„Tapau Seimo nariu“ – nuo ko turėtų pradėti naujokai?

Šiandien Seimo nariais oficialiai tampa kelios dešimtys su politika nieko bendra neturinčių savo srities profesionalų. Dar tiek pat panašiai yra buvę daugiau ar mažiau aktyvūs LVŽS nariai, tačiau turėję tik menką politinio darbo (ypač – nacionaliniu mastu) patirtį. Asmeniškai esu patyręs, kas atsitinka, kai politikoje imiesi iniciatyvos, bet neįvertini oponentų, jų nuožmumo ir patirties kontratakuojant.

Politika – tai bendravimo ir diskusijų (dažniau – prieš oponentus) menas, kuriame aukso vertės yra trys komunikacijos pagrindai: (a) aiškūs tikslai, (b) darbų nuoseklumas, (c) veiklos (interesų) skaidrumas. Jie svarbūs visose partijose nuo kairės iki dešinės. Jų laikymasis – pagrindinė ilgalaikės sėkmės dedamoji. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Aiškūs tikslai

Seimo narys gali būti „visų galų meistras“ arba atskirų sričių žinovas. Petras Gražulis gali kalbėti visomis temomis, tačiau kai socialdemokratams prisireikia „žmogiško socialinių klausimų“ žinovo visada iškyla Algirdas Sysas ar Vilija Blinkevičiūtė.

Patarimai naujokams:

  • Susipažinkit (taip, daugelis nesat skaitę!) su savo partijos rinkimų programa.
  • Pasirinkite pagal savo darbo patirtį ir interesų sritį labiausiai tinkančias (ir patinkančias) 1-2 sritis iš šios programos.
  • Tose sritye pasirinkite 4-5 klausimus, kuriuos privalote išmokti mintinai – detaliai susipažinti su situacija Lietuvoje, užsienio šalių istorijomis, galimais sprendimais, oponentais, ankstesnių Vyriausybių veikla, pagrindiniais srtities lyderiais ir t.t.
  • Nutarkite, koks rezultatas 2020-ųjų rudenį jus tenkintų – įvardinkite konkrečiais rodikliais (idealu – skaičiais), kas ir kiek turi pasikeisti, kokias priemones privalote įgyvendinti.

Darbų nuoseklumas

Per ketverius metus galite daug ką – pavyzdžiui, baigti universitetą. Tačiau jūsų tikslas Seime – pasiekti savo tikslus. Per paskutinę naktį to nepadarysite, todėl planuokite:

  • Išskaidykite sudėtingus uždavinius į mažesnius klausimus.
  • Atskirų klausimų sprendimui sugalvokite A, B, C, o gal ir daugiau galimų kelių, pasirinkite, kuris efektyviausias, galbūt galima lygiagrečiai judėti keliomis kryptimis.
  • Klausimus pagal kalendorių sudėliokite į Seimo darbo kalendorių – iš esmės turite 7 Seimo sesijas (dvi 2017-ųjų, dvi 2018-ųjų, dvi 2019-ųjų ir vieną 2020-ųjų). Esminių pokyčių realu imtis tik pirmaisiais dviem metais, t.y. 2017-2018 metų eigoje.
  • Kritiškai įvertinkite savo žinias – labai tikėtina, kad pirmą pusmetį Seime tik bandysite susipažinti su nauja aplinka ir tik vasarą pradėsite suprasti, kaip viskas veikia, todėl esminiai darbai – tik po metų.

Jeigu nesate (o naujokams dažniausiai iki to toloka), tai nebandykite kelio viduryje keisti arklių (tiek partijos, tiek savo veiklos srities) – naujame vežime prarasite brangų laiką, o laikas pokyčiams greitai baigsis.

Veiklos (interesų) skaidrumas

Kritiškai peržiūrėkite savo ir gana didelio šeimos/draugų rato interesų sritis – kas iš ko valgo duoną? Net geriausios jūsų idėjos virs pelenais, jeigu netyčia paaiškės, jog jūsų gera iniciatyva pernelyg šviesina finansinę padangę jūsų ar artimųjų gyvenime.

Pradėkite nuo visų viešų duomenų apie save surinkimo – ką apie jus rašo Google, kokie duomenys apie turtą guli Registrų centre, kokias deklaracijas VTEK ar kitur esate pateikę, ką apie jus yra anksčiau rašiusi žiniasklaida (ne tik internete)? Ir taip toliau, ir panašiai. Užfiksuokite visus savo spintos skeletus.

