XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Verslo žinios (Page 1 of 2)

Lietuviški „Nokia“, „Brainstorm“ ar „Skype“?

Vakarykščiai mano skaičiavimai pasiekė tikslą – į paryškintą 350 mln. litų sumą sureagavo ne tik Džiugas, bet ir geras tuntas aktyvesnių lietuviškų tinklaraščių skaitytojų.

Iš karto pabrėšiu – nematau galimybių rasti objektyviai pamatuojamą sprendimą dėl atskirų kintamųjų verčių. Vienintelis būdas – daryti išsamius tyrimus, kurių nei aš, nei Džiugas neturim. Jeigu kas suras tarptautinių analogų – mielai panagrinėsiu. Jeigu kada nors Informacinės visuomenės plėtros komitetas ar kita valstybinė įstaiga to imsis – tik sveikinsiu.

Iki tol visa diskusija yra subjektyvi ir atitinkamai subjektyvios išvados dėl galutinės sumos, kurią kūrybinė pramonė galėtų gauti, jeigu Lietuvos vartotojai nepiratautų. Intervalas tarp maniškės 350 mln. litų ir Džiugo 8,5 mln. litų sumų iš tiesų didžiulis, todėl erdvė diskusijai didelė. Atsikirsdamas tiesiog smarkiai suabejočiau Džiugo išvada – 8,5 mln. reiškia ~12 litų piratinio turinio kiekvienam kompiuteriui. Mažoka? 😉

Šįkart pabandysiu nesigilinti į atskirų formulės kintamųjų vertes, o žvelgti šiek tiek plačiau, t.y. iš vartotojų ir pramonės atstovų pozicijų. Iš karto pabrėžiu, jog pasirenku tik tris pradines temas, kurios susijusios su piratavimu, tačiau nepretenduoju, jog jos yra pagrindinės ir vienintelės.

A. Parama lietuviškai kūrybinei pramonei, joje dirbantiems Lietuvos piliečiams

Kūrybinė Lietuvos pramonė iš tiesų didelė. Elektroninėje erdvėje vykstantis piratavimas veikia ne tik programuotojus, dar daugiau – drįstu teigti, jog Lietuvos piliečiai programuotojai nuo šio reiškinio kenčia mažiausia, nes daugelis iš jų yra iš tiesų pasaulinio lygio profesionalai, todėl lengvai konkuruoja tarptautinėje rinkoje, kurdami ne lietuvių kalba.

Kalbėdamas apie piratavimo įtaką kaip pavyzdį galiu atkreipti dėmesį į daugelio jau minėtą puikų „Verslo žinių“ vedamąjį, kuriame dienraščio vadovas rašo: „<…>Analitiniams straipsniams parengti reikia daugiau išteklių, todėl jie internete bus prieinami tik „Verslo žinių“ prenumeratoriams arba slaptažodį įsigijusiems vartotojams <…>“.

Tai, apie ką rašo lietuviškas dienraštis yra pagrindinis klausimas, kurį sprendžia pasaulio žiniasklaidos koncernai – beribis jų autorinio turinio kopijavimas gresia jų gyvavimo pabaiga. Ir Deivido paminėtas „The Wall Street Journal“ yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę, galiojančią visoms žiniasklaidos priemonėms.

Tačiau žiniasklaida yra tik vienas iš daugybės elektroninės erdvės kankinamų rinkos segmentų. O noras gauti turinį nemokamai (dažnai virstantis piratavimu) tikrai keičia šių segmentų pajamų struktūrą.

Dažnas garso įrašų piratų argumentas – moku atlikėjui už realų darbą (koncertus), o ne iš namų kompiuterį sklindantį garsą. Bent šiek tiek su muzikos verslu susijusiems norėtųsi iš tokių oponentų išgirsti, kas turėtų sumokėti garso įrašų studijoms, kompozitoriams, tekstų autoriams ir kitiems, tiesiogiai dalyvaujantiems muzikos kūrybos procese?

Ar ne tuo reikėtų paaiškinti ant rankos pirštų skaičiuojamus kokybiškus lietuviškos muzikos vaizdo klipus? Galų gale, ką daryti atlikėjams, kurie „masine šlove“ džiaugiasi vos kelias savaites ar, geresniu atveju, pora mėnesių po kiekvieno išleisto naujo albumo?

