Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Žinių radijas (page 1 of 5)

Apie visuomenės požiūrį į demokratiją – Žinių radijas

2019-12-06 laidos stopkadras

Pagrindiniai laidos akcentai:

Raigardas Musnickas: [..] ar dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti demokratija?
(02:20) Čia labai natūralus procesas, nes jeigu pažiūrėtume, kiek žmonių ateina į Seimo rinkimus, tai lygiai ta pati pusė. Tai ta, kuri patenkinta, ta eina ir kažką gauna, o tie, kurie viskuo nepatenkinti, jie tiesiog nedalyvauja tam procese.

(04:30) Eilinis žmogus tą (laidos) klausimą supranta „Ar valdžia gera, ar negera?“. Jeigu demokratija patenkintas, tai visa valdžia veikia iš principo gerai, o jeigu nepatenkintas, tai čia bloga valdžia.

(11:25) Man atrodo, čia mes turim takoskyrą tarp dviejų dalykų. Didžioji dalis žmonių į politiką realiai žiūri kaip į Dviračio šou, o paskui iš jos reikalauja rezultatų. Rimtų rezultatų. Ir kai tu ateina prie rinkimų urnos ir balsuoji už Dviračio šou, tu iš išsirenki peliukus ar kažką panašaus. O paskui gyvenime tau pasirodo, kad tie Dviračio šou turi sprendimus priiminėti. Ir va čia yra XXI a. problema, infošou formatas arba infotainment’as jis yra dominuojantis politikoje. Pažiūrėkit į tą patį Trampą – jis atėjo, nes jis yra pusiau pulitikas, pusiau šoumenas. Ir to šou elemento vis daugėja. Ir natūralu, kad demokratija įgauna kartais net idiokratijos požymių, kai valdymas iš tiesų yra su sveiku protu mažai ką bendra. Ir va čia tada atsiranda…

(12:40) Ten labai įdomi takoskyra – regionai (kitaip tariant, kaimo gyventojai), vyresnio amžiaus, vyrai. Gal vyrai šiek tiek iššoka, bet vyresnis amžius, kaimo gyventojai yra iš esmės televizijos aukos. (namų šeimininkės) tai vėlgi televizijos aukos. Tuo tarpu atvirkščiai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės yra labiau patenkinti. Kitaip tariant, labiau atsparūs tai idiokratijai. Ta taskoskyra gali būti labai susijusi, man atrodo, čia tiesiog jeigu tu gyveni tam infoburbule, kurį tau rodo, kad visi čia blogi, rinkis, kuris gražesnis, šoka geriau arba čiuožia geriau, tada ir atsiranda ir išeina Viktoras Uspaskichas, nors ir nubaustas už juodąją buhalteriją, bet va Vilniaus m. savivaldybėje turi 9 vietas.

(16:05) Dėk kartelės – terminas iki rinkimų yra per trumpas daryti tokius pakeitimus. [..] Yra dalykas, kad tautininkų mes Seime neturim dėl to, kad barjeras yra per aukštas. Būtų barjeras mažesnis, tautininkai būtų nuolatos atstovaujami, o dabar mes normalios nacionalistinės jėgos Seime neturim.

(17:55) Iš kur tas susiskaldymas (Seime) atsiranda? Dėl to, kad dirbtinai bando jungtis įvairios jėgos – tautininkai su konservatoriais, valstiečiai su skvernelistais, bebrai su nebebrais. Natūralu, kad tada takoskyros ir atsiranda. [..] Būtų maži dariniai, kurie būtų savistoviai…

(22:55) Kalbant apie demokratiją mes turim matyti gyventojų kokybę. Gal tai būtų kreivas pavadinimas, bet vis dėlto. Gyventojų sąmoningumas arba pilietinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu demokratijos. Jeigu žmonės matytų ir aktyviai dalyvautų tuos pačiuose rinkimuose, jeigu aktyviai stebėtų, ką daro valdžia, aktyviai eitų į protestus ir reikštų savo nuomonę, būtų visiškai kitokia situacija. Dabar mes matom, kad jeigu įvyksta kažkoks mitingas ir jame sudalyvauja 5 tūkst. žmonių, tai jau čia labai rimtas mitingas. O kad pamatyti kokią didžiulę demonstraciją, į kurią susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje realiai yra neįmanoma. Šitas dalykas jau rodytų, kad mes gyvenam per gerai, per mažai pykčio.

(28:35) Papildyčiau solidarumo idėją. Kiek mes matėm Lietuvoj streikų, visi yra pavieniui. Nėra taip, kad išeina mokytojai, kad juos palaikytų transporto darbuotojai. Išeina transportininkai, kad juos palaikytų policininkai. Išeina policininkai, kad juos palaikytų dar kiti sektoriai, medikai ir taip toliau. Tai ir būtų tam tikras kelias į priekį, nes dabar gaunasi, kad viena lobistinė grupė susirenka, pasiekia savo tikslą, eina atgalios. Kita pribręsta, sprogsta, paukšt gauna kažką ir vėl atgalios. Nes demokratija yra sisteminis veikimas.