Jūsų uždavinys – bent apytiksliai nuspėti, kaip ir kuo jus galėtų apkaltinti mirtini (kitokių Seime nebus) priešai? Ar yra bent menkiausia tikimybė, jog jūsų palaikomas įstatymo projektas padidins jūsų psubrolio verslo pajamas? Galbūt klasiokui sukursite viešųjų pirkimų oazę arba imsitės valstybinių įmonių reorganizacijos, po kurios ten įsidarbins jūsų senas draugas? Ir visiškai nesvarbu, kad jūs šimtą metų to žmogaus nematėt ir nebendravot. Kaltinimai (ir jūsų viešas nuteisimas) bus paremti „ką vidutinis rinkėjas galėtų pafantazuoti“ logika.

Daugelį šių rizikų galite neutralizuoti, jeigu pirmieji deklaruosite, o „slidžių“ sprendimų atvejais nusišalinsite.

Ir visais atvejais laimėsite, jeigu jūsų iniciatyvos bus ilgalaikės, nuo pat pradžių žinomos ir nuosekliai įgyvendinamos. Pavyzdžiui, net jeigu kam nors ir kiltų klausimas, kam naudingas Aurelijaus Verygos karas prieš alkoholį, tai jo aiškiai viešai deklaruotos vertybinės nuostatos ir nuosekliai siekiami tikslai iš esmės neutralizuoja oponentų kontratakų žalą. Todėl griebkite visuomenines vertybes, už jų laikykitės ir jomis grįskite visus savo veiksmus.

Tai kur čia viešieji ryšiai?

Paradoksas, bet pirmieji visų Seimo naujokų darbai – tai sudėtingas pasiruošimas rimtam darbui. Šiame procese iš esmės nėra viešų dalykų. Tik sudėliojus savo veiklos planą galima pradėti kalbėti apie vienų ar kitų temų viešinimą.

Kita vertus, yra ir kitas kelias – nieko neplanuoti ir viską daryti gražulių stiliumi. Bet patarimai populistams – ne mano sritis.

Aš vis tiek balsuosiu už Liberalų sąjūdį

Šie rinkimai į Seimą man bus labai panašūs į ankstesniuosius – aš ir vėl neturiu politinės partijos, kurią palaikyčiau visa širdimi ir tiesiog tikėčiau, todėl belieka rinktis racionaliai. Manau, tai demokratijos esmė ir pagrindas. Todėl apsispręsti buvo sunku, tačiau bene paskutinė paskata – tai itin stiprus (ir vienas iš paskutinių) išėjusio Leonido Donskio įrašas FB tinkle:

donskis-uz-lrls

Taip, būtent liberalų sąjūdis buvo ta politinė partija, kuri, atrodė, galėjo tapti gana greitų pokyčių Lietuvos gyvenime varikliu, tačiau netapo. Nepaisant to, alternatyvų iš esmės nėra. VRK siūlo rinktis iš šių rinkimuose dalyvaujančių jėgų, iš kurių dalis atkrenta be jokių diskusijų:

  • Lietuvos socialdemokratų partija
  • Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai
  • Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
  • S. Buškevičiaus ir Tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ (Partija „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga)
  • Partija Tvarka ir teisingumas
  • Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
  • Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
  • Darbo partija
  • „Drąsos kelias“ politinė partija
  • Lietuvos liaudies partija
  • Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
  • Lietuvos žaliųjų partija
  • Politinė partija „Lietuvos sąrašas“
  • Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partiją)

LSDP (visas sąrašas)

Kaip kairiųjų pažiūrų žmogus tarsi turėčiau balsuoti už lietuviškus socialdemokratus, tačiau kol partija tarp savo lyderių toleruoja Birutę Vėsaitę (Nr.18) arba Nr.5 įrašo niekada negirdėtą politikę, tai man nepriimtina. Aš jau nekalbu apie tuos šaukštus viešosios komunikacijos deguto, už kuriuos LSDP lyderius sėkmingai audžia visas FB. O ką kalbėti apie šios ketverių metų kadencijos rezultatą – vėl spartėjančią emigraciją, nulį darbų regionų politikoje ir nepradėtas švietimo, sveikatos apsaugos reformas?

Labai labai laukiu, kol jaunimas įvykdys perversmą ir LSDP taps išties kairiąja partija. Kol kas… deja, bet darbai to nepatvirtina…

TS-LKD (visas sąrašas)

Aš negaliu nesutikti su šiaip jau per dažnai į ramanauskų lygį nukrentančio Liudviko Andriulio vertinimu – TS-LKD paskelbtas ministrų sąrašas yra toks drymtymas, kokio Lietuva dar niekada neturėjo ir, deja, ilgai neturės. Arnoldas Pranckevičius URM’e, Ingrida Šimonytė SAM’e, Aivaras Abromavičius SM’e, Žygimantas Pavilionis KAM’e, Tadas Langaitis ŪM’e ir t.t.

