Komentarai žiniasklaidoje apie savivaldybių tarybų ir merų rinkimus

Pasibaigę rinkimai į vietos savivaldybių tarybas ir merus buvo aktyvūs tiek ir įvairių analizių bei tyrimų frontuose, tiek ir komentuojant situaciją žiniasklaidoje. Šiame įraše – iš skirtingų žiniasklaidos priemonių surinktos pagrindinės temos ir viešai dėliotos mintys.

Agitacijos perlai

Artėjant I rinkimų turui pasipylė įvairių „namudinių“ komunikacijos pavyzdžių, kuriuos ir panagrinėjo Asta Narmontienė vasario 22 d. reportaže „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „24/7“ (reportažas naujienų portale). Mano komentaro pagrindinės mintys:

  • Merų varžybas leido atsiskleisti įvairesnei politikų komunikacijai.
  • Konkuruoja ne sąrašai, o atskiri žmonės su savo privalumais ir trūkumais.
  • Viešoje erdvėje daugiau emocijų, yra drąsos elgtis netradiciškai, nesiorientuoti į „vidutinį“ rinkėją.

2015.02.22_LRytoTV_24-7

Politikų komunikacijos virtualioje erdvėje kontrolės iššūkiai

Vasario 23 d. LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ Madona Lučkaitė nagrinėjo naują reiškinį, kai dalis rinkėjų Alytaus rajone masiškai keitė savo gyvenamąją vietą ir dėl to galėjo balsuoti kitoje rinkimų apylinkėje/apygardoje.

Laidos garso įrašas paskelbtas LRT mediatekoje, savo komentare (apytiksliai nuo 17:45) akcentavau:

  • Komunikacija persikelia į virtualią erdvę – internetą, socialinius tinklus. Kyla klausimas, kaip ta veikla stebima ir ar efektyviai užkardomi pažeidimai.
  • Dėl tiesioginių merų rinkimų ir piliečių, ir dalyvių dėmesys didėja, erdvė veiklai didesnė, nes galimybė nagrinėti daugybę vietos istorijų, ginčų, situacijų.
  • Sisteminė rinkimų problema – administracinių resursų naudojimas savivaldybėse, kur dominuoja 1-2 politinės jėgos.
  • ~13 tūkst. rinkėjų pakeitė gyvenamąją vietą. Poveikis bus matyti po rinkimų rezultatų. Neatmestina ir statistikos įtaka – rinkėjų mobilumas didelis, vien emigrantų skaičiai yra tūkstantiniai. Visgi, džiugu, jog pastebėta ir bus įdėmiai stebima.
  • Jaunimo (Baltųjų pirštinių) iniciatyvos – bene vienintelė viltis, jog bus aktyviai stebimi pažeidimai ir fiksuojami. Jokių sisteminių pokyčių po 2012 metų skandalų nėra įvykę.
  • 90 tūkst. rinkėjų balsuos namuose – viena vertus, ir anksčiau buvo daug pranešimų apie piktnaudžiavimus („balsuok taip arba malkų neatvešim“), kita vertus – didėjimas teigimaas, nes žmonės nori pareikšti savo nuomonę.

Įžvalgos po I turo rezultatų

Ginas Dabašinskas kovo 2 dieną pakvietė pasidalinti mintimis „Laisvosios bangos“ eteryje (laidoje „Prospektas“, visos laidos įrašai) apie I turo rezultatus. Pirmoje dalyje apytiksliai nuo 26:00 savo mintimis pasidalinti ir savo mintimis:

  • Lietuvos rinkėjai keičiais – pagaliau laimi protingesni kandidatai, mažėja violetinių balsų ar užsienio projektų (Darbo partija ir panašių)
  • Liberalų sėkmės pagrindas – sugebėjimas surankioti išsibarščiusius LiCS ir kitų liberalų balsus
  • Konservatorių balsų likimas neaiškus, nes dalis nepartiniams, dalis puteikiams (talibanas/violetiniai), o dalis (kaip ViIlniuje) vidinės partijos rietenos/klaidos
  • Matijošaičio sėkmės pagrindas – oponentus užgožusi komunikacija. Įtarimai dėl „Viči grupės“ dalyvavimo masto, naudotų priemonių adekvatumo ir lėšų
  • Alytuje socialdemokratų fiasko (skandalų poveikis?), kai vietoj tradicinių ~20-25 proc. balsų partija gavo tik ~12-13 proc.
  • Tuo metu bendras socdemų rezultatas – geras. Suminis balsų skaičius auga nepaisant sunkokos padėties. Nuosekliai dirba ir LLRA, ir Karbauskis su LŽVS.