(29:35) Pokyčiai prasideda nuo pinigų. Kol kiekvienas iš mūsų nebūsim… vat, ar esi profsąjungos narys, ar esat profsąjungoje? Aš galėčiau besti piršti ir daugelis mūsų nesam profesinių sąjungos nariai. O tam, kad jos būtų ir efektyviai veiktų, prasideda paprastai – jos turi turėt pinigų ir turi turėt žmonių, kurie organizuotų tą veiksmą ir judėjimą.

(32:35) Rimtai protesto kultūrai reikalingi ištekliai ir kompetencija. Kai turi išteklių, gali pasisamdyti normalius planuotojus, organizatorius, nes pagrindinė dalis (kiek esu asociacijose ar nevyriausybinės organizacijose), kad kol kažkam skauda, tol kažkas vyksta, paskui viskas nugęsta ir po dviejų mėnesių žiūrėk žmonės net į susirinkimą nesusirenka pasitarti reikalais. Kai yra finansavimas, atsiranda nuolatiniai darbuotojai, kurie suka varikliuką, kurie sako „darom tą, planas tą, darom tą, sekantis ėjimas toks“. Tai profesinėms sąjungoms dabar yra tas padidintas GPM’o bus galima skirti didesnę dalį, valstybė šiek tiek daugiau prisideda, tai tas tarsi šiek tiek juda, bet vėlgi, manyčiau, kad kol mes neapsaugosim tų profesinių sąjungų dalyvių nuo iš tiesų tokio neigiamo grįžtamojo ryšio (tiek iš darbdavių valstybinių, tiek iš darbdavių ypač privačių), tai tikėtis didelio pokyčio negalima. Pažiūrėkim, kas dabar transporto sektoriuje. Neoficialiai gandai eina, kad tie transportininkai, kurie pakilo ir bandė daryti tuos streikus, tai iš savo darbdavių gavo magaryčių atgalios. Tai ar valstybė užtikrina va tų ginančių savo teises apsaugą, bent minimalią?

(36:25) Grįžčiau prie švietimo klausimo, kad nuo čia mes turim pradėti ir čia baigti visą šitą klausimą. Jeigu žmonės matytų pavyzdį, jeigu žinotų, kaip galima elgtis ir tą praktikuotų mokykloj, paskui universitete, paskui jau gyvenime, tai tas savo interesų ar savo piliečio vietos gynimas būtų natūralus ir suprantamas. Dabar didžiausia bėda, kad ta sovietinė karta, kuri augo ir visu įgūdžius įgavo sovietiniame režime, jie neturi pavyzdžio, nėra išbandę gyvai patys, kaip tai veikia. Ir jie bijo tuo naudotis. Jeigu pažiūrėtume į tą pačią apklausą, ten matytųsi, kad jaunimas žiūri gerokai palankiau į demokratiją, nes jie jau patys gyvai tai išbandė – jie mato, kaip visas šitas procesas veikia, jie mokykloj paprieštarauja, gauna kažką, jie mieste sugeba paprieštaraut, gauna. Tai judėjimas į priekį yra per švietimą, per jaunosios karto įgūdžių formavimą. Ir natūraliai ta karta pasikeis. (..) pensininkai visgi langų nedaužo. Jie kitaip savo. Jeigu burba ar kitaip nepasitenkinimą išreiškia, bet aktyvaus jų nepasitenkinimo labai retai kada. Ar Bočių sąjunga dėl pensijų vat kada nors? Planavo mitingą, bet kad … (prie Seimo daužė) bet ten ne pensininkai buvo. [..] Tas vienas kartas buvo ir viskas pasibaigė. [..] Grįžtant prie minties – nuo švietimo turi prasidėti ir švietimu pasibaigt visas požiūris į demokratiją.

iš ziniuradijas.lt

Visas laidos „Demokratija Lietuvoje nepasitiki pusė šalies gyventojų. Ką tai reiškia?“ įrašas – „Žinių radijo“ interneto svetainėje.

Ar Kremliaus hibridines grėsmes atrems Lietuvos piliečių valia priešintis?

Gerasimovo doktrina, kuri nuo 2013 metų simbolizuoja naują Kremliaus požiūrį į karinius konfliktus, savo turiniu nėra naujiena – dar Sun Tzu rašė, kad geriausias karas yra tas, kurį laimėti pavyksta be karinių veiksmų, t.y. vien psichologiškai palaužus priešininko valią priešintis.

Apie tai, kad Lietuvos krašto apsaugos strategai tam skiria nepateisinamai mažai dėmesio, rašau reguliariai dar nuo 2014-ųjų metų, kai po Maidano įvykių Ukrainoje prasidėjęs karinis konfliktas tapo puikia iliustracija, kas gali įvykti ir pas mus, Lietuvoje.

Mano nuomone, šimtus milijonų eurų skirdami karinei ginkluotei mes esame nepateisinamai pamiršę pagrindinę krašto apsaugos liniją – tai mūsų piliečių protus. Ir nors tiek Lietuvos kariuomenė, tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek ir Valstybės saugumo departamentas pastaraisiais metais skiria pastebimai daugiau dėmesio ir lėšų, tačiau rezultatai vis dar yra menki.

