„Užsidirbta pensija“. Cinizmo dekonstrukcija

Žinau, jog įrašas daug kam nepatiks, todėl pradėsiu nuo dviejų principų. Pirma, valstybė turi rūpintis socialiai pažeidžiamais asmenimis. Antra, parama šiems asmenims gali pasiekti tik tokį gerovės lygį, kiek finansinių išteklių tam gali skirti socialiai aprūpinti asmenys.

Šiandien dažnai galima girdėti kalbant ir argumentuojant, neva pensininkai savo pensijas „užsidirbo“. Bet palaukit, ponai, … tai jeigu užsidirbot, tai kažkur savo turtą kaupėt ir prižiūrėjot? Arba, reiškia „kažkam“ dirbot ir iš jo (jų) dabar kažko laukiat? Kodėl nesirūpinote anksčiau, kur ir kaip jūsų pinigai buvo investuojami ir laikomi? Kodėl aš šiandien ir mano vaikai rytoj turėčiau sumokėti už jūsų jaunystės ir ne tik kvailumą ir (ar) nesugebėjimą kontroliuoti patikėtų pinigų?

Analogišką klausimą lapkričio pabaigoje užrašiau ant savo „sienos“ „Facebook“ socialiniame tinkle. Diskusija užvirė nemenka, ją pagaliau susisteminau ir pateikiu nuosekliai.

„Užsidirbti“ vs. „įgyti teisę į išmoką“

Ginčo pradžia galima laikyti 2010 metų balandžio 20 dienos Konstitucinio teismo sprendimą, kuriuo išaiškintos ankstesnių aktų nuostatos, susijusios su pensijų ir atlyginimų mažinimu per ekonomikos krizę. Kaip teisingai pastebi WU, pagrindinė dėmesio susilaukusi mintis kildintina dar iš 2002 metų nutarimo, kuriame pensija (teisė į atitinkamo dydžio piniginę išmoką) įvardinta kaip teisė į nuosavybę.

LRKT pozicija leido užsiliepsnoti diskusijai ir gaunamą pensiją suprasti kaip neatimamą nuosavybę. Daugelis pamiršo, jog esminė pensijos sampratos dalis – tai jos dydžio apskaičiavimo taisyklės. Be to, „nuosavybė“ dažniausiai suprantama kaip neatimamas objektas, kuriam, juo net ir visiškai nesirūpinant, grėsmės neturėtų kilti. Tuo tarpu realybė su valstybės administruojamu turtu yra visiškai kita. Manyčiau, jog piliečiai turi aktyvią pareigą rūpintis ir prižiūrėti, kaip naudojamos pensijų išmokoms skirtos lėšos.

Tarybinio „įdirbio“ įtaka senatvės pensijoms

Yra teigiančių, jog dabartinių pensininkų turtas iš dalies yra iš tarybinio laikotarpio paveldėtos įmonės, kurioms žmonės beveik vergavo. Esą iš šių įmonių privatizacijos gautos lėšos turėjo būti investuojamos ir gaunamas pelnas taptų pensijos dalimi.

Manau, ši logika visiškai nesiderina su investicinių čekių sistema. Jos principas buvo tas, jog santykinis vienetas leido bent apytiksliai lygiai padalinti galimybes gauti naudą iš tarybinio turto. Kaip kas panaudojo savo turėtų investicinius čekius – laisvo apsisprendimo reikalas ir už tai tikrai negali būti atsakingi šiandien socialinio draudimo fondo pajamas generuojantieji (t.y. visi dirbantieji). O už privatizuotą turtą gautos piniginės lėšos kaupiamos Privatizavimo fonde. Jo lėšų panaudojimo efektyvumas ir tolygumas atskirų socialinių grupių atžvilgiu – atskiras klausimas.

Ši mintis dar svarbi ir tuo, jog šiandien didelė dalis dirbančiųjų visiškai nesinaudoja „tarybiniu“ paveldu – daugybė gamybinių pajėgumų yra sukurta nepriklausomoje Lietuvoje.