Kovo 5 dieną jau Aurimas Perednis „Žinių radijo“ „Aktualiojoje valandoje“ (laidos įrašas, temos pradžia apie 27:30) nagrinėjo, kokia situacija renkant merą didžiausiuose miestuose. Laidos pranešime vėliau buvau cituota mano prognozė dėl kovos Vilniauje:

„Jeigu Remigijus Šimašius nepadarys žioplų klaidų, jis be didesnio vargo laimės antrą turą. Situacija man kažkuo labai primena prezidento rinkimų antrą turą, kai Grybauskaitė turėjo labai panašią procentinę padėtį prieš antrą kandidatą“, – laidoje „Aktualioji valanda“ ketvirtadienį kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius.

Kiti pastebėjimai:

  • Vilniuje svarbūs III, IV kandidatų balsai – Valdemaro Tomaševskio balsai Artūrui Zuokui padėtų atgaivinti intrigą, tačiau pirmasis demonstratyviai šalinasi.
  • Lieka Mykolas Majauskas, violetinis Naglis Puteikis, Petras Gražulis, iš kurių tik paskutinis artimesnis Artūrui Zuokui.
  • Tarp rinkimų pavojai Remigijui Šimašiui keltų:
    • Skeletai iš spintos;
    • Ėjimas į konfliktą su Artūru Zuoku – nėra tikslo atsikovoti AZ rinkėjus, lengviau pasiimti Mykolo Majausko balsus. Kariauti verta, kai esi II ar III;
    • Jeigu I turo rinkėjai patikėtų „jau laimėję“ ir neateitų į II turą.
  • Artūro Zuoko taktika turi būti priešinga – konflikto formavimas, vedimas iš pusiausvyros tiek Remigijaus Šimašiaus, tiek jo rinkėjų
  • Visgi, Artūros Zuoko galimybės menkos (max 10 proc.) – reikia užliūliuoti bent 1/3 Remigijaus rinkėjų

Komentarai apie II turo rezultatus

Pasibaigus antrajam rinkimų turui su Mariumi Eidukoniu iš karto pakalbėjome specialioje „Laisvosios bangos“ laidoje, skirtoje rinkimams (laidos įrašai).

Pirmoje dalyje (nuo 11:30) išsakiau mintis apie II turo rinkimų kampanijos turinį ir formą:

  • Baltųjų pirštinių pranešimai rodo, kad kartojasi pažeidimų būdai, problemos nesprendžiami, esminių pasiekietimų VRK darbe nuo 2012 nėra, neidbra kaip analitinis smegenų centras.
  • Dėl persiregistravusių rinkėjų reikia išsamios duomenų analizės, tačiau pavojus rimtas – net keli šimtai balsų dažnai lemia esminę įtaką rezultatams.
  • Pagaliau rinkimų kampanija primena normalią poltinę komunikaciją – normal politikų konkurencija
  • Esminių etikos pažeidimų nebuvo – tik arši kieta politikų diskusija. Ji galima ir reikainga, nes taip įtraukiama didelė visuomenės dalis
  • Žiniasklaidą sudomino ir įtraukė merų rinkimas kaip savotiškas Miss Miestas konkursas
  • Liberalų sėkmės pagrindas – pagaliau padori alternatyva rinktis. Iki šiol alternatyvų Artūrui Zuokui nebuvo. Liberalai surinko LiCS, NS, subirėjusios DP balsus. Ir jie nėra išskaidyti kaip, pavyzdžiui, kairėje. Liberaliam rinkėjui rinktis lengva.
  • Kaune – įtarimai dėl didžiulio lėšų srauto, kuriuo finansuota pažeidžiant taisykles. O dar netiesioginė reklama („Viči“ krabų lazdelės su 40 proc. nuolaidai, pranešimai verslo konferencijose)
  • Klaipėdoje iššūkis liberalams – rusų sąjunga kaip koalicinis partneris
  • šie rinkimai – liberalų triumfas / kodėl ? liberalai pagaliau tapo partija, kuri

Ar turės galimybių Artūras Zuokas 2019 metų LRP rinkimuose?

