EESC: How media is used to influence social and political processes in the EU and Eastern neighbouring countries

It was a great honor and professional pleasure to spend half a year participating in the process of drafting Information report (REX/432) for the European Economic and Social Committee. Rapporteur Indrė Vareikyte invited me as an expert for the Study Group of the Section for External Relations.

Vareikytė_report

The final document (downloadable DOCX versions in 23 EU languages) was uninamously adopted in the EESC plenary session on April 28th and has become the first official EU position paper on Russian propaganda adopted by EU institutions.

Dovydas Pancerovas from 15min.lt prepared a lengthy piece „Europa ieško būdų, kaip įveikti Kremliaus propagandą (Europe looks at means to overcome Kremlin’s propaganda)“ covering major EESC recommendations: identify and highlight, inform, educate, provide the platform, encourage own story.

Morning show „Labas rytas, Lietuva“ on Lithuanian national TV provided an opportunity to present main findings for the Lithuanian audience:

A couple of weeks later (on June 13th) the European Parliament adopted a closely related report by Gabrielius Landsbergis „On the state of EU-Russia relations“ (reference number 2015/2001(INI)).

Both documents have already become an important background for further discussions on a pan-European level. As requested by the Council of the European Union meeting in March:

13. The European Council stressed the need to challenge Russia’s ongoing disinformation campaigns and invited the High Representative, in cooperation with Member States and EU institutions, to prepare by June an action  plan on strategic communication. The establishment of a communication team is a first step in this regard.

It is expected, that the upcoming meeting on June 25-26 will discuss and approve a detailed action plan prepared by the High Representative’s (Frederica Mogherini) office. The plan itself should also encompass ideas mentioned both in EESC and EU documents.

Weekly news analysis „Savaitė“ on Lithuanian national TV has presented these issues in the context of ongoing issues:

savaitė_06.14_eesc

Once again congratulations for the team and Indrė for the marvelous achievement as a EESC member!

Nusikaltimas, sukrėtęs carinio Vilniaus elitą

Kai prieš metus įsikūrėme buvusio Buivydiškių dvaro valdose, istorinių vietovės faktų paieška atvedė prie unikalios paskutiniųjų dvaro savininkų šeimos istorijos. Ji pasirodė įdomi ir žurnalui „Verslo klasė“, kurio gegužės numeryje ir paskelbtas šis straipsnis. Čia jį skelbiu neredaguotą ir su į žurnalą nepatekusiomis iliustracijomis.

**

Lietuvai dar nieko nereiškusią 1911-ųjų vasario 16-ąją Sankt-Peterburgo teismas baigė visoje carinėje Rusijoje nuskambėjusią bylą. Itin karštai ji aptarinėta ir Vilniuje, nes liudininkais buvo iškviesta net keturiasdešimt tuometinio gubernijos centro aukštuomenės narių. Visi jie dalijosi liudijimais apie Buivydiškių, Kairėnų ir kitų apylinkės dvarų savininkų Buturlinų šeimą ir ją sukrėtusį skandalą.

DmitrijusButurlinas DmitrijusButurlinas2

Santykinai ramų provincijos aukštuomenės gyvenimą sukrėtė teismo procesas, kuriam pasibaigus teismas kaltu švogerio nužudymo organizavimu pripažino ir į katorgą išsiuntė XIX a. Vilniuje tarnavusio (ir daug nuosavybės čia įsigijusio) generolo Dmitrijaus Sergejevičiaus Buturlino (Дмитрий Сергеевич Бутурлин) žentą Patriką O’Bryną de Leisi (Patrick O’Brien de Lacy).

OBraenas OBraenas2

Kaip rašyta ano meto Vilniaus laikraščiuose, Vilniaus aukštuomenės salonuose ši byla buvo aptarinėjama beveik metus, kai netikėtai mirus generolo vyresnėliui Vasilijui Buturlinui buvo iškelta byla dėl nužudymo. Visuomenės dėmesį traukė ne tik turtingo tuometinio carinės Vidaus reikalų ministerijos pareigūno asmenybė, ne tik dideli jo valdyti turtai Vilniuje ir jo apylinkėse, bet ir būdas, dėl kurio generolo sūnus mirė.

Generolas buvo carinės Rusijos milijonierius. XIX a. pabaigoje palikęs tarnybą carinės Rusijos 27-osios pėstininkų divizijos štabe Vilniuje (1898-1899 metais net buvo tapęs jos II brigados generolu-majoru) persikėlė į Sankt-Peterburgą, kur vyresnėlis tarnavo Preobraženskio pulke, o Vilniuje liko jo jaunesnioji dukra Liudmila Buturlina.

Buvusio kariškio valdų sąrašas Vilniaus apylinkėse buvo įspūdingas – dabartinė Pilaitė, Zujūnai, Buivydiškių dvaras, šalia kurio sėmingai plėtotas vaisių ūkis (tarybiniai metais šioje teritorijoje įsikūrė dabartinės Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultetas), užtvenkus Sudervėlės upelį sukurta vandens telkinių (prūdų) sistema, pradėta užsiiminėti žuvininkyste. Dukrai išsiskyrus su pirmuoju vyru ir ruošiantis antrosioms vedyboms generolas iš Antano Tiškevičiaus nupirko dalį Kairėnų dvaro (dabar įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas), kuris tapo įspūdinga šeimos rezidencija.

Turtai sudomino airių kilmės „sėkmės džentelmeną“

Skandalo užuomazga – 1903 metais generolo surašytas testamentas, pagal kurį sūnui turėjo atitekti didesnė palikimo dalis – net milijonas rublių, o dukrai vos 400 tūkstančių. Dar 1890 metais su generolu išsiskyrusi vaikų motina (grafienė Bobrinska) gyveno Paryžiuje ištekėjusi už garsaus Meksikos pasiuntinio (Minister Plenipotentiary) Manuelio Chulio de Lizardi (Manuel Julian de Lizardi) ir valdė dar vieno milijono rublių turtą. Kitų vaikų ji neturėjo, todėl ir šie pinigai turėjo kažkada atitekti broliui su seserimi.

Kažkada panašiu laiku su generolu ir susipažino airių kilmės Patrikas O‘Brynas de Leisis. De Leisiai buvo sena giminė, save kildinusi iš Airijos karalių, o pirmieji atstovai Abiejų Tautų Respublikos šaltiniuose fiksuoti dar XVII amžiuje.