Tarybinių soc.draudimo įmokų investavimas ir perėmimas nepriklausomoje Lietuvoje

Kalbantys apie „užsidirbimą“ nesąmoningai remiasi prielaida, jog tai, kas buvo sumokama tarybiniais laikais, yra kažkokia forma paveldėta ir perimta dabartinėje nepriklausomos Lietuvos Sodros sistemoje. Tai visiška nesąmonė, tiesa, iš dalies palaikoma simbolinės „darbo stažo“ sąvokos, kuri leidžia diferencijuoti šiandien išmokamos pensijos dydį.

Neva „uždirbtos“ pensijos kažkur turėjo būti saugomos – kažkodėl niekas nenurodo banko sąskaitos, kurioje tas sukauptas turtas buvo saugomas. Niekas negali nurodyti ir to, ar tinkamai tas turtas buvo investuojamas, kokia tų investicijų vidutinė metinė grąža ir pan.

Kas dėl to kaltas? Šiandien dirbantieji ar anuomet pasyviai stebėję, kaip svetimas agresorius iš jų atiminėja pinigus? Į tokį klausimą dažnai pateikiamas pasiteisinimas, jog tais laikais dirbantieji neturėjo pasirinkimo, tai buvo force majeure, kurios eiliniai piliečiai pakeisti negalėję. Jeigu taip, tai apie kokį turto sukaupimą t.y. „užsidirbimą“ galima kalbėti? Galima kalbėti tik apie anuometinių dirbančiųjų moralinę teisę iš šiandienos dirbančiųjų reikalauti kompensacijos už to režimo priespaudos kentėjimą.

Šią situaciją hiperbolizuodamas palyginčiau su tokia situacija: jeigu pilietis X kasdien valosi dantis, tačiau paskui juos daužo į sieną, tai kvaila būtų jo viltis, kad senatvėje bus likę sveikų dantų, ar ne? O dabartiniai pensininkai nori, kad trečiųjų asmenų iššvaistytas lėšas dengtume mes, šiandien mokesčius mokantys.

Į tai oponentai dažnai argumentuoja, jog pensininkai mąsto, jog ne jų kaltė, kad pasikeitė santvarka. Esą Lietuvos Respublika prisiėmė LTSR įsipareigojimus, vienas iš jų – senatvės pensijos. Taip teigiantieji gina „pensininkų galimybę daryti klaidas“ – esą balsuodami už Sąjūdžio kandidatus ir naująją LR Konstituciją šiandienos pensininkai nesuprato, ką tai reiškia jų senatvės pensijoms. Tai mažai ką bendra su realybe turinti logika – aš nei galiu, nei aš noriu atsakyti už svetimų žmonių klaidas. Minimalus pragyvenimas (socialinė parama) – prasminga parama, bet daugiau – nė už ką. Kvailą ir bažnyčioj muša. Kitu atveju greitai galima rasti analogų ir sakyti, jog 2006-07-ųjų bumo metu brangius butus pirkusieji ir įsiskolinę yra nekalti, už juos turime susimokėti mes visi kiti, šiek tiek dar mąstantys…

Pajamos ir išlaidos – pensininkų, dirbančiųjų ir ateities konfliktas

Šiandien mokamų senatvės pensijų nepadengia šiandien dirbančiųjų mokamos įmokos. Tai reiškia viena – šiandienos pensininkai reikalauja per daug iš šiandien dirbančiųjų. Skirtumas padengiamas ateities kartų sąskaita primityviai skolinantis trūkstamą lėšų dalį.

Ar pensininkai elgiasi moraliai reikalaudami didinti savo pensijas? Taip valstybė lieka prie dviejų galimybių: a) didinti socialinio draudimo įmokas (t.y. skurdinti dirbančiuosius); b) skolintis, skolą perkeliant ant ateities kartų. Ar kiekvienas didesnės pensijos reikalaujantis tą suvokia?

