XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Veidas (Page 1 of 2)

„Veidas“ apie tinklaraščius ir jų kaitą

Veidas_20130128_57-59pSausio pradžioje Egidijus Jurgelionis pateikė keletą klausimų, kurie susiję su Lietuvos tinklaraščių padėtimi šiandien ir kryptimi, kur visi jie juda. Sausio 28 d. savaitraščio „Veidas“ numerio 57-59 puslapiuose atsidūręs straipsnis visai vertas dėmesio. Suprantama, iš visų mano atsakymų tilpo vos viena mintis, todėl čia įdedu pilną atsakymų versiją.

Neseni įvykiai (žurnalisto ir tinklaraštininko A. Račo paskelbimas neetišku dėl tinklaraštyje paskelbtos publikacijos) jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje kelia klausimus, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Pagal VIP apibrėžimą VIĮ tinklaraštis lyg ir turėtų būti VIP priemonė, EVIP apibrėžime tinkaraščiai atskiriami nuo VIP. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kad kažkas būtų VIPe, pakanka dviejų požymių – per tą priemonę vyksta informacijos sklaida („skleidžiama informacija“) ir tam procesui nėra ribojimų (t.y. prieiga atvira, „viešai“). Jeigu bet kas, atsidaręs ir suvedęs adresą interneto naršyklėje, gali matyti asmens X įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis (techniškai tariant, tuo kartu dinamiškai suformuotas programinis kodas, kurį naršyklė paverčia grafiniu vaizdu) ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje – jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP.

EVIP samprata naudojama pasenusiame teisės akte, kuris po Kavkazcenter bylos Konstituciniame teisme turėjo būti peržiūrėtas, bet kol kas yra tiesiog pamirštas. VIĮ naudoja neutralesnę IVIP sąvoką, kuri lankstesnė naujų formų priemonėms.

EVIP apibrėžime sakoma, kad EVIP nelaikomi asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Lietuviškos blogosferos pradžioje nemažai autorių tikrai rašė apie save, laisvalaikį ir pan. Tačiau šiomis dienomis skaitomiausi tinklaraščiai keičia stilistiką – tinklaraštininkai rašo apie politiką (racas.lt), rinkodarą (dansu.lt), ekonomiką, IT. Ar tokiu atveju įstatymas nėra senstelėjęs, nes atrodo, jog dabartiniai tinklaraščiai „išlipo“ iš asmenų privatūs interneto tinklalapiai sąvokos ir jau tarsi pateikia kitokią informaciją, nei apibrėžiama nutarime?

LRV nutarime, kuriame ir naudojama EVIP sąvoka, padaryta išimtis dėl privačių interneto tinklalapių yra atgyvena, atėjusi iš 2003 metų, kai net 2000-ųjų ES e-komercijos direktyva visiems atrodė fantastiškas „kažkur veikiantis“ teisės aktas. Ją reikėtų ignoruoti, o remtis IVIP sąvoka, kuri turi tiesioginį atitikmenį ES teisės aktuose „information society media“.

Tinklaraštininkas ir žurnalistas. VIĮ teigia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tinklaraštininkai, atrodytų, neišsitenka šio apibrėžimo rėmuose. Ar tinklaraštininko statusas gali būti prilyginamas žurnalisto statusui? Kada tinklaraštininkas tampa žurnalistu?

Atsakymas suformuluotas LVAT byloje, kur teismas pasisakė, kad lemiančios šiuo atveju yra aplinkybės, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. T.y. svarbūs trys požymiai ir jų atlikimas profesionaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju tai būtų sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes (t.y. net ir atskiro tinklaraščio ar soc.tinklo paskyros įrašo kontekste).

Supaprastinus – kai kurie tinklaraštininkai gali būti prilyginami žurnalistams. Tačiau visi ir žurnalistai, ir tinklaraštininkai yra viešosios informacijos rengėjai, todėl jiems galioja VIĮ reikalavimai. Šiuo metu ŽLEK užėmusi poziciją, jog vertina iš esmės tik žurnalistinį turinį, tačiau pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas jie turėtų vertinti ir kitų, t.y. ir viešosios informacijos rengėjų, kuriamą turinį.