Ano laikmečio laikraščiuose Patrikas de Leisis buvo apibūdintas kaip „niekada nepadarantis gerai“. Rašyta, jog visą savo pirmosios žmonos turtą jis praradęs laivų statybos versle, kai valdė laivų statyklą Pinske ir Gardine, dar vieną įkūręs Suomijoje, kur dirbo caro laivynui. Du laivus netgi dovanojęs Rusijos karui prieš Japoniją. Deja, šių verslų neskmės baigėsi bankrotu.

Prastos asmeninių finansų padėties nepakeitė net trečiųjų vestuvių proga iš naujojo uošvio gautos dovanos – du dvarai ir malūnas. 500 rublių per mėnesį pajamų neužteko tokių „plačių ambicijų“ žmogui. Generolas dukrai, ir sūnui skirdavo dideles sumas – per mėnesį vyresnėliui tekdavo 575 rubliai, o jaunėlei apie 6-7 tūkstančius rublių per metus.

Trečiąją žmoną (Liudmilą Buturliną) de Leisis sutiko 1906-aisiais, kai dar buvo vedęs savo antrąją. Abu jaunuoliai dėl duotų santuokos įžadų esamiems sutuoktiniams problemos nedarė ir Patrikas, palikęs antrąją žmoną, o Liudmila, išsiskyrusi su pirmuoju vyru, 1908-ųjų gruodį susituokė. Skyrybų ir santuokos maratonui nesutrukdė net galingojo jaunosios tėvo prieštaravimai. O ką ir turėjo galvoti patyręs kariškis, kai antrasis Liudmilos vyras į Vilnių persikraustė po bankroto Gardine (anksčiau gyvenęs Pinske ir net buvęs išrinktu šio miesto seniūnu).

Planai steigti sanatoriją Vilniuje

De Leisis savo švogeriui daktarą Vladimirą Pančenko pristatė siūlydamas Vilniuje steigti sanatoriją.

Pančenko dažnai atvažiuodavo į Vilnių, kur su keleto vietos vaistininkų tarpinkavimu bendravo su klientais. Jiems siūlė savo gydymo kursą potencijos didinimui. Kitų gydytojų vertinimu siūlytas gydymas buvo tiesiog didelė apgavystė.

Tuo pat metu, jau kaip de Leisi atstovas, gydytojas vedė derybas dėl didelio žemės sklypo pirkimo Poguliankoje (dabartinės J.Basanavičiaus gatvės apylinkės) netoli Zakreto (didelė teritorija tarp Lukiškių ir Vingio parko), vadinamo „Zarachovičiaus sklypu“.

Iš pradžių de Leisis planavo kartu su Pančenko ten įkurti pavyzdinę pensininkų sveikatinimo įstaigą pagal Vakaruose veikiančių kurortų pavyzdį.

Tobulas nusikaltimo planas

Vladimiras Pančenko
Gydytojas Vladimiras Pančenko

De Leisis savo finansines problemas tikėjosi išspręsti nužudęs savo naujuosius giminaičius. Panašu, jog jis nenorėjo laukti, kol anie mirs natūraliomis mirtimis ir siekė, kad žmona paveldėtų pagrindinius turtus. Buvo liudijusių, jog tokį planą jis buvo sugalbojęs dar iki vedybų su Liudmila. „Sėkmės džentelmeno“ plano ašis buvo abejotinos reputacijos gydytojas gydytojas Vladimiras Pančenko. Jis dar 1895-aisiais gyvendamas Paryžiujis pardavinėjo nuodus savižudžiams. Buvo įtariamas klastojęs mirties liudijimus, taip pat pornografijos gamyba.

Vasilijus Dmitrijevičius Buturlinas

Pirmą kartą gydytojas savo auką – Vasilijų Buturliną – sutiko 1908-ųjų pabaigoje, kai būsimoji auka ieškojo priešnuodžių Sankt-Peterburge siaučiančiai cholerai. Vėliau abu reguliariai susitikinėjo, o 1910-ųjų vasarį Pančenko įtikino Buturliną mišinio, vadinto sperminu, nauda ir pradėjo jam reguliariai švirkšti šio injekcijas.

Tų pačių 1908-ųjų pabaigoje su gydytoju pirmą kartą susitikio ir de Leisis – dar iki savo vestuvių su Liudmila Buturlina. Pirmo susitikimo metu gydytojas išgirdo pasiūlymą už 1 500 rublių atlikti abortą. Po kelių dienų gydytojas išgirdo tikrąjį pasiūlymą: nužudyti naujuosius giminaičius naudojant biologines priemones. Švogerio mirtis įkainota 10 tūkst. rublių, būsimo uošvio – 50 tūkstančių, o Paryžiuje gyvenančios motinos – net 500 tūkst. rublių.

Pagal de Leisio planą gydytojas turėjo švogerį nužudyti panaudodamas choleros užkratą. Liga Sankt-Peterburge buvo pasiekusi endemijos mastą, todėl Patrikas tikėjo, jog tai nesukels įtarimų ir visus įtikins, jog pirmoji auka mirė dėl natūralių priežasčių. Baimė dėl choleros plitimo paskatins greitas laidotuves, kurios ir paslėps visus įkalčius. Net kūną ekshumavus visi tik patvirtins, jog mirties priežastis – būtent cholera.

Tačiau tokio plano sėkme Pančenko suabejojo ir vietoj to pasiūlė difterijos toksiną, kurį jis gavęs iš dviejų skirtingų tyrimų laboratorijų. Ši priemonė ir buvo panaudota, tačiau jaunojo Buturlino mirtis iš karto sulaukė įtarimų.

Naujiena kriminalistikos pasaulyje

Tarp bylos kaltinamųjų buvo Jekaterina Muravjova – gydytojo Pančenko meilužė, kurią šis išlaikė Peterburge. Ji turėjo žinoti visas bylos detales, tačiau slėpė jas nuo teisėsaugos. Tyrimo metu Pančenko prisipažino, kad jaunam Buturlinui leidęs cholerinį endotoksinį (žvėrių nuodus), kurį gavo iš Kronštato bakteriologinės laboratorijos.
Pripažinęs savo kaltę gydytojas taip pat atskleidė, jog būtent Patrikas de Leisis buvo nužudymo užsakovą.Tiesa, po kelių svaičių nuo savo teiginių atsisakė.

Nužudytojo našlė Marija Zikė
Nužudytojo našlė Marija Zikė (Мария Зикке)

Pradėjusi tyrimą policija nedelsiant sulaukė ir Pančenko, ir Muravjovą, pradėjo rinkti įrodymus apie visus byloje figūravusius asmenis. Mozaika buvo įspūdinga. Įtarusis generolas, sulaukęs žinios apie sūnaus mirtį, nedelsiant pareikalavo skrodimo, tam pritarė ir mirusiojo žmona Marija Zikė (Мария Зикке), buvusi kavinių dainininkė. Netrukus policijoje apsilankė ir dar vienas asmuo, nuomavęsis butą iš ponios Muravjovos – Pančenko mylimosios. Jo liudijimu, Buturlinas buvo nužudytas.

