Romos katalikų vadovų komunikacijos klaida

Valstybinė statistika skelbia, jog Lietuvoje dominuoja Romos katalikų bažnyčia – iš Lietuvoje dirbančių 966 dvasininkų net 855 (88,5%) šių metų pradžioje priklausė Romos katalikų (lotynų apeigų) religinei bendruomenei. Net ir abejojant dėl visuomenės religinių jausmų akivaizdu, jog šis santykis parodo esminį religinių bendruomenių pasiskirstymą. Beje, įdomu tai, jog net ir nediskutuotinai mažėjant tiek Lietuvos gyventojų, tiek ir aktyviai praktikuojančiųjų katalikų skaičiui, Lietuvos RKB (Romos katalikų bažnyčios) „biurokratinis“ aparatas didėja – nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų dvasininkų skaičius padidėjo 8,6%.

Nors ir mažėjanti, tačiau išliekanti dominuojančia religine organizacija RKB pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau antpuolių tiek iš įvairių visuomenės grupių, tiek iš žiniasklaidos, kuri atviros ar paslėptos reklamos neperkančias įstaigas tradiciškai linkusi pasirinkti aršios kritikos taikiniais. Nieko stebėtino, jog ir a.a. Algirdo Brazausko mirtis bei su ja susiję RKB sprendimai tapo naujos kritikos lavinos situacija. Stebina tai, jog Lietuvos katalikų lyderiai tokioje aplinkoje patys darė komunikacijos klaidas, kurias oponentai noriai išnaudojo…

Vyskupų sprendimo motyvai

Dabar, post factum, siūlyčiau nuosekliai perskaityti tris vertus dėmesio tekstus. Chronologine tvarka:

Visi realūs ir neformalūs sprendimo motyvai geriausiai išdėstyti Tomo įraše. Algirdo Brazausko noras būti įneštam į katedrą – tai dar vienas jo prisitaikėliško gyvenimo būdo etapas, kai reikšmingu momentu norima susitaikyti ir su Dievu. Čia kaip niekada man patinka tvirta ir aiškias gailestingumo ribas brėžianti bažnyčia, kuri išlieka prie savo vertybių.

Ir iš tiesų, kaip galima Algirdą Brazauską laikyti rimtu kataliku, kai jis drįso lrytas.lt sakyti, jog:

– Ar jūs einate išpažinties?

– Ne. Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties.

Išsakyti savo nuodėmes kam – eiliniam žmogeliui?

Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome – visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties.

Formalūs reikalavimai ir aptakus formulavimas – pagrindinio sprendimų priėmėjo Vilniaus arkivyskupo laiške, o ganėtinai rimtą motyvą išdėstė ir Kauno arkivyskupas – gana ženkliai RKB narių daliai Algirdas Brazauskas yra joks autoritetas, gal net priešingai, todėl jo perdėm didelis garbinimas būtų sutiktas aiškiai neigiamai. Gal net pasikartotų ir viešos protesto akcijos bažnytinių iškilmių metu.

Sprendimo viešinimo ir krizės valdymo klaidos

Faktas kaip blynas – Lietuvos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis birželio 28 dieną buvo suplanuotas iš anksto. Tad vyskupai iš tiesų turėjo puikią progą apsvarstyti visus sprendimo motyvus už vienokią ar kitokią anapilin išėjusiojo pagerbimo tvarką. Akivaizdu, jog nuo to ir buvo pradėta – informaciniame pranešime konstatuota, jog posėdis prasidėjo nuo maldos už Prezidentą.

Bene pagrindinė vyskupų klaida – nenoras paaiškinti sprendimo motyvų. Gana taikliai tai atspindi delfi.lt kalbinto Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio atsakymai (pažymėtos svarbios vietos):

<…> Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą

<…> Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“

<…> Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

<…> Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla…

<…> karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Popkultūros visuomenėje kažkas drįsta nekomentuoti savo sprendimo! Šiuolaikinei žiniasklaidai nėra ir negali būti skanesnio preteksto apkalti visomis pasaulio nuodėmėmis. Telieka perskambinti visiems, kam netektis yra netektis ir prašom – pralaimėjimas 0:6 garantuotas… Kitokios nuomonės yra, bet jos komunikacijos krizei įsiliepsnojant lieka nuošalėje.

RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt.

Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs.

Tai, ką viešai ir atvirai savo tinklaraštyje surašė Tomas Viluckas, turėjo būti aiškinama ir viešai deklaruojama iš karto, kai tik paaiškėjo, jog žiniasklaida kabinasi ir krizė kyla. 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija. Dabar, grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.

Verta priminti komunikacijos krizės valdymo pagrindus:

  1. krizės situacijos konstatavimas;
  2. krizės valdymo komandos įsijungimas (sudarymas);
  3. sulaikantis pranešimas (angl. holding statement);
  4. parama/užuojauta nukentėjusiems;
  5. krizės neutralizavimo veiksmų planas ir jo įgyvendinimas;
  6. rezultatų įvertinimas.

Iš šono vertinčiau, jog RKB atveju [1] pavėlavo apie 1-2 paras, [2] nebuvo iš viso, [3] (Sigito Tamkevičiaus interviu) pavėlavo mažiausiai parą, [4] (Vilniaus arkivyskupo atsiprašymas) tiek pavėluotas, tiek išreikštas netinkama forma; [5] vėlavo 3-4 paras.

wp-content/uploads/2010/07/vilniaus_katedra.jpg96

Nauja žinių sklaidos (žiniasklaidos) tikrovė

new media environmentŽiniasklaida šiandien – kita realybė, nei žiniasklaida prieš 2004-uosius. Mano subjektyviu vertinimu, interneto plėtra, Rolando Pakso apkaltos procesas ir ES lėšų naudojimas „visuomenės informavimui“ buvo trys esminės jėgos, suformavusios dabartinį lietuviškos žiniasklaidos kraštovaizdį.

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

  1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
  2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
  3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
  4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

  1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
  2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
  3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

  1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
  2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
  3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
  4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

  1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
  2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
  3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
  4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
  5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).

„delfi.lt“ apie netraukiančius rinkimus

Penktadalis rinkėjų atėjo išreikšti savo valią, ką norėtų matyti savo atstovais Europos Parlamente. Visiems kitiems buvo rimtesnių gyvenimo užsiėmimų. Apie tai ir pakalbino Eglė Samoškaitė iš „delfi.lt“ (visas straipsnis – „L.Ulevičius: EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams“).

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose. Read More

„ru.delfi.lt“ apie Kremliaus propagandą

Konstantinas Ameliuškinas iš ru.delfi.lt prieš pora savaičių kalbino apie Kremliaus finansuojamus propagandinius projektus, į kurių spąstus patenka ir Lietuvos politikai. Vakar straipsnį paskelbė rusiškoji „delfi.lt“ dalis – „Л.Улявичюс: пропаганда преследует много целей“.

Pagrindinės mano mintys – tai didžiosios dalies Lietuvos politikų nesugebėjimas orientuotis informacinių karų arenoje. Tam reikalingas bent minimalus informacinis raštingumas, kurio absoliuti dauguma vietos politikų neturi arba įgyja tik ne pačiu geriausiu bandymų ir klaidų metodu. Kita įžvalga – tai kokybiškos propagandos savybė, jog ją turi būti įmanoma naudoti skirtingiems tikslams pasiekti. Minėtas Kremliaus filmas tai puikiai vykdo – aršina Rusijos Federacijos gyventojus ir nuteikia juos prieš Baltijos šalis, o tuo metu pas mus tai tampa pleištu vienybei skaldyti ir sąmokslo teorijoms kurti.