Birutė Žemaitytė kovo 25 d. nagrinėjo klausimą, kokie Artūro Zuoko ir kitų kandidatų šansai 2019 metų LRP rinkimuose balsas.lt/TV3 straipsnyje „Jei neturi pakankamai pinigų – į prezidento rinkimus net nelįsk“. Mano pastebėjimai:

L. Ulevičius: jei neturi pakankamo biudžeto, į rinkimus geriau net nelįsti

Anot ryšių su visuomene specialisto Liutauro Ulevičiaus, norint laimėti prezidento rinkimus, „jokio dviračio išradinėti nereikia“, nes pagrindiniai metodai Lietuvoje jau matyti ir girdėti.

„Jeigu mes prisiminsime dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą iki pirmųjų jos laimėtų prezidento rinkimų arba Rolando Pakso epopėją po jo premjeravimo, pirmas dalykas, kuris krinta į akis – žmogus, norintis sulaukti didelės visuomenės dalies palaikymo ir užimti aukščiausią postą valstybėje, turi būti visiems vienaip ar kitaip matytas. Jis turi imtis stumti ir palaikyti labai didelei valstybės piliečių masei reikšmingas idėjas“, – sakė jis, primindamas, kad dalyvaudami prezidento rinkimuose D. Grybauskaitė visiems buvo žinoma kaip eurokomisarė, o R. Paksas – premjeras.

Tačiau tai, kad siekiantis aukščiausio posto žmogus yra žinimas visuomenei, visai nereiškia, kad žmonės per rinkimus už jį balsuos, pridūrė ryšių su visuomene specialistas. Dar reikia įtikinti visuomenę, kad reikia balsuoti už tave, o ne konkurentą.

„Reikia turėti idėjų arba vertybių, dėl kurių kovoji – tokių, kurios galėtų pritraukti arba sudominti didelę dalį Lietuvos žmonių. D. Grybauskaitės atveju priežastis už ją balsuoti buvo tai, kad ji nepriklausoma, turi savo poziciją, nenuolaidžiauja, nuosekliai, ilgai dirba Lietuvai – ji buvo matoma kaip Lietuvos atstovė, Lietuvos interesų gynėja. R. Pakso situacija buvo kotokia – tai buvo konflikto eskalavimas, dviejų Lietuvų išryškinimas, užmirštos ar prarastos Lietuvos gynėjo pozicija. Tai buvo siekimas gauti protesto balsus ne tik tradicine, bet ir plačiąja prasme – prieš susiklosčiusią situaciją valstybėje“, – aiškina jis.

Ne mažiau svarbu, pasak L. Ulevičiaus, pateikti rinkėjams argumentus, kodėl jie turėtų norėti, kad būtent šis kandidatas laimėtų.

„Reikia įtikinti, kad tavo idėjos, tavo siekiai atitinka didelės visuomenės dalies interesus. Bet viskas prasideda nuo rinkėjų lūkesčių nagrinėjimo – ko jie iš tiesų nori, kokie argumentai juos įtikina. Ar juos įtikina pažadai, ar kokie nors loginiai argumentai, ar emocijos. Po to prasideda savo tikslų ir uždavinių aiškinimas potencialių rinkėjų grupei. Pavyzdžiui, turime pensininkų grupę, kuriai reikia ką nors pažadėti. Kandidatas sugalvoja, kokį pažadą tai grupei galėtų pateikti, o tada galvoja, kaip pasiekti tą pensininkų grupę – ar rengti susitikimus kiekviename kaimelyje, ar ryškias, gyvas akcijas, kurios atkreips žiniasklaidos dėmesį, pavyzdžiui, sutraiškyti automobilį Gedimino prospekte“, – tęsia pašnekovas.

