Jeigu paklaustumėt ortodoksiškų pažiūrų teisininko, tai anas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartį laikytų pusiau šventa, t.y. teisės aktų hierarchijoje atitinkančią įstatymą. O pakalbinę eilinį žmogų eilinėje autobuso stotelėje greičiausiai išgirstumėte pora keiksmažodžių ir vieną kitą padriką mintį, jog vienas klanas (teismai) gina kitą klaną (lovio politikus).
Teismo blynas rugsėjo 8 dieną tapo faktu. Dabar kiekvienas save gerbiantis biurokratas gali lengva ranka žarstyti mūsų visų į valstybės biudžetą suneštus pinigus ir juos vėjais leisti laikraščių paklodėms, kuriose didžiausią dalį gali skirti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, t.y. sau, populiarinti. Tokia toji Lietuvos Vyriausiojo …

Šiandien „Verslo žinios“ spausdina Agnės Pačkauskaitės straipsnį „Balsuosite – šildymas atpigs, stogas nevarvės“ apie tai, kaip politikai atrado naują populizmo gyslą – senų daugiabučių renovacijos temą.
Trumpai pakomentavau ir aš – akivaizdu, jog tema domina beveik pusę Lietuvos, todėl politikai tikrai nepraleis progos užsidirbti vieno kito populistinio pliuso.
Kur prasideda blogybės? Pirma, nesitikėčiau, jog diskusija bus konstruktyvi. Greičiausiai visi tik dalins pažadus, neturės realių planų, išsamių skaičiavimų, kiek valstybės biudžetas galėtų prisidėti prie renovacijos finansavimo, niekas rimtai neįsipareigos prižiūrėti, jog tokia iniciatyva netaptų dar vienu aukso aruodu korupcijoje paskendusiems biurokratams.
Kitas aspektas – …

Vakar Eglei Samoškaitei komentavau, kodėl susidaro tokia situacija, jog į naujus Seimo rinkimus politinės partijos eina su sąrašais, kurių viršuje stūkso tos pačios visų žinomos figūros. Keisčiausia, jog jos dažniausiai vertinamos ne itin palankiai ar, geriausiu atveju, neutraliai.
Išskirčiau tris veikiančius principus:

žinomas asmuo labiau pripažįstamas, nei neatpažintas – t.y. geriau žinomas blogas, nei nežinomas geras kandidatas;
partijos neturi pasirinkimo galimybės – padorių žinomų asmenų labai trūksta;
dažna politinė partija Lietuvoje – tai uždaras UAB’as, kuriame įtaka pasiskirsto pagal generuojamus finansų srautu, tada rimtas rėmėjas įgauna teisę stumti savo kandidatus.

Visai buvau pamiršęs, jog kovo pabaigoje Giedrei Petkevičiūtei iš „Veido“ komentavau apie tai, kaip politikai Lietuvoje pradeda rašyti tinklaraščius ir kodėl taip daro. Straipsnį, pavadintą „Į rinkėjų širdis – per internetą“, galite rasti savaitraščio kovo 31 dienos numerio 56-57 psl.
Atrodė, jog kalbėjom gal pora dešimčių minučių, o savaitraščio apimtys sutalpino tik pastraipą Mano minčių vingiai vedė prie to, ką jau esu anksčiau rašęs ir kalbėjęs. Pirma, internete yra ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos rinkėjų. Antra, dėl to bent jau iki 2012-ųjų bus sukurta ir veiks elektroninio balsavimo …

Pradedame nuo realaus fakto – teisėsaugos institucijos vykdo tyrimą, kurio metu atliekama viešai nuskambėję veiksmai, tačiau įtariamieji dar nepaskelbti.
Nusitaikome – grobio vaidmenį atliks Vardenis Pavardenis. Žurnalistas X skambina Vardeniui Pavardeniui ir vyksta pokalbis:
– Gerbiamas Vardeni Pavardeni, Jums tikriausiai teko girdėti apie paskutinę teisėsaugos pareigūnų operaciją?
– Taip.
– Mus pasiekė informacija, jog pagrindinis įtariamasis esate Jūs! Ar galite tai patvirtinti/paneigti?