TSPMI tyrimo duomenys iš 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. darytos gyventojų apklausos

Rugsėjo pradžioje šią temą „Žinių radijo“ laidose aptarė du visiškai nesusiję savo sričių žinovai. Naujoje laidoje „Girdžiu, matau, mąstau“ (beje, vedėjui Ridui Jasiulioniui 10 balų už kietą klausimą – tai kodėl ir kuogi skiriasi mūsų požiūris į hibridines Rusijos ir Kinijos grėsmes?) Eitvydas Bajarūnas pripažino, kad gynyba prieš hibridines grėsmes prasideda nuo namų – tai mūsų piliečių pasiryžimo ir valios priešintis agresijai.

Tuo tarpu nepakartojamas mano KTU Gimnazijos Direktorius Bronius Burgis laidoje „Puikūs pralaimėjimai“ tą klausimą išplėtojo ir klausia tiesmukai – ar mes iš tiesų esame ramūs, kad pastarųjų metų baimės didinimo atmosfera nėra tik priedanga eiliniams „auksiniams šaukštams“ pirkti? O jeigu nėra – tai kur tie mūsų piliečių sąmonės pokyčiai? Kur jų valia priešintis ir ginti?

„Informacinis šlamštas“ – kaip propagandos modelio dalykas

Pirmadienį „Žinių radijo“ laida „Mūsų angelai ir demonai“ buvo skirta temai „Kas yra ir iš kur atsiranda informacinis šlamštas?“ (einant nuoroda – visas laidos įrašas). Pašnekovai labiau nagrinėjo patį visuomenės reiškinį ir tik pabaigoje pabandė ieškoti sprendimo būdų, kaip informacinį šlamštą įveikti.

Diskusijoje man patiko taikli Ričardo Doveikos įžvalga, kad „fake news“ esmė yra naikinti autoritetus. Per melagingas naujienas ir manipuliavimą informacija visuomenė praranda autoritetus. Abejočiau, ar tikrai vietoj šių autoritetų visuomenė ima „viešąją nuomonę“, „gandus“ – tiesiog būčiau linkęs manyti, kad „autoritetas“ tampa labai slanki sąvoka, tam tikras „pasitikėjimo kreditas“, kurį informacinis srautas labai sparčiai pildo arba tuština (iš čia, pavyzdžiui, pastarųjų metų „influencerių“ fenomenas).

Nors laidos pabaigoje Andrius Kaluginas ir Linas Kontrimas bandė trumpai apibendrinti, kaip kovoti prieš informacinio šlamšto daromą žalą, tačiau šioje temoje pasigedau įžvalgų, jog „informacinis šlamštas“ ir „fake news“ visada gali būti nagrinėjami pagal Edvardo Hermano ir Naomo Čomskio propagandos modelio struktūrą:

  • savininkai
  • pajamos
  • šaltinis
  • ideologija
  • foninis triukšmas

Kur taikli įžvalga apie autoritetų nykimą – tai įžvalga apie abejonę šaltiniais. Anksčiau pakakdavo žinoti, kad informaciją garantuoja gerbiamas asmuo ar organizacija X – ir to pakakdavo. Dabar „gerbtinumas“ yra taki (laiko požiūriu) savybė.

Todėl kalbant apie informacinį šlamštą visada reikia vertinti ir analizuoti kitas propagandos modelio struktūrines dalis – ar šaltinis yra nepriklausomas atitinkamu turiniu (ar jo savininkai, ar reklamdaviai turi interesą?), kokią pasaulėžiūrą (ideologiją) lydi atitinkama informacija, ar tai sąmoninga informacijos sklaida, o gal tiesiog viešosios erdvės konjuktūra „gamino, nes reikėjo kažkuo užkimšti informacinį vamzdį“?

Pagal šiuos klausimus formuojasi ir rekomendacijos, kaip išvengti informacinio šlamšto žalos – analizuoti gaunamą informaciją, tikrinti autoritetus, suvokti populiarinamą pasaulėžiūrą (jos vertybes), identifikuoti bendrinius ar konkrečius naudos gavėjus.

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).

Komentarai žiniasklaidoje apie savivaldybių tarybų ir merų rinkimus

Pasibaigę rinkimai į vietos savivaldybių tarybas ir merus buvo aktyvūs tiek ir įvairių analizių bei tyrimų frontuose, tiek ir komentuojant situaciją žiniasklaidoje. Šiame įraše – iš skirtingų žiniasklaidos priemonių surinktos pagrindinės temos ir viešai dėliotos mintys.

Agitacijos perlai

Artėjant I rinkimų turui pasipylė įvairių „namudinių“ komunikacijos pavyzdžių, kuriuos ir panagrinėjo Asta Narmontienė vasario 22 d. reportaže „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „24/7“ (reportažas naujienų portale). Mano komentaro pagrindinės mintys:

  • Merų varžybas leido atsiskleisti įvairesnei politikų komunikacijai.
  • Konkuruoja ne sąrašai, o atskiri žmonės su savo privalumais ir trūkumais.
  • Viešoje erdvėje daugiau emocijų, yra drąsos elgtis netradiciškai, nesiorientuoti į „vidutinį“ rinkėją.