Tyrimo pradžioje gydytojas ir jaunikis iš pradžių neigė bet kokias sąsajas su mirtimi, tačiau jie abu ir ponia Muravjova buvo sulaikyti. Po arešto gydytojas Pančenko pripažino dalyvavęs įvykdant  nusikaltimą. Nors vėliau liudijimus teisme paneigė, tačiau teismo žiuri juos pripažino patikimais. Tai unikalus dokumentas, kuriame persipynę biologija ir jausmai.

Gydytojo Pančenko prisipažinimas

Pacientus man atvesdavo draugas Rafovas, kuris veikė kaip tarpininkas, gaunantis dalį pelno. Vieną dieną jis mane ir supažindino su O’Brynu de Leisiu. Susitikome privačiame restorano kambaryje, kur, esant Rafovui, šis paprašęs atlikti neteisėtą operaciją (abortą) už 1 700 rublių. Aš sutikau. De Leisis atrodė patenkintas ir davė man 100 rublių.

Aš paprašiau jo apsilankyti mano kabinete. Buvau praktikuojantis gydytojas Šiaurės geležinkelio rajone Petrograde. Vėliau O’Brynas atskleidė,kad norėtų pakalbėti su manimi be liudininkų, su kuo aš sutikau. Jis papasakojo, kad ką tik tapo jaunikiu, o operacija, kurios jis iš tiesų norėjo, yra susijusi su švogerio pašalinimu. Už šią paslaugą jis pažadėjo sumokėti 10 tūkstančių rublių. Po to kiltų reikalas pašalinti uošvį, už ką aš gaučiau 50 tūkst. rublių. Ir pagaliau, senuko išsiskyrusi žmona turėtų iškeliauti į amžinybę. Už tai jis nepagailėtų 500 tūkst. rublių.

Klientas reikalavo ypatingo pasiruošimo ir patarė pradėti nuo jaunojo Buturlino, kuriam pasiūlė į duoną, užteptą sviestu ir lašišos ikrais, įmaišyti choleros bakterijų. Pagal jo aiškinimą, cholera nieko nenustebintų, nes šiuo metu Petrograde kaip tik kyla epidemijos banga. Toliau jis plačiau pasakojo apie choleros bakterijas ir atskleidė, jog jaunasis Buturlinas po oda leidosi anti-cholerines injekcijas.

Iki to laiko iš O‘Bryno de Leisio aš jau buvau gavęs 2 tūkst. rublių. Pagaliau jis supažindino mane su Buturlinu, pretekstu panaudojęs siūlymą steigti sanatoriją, tačiau man buvo pavesta sudominti jį konkrečiu vaistu ir įtikinti pradėti jį naudoti. Tada, vietoj vaistų, aš turėjau suleisti nuodų ar kažką kitą. Atlikęs užduotį turėjau vengti rašyti atvirą laišką ar telegramą, nes jam artimas grafas Ronikeris, kurį apkaltino žmogžudyste Varšuvoje, kaip tik ir buvo pagautas dėl telegramos.

Planas buvo sėkmingas. Aš „gydžiau“ jaunąjį Buturliną, leisdamas difterijos toksiną vietoj kito vaisto. Bakterijas aš gavau iš chemiko, kuris patikėjo mano pasakojimu, kad jų reikia eksperimantams su triušiais. Aš suleidau dvi dideles dozes į aukos šlaunį. Vėliau, sužinojau, kad jis labai serga, ir, surpantama, pasimetęs paskambinau O‘Bynui, kuris pasiuto, nes turėjo būti išsiųsta telegrama. Jis pasakė: „Jūs dabar galite priduoti ir save patį“. Po šio įvykio aplankiau jaunąjį Buturliną ir sužinojau iš jo paties, kad jis smarkiai karščiuoja ir kenčia didelius skausmus, bet niekas negerėjo. Kitas pakviestas gydytojas nenustatė priežasties.

Tada apie Buturlino mirtį perskaičiau laikraščiuose. Tai nutiko tiksliai, kada ir buvo planuota – po septynerių dienų po injekcijos. Kai perskaičiau, kad laidotuvių data bus paskelbta vėliau, aš supratau, kad prasidėjo velniava.

Tuo metu generolas Buturlinas atvykęs pareikalavo skrodimo. O‘Brynas pritarė tokiam reikalavimui, tikėdamasis, kad tyrimas bus bevaisis. Aš galvojau taip pat, kadangi tokių tyrimų metu žmogaus ryklė niekada neanalizuojama, o ir tik keli diterijos simptomai ten būtų matomi.

Vėliau gydytojas patikslino, kaip įvykdė nusikaltimą. 1910 metų gegužės 16 dieną jis aplankęs Buturliną ir suleidęs jam iš kolbos vaistą (anti-choleros serumą). Vėliau injekciją pakartojęs kitą dieną. Prieš vakarinį vizitą pas Buturliną savo kabinete sulaužė poros vaistų kolbelių kaklelius, kad niekas to nepastebėtų. Išpylęs jų pradinį turinį pripilė jas difterijos nuodais ir užkimš jas kamščiu.

Prieš pradėdamas aš išgėriau degtinės drąsai. Pas Buturliną atvykau apie aštuntą ar devintą vakare su drebančiomis kojomis ir pulsuojančiai didėjančia tamsa, temdančia mano regėjimą. Aš turėjau sulaužyti kolbelių kaklelius matant Buturlinui, todėl pirmiausia jas uždengiau nosine, kad nesusipjaustyčiau pirštų. Dėl to jis negalėjo pastebėti, kad kakleliai šįkart jau buvo nulaužti. Suleidau dvi injekcijas. Kiekvienoje kolboje buvo apie du kubinius centimetrus, tačiau difterijos nuodai nebuvo išbandyti žmonėms, todėl suleidau po kolbelę į kiekvieną koją, kad galėčiau būčiau užtikrintas dėl mirtino poveikio. Smarkiai bijojau, kad Buturlinas gali atspėti mano būseną. Susiėmęs ir valdydamas savo drebantį balsą aš paklausiau, ar jam skaudėjo. Jis atsakė: „Visai ne“. Išėjau namo ir išmečiau kolbeles į gatvę. Visą naktį negalėjau užmigti, nes mane siaubingai graužė sąžinė.

