Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 5 of 206

Visi 32 proproproseneliai!

Visai netikėtai šią savaitę pavyko pasiekti lūžį ir fiksuoti simbolinį pasiekimą – po ~18 metų mėgėjiško gilinimosi į archyvinius šaltinius turiu pakankamai patikimu lygiu nustatęs visus 32 savo proproprosenelius (t.y. kiekvieno iš 4 senelių visus 8 prosenelius).

Kas tie 32?

Daugelis jų gimę prieš apytiksliai 200 metų – XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais anuometinėse Dusetų, Tauragnų, Vyžuonų parapijose dabartinio Utenos rajono ribose:

  • Ona Bartašiūtė (iš Luknių)
  • Simonas Bislys (g. 1824 Viešeikiuose)
  • Barbora Bukelskytė (g. ~1818 Zabičiūnuose)
  • Uršulė Čipkutė (g. 1828 Nemaikščiuose)
  • Mykolas Gaidamavičius (g. 1832 Vyžuonose)
  • Brigita Gimbutytė (g. 1836 Mieleikiuose)
  • Uršulė Gineitytė
  • Steponas Janulionis (g. 1823 Bartašiūnuose),
  • Uršulė Jurelytė (g. 1823 Sudeikiuose)
  • Mykolas Kazlauskas (iš Antandrajos)
  • Domicelė Kilinskytė
  • Adomas Kruopis (g. 1824 Rukliuose)
  • Andrius Kučinskas (iš Kubilių)
  • Ieva Laučiūtė (iš Stabulankių)
  • Julijona Lukytė
  • Justina Maciulevičiūtė
  • Karolina Miškinytė (g. 1824 Viešeikiuose)
  • Jonas Musteikis (iš Musteikių)
  • Simonas Musteikis (g. 1812 Dusyniuose)
  • Ona Meidutė (iš Kubilių)
  • Justinas Nevodničėnas (g. 1799 Antandrajoje)
  • Nikodemas Raslanas (g. 1821 Narkūnuose)
  • Stanislovas Raslanas (g. 1792 Radžiūnuose)
  • Ona Slapšinskaitė (g. 1834 Keiriškėse)
  • Kajetonas Šavinis (g. 1830 Kaliekiuose)
  • Juozapas Tamošiūnas (g. 1825 Šiaudiniuose)
  • Juozapas Tarulis (g. 1808 Pašekšėje)
  • Justina Tilindytė
  • Juozapas Ulevičius (g. 1805 Vėlaikiuose)
  • Ona Vaškelytė (g. 1822 Kaniūkuose),
  • Domicėlė Vėlaikytė (g. ~1809 Vėlaikiuose)
  • Mykolas Žičkus (iš Bajorų)

Paskutinė trūkstama grandis

Kone gerą dešimtmetį buvau strigęs ties prosenele Veronika Musteikyte, kurios tėvų, senelių, prosenelių linijų niekaip nepavykdavo identifikuoti. Prieš pora metų pavyko atsekti ir atriboti Veronikos tėčio Vincento Musteikio liniją ir kilmę, tačiau jos mama Ona Žičkutė vis liko terra incognita – nei gimimo, nei tėvų, nei kitų artimų giminaičių.

Šiais metais Lietuvos archyvams paleidus elektroninę istorinių dokumentų skaityklą pavyko klasikiniu metai-po-metų būdu išryškinti Žičkų paminėjimus Tauragnų parapijoje (nes iš Kubilių kaimo kilęs Vincentas Musteikis), tačiau Ona liko nepaminėta ir neatrasta.

Iki šios savaitės, kai pagaliau peržiūrėtuose 1858 metų Novo-Aleksandrovsko apskrities revizijos šalutiniuose įrašuose (t.y. ne bazinėje Utenos/Puslovskio valdų dalyje), prie Politiškių kaimiškosios bendruomenės, Bajorų kaime (Peišiškių dvare) pagaliau visi pagrindiniai dalyviai atsistojo į aiškias gretas.

Kas toliau?