2015.02.22_LRytoTV_24-7

Politikų komunikacijos virtualioje erdvėje kontrolės iššūkiai

Vasario 23 d. LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ Madona Lučkaitė nagrinėjo naują reiškinį, kai dalis rinkėjų Alytaus rajone masiškai keitė savo gyvenamąją vietą ir dėl to galėjo balsuoti kitoje rinkimų apylinkėje/apygardoje.

Laidos garso įrašas paskelbtas LRT mediatekoje, savo komentare (apytiksliai nuo 17:45) akcentavau:

  • Komunikacija persikelia į virtualią erdvę – internetą, socialinius tinklus. Kyla klausimas, kaip ta veikla stebima ir ar efektyviai užkardomi pažeidimai.
  • Dėl tiesioginių merų rinkimų ir piliečių, ir dalyvių dėmesys didėja, erdvė veiklai didesnė, nes galimybė nagrinėti daugybę vietos istorijų, ginčų, situacijų.
  • Sisteminė rinkimų problema – administracinių resursų naudojimas savivaldybėse, kur dominuoja 1-2 politinės jėgos.
  • ~13 tūkst. rinkėjų pakeitė gyvenamąją vietą. Poveikis bus matyti po rinkimų rezultatų. Neatmestina ir statistikos įtaka – rinkėjų mobilumas didelis, vien emigrantų skaičiai yra tūkstantiniai. Visgi, džiugu, jog pastebėta ir bus įdėmiai stebima.
  • Jaunimo (Baltųjų pirštinių) iniciatyvos – bene vienintelė viltis, jog bus aktyviai stebimi pažeidimai ir fiksuojami. Jokių sisteminių pokyčių po 2012 metų skandalų nėra įvykę.
  • 90 tūkst. rinkėjų balsuos namuose – viena vertus, ir anksčiau buvo daug pranešimų apie piktnaudžiavimus („balsuok taip arba malkų neatvešim“), kita vertus – didėjimas teigimaas, nes žmonės nori pareikšti savo nuomonę.

Įžvalgos po I turo rezultatų

Ginas Dabašinskas kovo 2 dieną pakvietė pasidalinti mintimis „Laisvosios bangos“ eteryje (laidoje „Prospektas“, visos laidos įrašai) apie I turo rezultatus. Pirmoje dalyje apytiksliai nuo 26:00 savo mintimis pasidalinti ir savo mintimis:

  • Lietuvos rinkėjai keičiais – pagaliau laimi protingesni kandidatai, mažėja violetinių balsų ar užsienio projektų (Darbo partija ir panašių)
  • Liberalų sėkmės pagrindas – sugebėjimas surankioti išsibarščiusius LiCS ir kitų liberalų balsus
  • Konservatorių balsų likimas neaiškus, nes dalis nepartiniams, dalis puteikiams (talibanas/violetiniai), o dalis (kaip ViIlniuje) vidinės partijos rietenos/klaidos
  • Matijošaičio sėkmės pagrindas – oponentus užgožusi komunikacija. Įtarimai dėl „Viči grupės“ dalyvavimo masto, naudotų priemonių adekvatumo ir lėšų
  • Alytuje socialdemokratų fiasko (skandalų poveikis?), kai vietoj tradicinių ~20-25 proc. balsų partija gavo tik ~12-13 proc.
  • Tuo metu bendras socdemų rezultatas – geras. Suminis balsų skaičius auga nepaisant sunkokos padėties. Nuosekliai dirba ir LLRA, ir Karbauskis su LŽVS.

Kovo 5 dieną jau Aurimas Perednis „Žinių radijo“ „Aktualiojoje valandoje“ (laidos įrašas, temos pradžia apie 27:30) nagrinėjo, kokia situacija renkant merą didžiausiuose miestuose. Laidos pranešime vėliau buvau cituota mano prognozė dėl kovos Vilniauje:

„Jeigu Remigijus Šimašius nepadarys žioplų klaidų, jis be didesnio vargo laimės antrą turą. Situacija man kažkuo labai primena prezidento rinkimų antrą turą, kai Grybauskaitė turėjo labai panašią procentinę padėtį prieš antrą kandidatą“, – laidoje „Aktualioji valanda“ ketvirtadienį kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius.

Kiti pastebėjimai:

  • Vilniuje svarbūs III, IV kandidatų balsai – Valdemaro Tomaševskio balsai Artūrui Zuokui padėtų atgaivinti intrigą, tačiau pirmasis demonstratyviai šalinasi.
  • Lieka Mykolas Majauskas, violetinis Naglis Puteikis, Petras Gražulis, iš kurių tik paskutinis artimesnis Artūrui Zuokui.
  • Tarp rinkimų pavojai Remigijui Šimašiui keltų:
    • Skeletai iš spintos;
    • Ėjimas į konfliktą su Artūru Zuoku – nėra tikslo atsikovoti AZ rinkėjus, lengviau pasiimti Mykolo Majausko balsus. Kariauti verta, kai esi II ar III;
    • Jeigu I turo rinkėjai patikėtų „jau laimėję“ ir neateitų į II turą.
  • Artūro Zuoko taktika turi būti priešinga – konflikto formavimas, vedimas iš pusiausvyros tiek Remigijaus Šimašiaus, tiek jo rinkėjų
  • Visgi, Artūros Zuoko galimybės menkos (max 10 proc.) – reikia užliūliuoti bent 1/3 Remigijaus rinkėjų

Komentarai apie II turo rezultatus

Pasibaigus antrajam rinkimų turui su Mariumi Eidukoniu iš karto pakalbėjome specialioje „Laisvosios bangos“ laidoje, skirtoje rinkimams (laidos įrašai).