Kita vertus, pastebi L. Ulevičius, „galima turėti labai gerą idėją, bet jei apie ją niekas nesužinos, tai bus tuščias reikalas. Ir atvirkščiai – jei pamatys, bet supras, kad garsiai skambinam, bet nieko gero nepadarom – taip pat bus neefektyvu“.

Nemažai priklauso ir nuo to, su kokiais konkurentais teks susiremti. „Gali būti padaręs visus „namų darbus“, bet jei konkurentai bus stipresni arba pradinės jų pozicijos bus geresnės, vis tiek nelaimėsi“, – pastebi ryšių su visuomene specialistas. Anot jo, deklaravusio siekį 2019 metais laimėti prezidento rinkimus A. Zuoko viena iš užduočių – ne tik įtikinti potencialius savo rinkėjus, kad jis yra jų kandidatas, bet ir įtikinti potencialius konkurentų rinkėjus, kad jų „tikėjimas yra klaidingas“. Tai, sako L. Ulevičius, jau paskutinė kovos fazė, kai vyksta ne tik darbas su savais rinkėjais, bet dar aktyvesnis – su priešininkų rinkėjais.

Negatyvi komunikacija – ne visagalė

Jau per pastaruosius rinkimus į savivaldybių tarybas gana aktyviai buvo naudojama „negatyvi komunikacija“, pastebi L. Ulevičius, primindamas, kad kadenciją baigiantis Kauno meras Andrius Kupčinskas bandė atskleisti Visvaldo Matijošaičio, o A. Zuokas Vilniuje – Remigijaus Šimašiaus minusus. Tačiau naudojant „negatyvios komunikacijos“ metodus reikia neperlenkti lazdos, nes rinkėjai gali balsuoti už tuos, kurie skriaudžiami. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į tai, kaip kiekvienos partijos elektoratas reaguoja į neetišką konkurentų kritiką ir skaičiuoti, „kiek aštresnis pasisakymas nupjaus priešininko rinkėjų ir kiek savų rinkėjų“, pastebi jis.

L. Ulevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV prezidento B. Obamos rinkimų štabas analizavo net tai, kaip į informaciją, pavyzdžiui, į kandidato nuotrauką su mažu vaiku, reaguos skirtingo amžiaus moterų auditorija. „Iš pradžių atliekami sociologiniai tyrimai, kas nutiktų tam tikru atveju, ir tik tada, jei prognozuojamas teigiamas rezultatas, imamasi įgyvendinti vieną ar kitą priemonę“, – aiškina jis.

Į klausimą, ar daug potencialių kandidatų į aukščiausius postus Lietuvoje turi galimybę naudoti itin brangiai kainuojančias rinkimų kampanijos priemones, L. Ulevičius atsako: „Jeigu neturi pakankamo biudžeto, apskritai neverta lįsti į rinkimų kampaniją“.

Socialinių tinklų įtaka politikų komunikacijai

Šiauliuose kandidatai gana aktyviai kovėsi virtualioje erdvėje, todėl Asta Volkovaitė kovo 16 d. straipsnyje „Šiauliai plius – Ar socialiniai tinklai gali padėti laimėti rinkimus?“ apžvelgė visų kandidatų „Facebook“ profilius ir paprašė mano komentaro:

Ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius susipažino su visų kandidatų į miesto merus „Facebook“ paskyromis. Jo prašėme įvertinti politikų „Veidaknyges“ ir kiek naudos gali duoti tikslinga veikla socialiniuose tinkluose.

Ar socialiniai tinklai tikrai gali padėti laimėti rinkimus?