Kaip matyti iš sąrašo – net 9 atvejais iš 32 nežinau tikslios gimimo datos (tai reiškia, kad asmenį žinau iš surašymų, santuokų ar mirties metrikų). Dar 5 atvejais nežinau net ir vietovės, iš kurios protėvis kilęs. Šių duomenų tikslinimas daugeliu atvejų yra strigęs dėl duomenų trūkumo (pavyzdžiui, sudegę Tauragnų parapijos XVIII a. metrikai), bet Žičkų atvejis skatina galvoti kūrybiškai ir nenuleisti rankų.

Kitas gilinimosi dalykas – 64 proproproproseneliai 🙂 Iš jų žinau tik 50, o 14-a yra visiškai nežinomi. Daugelis jų susiję su tais 5-iais proproproseneliais, apie kuriuos neturiu jokios informacijos. Tiesa, čia jau daugeliu atvejų teks atsimušti į bet kokių rašytinių šaltinių iš XVIII a. trūkumą.

Dujinio katilo keitimas šilumos siurbliu – ar verta?

Gyvenu individualiame name, šilumą ir karštą vandenį gamina dujinis katilas. Šiais metais uždėjome ir paleidome ~10 kW galios saulės elektrinę. Kyla klausimas, ar verta šiuo metu veikiantį (~8 metų amžiaus) dujinį katilą sunaikinti ir vietoj jo įdiegti šilumos siurblį oras-vanduo?

Ko šiame tekste nenagrinėju – tai energetinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Tai papildomas svarbus motyvas pokyčiui, tačiau pirmiau norisi matyti bazinius skaičius.

Baziniai dalykai, prielaidos ir konstantos

Analizuosiu 2015-2021 metų duomenis – dujų ir elektros vartojimą. Per šį laikotarpį vidutinis metinis energijos vartojimas:

  • elektros energijos – 4 449 kWh; (dien. 2 324, nakt. 2 124)
  • dujų – 1 940 m3.

Kaip konstantą skaičiavimams imu prielaidą (konstantą), kad dujų katilas 1 m3 paverčia 10,35 kWh šilumos energijos.

Remiuosi prielaida, kad šilumos siurblio gaminamos šilumos energijos poreikis nebus didesnis dėl to, kad name naudojama mišri šildymo sistema (t.y. ir radiatorinis, ir grindinis šildymas, ir boileris nuo to paties dujų katilo), nes energijos poreikis (t.y. galinio taško temperatūros lygis) išlieka toks pat.

Skaičiavimuose analizuoju 364 dienų metus.

Skaičiavimuose nevertinu elektros energijos poreikių skirtumų dieną/naktį, nors skirtumas atsiranda, nes dieną ją bent iš dalies saulės elektrinės energija.

Vidutinis energijos poreikis vienai dienai

Skaičiavimui naudoju mokėjimų už elektrą/dujas rodiklių duomenis. Kitaip tariant, remiuosi prielaida, kad tarp atsiskaitymų naudojimas buvo tolygus:

Dienos suvartojimo vidurkis skaičiuojamas pagal formulę (skaitiklis_naujas – skaitiklis_senas)/dienų_skirtumas

Tokį pat principą naudoju apskaičiuoti tiek šilumos energijos gamybai dujų katile, tiek tiesiogiai skaičiuojant elektros energijos vartojimą.

Vidutinis energijos poreikis šilumos energijos gamybai

Surinkus 2015-2021 metų duomenis ir išvedus vidurkį gaunu tokį dienos energijos vartojimą:

Vidutinė energija, sunaudojama šilumos energijai gaminti (šildymas, karštas vanduo) per dieną

Vidutinis poreikis elektros energijai

Tie patys 2015-2021 duomenys, dienos vidurkis įprastiniams elektros energijos poreikiams:

Vidutinė elektros energija, sunaudota elektrai per dieną

Faktinis energijos poreikis

Vidutiniškai 2015-2021 metais:

Faktiškai vidutiniškai suvartojama energijos šildymui ir elektrai

Šilumos siurblio efektyvumo kaitos prielaida ir energijos taupymas

Šilumos siurbliai oras-vanduo turi santykinį efektyvumo rodiklį CoP (angl. Coefficient of Performance), kuris reklamos tikslais duodamas geresnis, tačiau Lietuvoje turi būti taikomas realus šiauriniam klimatui taikomas SCOP (seasonal COP) arba SEER (angl. Seasonal Energy Efficiency Ratio).