2009 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Jūsų prašymą ir įgaliojo LR Seimo kanceliariją akredituoti bei išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Pasitikslinimui – ar šiuo atveju siekėte gauti leidimą įeiti į parlamentą, nes jo iš tiesų reikėjo, ar tiesiog norėjote atkreipti dėmesį į teisinės sistemos „spragas“ / neužbaigtumą / nelankstumą?

Dabar jau visiems suprantamu terminu įvardinčiau, kad tuomet tokiu būdu (teisinėmis priemonėmis) trolinau sustabarėjusius ir naujų žiniasklaidos formų nepripažįstančius biurokratus.

Ar gali tinklaraštininko pateikta informacija / nuomonė gali būti vertinama kaip žurnalistinė informacija? Ar jai turėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip žurnalisto kūriniui, ar tiesiog bendrieji reikalavimai viešajai informacijai? Ar iš tiesų, Jūsų nuomone, tinklaraštininkų vykdoma veikla turėtų tapti nuolatine LŽLEK praktika? Šiuo atveju tinklaraštininkas būtų žurnalistas ar leidėjas? Galbūt žinote, kokia užsienio šalių praktika.

Pagal Lietuvos teisės aktus, kaip jau rašiau, visi tinklaraštininkai, skelbiantys viešus įrašus (t.y. neapribotos prieigos), yra viešosios informacijos rengėjai. Todėl jiems taikytinos ir Kodekso normos. Tačiau tik maža tinklaraštininkų dalis gali būti pripažįstama atitinkanti žurnalistams keliamus požymius. Šis skirtumas svarbus vertinant žurnalistams teikiamas specifines teises ir garantijas (teisė į akreditaciją, šaltinio apsaugą etc.) ir keliant kokybinius reikalavimus paruoštai viešinamai informacijai.

Manyčiau, kad Lietuvoje būtina įstatymų leidėjų iniciatyva ir vieša diskusija, kaip reikėtų keisti VIĮ, pritaikyti jį naujai realybei ir atsižvelgti į Europos Tarybos rekomendacijas dėl naujosios žiniasklaidos sampratos (2011 m. rugsėjo 21 d. patvirtintą Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media).

Žvilgsnis į ateitį. Kokia, jūsų nuomone, bus / turėtų būti teisinė tinklaraščio ir tinklaraštininko įstatyminė apibrėžtis?

Manau, neišvengiamai turimi sekto Europos Tarybos pozicija ir ieškoti „pakopinio“ (ar laipsniško – angl. „gradual approach“) reguliavimo, kai buvimas žurnalistu ar žiniaskaida vertinamas ne kaip taip-ne, o kaip slanki skalė nuo „visiško ne“ iki „visiško taip“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju konkretus statusas turės būti vertinamas kaip dalinis ir daugelis tarpinių informacinių paslaugų nebeatitiks tradicinės „žiniasklaidos“ sampratos, o bus laikoma „į žiniasklaidą panašia paslauga“. Tai kelia daugybę naujų klausimų, tarp jų ir svarbesnę kiekvieno piliečio pareigą atsakingai naudotis saviraiškos laisve naujose žinių sklaidos priemonėse. Iš kitos pusės tai atveria daugybę galimybių spartinti keitimąsi informacija, didina pliuralizmą ir leidžia plėtoti skaidresnę demokratinę santvarką.

„Iliustruotoji istorija“: pirmojo numerio įspūdis

Nesu didelis žurnalų ekspertas. Paskutinę prenumeratą baigiau, berods, 2010-ųjų pradžioje. Iki tol esu prenumeravęs „Time“ (JAV versiją), „Playboy“ (JAV ir LT versijas), „Вокруг света“ (RU versiją). Visgi, gana dažnai perku pavienius atskirų žurnalų numerius, todėl manau galįs daryti kai kuriuos vertinimus.

Su kuo lyginame?

„Iliustruotoji istorija“ (toliau – ILIS) konkuruoja ne tik su savo nišos kolegomis, bet ir bendrosios auditorijos skaitiniais:

Neatmesčiau kaip konkurentų ir tų leidinių, kurie turi gana reguliarias istorijos skiltis ar nagrinėja įvairius istorinius klausimus: Veidas (istorijos skiltis), Lietuvos žinios (Aro Lukšo straipsniai).