Pagal Seth Carus, „The Illicit Use of Biological Agents Since 1900“

Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad Pančenko įsigijo ir difterijos toksino, ir choleros endotoksino. Daktaras Heinrich, medicinos laboratorijos direktoriaus padėjėjas, paliudijo, kad Pančenko prašęs choleros endotoksino ir gavęs dvi kolbeles. Jis grįžęs po kelių mėnesių ir paprašė dar, kadangi sakęs, jog išnaudojo pirmąją partiją eksperimentuodamas su jūrų kiaulytėmis. Pančenko teisme pripažino, kad įsigijo choleros endotoksino, tačiau neigė, kad pardavė jį O’Brynui už 25 rublius. Medžiaga, panašu, jau buvo ruošiama generolo Buturlino nužudymui.

Po to Pančenko atvyko pas mikrobiologą profesorių Zabolotnyj, kuris gydytojui pardavė mažą kiekį difterijos toksino, kurį Pančenko žadėjo naudoti savo vykdomiems nervų sistemos tyrimams. Profesorius paliudijo, kad vėliau sužinojo, kad toksinas nėra virulentiškas, tačiau apie tai niekada nepranešė Pančenko. Išpildęs Pančenko prašymą Zabolotnyj pasiūlė, kad šis kreiptųsi į Eksperimentinės medicinos instituctą, kur galėtų gauti didesnius toksino kiekius. Šio instituto chemikas profesorius Zdrejkovski teisme patvirtino davęs vieną ar dvi kolbeles su difterijos toksinu, iš kurių kiekvienoje buvo 30 ar 40 kubinių centimetrų.

Viskas dėl aklos meilės?

Teismas kaltais kapitono Vasilijaus Buturlino nužudymu pripažino ir Patriką de Leisį, ir gydytoją Vladimirą Pančenko. De Leisiui skirta katorga, o gydytojui – 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Pančenko meilužė Jekaterina Muravjova liko išteisinta, nors būtent jos rolė skatino gydytoją nusikalsti savo priesaikai.

Kaip savo laiškuose rašė gydytojas Pančenko, visus savo blogus darbus jis daręs tik todėl, kad jo mylimoji nuolatos reikalaudavo vis daugiau pinigų, kuriuos jis uždirbdavęs savo neteisėta veikla. Tragikomiška, tačiau meilužė iš jo atvirai tyčiodavosi, leisdavo miegoti tik šalia savo lovos, o prasidėjus policijos tyrimui išvis nutraukė santykius.

Žinutė 1913 m. kovo 6 d. „The Oamaru Mail“ laikraštyje, kurioje pasakojama apie Liudmilos bylą dėl palikimo prieš motinos antrąjį vyrą Manuelį Lizardi

Pasibaigus bylai apkalbos palengva nurimo, tačiau šeimos turto dalybos toliau tęsėsi. 1913 metais jau Liudmila Buturlina padavė į teismą savo patėvį de Lizardį, kuris, jog teigimu, po motinos mirties į banko sąskaitą pervedė tik dalį jai priklausančio palikimo. Nagrinėjant bylą Liudmila viešai teigė, jog ji ir toliau tiki, kad Patrikas iš tiesų yra nekaltas dėl brolio Vasilijaus nužudymo.

Taip baigėsi viena garsesnių bylų carinio Vilniaus istorijoje. Liudmila Buturlina Buivydiškių dvare gyveno iki pat 1940-ųjų, kai visą turtą perėmė sovietų valdžia.

Žurnalas „Огонёк“ apie teismo procesą

Žinutė apie bylą ir ekshumaciją 1910 m. žurnale „Огонёк“ (Nr.22, psl. 15)
1911 m. Nr.4, psl. 18
1911 m. Nr.4, psl. 18
1911_nr4_p19
1911 m. Nr.4, psl. 19
1911 m. Nr.5, psl. 12
1911 m. Nr.5, psl. 12
1911 m. Nr.6, psl. 15
1911 m. Nr.6, psl. 15

Komentarai žiniasklaidoje apie savivaldybių tarybų ir merų rinkimus

Pasibaigę rinkimai į vietos savivaldybių tarybas ir merus buvo aktyvūs tiek ir įvairių analizių bei tyrimų frontuose, tiek ir komentuojant situaciją žiniasklaidoje. Šiame įraše – iš skirtingų žiniasklaidos priemonių surinktos pagrindinės temos ir viešai dėliotos mintys.

Agitacijos perlai

Artėjant I rinkimų turui pasipylė įvairių „namudinių“ komunikacijos pavyzdžių, kuriuos ir panagrinėjo Asta Narmontienė vasario 22 d. reportaže „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „24/7“ (reportažas naujienų portale). Mano komentaro pagrindinės mintys:

  • Merų varžybas leido atsiskleisti įvairesnei politikų komunikacijai.
  • Konkuruoja ne sąrašai, o atskiri žmonės su savo privalumais ir trūkumais.
  • Viešoje erdvėje daugiau emocijų, yra drąsos elgtis netradiciškai, nesiorientuoti į „vidutinį“ rinkėją.

2015.02.22_LRytoTV_24-7

Politikų komunikacijos virtualioje erdvėje kontrolės iššūkiai

Vasario 23 d. LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ Madona Lučkaitė nagrinėjo naują reiškinį, kai dalis rinkėjų Alytaus rajone masiškai keitė savo gyvenamąją vietą ir dėl to galėjo balsuoti kitoje rinkimų apylinkėje/apygardoje.

Laidos garso įrašas paskelbtas LRT mediatekoje, savo komentare (apytiksliai nuo 17:45) akcentavau:

  • Komunikacija persikelia į virtualią erdvę – internetą, socialinius tinklus. Kyla klausimas, kaip ta veikla stebima ir ar efektyviai užkardomi pažeidimai.
  • Dėl tiesioginių merų rinkimų ir piliečių, ir dalyvių dėmesys didėja, erdvė veiklai didesnė, nes galimybė nagrinėti daugybę vietos istorijų, ginčų, situacijų.
  • Sisteminė rinkimų problema – administracinių resursų naudojimas savivaldybėse, kur dominuoja 1-2 politinės jėgos.
  • ~13 tūkst. rinkėjų pakeitė gyvenamąją vietą. Poveikis bus matyti po rinkimų rezultatų. Neatmestina ir statistikos įtaka – rinkėjų mobilumas didelis, vien emigrantų skaičiai yra tūkstantiniai. Visgi, džiugu, jog pastebėta ir bus įdėmiai stebima.
  • Jaunimo (Baltųjų pirštinių) iniciatyvos – bene vienintelė viltis, jog bus aktyviai stebimi pažeidimai ir fiksuojami. Jokių sisteminių pokyčių po 2012 metų skandalų nėra įvykę.
  • 90 tūkst. rinkėjų balsuos namuose – viena vertus, ir anksčiau buvo daug pranešimų apie piktnaudžiavimus („balsuok taip arba malkų neatvešim“), kita vertus – didėjimas teigimaas, nes žmonės nori pareikšti savo nuomonę.