Bendru atveju Lietuvoje siūlomi įrenginiai geriausiu atveju garantuoja 3-3,5 rodiklį.

Skaičiavimams naudosiu prielaidą, kad dėl įvairių techninių niuansų realus COP mano atveju būtų:

  • lapkritį-vasarį – 2,5
  • kovą-gegužę – 3
  • birželį–rugpjūtį – 3,5
  • rugsėjį-spalį –3

Tada faktinis energijos poreikis (veikiant šilumos siurbliui) sumažėja:

Jeigu skaičiuotume suminį energijos poreikį be siurblio ir su siurbliu:

  • elektros energijos poreikis – 4 545 kWh ir šilumos siurblys to nekeičia;
  • šilumos energijos gamybos poreikis:
    • be siurblio – 20 030 kWh;
    • su siurbliu – 7 306 kWh.

Saulės elektrinės gamyba

Saulės elektrinė paleista gegužės pabaigoje ir per keletą mėnesių turim ribotus duomenis, bet galim remtis „liaudies išmintimi“, kad 1 kW per metus generuoja apie 1 000 kWh. Tokiu atveju mano turimos saulės elektrinės sugeneruotos elektros energijos pritrūks:

  • 9 750 – 4 545 – 7 306 = 2 101 kWh trūkumas

Kas blogiausia – sugretinus gamybos/poreikio grafikus akivaizdu, kad didžiausias atotrūkis bus žiemos mėnesiais, t.y. pagal teisės aktus balandžio mėnesį padarius sukauptos elektros energijos „nunulinimą“ per vasaros perteklių sukauptos energijos užteks iki ~gruodžio-sausio mėnesių, o kovą, balandį ir gegužę grėstų elektrą pirkti rinkoje:

Grubus energijos poreikio (veikiant šilumos siurbliui) ir saulės elektrinės generavimo palyginimas

Tarpinė išvada

Nors šiuos skaičiavimus dar reikis tikrinti, tikslinti konstantas ir pan., tačiau jiems pasitvirtinus, šilumos siurblio atveju galimi tokie sprendimai:

  • galingesnio (nei formaliai skaičiuojama) šilumos siurblio statymas;
  • ~20% didesnės galios (nei 10 kW kompensuojama) saulės elektrinės įrengimas;
  • rezervinio dujinio katilo įrengimas (žiemos mėnesiams, kai sukauptos elektros energijos „likučio“ nebebus).

Be to, rezervinio dujinio katilo įrengimas (esant visai infrastruktūrai) perspektyvus ir tuo, kad tai iš tiesų atsarginis energijos tiekimo šaltinis, jeigu dingtų elektra.

Apie trejus Gitano Nausėdos prezidentavimo metus

2022-05-26
LNK Labas vakaras, Lietuva

LNK televizijos „Labas vakaras, Lietuva“ laidos vedėja Karolina Liukaitytė kalbino apie trejus Prezidento Gitano Nausėdos metus – kaip jam sekėsi įgyvendinti savo pažadus, komunikuoti viešai ir politikos koridoriuose.

Pagrindinės mano mintys:

– [..] Prezidentas tikrai mokosi. Palyginti pirmuosius metus ir dabartinę situaciją – mažiau klaidų viešojoje komunikacijoje, pozicijoje. [..]

– [..] Pirmaisiais ir antraisiais metais buvo stengiamasi ieškoti idėjų, iniciatyvų, bandoma imtis iniciatyvos – geros ar blogos. Dabar G.Nausėdos veikimo moto – kaip nesusipykti. [..]

