Ar drąsi ir protinga šiandien galėtų tapti turtingiausia lietuve?

Ar Lietuvoje turime socialines kopėčias, užtikrinančias jungtį tarp socialinės atskirties galų?

Pirmaisiais studijų metais VU Teisės fakultete mes labai greitai suvokėme vieną dalyką – tuo metu tarp abiturientų itin populiari ir prestižine laikyta specialybė jau buvo „nuvažiavęs traukinys“. Taip, teisininkų trūko, darbo pasiūlymai buvo lengvai pastebimi ir viliojantys. Tačiau… jau kažkur 2-3 kurse matėme vieną aiškią tendenciją – visos įdomiausios sritys, specializacijos buvo užimtos. Mūsų karta ne daug pavėlavo – tos taip trokštamos ir viliojančios vietos buvo užpildytos prieš 3-5, gal 7-8 metus, bet jų jau nebebuvo.

Liūdnai juokaudavome, jog advokatų kontorų ateitis mums jau nesišviečia, rinka užimta ir pasidalinta, banginiai aiškūs ir nediskutuotini. Mūsų kartos ateitis slėpėsi „antro lygio“ teisininkų grupėje – padalinių vadovų, galbūt atskirų šakų specializacijos (nišų) lyderystėje, tačiau ne vadovaujančiose pozicijose. Po mūsų ateinančios kartos jau galėjo tikėtis tik dar žemesnio lygio – padėjėjų, asistentų ir pan. techninio darbo – perspektyvų.

Vėliau, pradėjus dirbti ryšių su visuomene srityje, jausmas buvo labai panašus – viskas jau įvyko, kuoliukai sukalti ir pyragai pasidalinti kažkur 1995-2000 metais.

O gal tiesiog iniciatyvos trūkumas?

Žinia, byra ir kita argumentų grupė, kurioje telkėsi savigrauža ir/ar baimė rizikuoti. Taip, ir savo kartoje turiu puikių lyderių, kurie iškilo, jų pasiekimai žiba ir rodo pavyzdį, ne vienas ir ne du tikri teisės korifėjai, rodantys kelią ne tik Lietuvos, bet ir globaliu mastu. Yra bandančių pasistumdyti ir su RsV rinkos banginiais.

Atskira tema apie dvi specifines grupes, kylančias pagal giminystės arba draugystės/pasitikėjimo linijas. Kaip tarp medikų daug profesionalumą paveldinčių specialistų, taip ir tarp teisininkų yra tikrų giminės tradicijų. Panašiai ir su komandomis, kurias lyderis traukia paskui save (arba komanda stumia savo lyderį). Kita vertus, tokios „paveldimumo“ praktikos kol kas nesu pastebėjęs komunikacijos rinkoje.

Vidutinis TOP-100 turtingiausių lietuvių amžius

Prieš kelias dienas į rankas papuolė naujausias leidinys „TOP 500“, kurį vartydamas atkreipiau dėmesį į tą pačią problemą. Ją patikrinau Top-100 apimtyje ir gavau, kad iš 100 turtingiausių lietuvių:

  • vaikai (paveldėtojai) yra 9, lyderio draugai/komanda – 17;
  • tarp likusių 74 (iš jų 15-os amžių spėjau apytiksliai, nes informacijos nėra):
    • jauniausias 43 metų amžiaus (nevertinu Žydrūno Ilgausko su 42 metais);
    • vyriausias 75 metų amžiaus;
    • vidutinis šios grupės amžius – 56,6 metai;
    • visi šie asmenys – vyrai.

Tad koks tas „vidutinis“ Top-šimtuko lietuvis?

  • gimęs apie 1960 metus;
  • Perestroikos pradžioje jam buvo apie 25 metus;
  • 1990-aisiais jam buvo apie 30 metų.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šiandienos turtingiausi lietuviai pasinaudojo tarybiniu laikotarpiu sukauptu intelektu, žiniomis, patirtimi (dalis – ir užimtomis pareigomis ar valdytais ištekliais) ir režimo virsmo laikotarpiu ėmėsi rizikos, kuri tapo jų kapitalo pagrindu, o vėliau jiems jį pavyko sėkmingai auginti ir didinti.

Ir kaip tada turėtumėme vertinti dainos žodžius „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ – ar tikrai šiandien gimstantys ar į rinką išeinantys jaunuoliai tikrai turi tokias pačias starto galimybes? Tai vienas įdomesnių socialinių kopėčių klausimų, į kurį aš neturiu lengvo ir aiškaus atsakymo. Žinau tik tai, kad socialinė atskirtis – pernelyg didelė, o štai LLRI ir kitų liberalų propaguojama ideologija „tu gali“ ir „viskas priklauso tik nuo tavęs“ pernelyg dažnai yra tik šūkis be turinio.

 

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.