lietuvišką produktą. Pavyzdžiui, mūsų visų tautinis džiaugsmas – UAB „Teltonika“ produktai yra tik iš dalies tautiniai. Lygiai taip pat ir užsienio šalyse pagaminti produktai yra „truputį lietuviški“. Lietuviai programuoja „Microsoft“, kuria „Intel“ ir kitose kompanijose, kurių produktus naudojame ir mes Lietuvoje. Todėl lietuviškų programų skaičiavimas negali prasidėti ir sustoti ties žodynais.

B. Skirtumai tarp programinės įrangos, garso ir vaizdo įrašų bei kitų kūrinių piratavimo

Akivaizdu, jog kaip kūriniai teatro vaidinimas ir naujienų žinutė gerokai skiriasi. Tačiau ir vienam, ir kitam reikia patirties, kvalifikacijos ir kūrybinio veiksmo. Todėl teisūs piratavimo šalininkai siūlydami rečiau naudojamus pajamų šaltinius, atkreipdami dėmesį į galimybių teisėtai įsigyti autorinius darbus stoką.

Tačiau čia reikia ir būtina grįžti prie laisvų mainų idėjos. Kūriniai yra jų autorių nuosavybė ir be šių sutikimo negali būti jokios kalbos ir pateisinimų tol, kol tai nėra gyvybiškai svarbūs objektai. Tokie, tarkim, galėtų būti vanduo, maistas ir pan. – beje, būtent dėl šios priežasties kai kuriais atvejais galėjo būti ginama būtinybė naudoti nelegalią programinę įrangą tais atvejais, kai viena ar kita paslauga (galimybė) buvo tiesiogiai susieta su vienu ar kitu produktu (pavyzdžiui, pradinės VMI elektroninio deklaravimo sistemos reikalavo tik  „Microsoft“ programinės įrangos palaikomų standartų).

Būtent mainai ir nustato, kaip gali ir turi būti vertinama piratavimu padaryta žala. Autoriaus pasiūlyta kaina – tai jo pasiūlymas visiems rinkos dalyviams naudotis kūriniu už tam tikrą atlygį. Negali būti nei „dalinio sutikimo“, nei valstybės reguliuojamų kainų. Ypač šiuo metu, kai praktiškai kiekvienai užduočiai galima rasti tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvių įrankių.

Džiugo pateikta „kibiro obuolių“ analogija tik išryškina skirtumą tarp mainų ir vagystės. Tikrai teisingai, jeigu kaimynas siūlo obuolius nemokamai, tai viskas tvarkoj – rinkoje iš tiesų yra nemokamai platinamų autorinių darbų. Tačiau jeigu kaimynas obuolius kibire siūlo ant staliuko, kur šalia guli lapelis su užrašu „10 Lt už kibirą“ ir dėžutė su monetomis, tai pasiėmę visą kibirą į namus jau tikrai neturėtume teisintis, jog obuolius tik apžiūrėjome ir grąžinome…

Kitas svarbus skirtumas – tai autorinių darbų naudojimo intensyvumas. Jeigu profesionalus dizaineris „Adobe“ produktus ir jų leidimų skirtumus dažnai galėtų išvardinti mintinai, tai daugelis vidutinių vartotojų nerastų skirtumų tarp „Reader“ ir „Illustrator“. Grįžtant prie kibiro obuolių pavyzdžio – žalos požiūriu tai neturi reikšmės, nors visi suprantame, kad intensyviai naudojant piratinį produktą gauname žymiai didesnę neteisėtą naudą (šįkart nesiplėsiu apie tokia veikla sukuriamą nesąžiningą konkurenciją).

C. Lietuvių kalbos, istorijos ir kitų nacionalinių žymių naudojimo puoselėjimas

Ar dėl patirties trūkumo, ar tiesiog informacijos stokos daugelis nuomonių itin ribotai vertina galimybes kurti unikalius tik Lietuvai skirtus programinės įrangos produktus.