Tačiau ambicijas ir tikslus į purvą murkdo nyki partijos realybė – toliau viduje palaikomi ir viešai besidergiantys ramanauskai, bačiuliai ir jų fanų komandos. O tuo pat metu partija sugeba prieštarauti Darbo kodekso atnaujinimui ar kiša pagalius partnerystės įteisinimo projektams.

LVŽS (visas sąrašas)

Turiu gerą atmintį, todėl graži komanda, kurią subūrė Ramūnas Karbauskis, manęs neužburia. Gražūs pažadai ir darbų planai man kertasi su pastangomis stabdyti Lietuvos integraciją į NATO, kartais net atvirą Kremliaus pozicijos palaikymą ir retransliavimą Lietuvoje.

Atrodo, jėgų yra, tačiau šįkart negaliu balsuoti – lauksiu, kad realybėje partija darbais įrodytų pasikeitusias savo nuostatas.

LŽP (visas sąrašas)

Noriu tikėti, kad žalioji ideologija taps Lietuvos atieties pamatu (prijungus ir priderinus kairiosios pusės programines nuostatas), tačiau šiandien partija per silpna, nesugebėčiau net surinkti penkių kandidatų, kuriuos būčiau girdėjęs ir galėčiau patikėti savo balsą.

LS (visas sąrašas)

Ilgai galvojau, kad balsuosiu už šį kandidatų sąrašą.

Tai atvejis, kai su puse kandidatų minčių pasirašyčiau iki gyvos galvos, o su kita – siųsčiau į durnyną. Geriausias to pavyzdys ir gyvas įsikūnijimas yra Aušra Maldeikienė – turi puikų matymą, sugebėjimą girdėti, kritišką protą, tačiau kartais tenka susidurti tokiose situacijose, kur net neturiu kaip gražiai apibūdinti.

Gaila, tačiau šį kartą negalėsiu savo balso atiduoti Dariui Kuoliui, Šarūnui Bagdonui (su abiem puikiai darbavomės Piliečių Santalkoje), Antanui Kalakauskui – visiems jiems ir Aušrai linkiu kuo geriausios kloties.

LRLS (visas sąrašas)

Savo santykį su vilties liberalais galiu apibūdinti jau minėtais Leonido Donskio žodžiais, „mušti suklupusį draugą, su kuriuo nesutinku, būtų žema“. Aš tikiu, kad šioje partijoje negandas pergyvenę politikai iš viso proceso išeis kaip nugalėtojai, įveikę sunkumus. Būtent todėl aš reitinguosiu ne partijos „lyderius“ ar „žvaigždes“, o tuos, kuriuos beveik kasdien matau žodžiais ir darbais ariant savo srities vagą (išdėstau palaikymo mažėjimo tvarka):

  • Martynas Nagevičius (Nr.84) už racionalų požiūrį į žaliąją energetiką – Lietuvos ateitį;
  • Egidijus Papečkys (Nr.141) už dalykines diskusijas apie krašto apsaugą, daug kur sutampantį požiūrį;
  • Romas Sadauskas (Nr.20) už nuosekliai ginamas liberaliąsias vertybes, nepamirštant Lietuvos visuomenės interesų;
  • Skirmantas Tumelis (Nr.98) už sveiką protą ir tinklaraštijos atstovavimą;
  • Marijus Kaukėnas (Nr.16) už pavyzdį, kad net kunigaikščių valdomoje mano gimtojoje Utenoje opozicija gali konstruktyviai dirbti.

Būtent šių kandidatų mintys ir darbai, kuriuos pamatau beveik kasdien, yra geriausias partijos programos įprasminimas. Ir tuo liberalų sąjūdis tolokai lenkia savo konkurentus.

Partijų sklerozė: rinkimų (ne)reformos atvejis

Aną spalį, kai visiems buvo aišku, kad už nemokamas dešras pirktos Darbo partijos vietos Seime ar tos pačios partijos būstinėje vykstančios derybos dėl kalinių balsų yra rinkimų klastojimas, vienas VRK kolega retoriškai stebėjosi, kodėl rimtosios partijos nekelia vėjo ir rinkimų sistemos garbę ginti Konstituciniame teisme (ir ne tik) patiki iš esmės marginalinei Tautininkų sąjungai. Stebėjausi anuomet ir aš.