Nemanau, jog verta plėstis argumentais iš kino pramonės, kuriančių poeziją ar prozą, dailės ar foto menininkų gyvenimo.

Laisvoji rinka pagrįsta pamatine prielaida, jog vyksta mainai. Viena pusė suteikia vertę, už kurią kita pusė atiduoda savo vertę. Mainų atveju abi šalys sutaria, jog gaunamą objektą vertina ne mažiau nei atiduodamą. Piratavimo atveju nebelieka mainų, lieka tik vienos pusės noras gauti. Tiesa, kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, ankstyvosios „Microsoft“ programinės įrangos) tas gobšumas tampa priklausomybe, kuri vėliau pasireiškia noru vartoti tą patį ir gal net didesniais mastais už tai susimokant.

Atskirai reikia paminėti ir „pirk prekę lietuvišką“ sąlygą – šiandienos globaliame pasaulyje jau retai galima būtų surasti grynai lietuvišką produktą. Pavyzdžiui, mūsų visų tautinis džiaugsmas – UAB „Teltonika“ produktai yra tik iš dalies tautiniai. Lygiai taip pat ir užsienio šalyse pagaminti produktai yra „truputį lietuviški“. Lietuviai programuoja „Microsoft“, kuria „Intel“ ir kitose kompanijose, kurių produktus naudojame ir mes Lietuvoje. Todėl lietuviškų programų skaičiavimas negali prasidėti ir sustoti ties žodynais.

B. Skirtumai tarp programinės įrangos, garso ir vaizdo įrašų bei kitų kūrinių piratavimo

Akivaizdu, jog kaip kūriniai teatro vaidinimas ir naujienų žinutė gerokai skiriasi. Tačiau ir vienam, ir kitam reikia patirties, kvalifikacijos ir kūrybinio veiksmo. Todėl teisūs piratavimo šalininkai siūlydami rečiau naudojamus pajamų šaltinius, atkreipdami dėmesį į galimybių teisėtai įsigyti autorinius darbus stoką.

Tačiau čia reikia ir būtina grįžti prie laisvų mainų idėjos. Kūriniai yra jų autorių nuosavybė ir be šių sutikimo negali būti jokios kalbos ir pateisinimų tol, kol tai nėra gyvybiškai svarbūs objektai. Tokie, tarkim, galėtų būti vanduo, maistas ir pan. – beje, būtent dėl šios priežasties kai kuriais atvejais galėjo būti ginama būtinybė naudoti nelegalią programinę įrangą tais atvejais, kai viena ar kita paslauga (galimybė) buvo tiesiogiai susieta su vienu ar kitu produktu (pavyzdžiui, pradinės VMI elektroninio deklaravimo sistemos reikalavo tik  „Microsoft“ programinės įrangos palaikomų standartų).

Būtent mainai ir nustato, kaip gali ir turi būti vertinama piratavimu padaryta žala. Autoriaus pasiūlyta kaina – tai jo pasiūlymas visiems rinkos dalyviams naudotis kūriniu už tam tikrą atlygį. Negali būti nei „dalinio sutikimo“, nei valstybės reguliuojamų kainų. Ypač šiuo metu, kai praktiškai kiekvienai užduočiai galima rasti tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvių įrankių.

Džiugo pateikta „kibiro obuolių“ analogija tik išryškina skirtumą tarp mainų ir vagystės. Tikrai teisingai, jeigu kaimynas siūlo obuolius nemokamai, tai viskas tvarkoj – rinkoje iš tiesų yra nemokamai platinamų autorinių darbų. Tačiau jeigu kaimynas obuolius kibire siūlo ant staliuko, kur šalia guli lapelis su užrašu „10 Lt už kibirą“ ir dėžutė su monetomis, tai pasiėmę visą kibirą į namus jau tikrai neturėtume teisintis, jog obuolius tik apžiūrėjome ir grąžinome…

Kitas svarbus skirtumas – tai autorinių darbų naudojimo intensyvumas. Jeigu profesionalus dizaineris „Adobe“ produktus ir jų leidimų skirtumus dažnai galėtų išvardinti mintinai, tai daugelis vidutinių vartotojų nerastų skirtumų tarp „Reader“ ir „Illustrator“. Grįžtant prie kibiro obuolių pavyzdžio – žalos požiūriu tai neturi reikšmės, nors visi suprantame, kad intensyviai naudojant piratinį produktą gauname žymiai didesnę neteisėtą naudą (šįkart nesiplėsiu apie tokia veikla sukuriamą nesąžiningą konkurenciją).