Pirmoje dalyje (nuo 11:30) išsakiau mintis apie II turo rinkimų kampanijos turinį ir formą:

  • Baltųjų pirštinių pranešimai rodo, kad kartojasi pažeidimų būdai, problemos nesprendžiami, esminių pasiekietimų VRK darbe nuo 2012 nėra, neidbra kaip analitinis smegenų centras.
  • Dėl persiregistravusių rinkėjų reikia išsamios duomenų analizės, tačiau pavojus rimtas – net keli šimtai balsų dažnai lemia esminę įtaką rezultatams.
  • Pagaliau rinkimų kampanija primena normalią poltinę komunikaciją – normal politikų konkurencija
  • Esminių etikos pažeidimų nebuvo – tik arši kieta politikų diskusija. Ji galima ir reikainga, nes taip įtraukiama didelė visuomenės dalis
  • Žiniasklaidą sudomino ir įtraukė merų rinkimas kaip savotiškas Miss Miestas konkursas
  • Liberalų sėkmės pagrindas – pagaliau padori alternatyva rinktis. Iki šiol alternatyvų Artūrui Zuokui nebuvo. Liberalai surinko LiCS, NS, subirėjusios DP balsus. Ir jie nėra išskaidyti kaip, pavyzdžiui, kairėje. Liberaliam rinkėjui rinktis lengva.
  • Kaune – įtarimai dėl didžiulio lėšų srauto, kuriuo finansuota pažeidžiant taisykles. O dar netiesioginė reklama („Viči“ krabų lazdelės su 40 proc. nuolaidai, pranešimai verslo konferencijose)
  • Klaipėdoje iššūkis liberalams – rusų sąjunga kaip koalicinis partneris
  • šie rinkimai – liberalų triumfas / kodėl ? liberalai pagaliau tapo partija, kuri

Ar turės galimybių Artūras Zuokas 2019 metų LRP rinkimuose?

Birutė Žemaitytė kovo 25 d. nagrinėjo klausimą, kokie Artūro Zuoko ir kitų kandidatų šansai 2019 metų LRP rinkimuose balsas.lt/TV3 straipsnyje „Jei neturi pakankamai pinigų – į prezidento rinkimus net nelįsk“. Mano pastebėjimai:

L. Ulevičius: jei neturi pakankamo biudžeto, į rinkimus geriau net nelįsti

Anot ryšių su visuomene specialisto Liutauro Ulevičiaus, norint laimėti prezidento rinkimus, „jokio dviračio išradinėti nereikia“, nes pagrindiniai metodai Lietuvoje jau matyti ir girdėti.

„Jeigu mes prisiminsime dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą iki pirmųjų jos laimėtų prezidento rinkimų arba Rolando Pakso epopėją po jo premjeravimo, pirmas dalykas, kuris krinta į akis – žmogus, norintis sulaukti didelės visuomenės dalies palaikymo ir užimti aukščiausią postą valstybėje, turi būti visiems vienaip ar kitaip matytas. Jis turi imtis stumti ir palaikyti labai didelei valstybės piliečių masei reikšmingas idėjas“, – sakė jis, primindamas, kad dalyvaudami prezidento rinkimuose D. Grybauskaitė visiems buvo žinoma kaip eurokomisarė, o R. Paksas – premjeras.

Tačiau tai, kad siekiantis aukščiausio posto žmogus yra žinimas visuomenei, visai nereiškia, kad žmonės per rinkimus už jį balsuos, pridūrė ryšių su visuomene specialistas. Dar reikia įtikinti visuomenę, kad reikia balsuoti už tave, o ne konkurentą.

„Reikia turėti idėjų arba vertybių, dėl kurių kovoji – tokių, kurios galėtų pritraukti arba sudominti didelę dalį Lietuvos žmonių. D. Grybauskaitės atveju priežastis už ją balsuoti buvo tai, kad ji nepriklausoma, turi savo poziciją, nenuolaidžiauja, nuosekliai, ilgai dirba Lietuvai – ji buvo matoma kaip Lietuvos atstovė, Lietuvos interesų gynėja. R. Pakso situacija buvo kotokia – tai buvo konflikto eskalavimas, dviejų Lietuvų išryškinimas, užmirštos ar prarastos Lietuvos gynėjo pozicija. Tai buvo siekimas gauti protesto balsus ne tik tradicine, bet ir plačiąja prasme – prieš susiklosčiusią situaciją valstybėje“, – aiškina jis.