Socialiniai tinklai gali padėti tik tuo atveju, jeigu konkurencija tarp kandidatų labai aktyvi ir gali lemti net kelios dešimtys balsų. „Facebook“ vartotojai labai greitai pastebi manipuliacijas ir netikrus vartotojus, todėl „paukštuko“ uždėjimo čia neužtenka – reikia dirbti nuosekliai ir ilgai. Kita vertus, „Facebook“ atveju labai tolimas kelias nuo „Patinka“ („Like“) iki biuletenio balsadėžėje. Ką jau sakyti, jog šios visuomenės grupės aktyvumas gana menkas – labiau išsilavinę, miestuose gyvenantys turtingesni gyventojai dažniau yra pasyvesni, nei emocijomis balsuojantys mažesnio išsilavinimo ir vyresnio amžiaus rinkėjai.

Gal, vis dėlto, per tam tikrą laikotarpį įmanoma pasiekti aukštų rezultatų?

Socialinių tinklų atveju rezultatai galimi tik dėl ilgalaikio įdirbio – stipriu spurtu nieko internete neapgausi. Todėl ir rezultatai įmanomi tik palaikant ilgalaikius ryšius. O tokie galimi tik su aktyviais „Facebook“ vartotojais, kurių: a) nėra daug; b) jie dažnai turi stiprias politines pažiūras, kurių lengvai nepakeisite.

Trumai apie kiekvieną kandidatą

Apie Vaidą Bacį. Įrašas ne viešas, tik draugams, turinys atpasakojantis, neįtraukiantis.
Apie Mykolą Deikų. Skirtingi įrašai, kurie apie gana skirtingas sritis – bandoma patraukti skirtingus žmones, tačiau per didelę sklaidą neaišku, ar tie pastebėję „užsikabins“ ilgam.
Apie Danguolę Martinkienę. Spėčiau, kad jos paskyrą administruoja partijos darbuotojai, o ne ji pati – formalus renginių ir įvykių srautas, o ne gyvas „Facebook“ dalyvis.
Apie Daivą Matonienę. „Aš – mano darbas“. To tikrai nepakaks bent kiek platesnio akiračio rinkėjui.
Apie Tomą Petreikį. „Cukrumi“ perkrauti tekstai – nenatūralūs, kaip neįtikina ir studijų plakatai.
Apie Valerijų Simulik. Kaip ir D. Martinkienės atveju – srautas įvykių, o ne gyvas žmogus.
Apie Vidmantą šimkų. Atsitiktinis lankytojas, o ne gyvas vartotojas.
Apie Andrių Šedžių. Bene normaliausias profilis – tikras, be svyravimų į dirbtinį „saldumą“ ar formalų „buvau-dariau-pažiūrėkite“.
Apie Justiną Sartauską. Tuštuma, kažkas sukūrė ir pamiršo.
Apie Artūrą Visocką. Natūralios autoriaus mintys, tačiau kartu atskleidžiančios keistoką požiūrį į pasaulį.

Dažniausios politikų komunikacijos klaidos

Vilniaus miesto koalicijos sutarties pasirašymo stalas paskatino Birutę Žemaitytę panagrinėti, kokios dažniausios politikų komunikacijos klaidos ir balandžio 6 d. pasirodė balsas.lt/TV3 straipsnis „Pižamai Seimo salėje ne vieta, o kalbėti politikai turi trumpai ir aiškiai“. Mano bandymai apibendrinti itin platų problemų ratą:

„Šaršalas“ gali prasidėti ir dėl dviprasmiškų žodžių

Naujosios Vilniaus koalicijos lyderius socialiniuose tinkluose per dantį patraukęs viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius teigia, kad pagrindinės politikų klaidos susijusios su tuo, jog pastarieji arba sąmoningai, arba iš nepatyrimo, nepataiko, ir tai, ką norėtų pasakyti vienai žmonių grupei, pasako kitai.