– [..] Dabartinėje situacijoje aktyvios arba viešos diskusijos, pavyzdžiui, kas važiuos į Europos Vadovų Tarybos susitikimus, nebekeliama, tačiau tai nėra Prezidento laimėjimas, o tylus pripažinimas, kad jis padarė nuolaidų konservatorių vadovavimui Vyriausybei, t.y. jam buvo pateikta pasiūlymų, kurių negalėjo atsisakyta, ir taip jam palikta galimybė atstovauti šaliai. [..]

– [..] Ar prisimenate reikšmingą pastaruoju metu teiktą Prezidento projektą? Kokią idėją jis pasiūlęs, kuri tapo realybe? Deja, visi jo programiniai pažadai, net ir racionalūs ir prasmingi, negalėčiau sakyti, kad tapo realybe. Dar liko dveji metai, gali būti, kad pavyks padaryti proveržį. [..]

iš lnk.lt / diena.lt

Visą TV reportažą rasite LNK interneto svetainėje „Treji metai nuo tautos apsisprendimo į šalies vadovo kėdę pasodinti Gitaną Nausėdą“, o jo transkribuotą versiją skelbia naujienų portalas diena.lt publikacijoje „Įvertino trejus G. Nausėdos prezidentavimo metus: jo moto – kaip nesusipykti“.

Atveriantys vartus

pro memoria Direktorius, aka Bronislovas Burgis

Tikriausiai tai buvo mano – aštuntoko iš humanitarinės Utenos I-osios vidurinės – pavasaris, kai nugalėjęs rajono programavimo olimpiadoje jau ruošiausi keliauti į respublikinį etapą Biržuose. O gal buvo tos pačios ar devintos klasės ruduo. Mūsų mokyklos informatikos būreliui vadovavusi Giedrė Sudniūtė pakviesdavo į V-osios vidurinės kompiuterių klasę. Tuo metu (berods, kokie 1994-ieji) tai buvo kone kosminis laivas su 486-ukų lygio kompiuteriais, kai visi tenkinomės sovietiniais БК-0012 ar garažuose konstruotais „ZX Spectrum“ klonais (aka Santaka).

Eilinio būrelio metu, kai su BASIC‘u iš dešimčių linijų piešdavom kosminius laivus ar bandydavom programuoti „kamuoliukų atmušinėjimo“ žaidimus, sulaukiau būrelio vadovės klausimo, ar norėčiau susitikti su į Uteną atvažiuosiančiu vienos programavimą labai propaguojančios Kauno mokyklos direktoriumi. Tuo metu žodis „gimnazija“ skambėjo keistai, nors ir kiek pažįstamai – savo mokykloje irgi buvom „eksperimentinės klasės“ moksleiviai. Bet „programavimas“ jau buvo kasdienybė ir, kartu, magnetas.

Tad tą eilinę pavasario (ar rudens) dieną būtent V-osios vidurinės koridoriuje šalia kompiuterių klasės pirmą kartą ir sutikau Direktorių. Neprisimenu ir jau niekas nebeprimins, apie ką tuo kartu kalbėjome. Tikriausiai Direktorius pasakojo apie KTU Gimnazijos viziją, apie gabiausius šalies moksleivius, kurie kartu mokosi ir kuria aplinką, kurioje vien buvimas šalia geresnių verčia augti ir patį.

Dabar pro miglą prisimenu ir pirmąją nacionalinę informatikos olimpiadą (Biržuose), kur sutikau gerą būrį dalyvių „iš tos pačios gimnazijos“. Tuo kartu jie (ping, Audrius Pundzevičius, Tomas Vitulskis, …?) man – vienam niekam nežinomam dalyviui aštuntokui tarp nacionalinio turo „tūzų“ iš vyresniųjų klasių (nacionaliniame ture visi sprendė tuos pačius uždavinius) – atrodė kaip tie patys kosmonautai – toli ir nepasiekiami. Likimo pokštas, kad jau tik gal po metų Klaipėdoje pats buvau jų vietoje – nacionalinėje olimpiadoje jaunesniesiems dalyviams (pinga, Remigijus Staniulis, …?) skelbiau Gimnazijos idėją ir raginau atvažiuoti mokytis į Kauną, Studentų gatvę.

