Prezidentei kalbant, įprantama linksėti galva

Man neramu. Dėl vienos paprastos ir, tikėtina, visai kvailos beprasmės priežasties. Man neramu, jog tai, ką mačiau per kelias televizijos naujienų laidas sausio 18 dieną, labai primena ypatingai vertingus vaizdo įrašus iš ankstesnio ir dar kartais pirmojo Rusijos TV kanalo transliacijose pamatomo Vladimiro Putino repertuaro, kai kurios nors vykdomosios valdžios šakos atstovas raportuoja apie padėtį ir įdėmiai išklauso vertingus buvusio Rusijos Federacijos Prezidento nurodymus ir ima juos domėn.

Tikiuosi, tai tik toks atsitiktinis déjà-vu, bet panašų tikrai esama. Pirma, aiškus tiesos 😉 šaltinis, žinantis, ką ir kur daryti, jog būtų tvarka. Antra, paklusnūs nurodymų klausytojai ir, tikėtina, tolesni vykdytojai. Trečia, geriausias televizijos laikas.

Visa tai man kvepia neskaniai.

Aš labai norėčiau klysti ir tikiuosi, jog toks sutapimas atsitiktinis. Kitu atveju iš karto reikia įspėti (kol dar galima ką nors įspėti), jog net ir šviesiausias autokratas yra blogiau nei prasčiausia demokratija. Ir čia, bijau, nėra jokių jokių, net menkiausių, išimčių. Nes ilgalaikiai neigiami padariniai gali būti žymiai blogesni, nei trumpalaikė nauda.

Kur slypi spąstai? Jau daugelis teisingai pastebi, jog pagrindiniai mūsų Prezidentės žingsniai – tai neįtinkančių politikų, vadovų, lyderių pašalinimas. Pakanka paminėti vien garsesnius atvejus: iš pradžių buvo Rimantas Dagys, po to Mečislovas Laurinkus, dabar Vygaudas Ušackas, artimiausias eilėje.. matyt, Algimantas Valantinas.

Nenoriu teigti, jog lyderis savo valdomame kolektyve neturi siekti kuo skubiau suformuoti savo komandą. Anaiptol, nuo to turėtų pradėti kiekvienas lyderis. Iš esmės visus iki šiol girdėtus/matytus viešus veiksmus galima būtų ir paaiškinti šiuo noru sudėlioti aiškius ir efektyvius rėmus tolesnei veiklai.

Tačiau nerimą kelia du dalykai. Pirma, laikas bėga, o konstruktyvių iniciatyvų mažoka (tiesa, teigiamas ir visai šviežias šiandieną įvykęs Valstybės gynimo tarybos sprendimas dėl specialiųjų tarnybų veiklos darbotvarkės formavimo). Antra, išorinė veiksmų ir turinio forma pernelyg autoritariška, čia sunku būtų aptikti bandymus vystyti dialogą, o akivaizdūs požymiai geriau už mus visus žinančiosios pozos. Manau, ilgu laikotarpiu tai pralaiminti pozicija.

Nepaisant šių mano pastabų ir abejonių, kol kas į klausimą gatvėje „Ar pritariate Prezidentės veiksmams?“ atsakyčiau teigiamai. Nors ir turėdamas priekaištų formai, dėl sprendimų turinio daugeliu atvejų visiškai sutinku.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

7 thoughts to “Prezidentei kalbant, įprantama linksėti galva”

  1. Va ta forma irgi mane pakankamai neramina. Neramu d4l to, kad tai nepradėtų progresuoti. Susiformavus pakankamai linksėtojų ratui, pagunda gali būti didelė. Kita neraminanti aplinkybe yra ta, kad nemažai daliai rinkėjų, kurie yra savotiškai, ko gero, pasiilgę “kietos rankos”, irgi tai patinka. Todėl susidaro įspūdis, kad prezidentės įvaizdžio formavimas juda būtent ta linkme.

  2. Būtent, veikimo būdas košmariškas; bet manau, jog tokiai veikimo formai skirtas rezervas nėra begalinis. Akivaizdžiai matosi, jog išminties, subtilumo ir elegancijos prezidentė stokoja.

  3. Manau, kad visas tas linksėjimas yra labai geras požymis. Tai parodo, kad tautos išrinktam vadovui politikieriai jaučia bent minimalią pagarbą arba šiek tiek bijo.
    Žinoma, taip negali būti amžinai, nes kiekvienas daro klaidų ir neprotingų sprendimų. Tačiau kol sprendimus daro protingus (neatsižvelgiant į formą), linksėjimą galima pakęsti:)
    Aš taip pat iš tų, kurie nori kietos rankos(bet ne autokrato).

  4. Galbūt toks PR veikia “homo sovieticus”, kurie patys nieko nesugeba padaryt. Kraupu 😡

  5. Usacko tikrai nereikejo salinti (spausti atsistatydinti), zmogus idomus, ne stagnatorius, kaip Joe Biden daug sneka del to kartais ir nusikalba, bet dauguma sprendimu yra protingi..

  6. Cituoju:

    Kur slypi spąstai? Jau daugelis teisingai pastebi, jog pagrindiniai mūsų Prezidentės žingsniai – tai neįtinkančių politikų, vadovų, lyderių pašalinimas. Pakanka paminėti vien garsesnius atvejus: iš pradžių buvo Rimantas Dagys, po to Mečislovas Laurinkus, dabar Vygaudas Ušackas, artimiausias eilėje.. matyt, Algimantas Valantinas

    Ar formaliosios logikos dėsniai PR ekspertams galioja:)? Jei ne logikos, tai bent faktologiniai.

    Politikai, vadovai, lyderiai…

    Dagys – buvęs ministras, kuris savo paistalais pats save pasmerkė;
    Laurinkus – ambasadorius Gruzijoje, kuris norėjo būti išimtimi diplomatijoje, t.y. būti politiku diplomatijoje;
    Ušackas – diplomatas, kuris norėjo būti primu diplomatijoje, pamiršdamas apie politinį konsensusą ir kompromisą;
    Valentinas – dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių užėmęs generalinio postą po sesers buhalterinės ekvilibristikos turėjo pats atsistatydinti. Nesusiprato. Padėjo.

    Nelabai čia matau lyderių, vadovų, o ir politikai labai pusėtini:)

    Poezija. Pirmas žodis, kuris šovė ieškant analogijų lietuviškos politinės analitikos diskurso turiniui apibrėžti:)

Leave a Reply

Your email address will not be published.