Reikia įvertinti ir šalutinius faktorius – „užsidirbę pensijas“ dažniausiai pamiršta, jog tuo metu nemokamai gaudavo sveikatos apsaugos paslaugas, nemokamas buvo mokslas mokykloje ir aukštojoje, dažniausiai nemokamai buvo skiriami būstai. Dabar ir ateityje dirbantieji to turės vis mažiau.

Ką daryti? „Nulinis variantas“

Sistemai matau tik vieną logišką ir paprastą sprendimą – sistema turi būti subalansuota taip, jog bet kokios ekonominės ir demografinės sąlygas neverstų vienų ar kitų sistemos dalyvių tapti cinikais. T.y. turi būti nustatyta, jog bendra laikotarpio X senatvės pensijų suma atitinka analogišką laikotarpį surinktų įmokų sumą. Taip kiekvieną mėnesį pensijos dydis nuolatos keistųsi, bet būtų panaikinta su realybe nieko bendra neturinčios sąsajos, esą valstybė kažkodėl turi finansuoti kažkieno niekuo nepagrįstas svajones.

Tai nereiškia, jog valstybė turi nematyti socialinių tokios sistemos ydų – savaime suprantama, jog socialiai pažeidžiamiems turi būti teikiama parama, tačiau ji turi būti teikiama tik iki tokio gerovės lygio, kurį gali užtikrinti valstybės (t.y. visos visuomenės) galimybės. Į tai reikia įtraukti populiacijos didėjimą/mažėjimą, galimybes skolą ateityje grąžinti, etc.

Dar svarbiau, „nulinis variantas“ yra itin patrauklus, nes diskusija „pensininkas vs. bloga valstybė“ pavirstų į diskusiją „pensininkas vs. dirbantysis ir anūkas“. Tai leistų suprasti, kaip susijusi mokesčių nemokanti mėsos pardavėja turguje ir kitą mėnesį sumažėjusi pensijos suma.

Pabaigai labai tinka vienas kolegės pastebėjimas – pyktis „užsidirbau pensiją“ iš pensininkų skamba tada, kai jiems išmoka mažinama. Kai ji didinama, niekas nesako „o, aš, pasirodo, daugiau užsidirbau“. Tai tik parodo mąstymo netolygumą ir trumparegišką poziciją.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

29 thoughts to “„Užsidirbta pensija“. Cinizmo dekonstrukcija”

  1. Na labai stipru, net nebandau įsivaizduot, kai kokiam pensininkui tai pasakysi. Būtų emocijų.
    Aš prisiminiau panašų atvejį, kai ėmė kažkas paskolas už būstą, dabar tų paskolų nebelabai gali išsimokėti , tai atsirado siūlymų, kompensuoti jiems palūkanas. Tai ar čia neapgaudinėjimas tų, kurie neėmė? 🙂

  2. Visiškai sutinku su daugeliu minčių. Tik kaip čia pasakius… Ar nėra taip, kad vienaip apie “teisę į pensiją” kalbame tada, kai iš arti nesusiduriam su konkrečiais pensininkais, o truputį kitaip, kai susiduriam ar patys esame pensininkai? Ar nesam atsakingi už tai, kad atsakomybę už savo pinigus jaustume ne tik patys, bet ir tie, kurie tos atsakomybės stokoja?

  3. Griūtų visos valdžios bandant pereit prie tokios sistemos 🙂 nors nesakau, kad tai blogai. Manau didžioji dalis dabartinių 20-40emčių supranta, kad ateityje iš pensijos tikrai gerai negyvens ir jau dabar po truputį pradeda galvot, taupyt.. Deja seniau beveik niekas taip negalvojo.

  4. Šiaip visai nieko įrašas ir su dauguma minčių sutinku, bet vienoj vietoj, mano nuomone, stipriai nusišnekėta.

    “Į tai oponentai dažnai argumentuoja, jog pensininkai mąsto, jog ne jų kaltė, kad pasikeitė santvarka. Esą Lietuvos Respublika prisiėmė LTSR įsipareigojimus, vienas iš jų – senatvės pensijos. Taip teigiantieji gina „pensininkų galimybę daryti klaidas“ – esą balsuodami už Sąjūdžio kandidatus ir naująją LR Konstituciją šiandienos pensininkai nesuprato, ką tai reiškia jų senatvės pensijoms. Tai mažai ką bendra su realybe turinti logika – aš nei galiu, nei aš noriu atsakyti už svetimų žmonių klaidas. Minimalus pragyvenimas (socialinė parama) – prasminga parama, bet daugiau – nė už ką. Kvailą ir bažnyčioj muša.”