Įžvalgos po I turo rezultatų

Ginas Dabašinskas kovo 2 dieną pakvietė pasidalinti mintimis „Laisvosios bangos“ eteryje (laidoje „Prospektas“, visos laidos įrašai) apie I turo rezultatus. Pirmoje dalyje apytiksliai nuo 26:00 savo mintimis pasidalinti ir savo mintimis:

  • Lietuvos rinkėjai keičiais – pagaliau laimi protingesni kandidatai, mažėja violetinių balsų ar užsienio projektų (Darbo partija ir panašių)
  • Liberalų sėkmės pagrindas – sugebėjimas surankioti išsibarščiusius LiCS ir kitų liberalų balsus
  • Konservatorių balsų likimas neaiškus, nes dalis nepartiniams, dalis puteikiams (talibanas/violetiniai), o dalis (kaip ViIlniuje) vidinės partijos rietenos/klaidos
  • Matijošaičio sėkmės pagrindas – oponentus užgožusi komunikacija. Įtarimai dėl „Viči grupės“ dalyvavimo masto, naudotų priemonių adekvatumo ir lėšų
  • Alytuje socialdemokratų fiasko (skandalų poveikis?), kai vietoj tradicinių ~20-25 proc. balsų partija gavo tik ~12-13 proc.
  • Tuo metu bendras socdemų rezultatas – geras. Suminis balsų skaičius auga nepaisant sunkokos padėties. Nuosekliai dirba ir LLRA, ir Karbauskis su LŽVS.

Kovo 5 dieną jau Aurimas Perednis „Žinių radijo“ „Aktualiojoje valandoje“ (laidos įrašas, temos pradžia apie 27:30) nagrinėjo, kokia situacija renkant merą didžiausiuose miestuose. Laidos pranešime vėliau buvau cituota mano prognozė dėl kovos Vilniauje:

„Jeigu Remigijus Šimašius nepadarys žioplų klaidų, jis be didesnio vargo laimės antrą turą. Situacija man kažkuo labai primena prezidento rinkimų antrą turą, kai Grybauskaitė turėjo labai panašią procentinę padėtį prieš antrą kandidatą“, – laidoje „Aktualioji valanda“ ketvirtadienį kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius.

Kiti pastebėjimai:

  • Vilniuje svarbūs III, IV kandidatų balsai – Valdemaro Tomaševskio balsai Artūrui Zuokui padėtų atgaivinti intrigą, tačiau pirmasis demonstratyviai šalinasi.
  • Lieka Mykolas Majauskas, violetinis Naglis Puteikis, Petras Gražulis, iš kurių tik paskutinis artimesnis Artūrui Zuokui.
  • Tarp rinkimų pavojai Remigijui Šimašiui keltų:
    • Skeletai iš spintos;
    • Ėjimas į konfliktą su Artūru Zuoku – nėra tikslo atsikovoti AZ rinkėjus, lengviau pasiimti Mykolo Majausko balsus. Kariauti verta, kai esi II ar III;
    • Jeigu I turo rinkėjai patikėtų „jau laimėję“ ir neateitų į II turą.
  • Artūro Zuoko taktika turi būti priešinga – konflikto formavimas, vedimas iš pusiausvyros tiek Remigijaus Šimašiaus, tiek jo rinkėjų
  • Visgi, Artūros Zuoko galimybės menkos (max 10 proc.) – reikia užliūliuoti bent 1/3 Remigijaus rinkėjų

Komentarai apie II turo rezultatus

Pasibaigus antrajam rinkimų turui su Mariumi Eidukoniu iš karto pakalbėjome specialioje „Laisvosios bangos“ laidoje, skirtoje rinkimams (laidos įrašai).

Pirmoje dalyje (nuo 11:30) išsakiau mintis apie II turo rinkimų kampanijos turinį ir formą:

  • Baltųjų pirštinių pranešimai rodo, kad kartojasi pažeidimų būdai, problemos nesprendžiami, esminių pasiekietimų VRK darbe nuo 2012 nėra, neidbra kaip analitinis smegenų centras.
  • Dėl persiregistravusių rinkėjų reikia išsamios duomenų analizės, tačiau pavojus rimtas – net keli šimtai balsų dažnai lemia esminę įtaką rezultatams.
  • Pagaliau rinkimų kampanija primena normalią poltinę komunikaciją – normal politikų konkurencija
  • Esminių etikos pažeidimų nebuvo – tik arši kieta politikų diskusija. Ji galima ir reikainga, nes taip įtraukiama didelė visuomenės dalis
  • Žiniasklaidą sudomino ir įtraukė merų rinkimas kaip savotiškas Miss Miestas konkursas
  • Liberalų sėkmės pagrindas – pagaliau padori alternatyva rinktis. Iki šiol alternatyvų Artūrui Zuokui nebuvo. Liberalai surinko LiCS, NS, subirėjusios DP balsus. Ir jie nėra išskaidyti kaip, pavyzdžiui, kairėje. Liberaliam rinkėjui rinktis lengva.
  • Kaune – įtarimai dėl didžiulio lėšų srauto, kuriuo finansuota pažeidžiant taisykles. O dar netiesioginė reklama („Viči“ krabų lazdelės su 40 proc. nuolaidai, pranešimai verslo konferencijose)
  • Klaipėdoje iššūkis liberalams – rusų sąjunga kaip koalicinis partneris
  • šie rinkimai – liberalų triumfas / kodėl ? liberalai pagaliau tapo partija, kuri

Ar turės galimybių Artūras Zuokas 2019 metų LRP rinkimuose?

Birutė Žemaitytė kovo 25 d. nagrinėjo klausimą, kokie Artūro Zuoko ir kitų kandidatų šansai 2019 metų LRP rinkimuose balsas.lt/TV3 straipsnyje „Jei neturi pakankamai pinigų – į prezidento rinkimus net nelįsk“. Mano pastebėjimai:

L. Ulevičius: jei neturi pakankamo biudžeto, į rinkimus geriau net nelįsti

Anot ryšių su visuomene specialisto Liutauro Ulevičiaus, norint laimėti prezidento rinkimus, „jokio dviračio išradinėti nereikia“, nes pagrindiniai metodai Lietuvoje jau matyti ir girdėti.