„Pavyzdžiui, jis nori ką nors pasakyti pensininkams, bet tai išgirsta jaunimas. Tai dažniausiai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda gal būt dėl nepatyrimo, o gal būt dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Bet ši maža bėda vėliau gali tapti didele. Svarbus yra kalbėjimo būdas, žodžiai mintys, nes vieni klausytojai juos gali suprasti vienaip, o kiti visai kitaip. Su jaunimu reikia kalbėti lanksčiai, juokaujant, o pensininkams reikėtų solidžios, ramios kalbos“, – aiškina jis. Pasak L. Ulevičiaus, jei politikai suklysta vertindami, kas klausosi jų sakomų žodžių, jie gali patekti į labai keblią situaciją: „Pavyzdžiui, politikas sako, kad labiau rūpinsis pensininkais, bet tai išgirdę kiti žmonės gali suprasti, kad jais mažiau rūpinsis – dirbančiaisiais, jaunimu“.

„Kai politikai ką nors parašo socialiniuose tinkluose, žmonės tai interpretuoja remdamiesi savo supratimu, savo vertybėmis. Pavyzdžiui, kai neseniai Rasa Juknevičienė, oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, padarė dviprasmišką įrašą, minčių kilo įvairių. Vieniems tai asocijavosi su agresija, religinių jausmų įžeidimu. Kiti tiesiog pastebėjo, kad žmogus religingas, bet jiems tas pats, jis krikščionis ar musulmonas. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad dėl vieno sakinio galima prisivirti košės: dėl to prasidėjo „šaršalas“ ir R. Juknevičienė turėjo atsiprašinėti“, – neseną istoriją primena viešųjų ryšių specialistas.

L. Ulevičius pastebi, kad yra klaidų, kurios būdingos menkesnės patirties naudojantis viešąja komunikacija turintiems provincijos politikams. „Tradiciniams, labiau matomiems politikams tai nelabai būdinga, bet pavyzdžiui, mažesnių rajonų vadovai yra įpratę bendrauti su ribotu žiniasklaidos atstovų skaičiumi, ir kai jie patenka į nacionalinį lygmenį, dažnai prasideda klaidos. Pavyzdžiu galėtų būti Alytaus istorija, kai kilo buvusio miesto mero konfliktas su buvusia teatro vadove. Pats meras prisivirė sau košės, nes neadekvačiai reagavo į situaciją – bandė teisintis, kai to visai nereikėjo, o jo paaiškinimai kėlė dar daugiau klausimų, negu buvo prieš tai“, – pastebi pašnekovas.

Pabrėžęs, kad šiuo atveju buvo praleista proga patylėti, jis tęsia: „Noras pasipasakoti, noras, kad tave išgirstų, noras „išlaikyti savo veidą“ dažnai pakiša koją, nes tada žmogus dėl nepatyrimo šneka per daug, per atvirai, o kai situacija yra konfliktinė, aplinka kai kuriuos dalykai vertina atsargiau arba griežčiau. Tai dažnai žmonių, kurie neturi bendravimo su žiniasklaida įgūdžių ir kompetencijų, klaida. O jei dar pradeda aiškinti žiniasklaidai, ką jie turi rašyti, o ko nerašyti – atsiskleidžia suvokimo lygis ir veikimo būdas“.

Trečia klaidų grupė ir sisteminė bėda, būdinga daugeliui Lietuvos politikų, sako L. Ulevičius, – nenuoseklumas. „Kai mes galime internete patikrinti kiekvieną politiko teiginį – ką jis sakė prieš metus, 5 ar 10 metų – keičiantys poziciją ar mėgstantys daug žadėti politikai patenka į tam tikrus spąstus. Pavyzdžiu galėtų būti dabartinio premjero (Algirdo Butkevičiaus – red. past.) pomėgis kurti darbo grupes ir tai, kad iš ryto jo nuomonė buvo vienokia, po pietų kitokia, o rytojaus dieną – dar kitokia. Nenuoseklumas kyla dėl to, kad politikas bando kažką pakomentuoti, o paskui, matyt, pasitaręs su specialistais, supranta, kad yra kitaip, ir bando aiškinti, „išlyginti“ savo poziciją. Tos nuomonės kartais akivaizdžiai „kertasi“, jei tas pats asmuo vieną kartą sako „palaikau“, o kitą kartą „prieštarauju“.

