Apkalta Nr.3: politika nėra teisė

Vakar futbole tarp Vilniaus ir Marijampolės mačiau Aleksandrą Sacharuką – šalia Artūro Zuoko, Gintauto Babravičiaus ir dar kelių daugiaplanių politikos dalyvių. Turint omeny, kad „Krikščionių“ partija turi dar ir žiemelių užnugarį, tai balsavimo dėl apkaltos rezultatai ne tik nestebina, bet netgi labai dėliojasi į lentynėles.

Tačiau apie viską iš eilės. Buvo teigiančių, jog Seimas pasirinko patį prasčiausią variantą. Kiti apibendrino, jog visas šis Seimas jau nebeteisėtas. Dar kiti situaciją įvardino pačiu didžiausiu parlamento nuopoliu.

Nieko panašaus. Derėtų įsisąmoninti, ką reiškia apkalta ir kaip ji pas mus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suguldyta į teisines lentynėles. Pirma, teisinį kaltinamųjų veiksmų įvertinimą atlieka Konstitucinis teismas. Antra, Seimas, remdamasis Konstitucinio teismo sprendimu kaip rekomendacija, paskiria arba ne bausmę.

Seimo balsavimas dėl apkaltos – laisvas nuo teisės

Konstitucijos 74 straipsnyje naudojamas žodelis „gali“, todėl bet kokie teiginiai apie Seimo nesusikalbėjimą su teise ir Konstitucinio teismo išvada yra, švelniai tariant, keistoki. Taip, galima sutikti, jog teisinė logika reikalautų, jog Seimo nariai balsuotų laikydamiesi nuoseklių principų ir tam tikros sistemos, tačiau laisvas Seimo nario mandatas ir, dar svarbiau, Konstitucijoje numatytas slaptas balsavimas reiškia ne ką kitą, o politinį balsavimo dėl apkaltos pobūdį.

O kur politika – ten teisė tėra vienas iš kelių įrankių. Trečiosios apkaltos atveju tuo akivaizdžiai įsitikinome visi, kai tapo akivaizdu, kad sveikas protas reikalavo Scharukui bent jau ne mažesnės bausmės nei Karaliui, tačiau politinės logikos taisyklės skirtingos nei sveiko proto.

„Smūgis“ Seimo įvaizdžiui?

Ne daug ką bendro su realybe turi ir teiginiai, neva toks Seimo sprendimas iš esmės sumažins pasitikėjimą Seimu. Ar gali nusikaltėlių visuomenė pasitikėti nusikaltėliais? Štai beveik oficialūs LLRI tyrimo duomenys – kas antra (49 proc.) surūkyta cigaretė yra kontrabandinė. Kuo tai skiriasi nuo Seimo? Seime bent 80 narių (57 proc.) iš 140 turi bent konformistinio moralumo.

Jeigu eiliniai piliečiai leidžia sau vogti iš mūsų visų (visuomenės, valstybės), tai kodėl mes galim kelti didesnius reikalavimus Seimo nariams? Ar tie vagys-rūkoriai balsuos kitaip prie rinkimų urnų? Utopija.

Apie 9 Seimo narių skirtumą (80 vs. 89)

Man asmeniškai įdomiausias apkaltos rezultatas – tai 9 Seimo nariai, kurie skyrė bausmę Linui Karaliui, o Aleksandrui Sacharukui – ne.

Sklando gandai, neva buvęs Lietuvos saugumo tarnybų darbuotojas Aleksandras Sacharukas dalį Seimo narių šantažavo ir privertė už jį nebalsuoti. Kitus tarsi tiesiogiai ar netiesiogiai nupirko. Tą tarsi patvirtintų ir po apkaltos rezultatų paskelbimo replikavęs Jurgis Razma – dėl specialiai pažymėtų (sugadintų) balsavimo biuletenių, kur pagal žymėjimą galima nustatyti, jog atitinkamas asmuo apkaltos nepalaikė.

