Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Ta pati krizė, bet mažesnė

Gediminas Kirkilas sako: „Krizės nėra ir nebus“. Vieną kartą pataiko, kitą kartą – klysta. Šį kartą, jau menkai kas abejoja, suklydo. Ir daugelis dar kartą nusivylė, pažaduko etiketę dar stipriau prilipdė. Ar tikrai visada naudinga slėpti savo klaidas ar gresiančias problemas? Ar galutinis rezultatas būtų geresnis, jei blogybėms būtų pasiruošta ir apie tai paskelbta iš anksto?

Vis dar dažnas atvejis, jog svarbūs organizacijų įvykiai Lietuvoje skelbiami po fakto. Keičiasi vadovas(-ai), parduodamas didokas kiekis įmonės akcijų (suprask, prasta ateitis), įvyko gamybinė avarija – dažnai tokiais atvejais stengiamasi visus užtildyti, informaciją paslėpti ir stručio poza keičiama tik kai skandalas tampa viešas, o prastesniais atvejais – kai įsivelia valstybės institucijos ar net teisėsauga.

„Nepakeičiamų pilnos kapinės“ – anuomet sakė vienas žymūnas. Lietuvoje, matyt, padėtis pernelyg specifinė ir kapinių nelabai tėra, nes lietuviškas verslas reikalauja, kad viskas veiktų dėl to nepakeičiamo vadovo(-ų) asmeninių pažinčių. Negali ginčytis – Lietuvoje tikrai netrūksta patriarchalinės šeimos modeliu veikiančių įmonių, kur patriarcho pasitraukimas sužlugdytų visą veiklą. Tačiau visoms kitoms įmonėms vadovų kaita turėtų būti neišvengiama procedūra, kurios skaidrumas daro tiesioginę įtaką organizacijos įvaizdžiui.

Verta prisiminti chrestomatinį Bilo Geitso pavyzdį. Kaip žinia, birželio 27 dieną pasaulinis IT guru baigė darbą savo įkurtoje „Microsoft“ kompanijoje. Tačiau apie tai paskelbta buvo prieš pora metų, per kuriuos Geitsas žingsnis po žingsnio atsisakydavo tam tikrų funkcijų.

O kaip Lietuvoje? Visai šviežia istorija – Šarūno Nedzinsko pasitraukimas iš AB FMĮ „Finasta“ direktoriaus pareigų. Galima būtų parinkti ir daugelį kitų pavyzdžių, tačiau su vertybinių popierių rinka artimai susijusios įmonės vadovo pasitraukimo žinia tik paryškina de facto naudojamus principus. Ar dieną prieš faktą paskelbta informacija ugdo klientų ir verslo partnerių pasitikėjimą? Žinoma, konkrečios organizacijos vadovų ir akcininkų santykiuose gali kilti įvairių incidentų, kai turi būti veikiama nedelsiant, tačiau bendru atveju aukščiausio lygio vadovų kaita pernelyg svarbus įvykis, kuriam turi būti atitinkamai ruošiamasi ir planuojama.

Kitas pavyzdys – tai organizacijos vadovų veiksmai su akcijomis. Nors šiandien galima ginčytis, ar iš tiesų daug uždirbo Rymantas Juozaitis praėjusių metų spalio 18 dieną įsigydamas „Lietuvos energijos“ akcijų už 536 tūkst. litų, tačiau dėl kitko ginčytis sunku – šaršalas kilo didelis, vertybinių popierių rinka sujudo ir dar dabar banguoja, laukdama tai oficialaus pasiūlymo, tai kitų esminių naujienų.

Jeigu tikėtumėme tuometiniu „Lietuvos energijos“ vadovu, tai jis akcijas pirko iš giminaitės. Tokiu atveju tikrai galėjo būti ramus ir prieš sandorį paskelbti, jog per artimiausius N mėnesių planuoja įsigyti savo valdomos įmonės vertybinių popierių už N tūkst. litų. Išdėstęs visus argumentus ir procedūrą, galėtų ramiai investuoti. Jeigu rinka sureaguotų pernelyg audringai – giminaitė tik laimėtų, o jis pats galėtų planų investuoti dėl naujos – didesnės – kainos atsisakyti.