Jam taip pat užkliūna kita su nuoseklumo stoka susijusi bėda: kai politikai neturi savo veiklos zonos arba jas labai dažnai kaitalioja, jie turi mažesnes galimybes ilguoju laikotarpiu susikurti gyventojų palaikymo grupę. „Jeigu politikai nuo karjeros pradžios dirbtų konkrečiomis kryptimis, tarkime, pensijos, automobiliai, atliekų tvarkymas, – per ilgą laiką įgytų žinių, kompetencijų, be to klausytojai jį geriau atpažintų – žinotų, kad šitas žmogus yra tos srities žinovas. Bet Lietuvoje įprasta „mėtytis“ – šokinėti nuo vienos populiarios temos prie kitos. Tačiau jei mes bandysime taip šokinėti, piliečių akyse atrodysime lyg banglentininkai, o ne nuoseklūs, konkrečia sritimi besidomintys žinovai. Bet kai esi visų galų meistras nesi nė vienos srities žinovas“, – pabrėžia viešųjų ryšių specialistas.

Tokias klaidas, apie kurias rašė socialiniuose tinkluose, L. Ulevičius vadina komunikacinės higienos stoka. „Tai komunikacinės higienos, įgūdžių dalykai. Politikams, kurie rečiau bendrauja su nacionaline žiniasklaida ar pasitelkia specialistus, kurie turi mažiau patirties sudėtingose situacijose, atsitinka daug mažų problemų. Mano paminėta stalo klaida spaudos konferencijoje rodo, kad jų patarėjai turi mažiau patirties ir kai bando ką nors daryti, gaunasi šleivai“, – sakė jis.

Viešųjų ryšių specialistas pastebi, kad politikai ne tik nemoka kalbėti, bet daro ir neverbalinės komunikacijos klaidų. „Dažnai galima kritiškai įvertinti tiek vaizdą, tiek kalbos manierą“, – sako jis.

„Kliurkų“, kaip nereikėtų daryti, L. Ulevičius sako pastebintis nemažai. „Ypač dabar, kai yra socialiniai tinklai, elektroninė komunikacija, tai labai greitai pamatoma. Jei kurio nors rajono meras ką nors padarė, bet užfiksavo tik vietinė žiniasklaida, gal tai plačiau ir nepasklis, bet interneto laikais kiekviena labiau matoma klaida iš karto tampa visuotinių diskusijų objektu“, – apibendrino jis.

Ribos paieškos: žiniasklaidos pareiga kritikuoti ir neklystamumas

„Transparency International“ Lietuvos skyrius 2008 metų rudenį – jau aiškėjant ekonomikos burbolo mastui – vykdė itin įdomu žiniasklaidos žvalgomąjį tyrimą „Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje“. Apie jį jau esame diskutavę „Žinių radijuje“, esu trumpai aprašęs ir savo tinklaraštyje. Vakarykštė žinia apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijos tapo pretekstu prisiminti ir grįžti prie tyrimo išvadų.

Nagrinėdami Lietuvos dienraščius tyrimo autoriai pažymėjo:

Tyrimo metu buvo tirtas dienraščių sprendimas skaitytojus informuoti apie pasitaikančius netikslumus bei klaidas. Viešas netikslumo ar klaidos pripažinimas patikrina dienraščio įsipareigojimą tiesai ir pagarbą skaitytojui.

[..] Peržiūrėję laikraščių produkciją per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai nerado nei vieno ištaisymo „Lietuvos ryte“, „Lietuvos žiniose“ „Respublikoje“ ar „Verslo žiniose“. Vienintelį ištaisymą tyrėjai aptiko „Vilniaus dienoje“.

[..] Per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai rado vieną informacijos paneigimo atvejį „Vilniaus dienoje“, jokių  paneigimų nerasta kituose keturiuose laikraščiuose.

Palyginimui  – tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje nei ištaisymų, nei paneigimų nerasta. Tuo metu švedų dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagbladet“ tikslino įsivėlusias klaidas iš viso 26 kartus.