    Visiškai sutinku, kad žmonės nepagalvoja, kad iškovodami nepriklausomybę jie lieka be pencijų, nes už tai pinigų rusai nepaliko.

    Bet pliekti žmonės už tai kad iškovojo tau nepriklausomybę, dargi vadinti kvailiais, man visiškai nesuprantama. Norint galima net perskaityti, kad autorius nepriklausomybę vadina “klaida”. Matyt ponui būtų geriau, jei anuomet žmonės būtų pagalvoję “racionaliai”. Ir dabar ponas džiaugtųsi gyvendamas Rusijos sudėtyje. Ar autorius norėjo kad tuomet už nepriklausomybę kovoję žmonės su savo vaikais būtų pasirašę sutartis, kad anie jiems užtikrins padorią senatvę?

    O toliau sekantis palyginimas su NT burbulu net sunkiai pakomentuojamas.

    Autorių norėčiau patikinti, kad po kokių 30-40m, kai dabartinė darbo jėga eis pencijon, tuo metu dirbantieji taip pat nedėkos jam už valdžios, kurią jis nuolat rinko sprendimus (čia nekalbu apie dabartinę valdžią), už “gamyklas” (internetus, infrastruktūrą ar kt) kurias jis pastatė (beveik nesvarbu, ką mes pastatysim dabar, po 40 metų vargu ar tai bus aktualu tuometinei darbo jėgai).

    Tik aš neabejoju, kad autorius tai ir taip supranta ir pencijai kaupia pats. Bet neduok tu dieve, prieš pat išeinant subankrutuos kokie fondai/bankai/etc, kuriuose buvo kaupiami tie pinigai.

    Puikiai įsivaizduoju blogerį po 40 metų rašantį analogišką įrašą apie autoriaus ir jo senosios kartos klaidas kaupiant pinigus ne tuose kur reikia fonduose ir tuometinių dirbančiųjų nenorą senają kartą išlaikyti (nors senoji karta kaupdama pinigus tuose fonduose sudarė salygas jaunimui skolintis ir dėl to gyventi gerai iškart, o ne užsidirbus ar suteikė kažkokius kitus privalumus)

  5. Na esmė ta pati, durnių ir bažnyčioj muša. Kodėl aš ir kiti, kurie neėmė paskolų turi atidirbinėti už tuos, kurie ėmė?
    O pritempimas prie nepriklausomybės labai keistas. Jei būtume Rusijos sudėtyje, būtų pensijos didesnės? Ar visi kovojo už nepriklausomybę? O gal tiems kurie nekovojo, visai pensijos nemokėt?
    O kaip dar paskaičiuoti kiek užsidirbai tos pensijos? Jei vieni buvo kaip Afonia, o kiti sunkiai dirbo? Stažas ir algos tai vienodos.

  6. Aš manau, kad senatvėje žmogus atidirbęs “sistemai”, kad ir kokia ji ten buvo, turi teisę reikalauti iš jos “paregias” perėmusios sistemos galimybės paskutinius savo sunkaus gyvenimo metelius nugyventi su šiek tiek aukščiau pakelta nosimi.

    Man pačiam liko apie 40 metų darbingo amžiaus iki kol galėsiu džiaugtis menamais pensijos ramumais. Bet aš mačiau, kokios skausmo emocijos veria žmones, kurie nugarą lenkę nuo 14 metų verkia dėl to, kad jeigu jie išeitų į pensiją (amžius tinkamas), jie nežino, kaip jie pragyventų šildymo sezonu. Kurie rauda dėl neįgalių žmonių, neįgalių vaikų, kuriems dvidešimt litų – galimybė prasimaitinti dar savaitę.
    Dėl to aš žinau, kad ne visi pensininkai yra varomi godumo. Kai kurie nori galėti egzistuoti. O valstybė tokią konstitucinę teisę neva garantuoja.