Nors ir specifiniai, tačiau itin kokybiška analize pasižymi periodiniai moksliniai žurnalai, leidžiami Lietuvoje:

Su istorijų tematika artimai susiję kelionių žurnalai:

Kokią liniuotę naudojame?

Norint daryti vertinimą, reikia apsibrėžti, kokį rodiklį imsime ir matuosime. Man žurnalas – tai proga paskaityti, panagrinėti ir pasigilinti į temą, kuri kažkuo domina, suteikia netikėtų įžvalgų ar leidžia greitai ir nesudėtingai sužinoti tai, ką kitu atveju reikėtų ilgokai ieškoti specializuotoje literatūroje.

Atskirai pažymėsiu, jog ILIS nėra žaidėjas tarp sau lygių ar tik specializuotų leidinių (toks vertinimas būtų tik tada, kai sprendžiamas prenumeratos klausimas). Dabar nagrinėju pirmojo įspūdžio, t.y. apsisprendimo įsigyti prekybos centro spaudos skyriuje, kur konkurentai – ir „Top Gear“, ir „IQ“, ir „Tik Vyrams“. Bendrai skaitytojai gali turėti visiškai skirtingų poreikių, tačiau mano asmeninis vertinimas remiasi šiais kriterijais (ir jų lyginamaisiais svoriais):

  1. patraukianti viena iš pagrindinių temų (su naujomis daugiausiai kelerių metų senumo įžvalgomis) – 30%;
  2. didelės ir kokybiškos iliustracijos, infografika (ko nerasi pirmąja paieška internete) – 30%;
  3. įdomūs pašnekovai (autoriai), netikėtas „laisvas vietas užpildantis“ turinys – 10%;
  4. pakankamu dažnumu besikeičiantis turinys (kad užtektų laiko senajam turiniui perskaityti, o naujojo pasigesti) – 10%;
  5. protingas kainos skirtumas nuo specializuotos spaudos (pavyzdžiui, knygų) – 20%.

Pirmasis ILIS numerio ir pagrindiniai konkurentai

Jeigu vertiname per istorijai prioritetą teikiančio skaityto nuomonę, galime daryti tokius vertinimus:

Leidinys Pagrindinė tema (30%) Iliustracijos (30%) Papildomas turinys (10%) Reguliarus atnaujinimas (10%) Kaina (20%) Suma
National Geographic 50 100 80 80 90 79
Verslo klasė 20 70 100 80 70 59
Вокруг света 80 90 100 80 70 83
Veidas 10 30 50 90 90 44
Lietuvos žinios 5 10 50 100 90 37,5
Acta Historica Universitatis Klaipedensis 100 10 20 30 10 40
Archeologia Lituana 100 10 20 10 100 56
Istorija 100 10 20 30 100 58
Kauno istorijos metraštis 100 10 20 10 100 56
Lietuvos istorijos studijos 100 10 20 30 100 58
Parlamento studijos 70 10 20 20 100 48
Geo 20 90 100 80 70 65
Kelionės ir pramogos 20 50 50 80 70 48
Kelionių magija 20 50 50 n/d 70 n/d
Šeima ir pasaulis n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж и отдых n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Iliustruotoji istorija 100 90 80 80 70 87

Reikia pažymėti, jog toks vertinimas tik sąlyginis, nes remiasi mano asmeniniu subjektyviu požiūriu į atskirų žurnalų turinį ir gali būti visiškai klaidingas, o juo labiau – varijuoti atskirų žurnalų numerių atveju. Kartu tai reiškia, jog pasilieku teisę šią lentelę atnaujinti pagal skaitytojų pastabas dėl padarytų vertinimo ir (ar) faktinių klaidų.

P.S. po antrojo numerio bus galima vertinimą atlikti ir aptartais idealių lūkesčių kriterijais.