Ne mažiau svarbu, pasak L. Ulevičiaus, pateikti rinkėjams argumentus, kodėl jie turėtų norėti, kad būtent šis kandidatas laimėtų.

„Reikia įtikinti, kad tavo idėjos, tavo siekiai atitinka didelės visuomenės dalies interesus. Bet viskas prasideda nuo rinkėjų lūkesčių nagrinėjimo – ko jie iš tiesų nori, kokie argumentai juos įtikina. Ar juos įtikina pažadai, ar kokie nors loginiai argumentai, ar emocijos. Po to prasideda savo tikslų ir uždavinių aiškinimas potencialių rinkėjų grupei. Pavyzdžiui, turime pensininkų grupę, kuriai reikia ką nors pažadėti. Kandidatas sugalvoja, kokį pažadą tai grupei galėtų pateikti, o tada galvoja, kaip pasiekti tą pensininkų grupę – ar rengti susitikimus kiekviename kaimelyje, ar ryškias, gyvas akcijas, kurios atkreips žiniasklaidos dėmesį, pavyzdžiui, sutraiškyti automobilį Gedimino prospekte“, – tęsia pašnekovas.

Kita vertus, pastebi L. Ulevičius, „galima turėti labai gerą idėją, bet jei apie ją niekas nesužinos, tai bus tuščias reikalas. Ir atvirkščiai – jei pamatys, bet supras, kad garsiai skambinam, bet nieko gero nepadarom – taip pat bus neefektyvu“.

Nemažai priklauso ir nuo to, su kokiais konkurentais teks susiremti. „Gali būti padaręs visus „namų darbus“, bet jei konkurentai bus stipresni arba pradinės jų pozicijos bus geresnės, vis tiek nelaimėsi“, – pastebi ryšių su visuomene specialistas. Anot jo, deklaravusio siekį 2019 metais laimėti prezidento rinkimus A. Zuoko viena iš užduočių – ne tik įtikinti potencialius savo rinkėjus, kad jis yra jų kandidatas, bet ir įtikinti potencialius konkurentų rinkėjus, kad jų „tikėjimas yra klaidingas“. Tai, sako L. Ulevičius, jau paskutinė kovos fazė, kai vyksta ne tik darbas su savais rinkėjais, bet dar aktyvesnis – su priešininkų rinkėjais.

Negatyvi komunikacija – ne visagalė

Jau per pastaruosius rinkimus į savivaldybių tarybas gana aktyviai buvo naudojama „negatyvi komunikacija“, pastebi L. Ulevičius, primindamas, kad kadenciją baigiantis Kauno meras Andrius Kupčinskas bandė atskleisti Visvaldo Matijošaičio, o A. Zuokas Vilniuje – Remigijaus Šimašiaus minusus. Tačiau naudojant „negatyvios komunikacijos“ metodus reikia neperlenkti lazdos, nes rinkėjai gali balsuoti už tuos, kurie skriaudžiami. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į tai, kaip kiekvienos partijos elektoratas reaguoja į neetišką konkurentų kritiką ir skaičiuoti, „kiek aštresnis pasisakymas nupjaus priešininko rinkėjų ir kiek savų rinkėjų“, pastebi jis.

L. Ulevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV prezidento B. Obamos rinkimų štabas analizavo net tai, kaip į informaciją, pavyzdžiui, į kandidato nuotrauką su mažu vaiku, reaguos skirtingo amžiaus moterų auditorija. „Iš pradžių atliekami sociologiniai tyrimai, kas nutiktų tam tikru atveju, ir tik tada, jei prognozuojamas teigiamas rezultatas, imamasi įgyvendinti vieną ar kitą priemonę“, – aiškina jis.

Į klausimą, ar daug potencialių kandidatų į aukščiausius postus Lietuvoje turi galimybę naudoti itin brangiai kainuojančias rinkimų kampanijos priemones, L. Ulevičius atsako: „Jeigu neturi pakankamo biudžeto, apskritai neverta lįsti į rinkimų kampaniją“.

Socialinių tinklų įtaka politikų komunikacijai

Šiauliuose kandidatai gana aktyviai kovėsi virtualioje erdvėje, todėl Asta Volkovaitė kovo 16 d. straipsnyje „Šiauliai plius – Ar socialiniai tinklai gali padėti laimėti rinkimus?“ apžvelgė visų kandidatų „Facebook“ profilius ir paprašė mano komentaro:

Ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius susipažino su visų kandidatų į miesto merus „Facebook“ paskyromis. Jo prašėme įvertinti politikų „Veidaknyges“ ir kiek naudos gali duoti tikslinga veikla socialiniuose tinkluose.

Ar socialiniai tinklai tikrai gali padėti laimėti rinkimus?