Ir jei Vertybinių popierių komisija AB „Lifosa“ gen. direktorių Joną Dastiką nubaudė už panašius šposus praėjusią vasarą, tai Rymantui Juozaičiui savo formalų nekaltumą pavyko apginti. Visgi, abiem atvejais bendras organizacijos įvaizdis nukentėjo – pernelyg artimai yra susijusios sąžiningumo asociacijos įmonės ir jos vadovo asmeniniais požymiais.

Tolstant nuo finansų rinkų, verta atkreipti dėmesį į Lietuvos naftininkų veiksmus birželio pabaigoje. Įvykis labai paprastas – dėl pratrūkusio vamzdžio iš gelmių keliamas naftos ir vandens mišinys užteršė gruntą. Šį kartą pirmieji sureagavo aplinkosaugininkai ir žiniasklaida. Ar situacija būtų buvusi kitokia, jeigu apie tai būtų pranešusi pati „Geonafta“? Cinikai svarstytų, ar verta rizikuoti baudos vardan ir apskritai nuslėpti įvykį. Tačiau bendrovės įvaizdžio vystymo tikslais visai svarstytina, jog tokį atvejį galima panaudoti net ir bendram vardo žinomumo didinimui – puikus „Johnson & Johnson“ pavyzdys „Tylenol“ krizės metu.

Krizės – didesnės ar mažesnės – yra neišvengiamos. Objektyviai jas lyginti lengviausia pagal galutinį rezultatą. Daugeliu atveju tai konkreti ar sunkiau apčiuopiama žala, finansiniai ar įvaizdžio nuostoliai. Tačiau iš anksto suplanuotas ir tiksliai įgyvendintas gresiančių problemų viešinimas didžiulę krizę gali paversti mažesne. Ir atvirkščiai. Todėl šį kartą vietoj Vyriausybės krizei esame priversti ruoštis patys.

Paskelbta vz.lt

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

3 Comments

  1. Slyvanosis

    2008.08.02 at 12:18

    Šiek tiek ne į temą. Apie ekonominę krizę Lietuvoje.
    “…brangioji mano, tu gauni 1000 lt algos kas mėnesį, aš gaunu – 2000 lt. Be to, kas savaitę priduodu alaus butelių už 100 lt. O tu vis verkšleni, kad maistui pirkti trūksta pinigų. Kur tu juos išleidi, po galais?

  2. Kaip ir zinome kas kalbejo apie “nepakeiciamus is kapiniu” :)Na tas vyrukas manosi esas maklaudas turbut..:)

  3. Algimantas

    2009.06.04 at 08:46

    Paskutiniu metu internete daug kalbama Apie Dievo akį pasirodžiusią kosmose, tikrai puikus vaizdas.Gal būt tikrai atėjo laikas palikti tuščias kalbas ir pamastyti apie Dievą, be kurio valios nieko nevyksta. Gal nereiktu tiesiogiai suprasti , kad tai Dievo akis. Manau kad šiuo metu reiktu susimastyti jog Dievas stebi žmonijos gyvenimą. Kaip krikščionis manau jog šita krizė tai ir yra Dievo teismas šiam bedieviškam pasauliui.Dievas buvo ir bus ir jokios kalbos jo nepanaikins.Prieš kažką darydami pamastykime, kad Dievas mato mus ir kiekvienam atlygins pagal jo darbus. Atėjo laikas keisti gyvenimą mums, kitaip iš tikro laukia dar baisesni laikai. Apie tai rašo Biblija- pati rimčiausia knyga , kuri verta tikrai dėmesio. Dievo baimė išminties pradžia , bet daugelis šią išmintį niekina. Išmintinga bijoti Dievo , nes Jis ne žmogus, o Dievas Visagalis.Atėjo laikas atgailauti už savo bedievišką gyvenimą ir nuodėmes.Jeigu valdžia Lietuvos neatsigręš į Dievą nieko nebus.Tik Dievas gali padėti išeiti iš šitos krizės.Kur aklas aklą nuves?…Į duobę.
    Ši sekuliari visuomenė vagystę iteisina kaip normą.O DIEVO AKYSE TAI NUODĖMĖ.Žmonės nebijo vogti nei iš valdžios nei iš Dievo.Daugumas musų valdžios vyrų visai nežino ir nepažysta Jėzaus Kristaus.O jei nepažysta Kristaus tai ir nežino tiesos.Kokia valdžia be Dievo baimės.Kaip ir Pilotas stovėdamas prieš Kristų klausė.O kas yra tiesa? Tai bent tamsa ir beraštiškumas.

Leave a Reply

Your email address will not be published.