„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

„Legenda apie neva ištremtus lietuvius“

Petro Stankero byla. Gal dar ne byla, bet jau vertas dėmesio precedentas. Lapkričio 14 dieną žurnalas „Veidas“ paskelbė straipsnį „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“. Straipsnyje yra sakinys, kuris jau tapo chrestomtinis: „[…] procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų […]“. Vėliau sekusių įvykių eigą gana išsamiai aprašo Tomas Baranauskas ir lygina juos su Minties policijos veikla. Klausimas nėra toks paprastas – ar iš tiesų loginių abejonių viešas išsakymas jau yra Holokausto neigimas? Bet iš pradžių apie šalutinius istorijos aspektus.

Kas pasakyta = kas norėta pasakyti?

Oficiali „Veido“ redakcijos reakcija yra daugiaprasmiška. Vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas teisinasi, jog žodelis „neva“ pateko ne ten, kur buvo norėta. Tuo tarpu žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis ginasi saviraiškos laisve ir teigia siekiąs nuomonių įvairovės.

Tuo tarpu BTV laidai „Karštas vakaras“ Petras Stankeras teigė, jog „straipsnyje jokio holokausto neigimo nėra, yra tik abejonės dėl žydų aukų skaičiaus“. Tačiau su autoriumi sutikti sunku. Minėtoje citatoje daroma priešprieša tarp „neva nužudytų“ ir „nors iš tiesų“ – taigi, autoriaus minties logika teigia, jog 6 mln. žydų nužudyti nebuvo. Taškas.

Klausimas dėl holokausto neigimo fakto išspręstas. Lieka aiškintis, ar tai sąmoningas teiginys, ar minčių išraiškos klaida.

Baudžiamojo kodekso 1702 str. nusikaltimo sudėtis

Mus dominanti BK straipsnio dalis yra ši:

1. Tas, kas […] tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido […] nusikaltimams, juos neigė […], jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu […]

Paeiliui:

  • žydų tautybės asmenų žudymas II pasaulinio karo metais – tarptautinių teismų sprendimais pripažintas genocido nusikaltimas;
  • neigė nusikaltimus – jau padarėme išvadą, jog tekste šie nusikaltimai neigiami (t.y. teigiama, jog žudyta nebuvo);
  • grasinantis būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • užgaulus būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • įžeidžiantis būdas – pagrindinė teisinės diskusijos ašis, nes teisinis„įžeidimo“ turinys tiesiogiai siejasi su subjektyviu abiejų pusių vertinimu ir teismas sprendžia, ar šiuo atveju konkretus turinys galėjo įžeisti.

Tačiau teisinio ginčo atveju sunkiausia būtų įrodyti Petro Stankero tyčinį veiksmų (t.y. noro įžeisti) pobūdį – mokslų daktaras turi teisę į sudėtingiausių visuomeninių reiškinių tyrinėjimą ir savo, galimai kitus asmenis objektyviai įžeidžiančios, nuomonės reiškimą. Šiuo atveju akivaizdu, jog turėtų dominuoti saviraiškos laisvės principai, nes straipsnis tikrai nėra orientuotas į žydų žudymo klausimą, tai iš tiesų šalutinę reikšmę straipsnio turiniui turintis aspektas.

Kas skaito „Veidą“?

Žvelgiant į ginčą iš šalies, itin įdomus yra klausimas dėl skandalo „uždelsimo“. Šių metų žurnalo 45 numeris, kuriame publikuotas straipsnis, skaitytojus turėjo pasiekti lapkričio 8 dieną. Lapkričio 14 dieną straipsnis paskelbiamas leidinio interneto svetainėje ir tik lapkričio 22 dieną informacija pradeda „judėti“ tarp turiniu pasipiktinusių asmenų.

Iki šiol buvo įprasta „Veidą“ priskirti prie leidinių, skirtų aukštesnio išsilavinimo, aukštesnio pajamų sluoksnio skaitytojams. Tačiau ar šioje auditorijoje toks skandalas gali kilti tik po 14 dienų, t.y. 2 savaičių?