Socialiniai tinklai gali padėti tik tuo atveju, jeigu konkurencija tarp kandidatų labai aktyvi ir gali lemti net kelios dešimtys balsų. „Facebook“ vartotojai labai greitai pastebi manipuliacijas ir netikrus vartotojus, todėl „paukštuko“ uždėjimo čia neužtenka – reikia dirbti nuosekliai ir ilgai. Kita vertus, „Facebook“ atveju labai tolimas kelias nuo „Patinka“ („Like“) iki biuletenio balsadėžėje. Ką jau sakyti, jog šios visuomenės grupės aktyvumas gana menkas – labiau išsilavinę, miestuose gyvenantys turtingesni gyventojai dažniau yra pasyvesni, nei emocijomis balsuojantys mažesnio išsilavinimo ir vyresnio amžiaus rinkėjai.

Gal, vis dėlto, per tam tikrą laikotarpį įmanoma pasiekti aukštų rezultatų?

Socialinių tinklų atveju rezultatai galimi tik dėl ilgalaikio įdirbio – stipriu spurtu nieko internete neapgausi. Todėl ir rezultatai įmanomi tik palaikant ilgalaikius ryšius. O tokie galimi tik su aktyviais „Facebook“ vartotojais, kurių: a) nėra daug; b) jie dažnai turi stiprias politines pažiūras, kurių lengvai nepakeisite.

Trumai apie kiekvieną kandidatą

Apie Vaidą Bacį. Įrašas ne viešas, tik draugams, turinys atpasakojantis, neįtraukiantis.
Apie Mykolą Deikų. Skirtingi įrašai, kurie apie gana skirtingas sritis – bandoma patraukti skirtingus žmones, tačiau per didelę sklaidą neaišku, ar tie pastebėję „užsikabins“ ilgam.
Apie Danguolę Martinkienę. Spėčiau, kad jos paskyrą administruoja partijos darbuotojai, o ne ji pati – formalus renginių ir įvykių srautas, o ne gyvas „Facebook“ dalyvis.
Apie Daivą Matonienę. „Aš – mano darbas“. To tikrai nepakaks bent kiek platesnio akiračio rinkėjui.
Apie Tomą Petreikį. „Cukrumi“ perkrauti tekstai – nenatūralūs, kaip neįtikina ir studijų plakatai.
Apie Valerijų Simulik. Kaip ir D. Martinkienės atveju – srautas įvykių, o ne gyvas žmogus.
Apie Vidmantą šimkų. Atsitiktinis lankytojas, o ne gyvas vartotojas.
Apie Andrių Šedžių. Bene normaliausias profilis – tikras, be svyravimų į dirbtinį „saldumą“ ar formalų „buvau-dariau-pažiūrėkite“.
Apie Justiną Sartauską. Tuštuma, kažkas sukūrė ir pamiršo.
Apie Artūrą Visocką. Natūralios autoriaus mintys, tačiau kartu atskleidžiančios keistoką požiūrį į pasaulį.

Dažniausios politikų komunikacijos klaidos

Vilniaus miesto koalicijos sutarties pasirašymo stalas paskatino Birutę Žemaitytę panagrinėti, kokios dažniausios politikų komunikacijos klaidos ir balandžio 6 d. pasirodė balsas.lt/TV3 straipsnis „Pižamai Seimo salėje ne vieta, o kalbėti politikai turi trumpai ir aiškiai“. Mano bandymai apibendrinti itin platų problemų ratą:

„Šaršalas“ gali prasidėti ir dėl dviprasmiškų žodžių

Naujosios Vilniaus koalicijos lyderius socialiniuose tinkluose per dantį patraukęs viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius teigia, kad pagrindinės politikų klaidos susijusios su tuo, jog pastarieji arba sąmoningai, arba iš nepatyrimo, nepataiko, ir tai, ką norėtų pasakyti vienai žmonių grupei, pasako kitai.

„Pavyzdžiui, jis nori ką nors pasakyti pensininkams, bet tai išgirsta jaunimas. Tai dažniausiai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda gal būt dėl nepatyrimo, o gal būt dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Bet ši maža bėda vėliau gali tapti didele. Svarbus yra kalbėjimo būdas, žodžiai mintys, nes vieni klausytojai juos gali suprasti vienaip, o kiti visai kitaip. Su jaunimu reikia kalbėti lanksčiai, juokaujant, o pensininkams reikėtų solidžios, ramios kalbos“, – aiškina jis. Pasak L. Ulevičiaus, jei politikai suklysta vertindami, kas klausosi jų sakomų žodžių, jie gali patekti į labai keblią situaciją: „Pavyzdžiui, politikas sako, kad labiau rūpinsis pensininkais, bet tai išgirdę kiti žmonės gali suprasti, kad jais mažiau rūpinsis – dirbančiaisiais, jaunimu“.

„Kai politikai ką nors parašo socialiniuose tinkluose, žmonės tai interpretuoja remdamiesi savo supratimu, savo vertybėmis. Pavyzdžiui, kai neseniai Rasa Juknevičienė, oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, padarė dviprasmišką įrašą, minčių kilo įvairių. Vieniems tai asocijavosi su agresija, religinių jausmų įžeidimu. Kiti tiesiog pastebėjo, kad žmogus religingas, bet jiems tas pats, jis krikščionis ar musulmonas. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad dėl vieno sakinio galima prisivirti košės: dėl to prasidėjo „šaršalas“ ir R. Juknevičienė turėjo atsiprašinėti“, – neseną istoriją primena viešųjų ryšių specialistas.

