Viena didžiausių krikščionių švenčių (nors, pasirodo, klaidingai tapatinama su Jėzaus gimimu ) man siejasi su smagia kompanija ir keliais ritualais.

Nesu aktyviai praktikuojantis katalikas, tačiau vienas didžiausių malonumų – tai bendravimas su artimais žmonėmis. O jų daug! Vien artimiausių giminaičių lengvai suskaičiuoju 16! Kiekvienas truputį kitoks, skirtingų nuomonių, interesų ir norų. Man nesuprantama, kaip gali būti neigiančių šeimą – artimiausius ir daugiausiai džiaugsmo teikiančius žmones, su kuriais lygiai taip pat malonu dalintis savais džiaugsmais? Todėl nieko keisto, jog ir Kalėdos prabėgo tai vienur, tai kitur, tačiau beveik visada būnant drauge.

Suprantama, 4 su puse švenčių dienos – ilgas laiko tarpas, todėl užteko laiko ir draugams. Jau tradiciniam antrosios Kalėdų dienos susibėgimui Ąžuolų gatvėje, nepakartojamam futbolui. Draugai – tai kitas gyvenimo malonumas, kuris užpildo tas gyvenimo kertes, kur reikia judrumo, bendravimo, neužsisėdėjimo. Tai gražiai dera su pirmąja dalimi ir ją papildo.

Trečiasis malonumas – tai buvimas vienam su savimi. Visais metų laikais tam tinka bėgimas. Valanda (ar apytiksliai 10 km) trunka tiek, jog užtenka pabūti su savimi, pasikalbėti, pasiplanuoti ir sudėlioti visus klaustukus ir iškritusias lentynėles į vietas. Šį kartą šviežią orą pasiūlė jau pernai atrastas Anykščių kalnų slidinėjimo centras „Kalita“ (pavyzdžiui, sniego patranka , keltuvas , trasa ). Daugiau nei keturios valandos laukimo, slydimo, kylimo ir minčių, kurios paklysti gali tik nuostabiame Aukštaitijos kraštovaizdyje su kloniais, miškeliais, namukais ir žiburėliais. Visa tai atperka tas pora valandų kelio, kuriais reikia praleisti kelionėje.

Tokie tie mano trys malonumai. Paprasti, tačiau nepakeičiami.