Lygties nežinomųjų praėjusią savaitę sumažėjo. Atmetus kolaboravimo su balsų pirkėjais sąmokslų teorijas lieka vienintelė bent kažkiek garbinga galimybė – dominuojančios Lietuvos politinės partijos neturi jokios institucinės atminties ir gyvuoja „kaip išeina“ režimu. Tokią išvadą tenka daryti žvelgiant į birželio 27 d. balsavimo rezultatus – pusei Seimo Rinkimų kodekso koncepcija yra jų dėmesio nevertas teisės aktas, o iš posėdyje dalyvavusių 70-ies Tautos atstovų prieš pateiktą projektą balsavo net (!) 4 Seimo nariai.

Priminsiu, jog Rinkimų kodeksas – tai būsimas visų rinkimų principų ir taisyklių rinkinys, apjungsiantis šiuo metu skirtinguose teisės aktuose išbarstytas rinkimų teisės normas. O pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą (12 str.) „koncepcija“ – tai pagrindines šio teisės akto gaires numatantis teisės aktas, kur turi tilpti esamos padėties analizė, spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės. Taigi, būtent čia turėjo sugulti visi gyvybiškai svarbūs rinkimų reguliavimo pokyčiai, juos įtvirtinantys principai ir reguliavimo gairės.

Ar visa tai turime Seimo patvirtintoje koncepcijoje? Priminsiu penkias rudenį daugeliui akivaizdžiomis buvusias mūsų rinkimų sistemos įsisenėjusias ydas.

I. Nesąžininga konkurencija sumažina sąžiningai dirbančių politikų galimybes

Precedentų neturintis fiksuotų ir pražiopsotų pažeidimų mastas rudenį vykusių Seimo rinkimų metu daugeliui šiek tiek besidominčių nepaliko abejonių, jog rinkimų sistemą reikia iš esmės pertvarkyti.

Ar tai atliepia Seimo patvirtinta koncepcija? Kokios spręstinos problemos joje identifikuotos ir kokie sprendimai numatyti?

Jokių problemų. Jokių sprendimų.

Biurokratai galėtų pasidžiaugti koncepcijos IV skyriumi, kuriame pateikiama „teisės normų neefektyvumo analizė“. Tačiau biurokratų laimė biurokratiška – tai primityvus ankstesnių Konstitucinio teismo nutarimų, niekuo nesusijusių su realiomis šiandienos problemomis, formuluočių copy & paste

Jokių problemų. Jokių sprendimų.

II. Politinės veiklos finansavimo pažeidimai nėra ištiriami ir todėl neįvertinami

Praėjusiais metais pradėjęs galioti draudimas trečiųjų juridinių šalių lėšomis finansuoti politinių partijų ar politikų veiklą yra sistemiškai pažeidinėjamas. Rinkimų priežiūros institucijų formavimas yra paremtas partine priklausomybe, todėl nuo apylinkių ir apygardų iki pat Vyriausiosios rinkimų komisijos visi partijų prasižengimai yra sėkmingai „merkiami į vandenį“. Tais atvejais, kai pažeidimai akivaizdūs (pavyzdžiui, kampanijų metu aktyviai naudojami administraciniai valstybės administracijos ištekliai, Europos parlemento ar Seimo narių kanceliarinės lėšos), bendru nerašytu politinių partijų delegatų sutarimu pažeidimai ignoruojami ir netiriami.

Net ir tais atvejais, kai grubiai pažeidžiamas draudimas partijų veiklą finansuoti juridinių asmenų lėšomis, tyrimai stringa ir, nepaisant garsių pareiškimų, nemokamų dešrų dalinimo, identiškai skambančių asociacijų (ar VšĮ) panaudojimas, paslėptos reklamos tiražavimo per savus leidinius istorijos išlieka teisėtais būdais vykdyti politinę reklamą.

Ir koncepcijos autoriai nemato jokios problemos, ir Seimo nariai jiems pritaria. Nejaugi visi taip finansuojasi ir prieštaraujantys belikę tik už Seimo sienų?

III. Politinė VRK priklausomybė – neįveikiama kliūtis politikų atsakomybės užtikrinimui

Jau dabar veikiančioje VRK formavimo struktūroje politikų skiriami nariai sudaro daugiau nei 2/3 visų balsų. Pagal Seimo patvirtintą koncepciją papildomą įtaką VRK formavime įgautų dar du ministrai (be dabar 4 narius deleguojančio Teisingumo ministro tokią teisę įgautų Vidaus reikalų ir Finansų).

Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog uždaras ratas būtų dar labiau sutvirtintas – „reikalingus“ tyrimus įvairių lygių komisijos galėtų vilkinti, atlikti atmestinai (tada garantuota pažeidėjo pergalė teisme) ar tiesiog atsisakyti tirti.

