Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (page 2 of 29)

Propaganda veikia per emocijas – žurnalas „Pshichologija Tau“

L.Ulevičius: propaganda veikia per emocijas

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius gilinasi į propagandos mechanizmus. Paklausėme jo, kokia yra Lietuvos žiniasklaida? Ar galime didžiuotis skaidrumu ir objektyvumu? O gal vis dėlto turime likti atidūs ir kritiškai kiekvienai gaunamai informacijai?

„Lietuvos žiniasklaida yra labai skurdi. Mažai žmonių moka už informacijos turinį, dauguma naudojasi nemokamu. Kai informacijos šaltiniai vartotojui nemokami, už juos sumoka kažkas kitas – reklamos davėjai, savininkai, interesų grupės, kurios remia kurią nors konkrečią poziciją. Būtent ta pozicija ir būna žiniasklaidos ginama, palaikoma. Kitas būdas, kaip mus pasiekia tendencinga informacija, – žiniasklaida dažnai daro klaidą ne dėl to, kad yra korumpuota, bet dėl elementaraus neraštingumo.

Vienas iš propagandos Lietuvos žiniasklaidoje pavyzdžių – informavimas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Tik šį kartą ne iš tos pusės, apie kurią esate pratę girdėti. Šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje nėra jokios alternatyvios nuomonės apie santykius su mūsų kaimyne Rusija ir poreikį labiau apsiginkluoti. Nors aš asmeniškai pritariu nuomonei, kad reikia stiprinti gynybinį pajėgumą, bet tai, kad nėra nuomonių įvairovės, jau yra propagandos požymis. Žiniasklaidoje dominuoja viena prokarinė pozicija. Tačiau visuomenėje šia tema nuomonių yra daug ir skirtingų. Gaila, bet jos neatspindimos, pacifistinių komentarų praktiškai nesigirdi. Iš dalies žmonės net bijo išsakyti savo nuomonę. Būtent taip ir veikia propaganda. Dominuojanti pozicija kontroliuoja masių psichologiją. Atsiduriame prieš faktą, kad kita nuomonė tiesiog savaime atmetama, nes dominuojanti pozicija tokia stipri, kad išsakęs savo nuomonę būsi tiesiog užbombarduotas ir sulygintas su žeme. Taigi Lietuvos ir Rusijos santykių atspindėjimas žiniasklaidoje yra puikus vyraujančios propagandos pavyzdys.

Tradiciškai propaganda bando paveikti žmones emociniu lygmeniu, nutylėdama arba paneigdama racionalius argumentus. Žmogaus protas labiau tiki emociniais, o ne loginiais argumentais. Todėl būtent paliečiant emocijas lengviausia kažkuo įtikinti. Propagandos skleidėjai dažnai bando paveikti auditorijas per tris jausmus: baimę, nežinomybę ir abejonę. Šių jausmų samplaika itin aktyviai taikoma įtikinėjant ir Lietuvos žiniasklaidoje bei socialinėje medijoje. Pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės atvejis. Aplink šį projektą tvyro didžiulė baimė, nerimas ir nežinomybė, kurią pasėjo žiniasklaida, skelbdama labai vienpusišką informaciją. Arba propaganda, skleidžiama apie skiepus. Ja taip pat siekiama žmogui sukelti šiuos tris jausmus, priversti bijoti skiepų šalutinio poveikio, abejoti nauda, pasėti nežinomybę dėl injekcijos poveikio. Kai kurias mažiau kritiškas visuomenės grupes ši propaganda stipriai veikia. Todėl kritinis mąstymas, šaltinių tikrinimas, keleto skirtingų informacijos kanalų lyginimas – labai svarbus net ir naudojantis lietuviška žiniasklaida.“

IŠ „Psichologija tau”

Visas tekstas – „Ką slepia ir kur slepia propaganda?“, 2019 m. rugsėjo-spalio mėn. žurnalo „Psichologija Tau“ numerio 46-49 psl.

Jonas Noreika arba kodėl 30-imt metų kolaboruojame su naciais?

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).

Kada nuomonių lyderio (influencerio) nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai

Socialinių tinklų realybė keičia viešąją erdvę ir kelia nepatogius klausimus visiems joje aktyviau dalyvaujantiems. Neseniai kilo pasipiktinimo banga, kai iš socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir Lietuvoje buvo pareikalauta, kad reklama būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo asmeninės nuomonės.

Agresyvi vieno iš kandidatų į Prezidentus rinkimų kampanijos pradžia pažymėta nauju klausimu – kur baigiasi nuomonių lyderių saviraiškos laisvė ir prasideda politinės reklamos ribojimai? VRK atsakymo ir deramų precedentų neturi, nes rinkimų teisė apie socialinių tinklų realybę žino tik iš nuogirdų. Todėl teks taisykles kurti mums visiems kartu – ir jau šiomis savaitėmis.

Kandidato komanda nesivargino nuomonių lyderiams sukurti skirtingus tekstus – tiesiog copy&paste

Vietoj baigtinio atsakymo noriu iškelti 7 idėjas dėl pagrindinių principų, kuriais gali (ir, manau, turėtų) remtis rinkimų teisė.

Pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir gali ją pareikšti. Tai apima ir palankumą ar paramą konkrečiam kandidatui, sąrašui, visuomeniniam komitetui ar politinei partijai. Todėl yra normalu ir sveikintina, jeigu gerai žinomas asmuo, nuomonių lyderis viešai reiškia savo nuomonę, atvirai deklaruoja politines pažiūras ar paramą vienai ar kitai programai.

Antra, nuomonių lyderių nuomonių raiška negali būti remiama neteisėtais politinių kampanijų finansavimo šaltiniais. Kitaip tariant, gerai žinomo asmens nuomonė gali būti populiarinama tik tokiais būdais, kurie įstatymų numatytais atvejais pripažįstami teisėtais.

Trečia, nuomonių lyderių nuomonės negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai populiarinamos juridinių asmenų lėšomis ar kita parama. Todėl privačios įmonės vadovo arba didelės visuomeninės organizacijos valdybos palaikymas konkrečiam kandidatui negali būti populiarinamas už atitinkamo juridinio asmens finansinius ar kitus išteklius.

Ketvirta, juridiniams asmenims turi būti prilyginama ir tokia komercinė fizinių asmenų veikla, kuri įprastai sietina su komerciniais santykiais ir įprastai yra atlygintina. Todėl fiziniais asmenys, užsiimantys tam tikra individualia komercine veikla negali jos naudoti savo politinių pažiūrų ar palankumo sklaidai. Tai turėtų būti prilyginta neteisėtai juridinių asmenų paramai.

Penkta, nuomonių lyderiai negali priimti politinių kampanijų dalyvių paramos (pavyzdžiui, paruošiant, apipavidalinant ar kitomis formomis prisidedant prie turinio), kuri būtų skirta to gerai žinomo asmens nuomonei „paruošti“. Tokiu atveju asmeninė nuomonė virsta politinės kampanijos produktu – suplanuotu ir paruoštu politinės reklamos įrankiu, kas nelaikytina asmenine nuomone. Kita vertus, politinių kampanijų dalyviai gali savo inciatyva išnaudoti nuomonių lyderių palaikymą, tačiau tai jau darydami kaip „antrinį“ informacijos apdirbimą ir teisėtose politinės reklamos erdvėse.

Šešta, aukščiau paminėti ribojimai negali būti taikomi fiziniams asmenims, kurie viešai deklaruoja savanorystės pagrindais prisijungiantys prie politinės kampanijos rinkimų štabo. Buvimas savanoriu ir rėmėju, žinoma, nepanaikina ribojimų dėl teisėtų ir neteisėtų finansavimo šaltinių.

Septinta, nuomonių lyderių nuomonių („endorse‘inimui“) reguliavimas turi būti identiškas tiek tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, tiek socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, jog negali būti taikoma skirtingų reikalavimų vien dėl erdvės ir formos, kuria skleidžiama nuomonė ar politinė reklama.

Platesnė diskusija apie nuomonių lyderių skleidžiamą politinę reklamą – mano „Facebook“ įraše.

P.S. Komentaras „Kada „influencerio“ nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai“ skelbtas interneto portale Delfi.lt.

P.P.S. Šiuo metu autorius yra LVŽS komunikacijos koordinatorius, todėl gali būti laikomas šališku.

Idėja XXI a. Lietuvai – dalinkimės skaitmeniniu turtu, taip jo tik daugės

Atvirų duomenų judėjimas neturi ir net negali sustoti ties atskirų valstybės kaupiamų visuomeninių duomenų atvėrimu. Šis procesas turi būti nuolatinis ir, kiek įmanoma, platesnis. Kaip to pasiekti – trys paprasti ir gyvi pavyzdžiai.

Užrakinti kultūros lobiai

Imkite bet kurį Lietuvoje veikiantį kraštotyros muziejų ir rasite puikius muziejaus archyvus, daugybę unikalios medžiagos. Daugeliui savo šaknimis besidominčių žinomas Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame guli daugybė tomų įvairiausių konfesijų Lietuvos religinių bendruomenių metrikų – gimimo, vestuvių, mirčių. Unikali ir sprogi informacija.

Nors skaitmeninimo procesas vyksta, tačiau lėtai, prieiga ribota, įrankiai nepatogūs. Vietoj patogių elektroninių archyvų – nykios skaityklos, lėtas knygų „suradimo“ ir teikimo rankinei peržiūrai procesas. Dėl to didžiulis turtas – religinių bendruomenių sukauptos žinios – pasiekiamas mažai visuomenės daliai, o dabartinis mechanizmas tik naikina jį, nes nuo kiekvieno pirštų prisilietimo senosios knygos dūla ir byra.

Tačiau istorijos archyvas – dar net išimtis, kai skaitmeninimas šiek tiek juda į priekį. O ką galite rasti pagrindinių Lietuvos kultūros saugyklų interneto svetainėse. Ar prisimenate bent vieną rimtą elektroninio turinio muziejų su skaitmeniniais fondų vaizdais? Jeigu MET atveria viską internete – ko bijo lietuviškų kultūros sandėlių sargai?