Kuo šioje vietoje įdomus Stanislovo Šriūbėno atvejis? Kažkiek subjektyvių minčių atskleidžia mano diskusija su Šarūnu Černiausku „Facebook“ paskyroje, tačiau čia priminčiau keletą aplinkybių:

  • Reikia atskirti dvi susijusias, tačiau skirtingas situacijas: a) Gedimino prospekto rekonstrukciją; b) Stanislovo Šriūbėno turto kilmę. VPK sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės uždarė klausimą apie netinkamą S.Šriūbėno veiklą prižiūrint rekonstrukciją, tačiau niekaip nepaneigė abejonių dėl jo turto kilmės.
  • Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida vykdė savo funkciją 2012 metų I pusėję, kai kabinosi į Artūro Zuoko ekspertų parengtoje išvadoje surinktus duomenis. Tiesa, kodėl visi „pagal nutylėjimą“ nusprendė, jog iš išvadoje paminėtų „Luido“, S.Petrausko, G.Glodenio, A.Milinavičienės ir S.Šriūbėno būtent pastarasis turėjo tapti „atpirkimo ožiu“ – nėra aišku. Kaip nėra aišku, kodėl niekas nevertino Artūro Zuoko rolės ir jo dalyvavimo priimant esminius sprendimus dėl Gedimino pr. rekonstrukcijos. Ir bene niekas nepastebėjo, jog Artūro Zuoko pastangos buvo susijusios su jo nemeile buvusiams LiCS bendrapartiečiui, nesutikusiam žengti „Taip!“ keliu.
  • Galima tik sveikinti žiniasklaidos pastangas nagrinėjantis S.Šriūbėno turtų kilmę, tačiau sunku būtų patikėti, jog tik jis vienintelis iš su rekonstrukcija susijusių asmenų aptariamu metu (t.y. statybų bumo laikotarpiu) sugebėjo padidinti savo valdomą turtą. Ar kitų proceso dalyvių turto didėjimas mažiau svarbus? O gal S.Šriūbėnas buvo tiesiog parankesnis viešas taikinys, nes tuo metu užėmė Aplinkos ministerijos viceministro pareigas? Ar tai siekis išsiaiškinti rekonstrukcijos projekto eigą ir galimai neteisėtą praturtėjimą, ar tik subjektyvus pasirinkimas?
  • Ar dabar, paaiškėjus, kad S.Šriūbėno kaltė Gedimino prospekto rekonstrukcijos atveju nenustatyta, žiniasklaida tai pažymės bent neutraliai tai konstatuodama? Kol kas tokių pavyzdžių nerandu, tik tylą ir.. tą patį nenorą prisipažinti klydus.

Taip ir pasiekiame pagrindinį klausimą – Stanislovas Šriūbėnas šiuo atveju yra tik iliustracija (ir, sutinku, ne pati geriausia) Lietuvoje veikiančiam žiniasklaidos modeliui. Jame nėra vietos žurnalistų klaidai ir atsiprašymui, o žiniasklaida visada yra teisi ir niekada neklysta – viešina visus įtarimus (dažnai neįvertindama jų atsiradimo šaltinių), juos apklijuoja būdvardžiais ir iš karto verčia viešosios erdvės faktais, taip smugdo nagrinėjamus žmones, o kelią atvirai diskusijai – užkerta.

Taip, tik kritiškai dirbanti žurnalistika turi prasmę. Tačiau šiandien, kai bene visi „žurnalistiniai tyrimai“ Lietuvoje daromi skubos režimu, klaidų rizika žymiai padidėja. Kas vyksta, jeigu pirminė pozicija (įtarimas, dažniau panašesnis į kaltinimą) iš tiesų yra klaidinga?

Čia sąmoningai atsiribosiu nuo Stanislovo Šriūbėno, o priminsiu, Andriaus Romanovskio, Pauliaus Lukausko ar Mindaugo Balčiūno istorijas. Net netyčia po žiniasklaidos volu patekęs asmuo lieka viešumoje apdrabstytas būdvardžiais ir epitetais, kurie google-laikais tampa neperžengiamu barjeru į daugelį durų.

Žiniasklaida niekada neklysta ir už šį „šalutinį efektą“ viešai apkaltintųjų ateičiai neatsako? Collateral damage? Ar tikrai?

„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.