C. Lietuvių kalbos, istorijos ir kitų nacionalinių žymių naudojimo puoselėjimas

Ar dėl patirties trūkumo, ar tiesiog informacijos stokos daugelis nuomonių itin ribotai vertina galimybes kurti unikalius tik Lietuvai skirtus programinės įrangos produktus.

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių, kuriuos teko matyti kitose šalyse ir kurie galėtų būti tiesiogiai susiję ir su lietuvių kalba:

  • žodynai (dvikalbiai, sinonimų, aforizmų, citatų ir t.t.);
  • gramatikos, leksikos, stiliaus ir t.t. tikrinimo programos;
  • priemonės neįgaliesiems (skaitymo, rašymo);
  • dokumentų šablonai (oficialūs valstybiniai, verslo, asmeniniai ir pan.) ir skaičiuoklės (mokesčių, sąskaitų, darbo laiko ir pan.);
  • įgūdžių lavinimo priemonės (pavyzdžiui, spausdinimo kompiuterio klaviatūra treniruokliai);
  • geneologijos (šeimos medžių) tyrimų įrankiai;
  • žinynai/enciklopedijos (meno, istorijos, turizmo ir pan.);

Sąrašas tikrai nėra baigtinis, dalį iš paminėtų priemonių šiuo metu įvairiomis programomis bando finansuoti valstybė, tačiau akivaizdu, kad nei kūrybos sparta, nei kokybė nėra patenkinama.

Kalbant ne apie programinę įrangą sunku būtų nepaminėti knygų vertimų į lietuvių kalbą kokybės. Nors pastaruoju metu situacija buvo pagerėjusi, tačiau dažnai skaitant lietuvių kalba išleistą žinomo pasaulio rašytojo knygą negali nepykti, kai skaitai apie JAV gyventoją, važiuojantį į šalia esančią degalinę piltis dujų… Žinoma, negalima šio reiškinio absoliutinti, tačiau faktas, jog ne vienas ir ne du vertimai klaidžioja lietuviškame internete kartu mažindami mokėti 20 ar 30 litų knygyne.

Kitas pavyzdys – interneto svetainė apie Lietuvos piliakalnius www.piliakalniai.lt. Džiugu, jog valstybė remia tokius projektus, tačiau ar tokie projektai yra išimtinai tik valstybės rūpestis? Tarybiniais metais susiformavusią tradiciją šeimoje turėti bent vieną kitą Lietuvos gamtovaizdžių albumą tik iš dalies atnaujina „Neregėta Lietuva“. Kur elektroninės priemonės, filmai, interviu, istoriniai žaidimai vaikams?

Vietoj pabaigos

Džiaugčiausi, jeigu mūsų su Džiugu diskusija priverstų pamąstyti ne tik apie savęs pateisinimą, bet ir apie reikalingus pokyčius. Esu tikras, kad dar ne kartą teks prie šios temos grįžti ir grįžti.

Nauja žinių sklaidos (žiniasklaidos) tikrovė

new media environmentŽiniasklaida šiandien – kita realybė, nei žiniasklaida prieš 2004-uosius. Mano subjektyviu vertinimu, interneto plėtra, Rolando Pakso apkaltos procesas ir ES lėšų naudojimas „visuomenės informavimui“ buvo trys esminės jėgos, suformavusios dabartinį lietuviškos žiniasklaidos kraštovaizdį.

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

  1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
  2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
  3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
  4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

  1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
  2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
  3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

  1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
  2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
  3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
  4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

  1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
  2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
  3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
  4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
  5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).

