Truputį skaidresni viešieji pirkimai

Atrodytų, vos vakar bėgiojau ir rinkau kolegų iš nevyriausybinių organizacijų parašus, tik vakar Ūkio ministerijoje diskutavome ir siūlėme, ką ir kaip reikėtų kuo skubiausiai tobulinti viešųjų pirkimų sistemoje. Praėjusią savaitę tikrai apsidžiaugiau, išgirdęs, jog Viešųjų pirkimų tarnyba viešai paskelbė apibendrintus duomenis apie 2009 metais vykdytus viešuosius pirkimus.

Jeigu anksčiau visi besidomintys turėjo dėti milžiniškas pastangas rankiodami šią informaciją po kruopelytę, tai dabar turime paprastą, aiškų ir atvirą sąrašą organizacijų ir įmonių, kurios skelbia viešuosius pirkimus. Aišku, ši informacija kol kas apibendrina tik 2009 metus, tačiau jau ir dabar kyla įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl vienos „Rubicon group“ įmonės skelbiamų viešųjų pirkimų suma gana artima kitos tos pačios įmonių grupės atstovės, teikiančios panašias paslaugas, pajamoms?

Kyla ir kitų įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl kai kurių į stambiausių įmonių ir organizacijų sąrašą patenkančių atstovų nėra šioje ataskaitoje? Atsiveria erdvė įdomiems palyginimams – pavyzdžiui, kodėl vienas metras vamzdyno, tarkim, Kelmėje kainuoja skirtingai nei tas pats metras, tarkim, Ukmergėje?

Nagrinėjant TOP-100 didžiausių viešai perkančiųjų sąrašą įdomus faktas, jog šios organizacijos įvykdo daugiau nei du trečdalius visų pirkimų (68,6 proc.) pagal pirkimų sumą.

Toliau skaidrinant viešųjų finansų panaudojimą lieka klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos daromų pirkimų medicinos srityje (jie nepatenka į viešuosius pirkimus). Pavyzdžiui, vien vaistams 2008 metais buvo išleista apie 679 mln. litų, o sveikatos priežiūros paslaugoms – apie 2,889 mlrd. litų. Taigi, sveikatos apsaugos srityje pirkimai (įskaitant paslaugų pirkimą) sudaro daugiau nei trečdalį visos VPT apskaitomos viešųjų pirkimų sumos. O paprastai pateikiamos informacijos – t.y. skaidrumo – tikrai trūksta.

VPT pateikiamoje informacija toliau reikia nagrinėti įvairių pirkimų grupių valdymą organizuojančias organizacijas – čia akivaizdžiai pirmauja Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Nereikia pamiršti ir kitų mūsų keltų problemų – viešųjų pirkimų komisijų narių atsakomybės stoka, pažeidimų fiksavimo ir atsakomybės už juos taikymo, pirkimų vykdymo ir jų ataskaitų viešinimo, pirkimų efektyvumo lyginimo, centralizuotų tipinių pirkimų, ginčų sprendimo spartinimo.

Taigi, esame pakeliui, tačiau tikrai džiugu, jog judame į priekį.

P.S. apie elektroninių viešųjų pirkimų džiaugsmus ir duobes parašysiu atskirai plačiau.

Penktasis Vilniaus maratonas – per 04:59:54

Tai jau tik statistika – penktą kartą nubėgau Vilniaus maratoną. Nors kojos nori ir norės daaaaug poilsio, tačiau 2009-uosius jau galima įrašyti į asmeninę biografiją kaip vertus dėmesio.

Kas šįkart buvo kitaip? Eilinį kartą pakeista maratono trasa eilinį kartą gadino bendrą vaizdą. Toks jausmas, jog dėl žiūrovų malonumo bėgimo dalyviai aukojami ir į juos niekas nekreipia dėmesio. Su kiekvienu bėgimu maratono trasa traukiasi ir tampa vis labiau panaši į bėgimą stadione. Ir tai tokiame žaliame mieste kaip Vilnius! Teko sukti keturius ratus aplink Nerį tarp Mingaudo ir Valakupių tiltų – kelelis iki skausmo pažįstamas ir nuobodokas.

Šiais metais fizinis pasiruošimas buvo apynormalis, tačiau rūpesčių sukėlė tai, jog antradienį buvo bernvakaris, penktadienį vestuvės, o vakar – pratęsimas. Tai į maratoną trasą ėjau su aiškia nuostata, jog jeigu tik pajusiu ką nors negero – pasitrauksiu. Tačiau kaip bebūtų keista, kūnelis veikė be jokių problemų, tik standartiškai po 20-25 kilometro pradėjo jaustis kojos. Tačiau tokiu metu jau skaičiuoji likusius kilometrus, todėl tai daugiau jau buvo technikos reikalas, kaip išsaugoti jėgas ir pabandyti sėkmingai tilpti į 5 valandas.

Kažkiek nustebino pacemaker’iai. Nors paskutinį maratono dešimtkilometrį po lygiai ėjau ir bėgau, tačiau 5 val. žymeklį besinešantis bėgikas aplenkęs buvo seniai seniai. Lygiai taip pat keistai atrodė ir 4:00 bei 4:30 val. bėgimo tempo ekspertai. Nuskubėjo ir paliko 🙂

Taigi, o dabar jau galim paskaičiuoti eilinius rezultatus:

  • 2004 metais – 5:16:16 (197, V-74);
  • 2005 metais – 4:44:10 (185, V-75);
  • 2006 metais – 4:30:50 (174, V-78), pusė 2:01:57;
  • 2007 metais plaučių uždegimas;
  • 2008 metais – 4:59:20 (128, V-109), pusė 2:12:26;
  • 2009 metais – 4:59:54 (211, V-122), pusė 2:07:01

P.S. apie mirusįjį maratono dalyvį – nuo durnumo vaistų nėra. Jeigu žmogui ne kartą ir ne du jau buvo problemų su širdimi bėgimų metu, tai kokio velnio likimą tampyti už ūsų?

„delfi.lt“ apie netraukiančius rinkimus

Penktadalis rinkėjų atėjo išreikšti savo valią, ką norėtų matyti savo atstovais Europos Parlamente. Visiems kitiems buvo rimtesnių gyvenimo užsiėmimų. Apie tai ir pakalbino Eglė Samoškaitė iš „delfi.lt“ (visas straipsnis – „L.Ulevičius: EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams“).

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose. Read More

Dalia Grybauskaitė: „Taip!“. Ar įmanoma ją įveikti?

Šiandien Dalia Grybauskaitė viešai pranešė, jog dalyvaus Prezidento rinkimuose, t.y. pati kels savo kandidatūrą, t.y. surinkusi 20 tūkst. piliečių parašų taps savarankiška kandidate.

Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma?

Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Grybauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys. Read More