„Jeigu mes prisiminsime dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą iki pirmųjų jos laimėtų prezidento rinkimų arba Rolando Pakso epopėją po jo premjeravimo, pirmas dalykas, kuris krinta į akis – žmogus, norintis sulaukti didelės visuomenės dalies palaikymo ir užimti aukščiausią postą valstybėje, turi būti visiems vienaip ar kitaip matytas. Jis turi imtis stumti ir palaikyti labai didelei valstybės piliečių masei reikšmingas idėjas“, – sakė jis, primindamas, kad dalyvaudami prezidento rinkimuose D. Grybauskaitė visiems buvo žinoma kaip eurokomisarė, o R. Paksas – premjeras.

Tačiau tai, kad siekiantis aukščiausio posto žmogus yra žinimas visuomenei, visai nereiškia, kad žmonės per rinkimus už jį balsuos, pridūrė ryšių su visuomene specialistas. Dar reikia įtikinti visuomenę, kad reikia balsuoti už tave, o ne konkurentą.

„Reikia turėti idėjų arba vertybių, dėl kurių kovoji – tokių, kurios galėtų pritraukti arba sudominti didelę dalį Lietuvos žmonių. D. Grybauskaitės atveju priežastis už ją balsuoti buvo tai, kad ji nepriklausoma, turi savo poziciją, nenuolaidžiauja, nuosekliai, ilgai dirba Lietuvai – ji buvo matoma kaip Lietuvos atstovė, Lietuvos interesų gynėja. R. Pakso situacija buvo kotokia – tai buvo konflikto eskalavimas, dviejų Lietuvų išryškinimas, užmirštos ar prarastos Lietuvos gynėjo pozicija. Tai buvo siekimas gauti protesto balsus ne tik tradicine, bet ir plačiąja prasme – prieš susiklosčiusią situaciją valstybėje“, – aiškina jis.

Ne mažiau svarbu, pasak L. Ulevičiaus, pateikti rinkėjams argumentus, kodėl jie turėtų norėti, kad būtent šis kandidatas laimėtų.

„Reikia įtikinti, kad tavo idėjos, tavo siekiai atitinka didelės visuomenės dalies interesus. Bet viskas prasideda nuo rinkėjų lūkesčių nagrinėjimo – ko jie iš tiesų nori, kokie argumentai juos įtikina. Ar juos įtikina pažadai, ar kokie nors loginiai argumentai, ar emocijos. Po to prasideda savo tikslų ir uždavinių aiškinimas potencialių rinkėjų grupei. Pavyzdžiui, turime pensininkų grupę, kuriai reikia ką nors pažadėti. Kandidatas sugalvoja, kokį pažadą tai grupei galėtų pateikti, o tada galvoja, kaip pasiekti tą pensininkų grupę – ar rengti susitikimus kiekviename kaimelyje, ar ryškias, gyvas akcijas, kurios atkreips žiniasklaidos dėmesį, pavyzdžiui, sutraiškyti automobilį Gedimino prospekte“, – tęsia pašnekovas.

Kita vertus, pastebi L. Ulevičius, „galima turėti labai gerą idėją, bet jei apie ją niekas nesužinos, tai bus tuščias reikalas. Ir atvirkščiai – jei pamatys, bet supras, kad garsiai skambinam, bet nieko gero nepadarom – taip pat bus neefektyvu“.

Nemažai priklauso ir nuo to, su kokiais konkurentais teks susiremti. „Gali būti padaręs visus „namų darbus“, bet jei konkurentai bus stipresni arba pradinės jų pozicijos bus geresnės, vis tiek nelaimėsi“, – pastebi ryšių su visuomene specialistas. Anot jo, deklaravusio siekį 2019 metais laimėti prezidento rinkimus A. Zuoko viena iš užduočių – ne tik įtikinti potencialius savo rinkėjus, kad jis yra jų kandidatas, bet ir įtikinti potencialius konkurentų rinkėjus, kad jų „tikėjimas yra klaidingas“. Tai, sako L. Ulevičius, jau paskutinė kovos fazė, kai vyksta ne tik darbas su savais rinkėjais, bet dar aktyvesnis – su priešininkų rinkėjais.

Negatyvi komunikacija – ne visagalė

Jau per pastaruosius rinkimus į savivaldybių tarybas gana aktyviai buvo naudojama „negatyvi komunikacija“, pastebi L. Ulevičius, primindamas, kad kadenciją baigiantis Kauno meras Andrius Kupčinskas bandė atskleisti Visvaldo Matijošaičio, o A. Zuokas Vilniuje – Remigijaus Šimašiaus minusus. Tačiau naudojant „negatyvios komunikacijos“ metodus reikia neperlenkti lazdos, nes rinkėjai gali balsuoti už tuos, kurie skriaudžiami. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į tai, kaip kiekvienos partijos elektoratas reaguoja į neetišką konkurentų kritiką ir skaičiuoti, „kiek aštresnis pasisakymas nupjaus priešininko rinkėjų ir kiek savų rinkėjų“, pastebi jis.

L. Ulevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV prezidento B. Obamos rinkimų štabas analizavo net tai, kaip į informaciją, pavyzdžiui, į kandidato nuotrauką su mažu vaiku, reaguos skirtingo amžiaus moterų auditorija. „Iš pradžių atliekami sociologiniai tyrimai, kas nutiktų tam tikru atveju, ir tik tada, jei prognozuojamas teigiamas rezultatas, imamasi įgyvendinti vieną ar kitą priemonę“, – aiškina jis.

Į klausimą, ar daug potencialių kandidatų į aukščiausius postus Lietuvoje turi galimybę naudoti itin brangiai kainuojančias rinkimų kampanijos priemones, L. Ulevičius atsako: „Jeigu neturi pakankamo biudžeto, apskritai neverta lįsti į rinkimų kampaniją“.

Socialinių tinklų įtaka politikų komunikacijai

Šiauliuose kandidatai gana aktyviai kovėsi virtualioje erdvėje, todėl Asta Volkovaitė kovo 16 d. straipsnyje „Šiauliai plius – Ar socialiniai tinklai gali padėti laimėti rinkimus?“ apžvelgė visų kandidatų „Facebook“ profilius ir paprašė mano komentaro:

Ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius susipažino su visų kandidatų į miesto merus „Facebook“ paskyromis. Jo prašėme įvertinti politikų „Veidaknyges“ ir kiek naudos gali duoti tikslinga veikla socialiniuose tinkluose.

Ar socialiniai tinklai tikrai gali padėti laimėti rinkimus?