Todėl iš tiesų kyla abejonės, ar teisus Leonidas Donskis, „Veidą“ prilygindamas geltonajai ir bulvarinei spaudai? Iš tiesų keistoka skaityti vieno visuomenėje tikrai žinomo žurnalo apžvalgininko Audriaus Bačiulio replikas po ginčo straipsniu:

2010 11 23 17:54
Oho, koks šaršalas neokomsomolcų beigi fondų įsisąvintojų būrelyje kilo. Nejau, pupuliai ir pupytės, rimtai manote, kad ką nors išgąsdinsite vapėjimais apie Prokuratūrą? 🙂

Čia galima tik prisiminti pavyzdį su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja Regina Dobeliene, leidusia sau vaizdžiai dabinti epitetais viešosios erdvės dalyvius.

Institucijos atsakomybė

Jeigu „Veido“ poziciją Daiva Repečkaitė vadina atsiribojimu nuo straipsnyje išdėstytos pozicijos (tuo tarsi ir nuplaunama dėmė dėl redakcinės atsakomybės, nors teisine prasme tai akivaizdžiai išlieka), tai nėra tiek paprastas Vidaus reikalų ministro veiksmų vertinimas. Ministras viešai teigia, jog abejoja dėl Petro Stankero veiksmų suderinamumo su valstybės tarnautojo etika, tačiau prieš tai jau mano minėtas mokslinių tyrimų laisvės principas kelia klausimą, ar valstybės tarnyboje dirbantys mokslininkai turi mažesnes šios laisvės ribas?

Dar keisčiau atrodo, kaip BTV teigė pats Petras Stankeras, reikalavimas tučtuojau savo noru pasitraukti iš valstybės tarnybos. Gali būti taikoma atsakomybė už darbo drausmės pažeidimą, tačiau tokia psichologinė prievarta – ne teisinės valstybės darbo priemonė.

Kita vertus, ministerija privalėjo reaguoti ir rezultatas turėjo būti toks pat – aiškus atsiribojimas. Tai, kad sveiko proto ribos buvo peržengtos, sudaro galimybę Petrui Stankerui ieškoti teisinių gynybos priemonių.

Vietoj išvadų

Gaila, jog Petro Stankero byla užtemdo esmines istoriko įžvalgas. O bene pagrindinė iš jų – tai Lietuvos Respublikos interesų ignoravimas Niurnbergo procese. Istorikas iš tiesų taikliai pamini bent keletą tiesiogiai susijusių su mumis visais. Arūnas Brazauskas netgi sugebėjo rasti net tai patvirtinančią JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo Harlano Fiskės Stouno (Harlan Fiske Stone) citatą:

Mes sakome, kad karinė agresija yra nusikaltimas, o vienas iš mūsų sąjungininkų įtvirtina Baltijos valstybėse savo suverenitetą, neturintį kito pagrindo – vien užkariavimą

O žodelis „neva“ yra labai pavojingas, ypač tokiais atvejais, kaip kad šio įrašo pavadinimas – kai asmeniškai esame patyrę tremties ar žudynių pasekmes, tai bet kas abejojantis atrodo tų nusikaltimų tesėju.

Svarbių temų nepastebinti žiniasklaida

Praėjusią savaitę Dainiaus Radzevičiaus pakviestas dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje kartu su Justu Paleckiu ir Indre Makaraityte diskutavome, ką praranda tradicinė žiniasklaida, kai ignoruoja visuomenei svarbias temas.

Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.

Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. gyventojų, todėl žiniasklaida privalo „suvidurkinti“ savo temas. Ką tai reiškia?

„Vidutinis“ Lietuvos pilietis tikrai nėra pasaulinis proto bokštas. Jam įdomios temos gali būti apibendrinamos labai paprastai: a) ką padarė kvailys (t.y. kvailesnis už manė), esantis (bet patekęs atsitiktinai) aukštai; b) nemokamos pramogos (gražu, patrauklu, lengva).

Tad kokios „svarbios“ temos būtų šiandienos Lietuvoje? Manau, apie veiklos tęstinumą mąstančiai žiniasklaidai šiandien svarbios temos visiškai nesutampa su „svarbiomis“ temomis. Tokia žiniasklaida siekia užsitikrinti savo pragyvenimą, tačiau realiai patenka į spąstus – pradėjusi pataikauti žemam masinio vartotojo skoniui ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Pataikavimo kaina juda tik mažėjimo linkme – internete to pataikavimo žymiai daugiau ir už mažesnę kainą (nemokamai). Todėl tokio sprendimo galutinė stotelė visada bus pajamų iš turinio sumažėjimas iki nulio…

Antra, mąstančių skaitytojų mažėjimas. Savo dėmesį „svarbioms“ temoms skiriančios žiniasklaidos bene didžiausia netektis – protingų ir mąstančių skaitytojų skaičiaus mažėjimas. Taip jau sutampa, jog šie skaitytojai uždirba ir išleidžia daugiau, dažniau priima visuomenei svarbius sprendimus. Tai reiškia, jog tokią skaitytojų dalį prarandanti žiniasklaida itin aiškiai pradeda prarasti savo įtaką.