Žinoma, Direktorius nieko nežadėjo, tik kvietė išbandyti. Devintos klasės savaitgaliais išbandžiau Mokslo lyderių turnyrus. Keistai tuomet aš – tėčio vežamas devintokas iš Utenos – jaučiausi tarp rimtų „viską žinančių ir patyrusių“ kauniečių, suvažiavusių iš legendinių, tuomet jau girdėtų kitų Kauno ir kitų miestų bei rajonų mokyklų. Po pirmųjų turnyrų su nerimu laukdavau jų rezultatų, bet paskui supratau – čia tokie pat žmonės, aš ne ką prastesnis ir GALIU!

„Baltic Way“ komandinė matematikos olimpiada Kopenhagoje gal 1997-ųjų pavasarį, kai tapo aišku, kad akademija – gerai, bet gerokai svarbiau yra tiesiog gyvenimas 🙂

Vėliau sekė daugybė kitų žingsnių Gimnazijoje ir ne tik. Kai kurie sėkmingi, kiti – mažiau. Žiūrėdamas atgal dabar jau žinau, kad už visus juos esu atsakingas tik aš pats. Tačiau daug tų žingsnių nebūtų galėję atsirasti, jeigu šiame mano kelyje nebūtų atsiradusi Gimnazija, jeigu Direktorius nebūtų atvažiavęs tą pavasarį į Uteną, jeigu Giedrė Sudniūtė nebūtų pasiūliusi susitikti.

Gali skambėti keistai, tačiau per visą laiką Gimnazijoje ir po jos su Direktoriumi esame bendravę labai mažai. Galėčiau prisiminti gal tik keletą legendinių pokalbių jo kabinete – visi jie apie Gimnazijos reikalus (teko garbė 1998-ųjų žiemą būti išrinktam pirmuoju Gimnazijos moksleivių prezidentu), apie moksleivių atstovavimą. Po Gimnazijos vis sau fiksuodavau, kad reikia susitikti, reikia pasikalbėti, reikia pasitarti (įvairiausiais nepakalbėtais svarbiais ir nelabai klausimais apie reikalus ir apie gyvenimą iš esmės), bet vis sutrukdydavo ta mūsų gyvenimo skuba. Ir tragikomiška, kad kone prieš pat pandemijos pradžią jau buvome sutarę susitikti. Tačiau dabar viena iš paskutinių žinučių iš Direktoriaus jau skamba tik kaip nebylus priekaištas: „[..] Vis tik su Tavimi labai noriu susitikti! Todėl štai telefono numeris [..]“.

Ne vienas klausimas, kurio taip ir nespėjau užduoti Direktoriui, matyt, taip ir liks neatsakytas. Į kitus, kad ir neužduotus, atsako pats Direktoriaus pavyzdys – gyvenančio SAVO gyvenimą, ginančio SAVO vertybes, net jeigu prieš susimoko ir VISAS pasaulis.

Mano prisiminimuose Direktorius visada lieka tuo, kuris atvėrė bene svarbiausius vartus į gyvenimą – su visais jo iššūkiais, galimybėmis ir prieskoniais.

Liutauras Ulevičius, VII KTUG laida

TŽIANP (Tautos žygis į Aukštaitijos Nacionalinį Parką, 1997-ųjų vasara). Už poilsio foto – ačiū Vyteniui ir Jurgiui 😉

Prieš mus „užsakė straipsnį“?! Kaip atpažinti paslėptą konkurentų reklamą?

Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?

Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?

Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:

Straipsnis žurnalo 72-73 puslapiuose.

Visą tekstą „Kaip atpažinti konkurentų veiksmus“ galite taip pat rasti ir elektroninėje portalo vz.lt versijoje.

Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.

« Older posts Newer posts »