Optimistinis skirtumo aiškinimas – tai galiojanti Seimo narių praktika. Tokiu atveju už svetimus balsuojantys Seimo nariai Aleksandro Sacharuko elgesį pateisino savo asmeniniu pavyzdžiu – t.y. jeigu aš taip dariau, tai kodėl turėčiau nubausti Aleksandrą Sacharuką? Tuo tarpu Lino Karaliaus padaryti pažeidimai iš esmės kitokie – žmogus sąmoningai praleidinėjo posėdžius ir ne tai, kad tuo metu būtų „susitikinėjęs su rinkėjais“, o realiai atostogavo ne Lietuvos teritorijoje. Nors formali logika abu pažeidimus sulygintų, tačiau pagal politinę logiką tai jau iš esmės skirtingi pažeidimai.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

„lrytas.lt“ TV apie politikų tinklaraščius

Pirmadienį Artūras Paknys pakalbino apie politikų tinklaraščius, o šiandien sumontuotą reportažą jau parodė televizija (pavadintą „Tinklaraščiai – neatrasta erdvė Lietuvos politikams“ galima peržiūrėti ir portale lrytas.lt), kuriame savo mintis taip pat dėstė Artūras Račas, teisingumo ministras Remigijus Šimašius, „bedarbis“ Artūras Zuokas.

Reportažo esmė – politikai tinklaraščius iki šiol naudoja atsitiktinai, dažnai priebėgomis. Prisimena prieš rinkimus, o paskui palieka likimo valiai. Kita vertus, nuoseklus tinklaraščių išnaudojimas yra puiki galimybė tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, kuri atima laiko, tačiau gali būti lengvas ir paprastas kasdienis įrankis.

Kas netilpo, tačiau svarbu pažymėti kalbant apie šiandienos politikų tinklaraščius:

  • Melas labai greitai išlenda į paviršių – melagingas tinklaraštis labai greitai atskleidžia melagingą politiką. Netikros nuotraukos, netikros mintys, netikri veiksmai – puikus kokteilis įdėmiam rinkėjui;
  • Tiesioginis bendravimas su piliečiais atima LABAI daug laiko – tinklaraštis gali tapti labai galingu įrankiu politiko rankose, tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia labai daug ir nuoseklaus darbo, įgūdžio ir pasiryžimo nesustoti kelio vidury;
  • „Runkeliai“ tinklaraščių neskaito – jeigu politiko rinkėjai yra nemąstantis elektoratas, tai jam nėra tikslo protingai kalbėti ir rašyti –  niekas neklausys ir neskaitys. Geriau jau vieną kartą per savaitę sudalyvauti baliuje ar nuversti stulpą – parodys „Kakadu“ ar „Žmonės“.

Visgi, paskutiniai rinkimai į Seimą patvirtino, jog itin aktyvi plati ir nuosekli rinkiminė konservatorių kampanija internete buvo rezultatyvi – aktyvus jaunų miestiečių labiau pasiturinčių ir pan. rinkėjų sluoksnis išgirdo ir įsiklausė. Kiek teko kalbėti, konservatoriai kampaniją po rinkimų buvo priversti nutraukti –  neužteko pinigų. Ši strateginė klaida gali labai nemaloniai sugrįžti, jeigu kampaniją bus bandoma „atgaivinti“ prieš naujus rinkimus – rinkėjai antrą kartą gali nebetikėti.

P.S. viena dažna Lietuvos viešųjų asmenų, pradedančių rašyti tinklaraščius, klaida – nestandartizuotų tinkraščių platformų naudojimas, komentarų negalimumas. Vienas paskutinių pavyzdžių – URM diplomatų tinklaraščiai http://tinklarasciai.urm.lt. Tinklaraščiai be tinklo, be sąsajų su oponentais ir šalininkais – nykokas reikalas.

Ribinis neigiamas viešumas = tegul loja?

Dainiaus Kreivio situacija tik pateikia eilinį pavyzdį, jog viešajai komunikacijai taikytinos kai kurios ekonomikos mokslo tiesos. Viena iš tokių kategorijų – tai ribinis viešumas.

Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.

Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?

Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:

  • tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
  • pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
  • žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.

Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:

  1. pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
  2. proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.

Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.

Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:

  1. kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
  2. turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
  3. kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.