Mokymai studentų lyderiams

LSAS Alytus mokymaiŠeštadienį Alytaus rajone ant Gailento ežero kranto įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje „Pas Algirdą“ vedžiau mokymus Lietuvos studentų atstovybių sąjungos lyderiams iš visos Lietuvos. Daugiau nei trys dešimtys klausytojų kentėjo mano mintis net keturias sesijas, kurių metu bandžiau padaryti neįmanoma – per vieną dieną papasakoti ir supažindinti su komunikacija, įvaizdžiu ir ryšiais su visuomene.

Bene sunkiausia tokiais atvejais – rasti bendrą vardiklį, kuris jungia ir būtų naudingas daugeliui dalyvių. Studentų lyderiai skirtingo amžiaus, skirtingos patirties ir įgūdžių. Todėl dažnai tokių mokymų eigą tenka keisti realiu laiku, skirtingai dėlioti prioritetus, vienas temas aiškinti labiau ir detaliau, kitas tik probėgšmiais.

Pasitarę su LSAS vadovais mokymus suskirstėme į keturias dalis: „įvaizdis ir žinia“ (bendrieji pagrindai, praktinė žinios formulavimo dalis), „vidaus komunikacija“ (darbas su nariais ir jų motyvacija, praktinė užduotis – grupuoti narius ir išekoti jiems tinkamų poveikio priemonių), „vadovo komunikacija“ (lyderio ar lyderių įvaizdžio problemos, praktinė dalis – vieša kalba), „išorės komunikacija“ (su kuo ir kaip reikėtų bendrauti už organizacijos ribų, praktinė dalis – sėkmės istorijų pasakojimai atskirose tikslinių grupių kategorijose).

Apie Artūrą ir „Leo LT“

Jau retas kas negirdėjo (nors, pavyzdžiui, spindoctor’as iš darbų išlindo praėjusią savaitę, LOL iš dansu.lt – šįryt), jog kolega Artūras Jonkus priėmė „Leo LT“ pasiūlymą ir tapo korporatyvinės komunikacijos vadovu.

Daugeliui knieti atsakymas į klausimą, kaip dabar bus su mano aiškia ir ne kartą viešai išsakyta pozicija, jog „Leo LT“ buvo sukurtas pažeidžiant valstybės interesus? Niekas nesikeičia – ir toliau išlieku Piliečių Santalkos Tarybos nariu (beje, berods spalio 30 dieną planuojama kasmetinė sueiga!), toliau nuosekliai palaikau Lietuvos kaip atominės energetikos valstybės idėją ir aktyviai domiuosi efektyviu valstybės lėšų panaudojimu, statant naują atominę elektrinę bei elektros perdavimo tiltus į Lenkiją ir Švediją.

O darbų fronte Artūro sprendimas jokių esminių pokyčių neįneša – dėl įvairių priežasčių taip jau susiklostė, jog vasarą daugiausia dėmesio skyriau nepriklausomai vykdomiems projektams ir tai dabar toliau tęsiasi.

Kazimira mus išmokė „įsisavinti“

Jeigu paklaustumėt ortodoksiškų pažiūrų teisininko, tai anas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartį laikytų pusiau šventa, t.y. teisės aktų hierarchijoje atitinkančią įstatymą. O pakalbinę eilinį žmogų eilinėje autobuso stotelėje greičiausiai išgirstumėte pora keiksmažodžių ir vieną kitą padriką mintį, jog vienas klanas (teismai) gina kitą klaną (lovio politikus).

Teismo blynas rugsėjo 8 dieną tapo faktu. Dabar kiekvienas save gerbiantis biurokratas gali lengva ranka žarstyti mūsų visų į valstybės biudžetą suneštus pinigus ir juos vėjais leisti laikraščių paklodėms, kuriose didžiausią dalį gali skirti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, t.y. sau, populiarinti. Tokia toji Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nuomonė, tapusi įstatymu, kol jos nepaneigs kieno nors kumštis, trinktelėjęs į  Vyriausybės posėdžių stalą.

Prunskienės byla – tai tarsi kafkiškojo ŽŪM rūmų teisingumo akivarai, kuriuose dingsta ES milijonai. Šiuolaikiškai politkorektiškai tai vadinama „įsisavinimu“, kiti mesteltų tiesiai – vagiama. Tad ką LVAT mundurų plovimo milteliai reiškia mums visiems? Read More

„Verslo žinios“ apie naują politikų opiumą liaudžiai

080728, Verslo žinios, renovacijaŠiandien „Verslo žinios“ spausdina Agnės Pačkauskaitės straipsnį „Balsuosite – šildymas atpigs, stogas nevarvės“ apie tai, kaip politikai atrado naują populizmo gyslą – senų daugiabučių renovacijos temą.

Trumpai pakomentavau ir aš – akivaizdu, jog tema domina beveik pusę Lietuvos, todėl politikai tikrai nepraleis progos užsidirbti vieno kito populistinio pliuso.

Kur prasideda blogybės? Pirma, nesitikėčiau, jog diskusija bus konstruktyvi. Greičiausiai visi tik dalins pažadus, neturės realių planų, išsamių skaičiavimų, kiek valstybės biudžetas galėtų prisidėti prie renovacijos finansavimo, niekas rimtai neįsipareigos prižiūrėti, jog tokia iniciatyva netaptų dar vienu aukso aruodu korupcijoje paskendusiems biurokratams.

Kitas aspektas – kodėl mes, gyvenantys renovacijos nereikalaujančiuose būstuose, turėtume mokėti už bendrapiliečių rūpesčius? Kodėl žmonės, gyvenantys privačiuose namuose, naujos statybos daugiabučiuose ar nuomojantys būstą turėtų užmokėti už tuos, kurie patys savo ilgalaike gerove rūpintis nenori?