Tai, kad mąstančius skaitytojus prarandanti žiniasklaida praranda ir savo įtaką, gerai iliustruoja šiandienos padėtis Lietuvoje. Valdančioji koalicija iš esmės ignoruoja bet kokią žiniasklaidos kritiką ir diskusijas. Nuolatinius „skandalus“ kelianti žiniasklaida tampa užsiciklinusiu neigiamos informacijos šaltiniu, panašėjančiu į prie būdos pririštą šuniuką. Ir tai visiškai kita rolė, nei tradiciškai su žiniasklaida sietas sarginio šuns įvaizdis. Liūdni tai patvirtinantys lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžiai – savaitraštis „Veidas“, dienraštis „Lietuvos rytas“. Buvę rinkos flagmanai dabar jau yra tapę arba tebeslenka į nišinę marginalų sritį.

Patekus į inertišką mąstančių skaitytojų mažėjimo srautą itin sunku pasukti kryptį atgal – tiek iš masinio skaitytojo požiūrio taško, tiek iš reklamdavių vis didėja paskatos imtis neįprastų temų, jas vis labiau radikalizuojant ir renkantis „svarbias“.

Trečia, forumo savininko ir sprendimų priėmėjo rolių dvikova. Paskutinis, ir turbūt svarbiausias, žiniasklaidos pokytis – tai žiniasklaidos užimamos pozicijos diskusijoje pasikeitimas. Jeigu tradicinė žiniasklaidos misijos samprata suprantama kaip viešą forumą suteikiančio, diskusiją įgalinančio subjekto, tai „svarbias“ temas pasirenkanti žiniasklaida tampa sprendimų priėmėju, neabejotinu teisėju bet kokioje diskusijoje. Tokiu atveju visų pusių išklausymas, argumentų svėrimas ir vertinimas tampa nebereikalingas. Pagrindiniu žiniasklaidos turiniu tampa subjektyvus ir dažnai hiperbolizuotas pasirinktos pusės palaikymas, jos argumentų šlovinimas ir oponentų menkinimas, dažnai pasitelkiant ad hominem priemones.

Paradoksalu, tačiau toks būdvardžiais persmelktas žiniasklaidos turinys žymiai patrauklesnis masiniam vartotojui. Tokiam argumentai nėra svarbūs, o pirmą vietą užima kažkieno parinktos etiketės ir pasiūlyti stereotipai. Gyvas kraujuojantis pavyzdys iš mūsų dienų – Drąsiaus Kedžio istorija, kurioje abi pusės turi aiškius kaltuosius ir visiškai panaikintas abejones, pilkąją zoną.

Vietoj išvadų. Mąstant pozityviai galima būtų džiaugtis, jog šie procesai dėsningi, atitinka socialinius dėsnius, pagal kuriuos visuomenės dauguma formuoja sau įprastus reiškinius. Lygiai taip pat galima pastebėti, jog tie, kuriems nepatinka tradicinės žiniasklaidos pokyčiai, atranda ir vis dažniau telkiasi kitose erdvėse, kurios suteikia galimybes efektyviai apjungti bendraminčius, nors ir nutolusius vietos, laiko požiūriu. Todėl interneto žiniasklaidos populiarumo augimas ir galios telkimasis šioje srityje yra įdomus ir vilties teikiantis.

O tradicinei žiniasklaidai tenka rymoti prie paprasto klausimo – kaip išlaikyti savo veiklą, kai konkurentų, siūlančių tą patį „svarbų“ turinį, skaičius yra išaugęs iki begalybės, o turinio kaina nenumaldomai rieda nulio link..

« Older posts