„Žinių radijas“ apie atskaitingą žiniasklaidą

Dainius Radzevičius prieš pora savaičių (gegužės 26 d.) pakvietė į savo laidą „Žinių radijo“ eteryje „Žiniasklaidos anatomija“. Kartu su Kostu Baubinu iš „Verslo žinių“ ir Gintaru Gimžausku iš „nekenciukompiuterio.lt“ kalbėjome, ar ir kodėl žiniasklaidai Lietuvoje trūksta skaidrumo (visą laidos įrašą galima atsisiųsti iš čia).

„Transparency International“ Lietuvos skyrius gegužę pristatė žvalgomąjį žiniasklaidos atskaitingumo tyrimą, kuris ir buvo viena pagrindinių laidos diskusijos temų. Jo išvados gana liūdnokos – tyrime atsitiktine tvarka nagrinėti dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Verslo žinios“, „Lietuvos žinios“, „Vilniaus diena“ iš esmės vargiai laikytini atskaitingais. Continue reading

Apie žiniasklaidą be reklamos pajamų

Kartais save sugaunu bemąstantį, jog štai štai sunkmetis atėjo ir gal kaip nors praeis. Tada kartais užkrenta tokios paprastos, tačiau esmines pamatų slinktis rodančios tiesos – šį kartą tai kolegos iš „Common sense“ tinklaraščio pastebėjimas, jog pirmadienį, t.y. vasario 9 dieną, dienraštyje „Verslo žinios“ nėra nei vienos reklamos.

Atrodytų, ar gali būti geresnis lakmuso popierėlis Lietuvos verslo būklei įvertinti? Miręs verslas? Verslas, kuris nemato galimybių didinti apsukas? Kai stabdį spaudžia absoliučiai visi?

Bijau, jog pesimistė Monika Garbačiauskaitė, kritikuodama optimistą Dainių Radzevičių yra absoliučiai teisi. Jeigu net ekonominio gerbūvio laikais Lietuvos žiniasklaida tesugebėjo sukurti 3-5 rimtesnius žiniasklaidos produktus, tai sunkmečio sąlygomis, kai reklama dingsta kaip garbingos žiniasklaidos pajamų kategorija, kalbėti apie žiniasklaidos kokybę bus utopiška…

Ne taip seniai Daiva Lialytė straipsnyje „Verslo žiniose“ (via dansu.lt) aiškino, kas per blogis yra reklamos straipsniai. Bijau, kad ateinančius pora metų pamatysim ne tik tai – bijau net prognozuoti, kas atsitiks, jeigu bado dietą kenčianti žiniasklaida pradėtų ieškoti kaltų? O kuo turėsime pavirsti mes, verčiantys vienų specialistų mintis kitos rūšies specialistams ar masėms?

„Verslo žinios“ apie naują politikų opiumą liaudžiai

080728, Verslo žinios, renovacijaŠiandien „Verslo žinios“ spausdina Agnės Pačkauskaitės straipsnį „Balsuosite – šildymas atpigs, stogas nevarvės“ apie tai, kaip politikai atrado naują populizmo gyslą – senų daugiabučių renovacijos temą.

Trumpai pakomentavau ir aš – akivaizdu, jog tema domina beveik pusę Lietuvos, todėl politikai tikrai nepraleis progos užsidirbti vieno kito populistinio pliuso.

Kur prasideda blogybės? Pirma, nesitikėčiau, jog diskusija bus konstruktyvi. Greičiausiai visi tik dalins pažadus, neturės realių planų, išsamių skaičiavimų, kiek valstybės biudžetas galėtų prisidėti prie renovacijos finansavimo, niekas rimtai neįsipareigos prižiūrėti, jog tokia iniciatyva netaptų dar vienu aukso aruodu korupcijoje paskendusiems biurokratams.

Kitas aspektas – kodėl mes, gyvenantys renovacijos nereikalaujančiuose būstuose, turėtume mokėti už bendrapiliečių rūpesčius? Kodėl žmonės, gyvenantys privačiuose namuose, naujos statybos daugiabučiuose ar nuomojantys būstą turėtų užmokėti už tuos, kurie patys savo ilgalaike gerove rūpintis nenori?

« Older posts