    Sistemos sistemomis… Problema yra žmonėse. Mūsyse. Skylėti biudžetai, akivaizdžią milžinišką naštą atnešintys skolinimaisi, “vokelių” toleravimas. Nuolatinį purvą šaudančios “žiniasklaidos” sunaikintas pasitikėjimas savimi.

    Mums yra sunku. Mes nepasitikime niekuo. Pamirštame pasitikėti net savimi.

    Tad… geriau ne pinigus į kojinę maukime, o vaikus gimdykime. Ir auklėkime taip gerai, kaip tik galime. Ir mokinkime gerbti senyvus žmones. Ne dėl to, ką jie nuveikė ar nenuveikė, o todėl, kad “Taip kaip tu elgiesi su senoliais, taip su tavimi elgsis senatvėje”.

  7. Pirma, jei visi sąžiningai mokėtų mokesčius, mažiau būtų vokelių, tai ir pensijos didesnės būtų.

    Pensijų susiejimas su surenkamų mokesčių kiekiu per kažkokį koeficientą X labai supriešintų dirbančiuosius ir pensininkus. Tada tikrai daug daugiau atsirastų jaunimo požiūrio į pensininkus kaip į “naštą”.

    Dėl pensijų užsidirbimo… Ir mes, kurie mokam pensijas į SoDrą, jų neužsidirbam. Mes lygiai taip pat mokam pensijas dabartiniams pensininkams, kaip jie mokėjo pensijas anų laikų pensininkams – mūsų seneliams ir proseneliams. Ir lygiai taip pat mūsų anūkai mokės pensijas mums.

  8. Norėčiau plačiau pakalbėti apie kažkieno niekuo nepagrįstas svajones

    Ką turi omenyje? Manau šiek tiek neteisingai susistemini problemos esmę. Nes pagal tave gaunasi taip, kad pats žmogus kaltas, kad jis gauna mažesnę pensiją, o valstybė šiuo atveju niekuo nekalta ir neneša jokios atsakomybės. Tai neteisingas požiūris. Atsakomybė visada yra paskirstyta. Kvaila didžiąja atsakomybės dalį karti ant žmogaus pečių. Nors… žinant tai, kad esi dešinių pažiūrų, tai nelabai ir stebina tokios mintys…

    Ir dar. Jei prakalbai apie pensijas, tai pasakyk kas ir kokiu būdu sugebėjo sumažinti įmokas į privačius pensijų fondus? A? Ir tokio veiksmo nevadini nuosavybės nusavinimu? Negi sunku suvokti, kad dėl to veiksmo kentės ir ateities pensininkai?

    P.S. per silpni argumentai, per silpni… PRo iš jų nepadarysi…

  9. Edgarai, paskolose įklimpusių gelbėjimo situacija – gana panaši

    MZ, aš tikrai atmetu pareigą galvoti apie kitus. vienintelė išimtis – tai socialinė parama jos neturintiems, bet tai kalba tik apie išgyvenimą, o ne komforto garantijas

    just, pritariu

    oneguy, tikra tiesa, kiekvienas pasirinkimas turi ir gerų, ir blogų pasekmių. jeigu kažkas nenutuokia apie blogas – ne mano problema, o nenutuokiančiojo. jeigu kažkas jį gėdingai apgavo – tai apgaudinėjančiojo kaltė, o ne mano. jeigu kažkam nepatinka nepriklausomybė – tegu organizuojasi į partiją ir kelia tikslą prisijungti prie ex-CCCP. tai demokratinis būdas ištaisyti politinio apsisprendimo klaidą // dėl situacijos po 20-40 metų – esu visiškai tikras, kad tamstos prognozė pro šalį

    Steponai, pagarba turi būti abipusė. jeigu senoliai neadekvačiais reikalavimais “spaus” naująją ir ateities kartas, tai kokią teisę turi reikalauti pagarbos sau?