Socialiniai tinklai gali padėti tik tuo atveju, jeigu konkurencija tarp kandidatų labai aktyvi ir gali lemti net kelios dešimtys balsų. „Facebook“ vartotojai labai greitai pastebi manipuliacijas ir netikrus vartotojus, todėl „paukštuko“ uždėjimo čia neužtenka – reikia dirbti nuosekliai ir ilgai. Kita vertus, „Facebook“ atveju labai tolimas kelias nuo „Patinka“ („Like“) iki biuletenio balsadėžėje. Ką jau sakyti, jog šios visuomenės grupės aktyvumas gana menkas – labiau išsilavinę, miestuose gyvenantys turtingesni gyventojai dažniau yra pasyvesni, nei emocijomis balsuojantys mažesnio išsilavinimo ir vyresnio amžiaus rinkėjai.

Gal, vis dėlto, per tam tikrą laikotarpį įmanoma pasiekti aukštų rezultatų?

Socialinių tinklų atveju rezultatai galimi tik dėl ilgalaikio įdirbio – stipriu spurtu nieko internete neapgausi. Todėl ir rezultatai įmanomi tik palaikant ilgalaikius ryšius. O tokie galimi tik su aktyviais „Facebook“ vartotojais, kurių: a) nėra daug; b) jie dažnai turi stiprias politines pažiūras, kurių lengvai nepakeisite.

Trumai apie kiekvieną kandidatą

Apie Vaidą Bacį. Įrašas ne viešas, tik draugams, turinys atpasakojantis, neįtraukiantis.
Apie Mykolą Deikų. Skirtingi įrašai, kurie apie gana skirtingas sritis – bandoma patraukti skirtingus žmones, tačiau per didelę sklaidą neaišku, ar tie pastebėję „užsikabins“ ilgam.
Apie Danguolę Martinkienę. Spėčiau, kad jos paskyrą administruoja partijos darbuotojai, o ne ji pati – formalus renginių ir įvykių srautas, o ne gyvas „Facebook“ dalyvis.
Apie Daivą Matonienę. „Aš – mano darbas“. To tikrai nepakaks bent kiek platesnio akiračio rinkėjui.
Apie Tomą Petreikį. „Cukrumi“ perkrauti tekstai – nenatūralūs, kaip neįtikina ir studijų plakatai.
Apie Valerijų Simulik. Kaip ir D. Martinkienės atveju – srautas įvykių, o ne gyvas žmogus.
Apie Vidmantą šimkų. Atsitiktinis lankytojas, o ne gyvas vartotojas.
Apie Andrių Šedžių. Bene normaliausias profilis – tikras, be svyravimų į dirbtinį „saldumą“ ar formalų „buvau-dariau-pažiūrėkite“.
Apie Justiną Sartauską. Tuštuma, kažkas sukūrė ir pamiršo.
Apie Artūrą Visocką. Natūralios autoriaus mintys, tačiau kartu atskleidžiančios keistoką požiūrį į pasaulį.

Dažniausios politikų komunikacijos klaidos

Vilniaus miesto koalicijos sutarties pasirašymo stalas paskatino Birutę Žemaitytę panagrinėti, kokios dažniausios politikų komunikacijos klaidos ir balandžio 6 d. pasirodė balsas.lt/TV3 straipsnis „Pižamai Seimo salėje ne vieta, o kalbėti politikai turi trumpai ir aiškiai“. Mano bandymai apibendrinti itin platų problemų ratą:

„Šaršalas“ gali prasidėti ir dėl dviprasmiškų žodžių

Naujosios Vilniaus koalicijos lyderius socialiniuose tinkluose per dantį patraukęs viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius teigia, kad pagrindinės politikų klaidos susijusios su tuo, jog pastarieji arba sąmoningai, arba iš nepatyrimo, nepataiko, ir tai, ką norėtų pasakyti vienai žmonių grupei, pasako kitai.

„Pavyzdžiui, jis nori ką nors pasakyti pensininkams, bet tai išgirsta jaunimas. Tai dažniausiai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda gal būt dėl nepatyrimo, o gal būt dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Bet ši maža bėda vėliau gali tapti didele. Svarbus yra kalbėjimo būdas, žodžiai mintys, nes vieni klausytojai juos gali suprasti vienaip, o kiti visai kitaip. Su jaunimu reikia kalbėti lanksčiai, juokaujant, o pensininkams reikėtų solidžios, ramios kalbos“, – aiškina jis. Pasak L. Ulevičiaus, jei politikai suklysta vertindami, kas klausosi jų sakomų žodžių, jie gali patekti į labai keblią situaciją: „Pavyzdžiui, politikas sako, kad labiau rūpinsis pensininkais, bet tai išgirdę kiti žmonės gali suprasti, kad jais mažiau rūpinsis – dirbančiaisiais, jaunimu“.

„Kai politikai ką nors parašo socialiniuose tinkluose, žmonės tai interpretuoja remdamiesi savo supratimu, savo vertybėmis. Pavyzdžiui, kai neseniai Rasa Juknevičienė, oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, padarė dviprasmišką įrašą, minčių kilo įvairių. Vieniems tai asocijavosi su agresija, religinių jausmų įžeidimu. Kiti tiesiog pastebėjo, kad žmogus religingas, bet jiems tas pats, jis krikščionis ar musulmonas. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad dėl vieno sakinio galima prisivirti košės: dėl to prasidėjo „šaršalas“ ir R. Juknevičienė turėjo atsiprašinėti“, – neseną istoriją primena viešųjų ryšių specialistas.

L. Ulevičius pastebi, kad yra klaidų, kurios būdingos menkesnės patirties naudojantis viešąja komunikacija turintiems provincijos politikams. „Tradiciniams, labiau matomiems politikams tai nelabai būdinga, bet pavyzdžiui, mažesnių rajonų vadovai yra įpratę bendrauti su ribotu žiniasklaidos atstovų skaičiumi, ir kai jie patenka į nacionalinį lygmenį, dažnai prasideda klaidos. Pavyzdžiu galėtų būti Alytaus istorija, kai kilo buvusio miesto mero konfliktas su buvusia teatro vadove. Pats meras prisivirė sau košės, nes neadekvačiai reagavo į situaciją – bandė teisintis, kai to visai nereikėjo, o jo paaiškinimai kėlė dar daugiau klausimų, negu buvo prieš tai“, – pastebi pašnekovas.

Pabrėžęs, kad šiuo atveju buvo praleista proga patylėti, jis tęsia: „Noras pasipasakoti, noras, kad tave išgirstų, noras „išlaikyti savo veidą“ dažnai pakiša koją, nes tada žmogus dėl nepatyrimo šneka per daug, per atvirai, o kai situacija yra konfliktinė, aplinka kai kuriuos dalykai vertina atsargiau arba griežčiau. Tai dažnai žmonių, kurie neturi bendravimo su žiniasklaida įgūdžių ir kompetencijų, klaida. O jei dar pradeda aiškinti žiniasklaidai, ką jie turi rašyti, o ko nerašyti – atsiskleidžia suvokimo lygis ir veikimo būdas“.