Būtent nepriklausomų ir sąžiningų rinkimų sistemos dalyvių stoka ir yra pagrindinė kliūtis tiriant sisteminius ir daugybinius rinkimų pažeidimus. Biurokratiniame rinkimų aparate dominuojant politinių partijų atstovams (ar tiesiogiai angažuotiems per partijų užsakymus, komercinius santykius ir pan.) tikėtis politinės partijų ir politikų teisinės atsakomybės – neverta.

Ar tai tinka Seime įsitvirtinusiems? Žinoma! Ar nors žodį apie tai rinkimų žinovai?

IV. Rinkimų pažeidimų prevencijos nėra, o užfiksuotieji pažeidimai neištiriami

Praėjusių metų rudenį pirmą kartą rinkimus pradėjus stebėti ir aktyvesniems visuomenės nariams netikėtai paaiškėjo, kad pažeidimų – apstu ir daugelis jų nei dokumentuojami, nei tiriami. Galima priminti dešiniųjų jėgų jaunimo iniciatyvą Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje, kur didesni ar mažesni pažeidimai iš karto fiksuoti daugiau nei pusėje stebėtų apylinkių. Tuo tarpu formalių pažeidimų skaičius nykstamai mažas, policijos ar rinkimų sistemos darbuotojų „per kraują“ pradėtų tyrimų rezultatai – nuliniai.

Tačiau net ir ta informacija apie padarytus teisės pažeidimus, kuri pasiekia rinkimų pareigūnus, yra praktiškai neapskaitoma. Pakanka oficialiai paklausti:

  1. koks bendras pranešimų apie pažeidimų skaičius ir išsamus sąrašas?
  2. koks pradėtų tyrimų skaičius?
  3. koks baigtų tyrimų skaičius?
  4. koks pasitvirtinusių pažeidimų skaičius ir kokia jų įtaka rinkimų rezultatams vienmandatėse/daugiamandatėje apygardose?
  5. kokios priežastys pasikartoja pasitvirtinusių pažeidimų atvejais?

Šios informacijos neturime šiandien. Neturėsime ir pagal Seimo patvirtintą koncepciją.

Neverta pilstyti druskos ant tokio teisės akto žaizdų – akivaizdu, kad daromų rinkimų teisės pažeidimų ignoravimas ir toliau liks norma. O jau visiška utopija tada būtų kelti klausimą, kokias realias pažeidimų prevencijos priemones numato patvirtinta koncepcija? Arba ieškoti užfiksuotų faktų ištyrimo garantijų. Ne Lietuvoje, ne šįkart.

V. Duomenys apie rinkimus nėra kaupiami, neteikiami viešai atvirais formatais

Maža, tačiau itin svarbi koncepcijos yda – tai skylė fiksuojant, kaupiant ir analizuojant rinkimų duomenis.

Šiuo metu rinkimų organizavimo procesas daugeliu atveju yra popierinis ir būtent popieriuje saugoma didžioji informacijos dalis. Beveik visa ši informacija yra itin vertinga analizuojant buvusius ir prognozuojant būsimus pažeidimus. Tačiau… dabar didžioji šios informacijos dalis po rinkimų yra sunaikinama. Todėl galite gaudyti vėją laukuose – įrodymai apie praėjusių rinkimų pažeidimus yra sėkmingai sunaikinti (gera to iliustracija – tai VRK posėdžių vaizdo įrašai, kurie „kažkur“ yra, tačiau besidomintys niekaip tos informacijos negauna). O prognozes apie būsimas problemas skaitykite „iš lubų“.

XXI amžiuje situacija privalo keistis. Tiesa, kur nustatyti ribą ir kiek/kaip atvira prieiga turi būti derinama su privatumu – klausimai, per sudėtingi šio Seimo nariams.

Reziumė

Nesu naivus. Demokratiški rinkimai dominuojančioms Lietuvos partijoms nereikalingi – jos tiesiog pernelyg užsiėmusios, kad prisimintų pusės metų senumo įvykius ir jų priežastis. Nebesu naivus. Prie alaus draugams pasakoju ir kitokią įvykių versiją.

LVAT: tinklaraštininkas yra žurnalistas, jeigu …

Neseniai iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pasiėmiau sprendimą savo byloje prieš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją. Išsamiai teismo argumentų dar neišnagrinėjau (10 puslapių, iš kurių teismo pozicija telpa į 4 su puse), tačiau esminė išvada telpa į vieną teismo išskirtą pastraipą:

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Teismas mano apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti mano prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą. Rytoj skambinsiu į LRS kanceliarijos Komunikacijos departamentą 🙂