    Karina, dabartinis pensijų modelis Lietuvoje pradėtas diegti (!), t.y. atsirado kai kurios užuominos, berods 1956-aisiais, todėl retas dabartinis pensininkas galėtų pasigirti, kad iš jo įmokų buvo mokamos realios (nes “butaforinių” buvo) pensijos jo senelias ir proseneliams

    Simai, “niekuo nepagrįstos” = “užsidirbau, todėl dabar reikalauju” // valstybės atsakomybė yra už tai, ką ji daro blogai. visiškai pritariu dėl įmokų į privačius fondus sumažinimo – tačiau tai tik viena dabartinės sistemos ir pensininkų spaudimo pasekmių, ar ne? // prie ko čia PR?

    Re: [..] rekonstrukcija – kolega mano paliktą komentarą, berods, ištrynė, tai pasikartosiu trumpai čia: 1) cinizmas – pensininkų suvokimas, kas jiems moka pensijas, tačiau viešas stengimasis to nematyti; 2) dekonstrukcija – šio pensininkų maivymosi išskaidymas į sudedamąsias dalis

  10. “Kolega mano paliktą komentarą, berods, ištrynė, tai pasikartosiu trumpai čia” – neištryniau, tačiau, kai komentuojama pirmą kartą, bent jau aš esu palikęs patvirtinimo prievolę. Deja, šį kartą, turiu atsiprašyti, nepavyko komentaro patvirtinti pakankamai operatyviai.

  11. Man tik vienas dalykas kliūna. Įtariu dauguma dabartinių pensininkų dirbo nemažą laiko jau nepriklausomoje Lietuvoje – turint omenyje vidutinį žmonių amžių. Reiktų statistikos depertamento duomenimis pasinaudoti. Bet kokiu atveju tai diskusijos stipriai nekeičia ir galutinis pasiūlymas tikrai yra geras, bet man atrodo dar praeis nemažai laiko kol į valdžios galvą ateis dinamiškai kintančios sistemos.

  12. Mintis teisinga, nors ir neorginali. Pensiju sistema pas mus veikia ne “užsidirbau pensiją” bet išlaikiau savo tėvus ir senelius, dabar turiu teisę būti išlaikomas. Jokių užsidirbimų nėra.

    Beje, pasiūlymą norėčiau papildyti dar vienu punktų: pencija tiesiogiai turi priklausyti nuo LIETUVOJE DIRBNAČIŲ VAIKAŲ skaičiaus. Jei vaikų nėra.. arba jie nedirba – atitinkamai penciją mažinti 🙂

    Argumentacija dėstyti tingiu, daug rašyti.

  13. Paliesta tikrai įdomi tema, kuri dali išsiplėtoti į kelias/keliolika atskirų diskusijų. Tuo tarpu norėčiau pakomentuoti porą momentų.

    “jeigu senoliai neadekvačiais reikalavimais “spaus” naująją ir ateities kartas, tai kokią teisę turi reikalauti pagarbos sau?” Kur renkasi pensininkai kai nori didesnių pensijų? Prie seimo. Prie savivaldybių. Jie reikalauja pensijų iš valstybės, kurios, kaip teisingai pastebėta, net nebuvo kai jie “uždirbinėjo” tą savo pensiją. O grįžę namo savo anūkams kalba “ką čia toj Lietuvoj – važiuok į užsienį mokytis/dirbti”, taip dar sumažindami savo pensiją, nes iš Lietuvos išsiunčia paskutinius mokesčių mokėtojus.

    Mūsų visuomenei trūksta elementaraus suvokimo kas yra valstybė, socialinės garantijos, kaip skirstomi pinigai ir iš kur jie atsiranda biudžete. Šiuo atžvilgiu galime drąsiai kaltinti okupantus – jų dėka retas kurio mūsų senelis baigė universitetą.