L. Ulevičius pastebi, kad yra klaidų, kurios būdingos menkesnės patirties naudojantis viešąja komunikacija turintiems provincijos politikams. „Tradiciniams, labiau matomiems politikams tai nelabai būdinga, bet pavyzdžiui, mažesnių rajonų vadovai yra įpratę bendrauti su ribotu žiniasklaidos atstovų skaičiumi, ir kai jie patenka į nacionalinį lygmenį, dažnai prasideda klaidos. Pavyzdžiu galėtų būti Alytaus istorija, kai kilo buvusio miesto mero konfliktas su buvusia teatro vadove. Pats meras prisivirė sau košės, nes neadekvačiai reagavo į situaciją – bandė teisintis, kai to visai nereikėjo, o jo paaiškinimai kėlė dar daugiau klausimų, negu buvo prieš tai“, – pastebi pašnekovas.

Pabrėžęs, kad šiuo atveju buvo praleista proga patylėti, jis tęsia: „Noras pasipasakoti, noras, kad tave išgirstų, noras „išlaikyti savo veidą“ dažnai pakiša koją, nes tada žmogus dėl nepatyrimo šneka per daug, per atvirai, o kai situacija yra konfliktinė, aplinka kai kuriuos dalykai vertina atsargiau arba griežčiau. Tai dažnai žmonių, kurie neturi bendravimo su žiniasklaida įgūdžių ir kompetencijų, klaida. O jei dar pradeda aiškinti žiniasklaidai, ką jie turi rašyti, o ko nerašyti – atsiskleidžia suvokimo lygis ir veikimo būdas“.

Trečia klaidų grupė ir sisteminė bėda, būdinga daugeliui Lietuvos politikų, sako L. Ulevičius, – nenuoseklumas. „Kai mes galime internete patikrinti kiekvieną politiko teiginį – ką jis sakė prieš metus, 5 ar 10 metų – keičiantys poziciją ar mėgstantys daug žadėti politikai patenka į tam tikrus spąstus. Pavyzdžiu galėtų būti dabartinio premjero (Algirdo Butkevičiaus – red. past.) pomėgis kurti darbo grupes ir tai, kad iš ryto jo nuomonė buvo vienokia, po pietų kitokia, o rytojaus dieną – dar kitokia. Nenuoseklumas kyla dėl to, kad politikas bando kažką pakomentuoti, o paskui, matyt, pasitaręs su specialistais, supranta, kad yra kitaip, ir bando aiškinti, „išlyginti“ savo poziciją. Tos nuomonės kartais akivaizdžiai „kertasi“, jei tas pats asmuo vieną kartą sako „palaikau“, o kitą kartą „prieštarauju“.

Jam taip pat užkliūna kita su nuoseklumo stoka susijusi bėda: kai politikai neturi savo veiklos zonos arba jas labai dažnai kaitalioja, jie turi mažesnes galimybes ilguoju laikotarpiu susikurti gyventojų palaikymo grupę. „Jeigu politikai nuo karjeros pradžios dirbtų konkrečiomis kryptimis, tarkime, pensijos, automobiliai, atliekų tvarkymas, – per ilgą laiką įgytų žinių, kompetencijų, be to klausytojai jį geriau atpažintų – žinotų, kad šitas žmogus yra tos srities žinovas. Bet Lietuvoje įprasta „mėtytis“ – šokinėti nuo vienos populiarios temos prie kitos. Tačiau jei mes bandysime taip šokinėti, piliečių akyse atrodysime lyg banglentininkai, o ne nuoseklūs, konkrečia sritimi besidomintys žinovai. Bet kai esi visų galų meistras nesi nė vienos srities žinovas“, – pabrėžia viešųjų ryšių specialistas.

Tokias klaidas, apie kurias rašė socialiniuose tinkluose, L. Ulevičius vadina komunikacinės higienos stoka. „Tai komunikacinės higienos, įgūdžių dalykai. Politikams, kurie rečiau bendrauja su nacionaline žiniasklaida ar pasitelkia specialistus, kurie turi mažiau patirties sudėtingose situacijose, atsitinka daug mažų problemų. Mano paminėta stalo klaida spaudos konferencijoje rodo, kad jų patarėjai turi mažiau patirties ir kai bando ką nors daryti, gaunasi šleivai“, – sakė jis.

Viešųjų ryšių specialistas pastebi, kad politikai ne tik nemoka kalbėti, bet daro ir neverbalinės komunikacijos klaidų. „Dažnai galima kritiškai įvertinti tiek vaizdą, tiek kalbos manierą“, – sako jis.

„Kliurkų“, kaip nereikėtų daryti, L. Ulevičius sako pastebintis nemažai. „Ypač dabar, kai yra socialiniai tinklai, elektroninė komunikacija, tai labai greitai pamatoma. Jei kurio nors rajono meras ką nors padarė, bet užfiksavo tik vietinė žiniasklaida, gal tai plačiau ir nepasklis, bet interneto laikais kiekviena labiau matoma klaida iš karto tampa visuotinių diskusijų objektu“, – apibendrino jis.

« Older posts