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių, kuriuos teko matyti kitose šalyse ir kurie galėtų būti tiesiogiai susiję ir su lietuvių kalba:

  • žodynai (dvikalbiai, sinonimų, aforizmų, citatų ir t.t.);
  • gramatikos, leksikos, stiliaus ir t.t. tikrinimo programos;
  • priemonės neįgaliesiems (skaitymo, rašymo);
  • dokumentų šablonai (oficialūs valstybiniai, verslo, asmeniniai ir pan.) ir skaičiuoklės (mokesčių, sąskaitų, darbo laiko ir pan.);
  • įgūdžių lavinimo priemonės (pavyzdžiui, spausdinimo kompiuterio klaviatūra treniruokliai);
  • geneologijos (šeimos medžių) tyrimų įrankiai;
  • žinynai/enciklopedijos (meno, istorijos, turizmo ir pan.);

Sąrašas tikrai nėra baigtinis, dalį iš paminėtų priemonių šiuo metu įvairiomis programomis bando finansuoti valstybė, tačiau akivaizdu, kad nei kūrybos sparta, nei kokybė nėra patenkinama.

Kalbant ne apie programinę įrangą sunku būtų nepaminėti knygų vertimų į lietuvių kalbą kokybės. Nors pastaruoju metu situacija buvo pagerėjusi, tačiau dažnai skaitant lietuvių kalba išleistą žinomo pasaulio rašytojo knygą negali nepykti, kai skaitai apie JAV gyventoją, važiuojantį į šalia esančią degalinę piltis dujų… Žinoma, negalima šio reiškinio absoliutinti, tačiau faktas, jog ne vienas ir ne du vertimai klaidžioja lietuviškame internete kartu mažindami mokėti 20 ar 30 litų knygyne.

Kitas pavyzdys – interneto svetainė apie Lietuvos piliakalnius www.piliakalniai.lt. Džiugu, jog valstybė remia tokius projektus, tačiau ar tokie projektai yra išimtinai tik valstybės rūpestis? Tarybiniais metais susiformavusią tradiciją šeimoje turėti bent vieną kitą Lietuvos gamtovaizdžių albumą tik iš dalies atnaujina „Neregėta Lietuva“. Kur elektroninės priemonės, filmai, interviu, istoriniai žaidimai vaikams?

Vietoj pabaigos

Džiaugčiausi, jeigu mūsų su Džiugu diskusija priverstų pamąstyti ne tik apie savęs pateisinimą, bet ir apie reikalingus pokyčius. Esu tikras, kad dar ne kartą teks prie šios temos grįžti ir grįžti.

RsV technologijos internete: etiniai ir teisiniai aspektai

rsv_technologijos_interneteVakar Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos katedra organizavo konferenciją „Informacijos ir komunikacijos vadybos aprėptys šiuolaikinėje organizacijoje: teorija ir praktika“ (programa), kurioje pranešimą apie (peržiūrėti/atsisiųsti) ryšių su visuomene technologijų teisinius aspektus internete skaičiau ir aš.

Savo pranešime pristačiau tokias pagrindines tezes:

  1. internetas tampa pagrindine komunikacijos erdve RsV veiklai;
  2. internetas verčiau naujai žvelgti į bendravimą su asmenimis, jų grupėmis, autoritetais ir pačiais savimi;
  3. esama teisinė reguliavimo bazė nėra pakankamai efektyvi ir nesusidoroja su užduotimis tradicinėje žiniasklaidoje, todėl tikėtis jos efektyvaus veikimo internete – neverta;
  4. identifikavus naujas RsV technologijų internete problemas, kyla klausimas, kaip etiniai ir teisiniai principai bus užtikrinami – daugeliu atvejų aiškių atsakymų kol kas nėra.

Pranešime naudojai keletą vaizdo klipų, jų nuorodos – „Easy“, „1 procentas“, „Love song“.

Gaila, jog po pranešimo turėjau išvažiuoti į Klaipėdą, nes po pietų Džiugo vadovaujami jaunieji pranešėjai buvo paruošę tikrai vertų dėmesio temų – reikia tikėtis, sulauksim elektroninių pranešimų variantų konferencijos interneto svetainėje.