    Kitas momentas – visi turguose dirbantys žmonės, nelegalūs statybininkai ir kt. Dabar jei gyvena gerai, dirba, deda pinigus kišenę, išlaidauja. Ateis pensijinis amžius – eis į Sodrą ir reikalaus pensijos. Ir netikit – jie ją gaus! Tegu minimalią, bet gaus. Ir dabar jau taip yra. Reiškia mano anūkai turės arti ne vien tam, kad valstybė turėtų iš ko išmokėti mano pensiją, bet dar ir visą gyvenimą nedirbusiai kaimynei?

  14. Reikėtų aiškiai atskirti, ką kritikuoji: “užsidirbimo” retoriką ar pačią pensijų skirstymo praktiką. Jei pirmas variantas, tai gal ir galima išties klausti, kam dirbo ir kas turi mokėti. Bet aš akcentą dėčiau kitur: viena iš valstybės paskirčių – užtikrinti, kad visi turėtų bent minimalų pragyvenimo standartą, užsidirbo ar ne. Čia yra solidarumo reikalas – uždirbantys daugiau nei minimumas moka tiems, kurie neturi nė to minimumo.

    Dėl pensijų skyrimo praktikos, kai įvyko toks didelis pokytis, sunku sugalvoti, kaip tai išspręsti. Kai į pensiją išeis kartos, kurių didžioji dalis karjeros buvo nepriklausomoje Lietuvoje, bus kitaip. Dabar remiamasi socialistiniu principu “Iš kiekvieno – pagal galimybes [galimybes nustato SoDros mokesčio tarifas], kiekvienam – pagal darbą (stažą)”. Siūlytum visiems mokėti vienodai?

  15. Nesutinku su jumis, Liutaurai. Pratęskime logiką kurią čia dėstote, nubraukiame viską kas buvo iki 1990: stažą ir visą kitą, pensijas skaičiuokime tik nuo lito įvedimo datos, nuo 1993 – juk viskas prapuolė. Ir valdžiai tai turėjo pranešti paskelbusi nepriklausomybę 1990. Žinot kuo viskas būtų baigėsi – Lietuvos grįžimu į TSRS.

  16. Liutaurai, rašiau: “mūsų seneliams ir proseneliams”, t.y. jų tėvams ir seneliams. Na, mano močiutė gavo pensiją, kurią mokėjo mama iš savo mokesčių, kitų žmonių ir proseneliai gavo pensiją – aš kalbu apie pvz. 1980 m.

    O tas egoistiškas mąstymas “prie ko čia aš” tai yra tik iliuzijos, kad viskas, ko pasiekei yra tavo paties nuopelnas, o ko nepasiekei – tavo paties kaltė, pasekmė. Iš tikro taip nėra. Labai daug kas priklauso nuo žmonių, kurie padarė daugiau ar mažiau dėl to, kad gyventum geriau. Tai ir darželių auklėtojos, ir mokytojai, virėjai, autobusų vairuotojai, statybininkai, ir t.t., kurių dėka turi tai, ir įvairūs rašytojai, filosofai, politikai, mokslininkai – fizikai, ekonomistai, sociologai, kurių dėka tu išvis turi galimybę pasiekti tai, ką turi.

  17. Sakyčiau labai racionali mintis dėl įmokų-išmokų subalansavimo. Bet tada reiktų mokėti visiems vienodas pensijas? ko gero taip ir reiktų (bent jau turintiems minimalų nustatytą stažą)- įsivaizduoju kiek priešininkų turėtų toks pasiūlymas.

  18. Beje, dar autoriau yra klaida jūsų pamastyme. Jūs teigiate kad viskas kas sukurta tarybiniais metais prapuolė, pvz.: “kažkodėl niekas nenurodo banko sąskaitos, kurioje tas sukauptas turtas buvo saugomas”
    Tai prasilenkia su tiesa, nes rublių ir litų santykis yra: 1 rublis = 1 talonas (“vagnorkė”) = 0,01 Litas. Kažką bent teoriškai uždirbo.

  19. “Naujalietuvis”, LNK ir TV3 holivudinio šlamšto produktas, pats nesuvokiantis, kaip formuojami biudžetiniai fondai ir kaip “efektyviai” jie panaudojami.