Ne visai smulkūs, bet beprasmiai „versliukai“

Gera pusė Lietuvos kiekvieną rugsėjį išgirsta žinių iš lankomų mokyklų, jog reikia 5, 10 ar net 20 eurų už kokias nors „pratybas“, „užduočių sąsiuvinius“ ar dar ką nors. Gerbiu tų leidinių autorių teises ir jiems turi būti deramai atlyginama, tačiau yra vienas „bet“.

Daugeliu atvejų švietimo sistema centralizuotai finansuoja vadovėlių ir uždavinynų ruošimą – vyksta konkursai, ekspertai atrenka geriausius pavyzdžius, už jų rengimą nemenkai atlyginama, o vėliau valstybė tūkstančiais vienetų perka išleistus produktus.

Kodėl negalima tų produktų išsireikalauti elektroniniu formatu (pavyzdžiui, klasikiniu PDF ar keliais, naudojamais modernių skaityklių) ir spaustuves palikti gyventi viduramžiuose, o XXI amžiaus Lietuvoje moksleivių kuprinėse palikti tik po vieną planšetę, kurioje vienoje tilptų ir visi vadovėliai, ir uždavinynai, ir dar šimtas kitų reikalų.

Ar tai nėra pavyzdys, kai švietimo sistemos „vidurinė grandis“ „sėkmingai bendradarbiauja“ su atitinkamo segmento leidybos bendrovėmis, užtikrintai susirenkančiomis neva vaikų ugdymui skirtas, tačiau akivaizdžiai neefektyviai naudojamas lėšas? Paskaičiuokim – jeigu tartumėm, kad Lietuvos mokyklose bent 300 tūkst. moksleivių išleidžia bent po 10 eurų, tai gautųsi įspūdinga 3 milijonų eurų, paliekančių tėvų kišenes, suma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, signalizuojanti, kiek išleidžia pati valstybė.

Todėl tokių „versliukų“ naikinimas per produktų ir paslaugų skaitmeninimą ir elektroninį dalinimąsi yra lengviausias ir greičiausias būdas vienu šūviu suguldyti bent kelis valstybinio neefektyvumo kiškius.

Biurokratų stalčių paslaptys

Trečias gyvenimiškas pavyzdys – tai kafkiška kelionė po biurokratų stalčius. Ji labai panaši ir rašant individualų skundą į bevardį „vieną langelį“, ir kariaujant grupinius tikrąjį visuomenės interesą atitinkančius karus.

Kaip pavyzdį imkime kurios nors srities X valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo pjūvį. Dažniausiai remiamasi ilgamete valstybės institucijų pozicija, kurią formavo skirtingi vadovai, taip pat joje bus daryta dešimtys studijų, tyrimų, analizių. Ką jau kalbėti apie įvairiausias darbo grupes, konferencijas, renginius ir dar galybę kitų įvairiausių duomenų šaltinių, šūsnis teisės aktų projektų ir juos lydinčios medžiagos. Tačiau visa ši informacija dažniausiai nėra skaitmeninta (pavyzdžiui, pabandykite surasti kokios nors net ir praėjusios kadencijos Vyriausybės darbo grupės narių sudėtį ar jos darbo rezultatus).

O juk už visą tą valstybė yra sumokėjusi ir kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę tuo turiniu atvirai naudotis. Tačiau negali.

Reta išimtis, tiesmukai atskleidžianti slypinčius lobius, yra Seimo plenarinių posėdžių stenogramos – tūkstančiai pasisakymų, nuomonių įvairiausiais gyvenimo klausimais. Ar jie svarbūs? Taip, kiekvieno klausimo nagrinėjime politikai gina tam tikrą poziciją, kuri svarbi šimtams ir tūkstančiams to srities žmonių. Tačiau šalia Seimo plenarinio posėdžio visa kita informacija lieka (geriausiu atveju) popieriniuose kažkieno archyvuose.

Kad ir paskutinė naujiena – pabandykite vienoje vietoje rasti visą valstybės įstaigų ir institucijų turinį, sukurtą dvigubos pilietybės klausimu. Šimtai žmonių, tūkstančiai dokumentų ir jokio aiškumo.

Skaitmeninio dalijimosi Lietuvos vizija

Kai kažkada, dar 2012 metais, tokią mintį pasiūliau kultūros paveldo specialistams, pamačiau išplėstas akis ir piršto sukiojimą prie smilkinio: „Kaip mes galima atiduoti už dyka savo didžiausius turtus?“.

Paradoksas, bet dalijantis skaitmeniniu turiniu niekas nenuskursta, o atvirkščiai – tik turtėja. Puikus paskutinis pavyzdys, tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, kai Lietuvos tyrėjų pamiršti (o gal tiesiog ignoruoti) lietuviškos judaistikos palikimo turtai tampa įspūdingų pasaulinių antraščių naujiena ir galimybe.

Šis tekstas buvo paskelbtas portale delfi.lt kaip iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalis.

« Older posts Newer posts »