Trečia klaidų grupė ir sisteminė bėda, būdinga daugeliui Lietuvos politikų, sako L. Ulevičius, – nenuoseklumas. „Kai mes galime internete patikrinti kiekvieną politiko teiginį – ką jis sakė prieš metus, 5 ar 10 metų – keičiantys poziciją ar mėgstantys daug žadėti politikai patenka į tam tikrus spąstus. Pavyzdžiu galėtų būti dabartinio premjero (Algirdo Butkevičiaus – red. past.) pomėgis kurti darbo grupes ir tai, kad iš ryto jo nuomonė buvo vienokia, po pietų kitokia, o rytojaus dieną – dar kitokia. Nenuoseklumas kyla dėl to, kad politikas bando kažką pakomentuoti, o paskui, matyt, pasitaręs su specialistais, supranta, kad yra kitaip, ir bando aiškinti, „išlyginti“ savo poziciją. Tos nuomonės kartais akivaizdžiai „kertasi“, jei tas pats asmuo vieną kartą sako „palaikau“, o kitą kartą „prieštarauju“.

Jam taip pat užkliūna kita su nuoseklumo stoka susijusi bėda: kai politikai neturi savo veiklos zonos arba jas labai dažnai kaitalioja, jie turi mažesnes galimybes ilguoju laikotarpiu susikurti gyventojų palaikymo grupę. „Jeigu politikai nuo karjeros pradžios dirbtų konkrečiomis kryptimis, tarkime, pensijos, automobiliai, atliekų tvarkymas, – per ilgą laiką įgytų žinių, kompetencijų, be to klausytojai jį geriau atpažintų – žinotų, kad šitas žmogus yra tos srities žinovas. Bet Lietuvoje įprasta „mėtytis“ – šokinėti nuo vienos populiarios temos prie kitos. Tačiau jei mes bandysime taip šokinėti, piliečių akyse atrodysime lyg banglentininkai, o ne nuoseklūs, konkrečia sritimi besidomintys žinovai. Bet kai esi visų galų meistras nesi nė vienos srities žinovas“, – pabrėžia viešųjų ryšių specialistas.

Tokias klaidas, apie kurias rašė socialiniuose tinkluose, L. Ulevičius vadina komunikacinės higienos stoka. „Tai komunikacinės higienos, įgūdžių dalykai. Politikams, kurie rečiau bendrauja su nacionaline žiniasklaida ar pasitelkia specialistus, kurie turi mažiau patirties sudėtingose situacijose, atsitinka daug mažų problemų. Mano paminėta stalo klaida spaudos konferencijoje rodo, kad jų patarėjai turi mažiau patirties ir kai bando ką nors daryti, gaunasi šleivai“, – sakė jis.

Viešųjų ryšių specialistas pastebi, kad politikai ne tik nemoka kalbėti, bet daro ir neverbalinės komunikacijos klaidų. „Dažnai galima kritiškai įvertinti tiek vaizdą, tiek kalbos manierą“, – sako jis.

„Kliurkų“, kaip nereikėtų daryti, L. Ulevičius sako pastebintis nemažai. „Ypač dabar, kai yra socialiniai tinklai, elektroninė komunikacija, tai labai greitai pamatoma. Jei kurio nors rajono meras ką nors padarė, bet užfiksavo tik vietinė žiniasklaida, gal tai plačiau ir nepasklis, bet interneto laikais kiekviena labiau matoma klaida iš karto tampa visuotinių diskusijų objektu“, – apibendrino jis.

„Ekonomika.lt“ apie „Maxima“ komunikaciją krizės metu

ekonomika-lt-nr-137-46037Savaitraščio „Ekonomika.lt“ žurnalistai Giedrė Sankauskaitė ir Karolis Birgilas kalbino „VP grupės“ valdybos narį Igną Staškevičių, rinkodaros specialistą Rytį Buračą, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomąjį direktorių Lauryną Vilimą ir mane. Gruodžio 9 dieną pasirodžiusiame leidinio 137-ame numeryje publikuotame tekste „Krizės retorika „Maxima“ stiliumi“ tilpo net keletas mano minčių:

Prieš kelerius metus Vilniaus centre žiemą nuo šalčio trūko vamzdis. Be šildymo liko daugiau kaip šimtas namų. „Vilniaus energija“ jau po kelių valandų dalijo nukentėjusiesiems elektrinius šildytuvus, buvo siūloma nemokamai įsikurti viešbučiuose.
„Puikus pavyzdys, ką įmonė turi daryti, kad nukentėjusieji neįsižeistų arba matytų, jog bendrovė supranta padėties rimtumą [..]

L. Ulevičius negailėjo kritikos „Maximai“, mat, įgriuvus stogui, krizės valdymo grupė su „VP grupės“ valdybos nariu Ignu Staškevičiumi priešakyje buvo sukurta tik praėjus savaitei po nelaimės. [..]

Taip pat, pasak viešųjų ryšių specialisto L. Ulevičiaus, nebuvo galima nepastebėti miglotos įmonės pozicijos, kai jos pačios atstovai pateikė skirtingas versijas. „Maxima“ iš karto, įgriuvus stogui, nesuvaldė savo kalbėtojų. Jie viešajai erdvei perteikė skirtingą požiūrį į situaciją“, – kalbėjo L. Ulevičius.
Pasak jo, skirtingai perteikta istorija lėmė neigiamą visuomenės reakciją į prekybos tinklo veiksmus. L. Ulevičius teigia, kad būtent komunikacijos klaidos, tik įvykus nelaimei, lemia, sunkiau atitaisomus padarinius ilgesnėje perspektyvoje. [..]

„Atsirado aiški nuostata prieš prekės ženklą. Jeigu rinkėjai gali rinktis, jie rinksis kitą prekės ženklą, – kalbėjo L. Ulevičius. – Vis dėlto, laikas gydo visas žaizdas.“ Pasak viešųjų ryšių specialisto, šiuo metu bendrovei svarbu rasti tiesioginį ryšį su savo klientais, t. y. kalbėti su nukentėjusiaisiais, tinklo lankytojais. [..]

Neteko girdėti pagrindinio akcininko Nerijaus Numavičiaus pozicijos. Skaidrumo trūkumas – dar vienas faktorius, kuris nėra tinkamas į masinį vartotoją orientuotai bendrovei. [..]