  20. ziuresim autoriau ,vaikeli ,kas tau pensija ir už ką mokes:) viso teksto net ir neskaičiau ,papylei demagogijos srautą…pradėsiu ir pabaigsiu tuom ,kad jokių investicinių MES tuomet neprašėme ir nenorėjome net…tai buvo liaudies turto apiplėšimo ir grobstymo planas…ką daryti su tais pasigeilėtinais investiciniais tuomet greit susigaudė banditai, sukčiai ir saujelė dabartinių oligarchų

  21. Pradžiai derėtų pasiskaityti Joseph Stiglitz “Making Globalization Work”, ten nurodyta, kaip formuoti pensijų politiką. Elementaru – kad ir kokį aukštą BVP pasiektume, pagal einamąjį ekonomikos lygį, pragyvenimo standartus pensijos nepasieks tos ribos, kurią “perkopę” vargšai žmonės nebūtų jaučiami žeminami. Antra, analogiška situacija yra skurdo atveju bet kurioje pasaulio valstybėje – konkrečioa politikos nėra skurdui mažinti, skurdas pats savaime neišnyks. Ir trečia, derėtų suvokti pavogiamų milijardų mąstą ir faktą, kad pinigų valstybėję tikrai yra. Bet čia jau yra kompetencijos klausimas ir politologijos išmanymas. Kaltinti pensininkus, mano galva, taip pat negražu, kaip ir kaltinti vieną komercinį banką, kad jo dileris prasčiau suderino kursą šimtui gabalų eurų, nei kito banko

  22. Kai sakoma “užsidirbau pensiją”, reiškia atėjo laikas, kai:
    1. dirbantieji turi išlaikyti nebedarbingus
    2. nedarbingieji turi gauti išlaikymą

    Negi duosime tėvams badmiriauti?

  23. Žmogeli,”seniokai “nespaudžia ateities kartų”,nes tai yra tavo tėvai.Dabartiniai pensininkai yra kažkieno iš mūsų tėvai.Tu moki pensija arba išlaikymą savo tėvui ir motinai.:)Ar pats nesugebi suvokti elementarių dalykų?

  24. Įdomus pasiūlymas susieti pensijas su surenkamomis įmokomis į biudžetą. Mano galva tuo keliu ir reikia eiti.

    Jei valstybė pasiskolins tam, kad šiandien išmokėti didesnes pensijas, tai vidutiniškai kiekvienas Lietuvos pilietis gaus mažiau, nes gerą gabalą reikės atriekti palūkanoms už skolas. T.y. paprastai rašant ateityje pensijos bus gerokai mažesnės, negu jos būtų buvusios nesiskolinant.

    Tad geriau pinigus iš tikro skirstyti Lietuvos žmonėms, o ne siųsti į užsienį kaip palūkanas už skolas. Įmokų ir išmokų susiejimas čia – geras sprendimas.

    Psichologinis rezultatas, kurį įvardijo Liutauras (kad žmonės akivaizdžiau matytų sąsają tarp sumokamų mokesčių ir gaunamos iš valstybės pagalbos) taip pat geras pastebėjimas. Tai ne dabartinė valstybės skola, kuri iš tikro labai žalinga, tačiau daugumai žmonių nerūpi, nes tai jiems tėra skaičiai, jie tiesiogiai nesusiję su tuo, ką žmonės gauna šiandien.

  25. taigi viso šio pliurpalo išvada-Įmokos Sodrai yra niekuo nepateisintos, todėl jų rekia atsisakyt, o kiekvienas žmogus apie savo senatvę turi galvoti pats. Kadangi ši naujalietuvių idiotiška sistema sudaryta taip, kad iš Sodros įmokų išmokamos ne tik pensijos, bet ir išlaikomi Sodros pastatai ir mokami kiek nerealūs Sodros “darbuotojų” atlyginimai, todėl toms pensijoms lėšų vis pristinga. Kadangi autorius iš prigimties debilas, tai jam priimtina senovės išmintis-senolius išvežti į mišką.

Leave a Reply

Your email address will not be published.