Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: tinklaraščiai & teisė (Page 2 of 15)

Tinklaraščiai jau yra realybės dalis. Teisė priversta vytis ir čia galima rasti kai kuriuos pėdsakus

Pro Bono: naudokitės manimi

2014.08.26 / / 0 Comments

#IceBucketChallenge paskatino dar kartą peržiūrėti, ką darau kiekvieną dieną – kam galėčiau padėti, kur daugiausia naudos galėčiau suteikti, kaip lengviau būtų susisiekti su reikalingais asmenimis. Būtent jausmas, jog kai kada tas paskutinis pažinties trūkumo slenkstis ir yra didžiausia kliūtis, paskatino užrašyti šią mažą deklaraciją.

Per savo 12+ metų patirtį ryšių su visuomene rinkoje, dar ilgesnę akademinę karjerą žiniasklaidos/teisės/interneto sandūroje, iniciatyvas viešosios politikos (kovos prieš korupciją, rinkimų organizavimo) srityse esu daugybę dalykų daręs nesitikėdamas jokio užmokesčio: nuo mokymų, seminarų iki paprastų laiškų ar pranešimų žiniasklaidai, nuo paskaitų studentams iki ieškinių teismams, nuo akcijų organizavimo iki atstovavimo valstybinėse įstaigose ar tarptautinėse institucijose.

Šiuo įrašu viešai pasižadu – ir toliau neatlygintinai dalinsiuosi savo žiniomis bei patirtimi, padėsiu sprendžiant sudėtingus ir primityviai paprastus uždavinius. Praktika rodo, jog be didesnių sunkumų tam galiu skirti iki 10% savo laiko.

Žinoma, pažadas skirtas toms veikloms, kurių tikslas yra nauda visuomenei. Dažniausiai praktikoje tai reiškia sąsajas su švietimu, viešųjų interesų atstovavimu ir gynyba, pagalba visuomenės diskriminuojamoms grupėms ir pan.

Manote, jog siekiate panašių tikslų? Manote, jog mano pagalba būtų naudinga? Skambinkite +370 (686) 08820 arba rašykite liutauras@ulevicius.lt.

„Veidas“ apie tinklaraščius ir jų kaitą

2013.01.30 / / 2 Comments

Veidas_20130128_57-59pSausio pradžioje Egidijus Jurgelionis pateikė keletą klausimų, kurie susiję su Lietuvos tinklaraščių padėtimi šiandien ir kryptimi, kur visi jie juda. Sausio 28 d. savaitraščio „Veidas“ numerio 57-59 puslapiuose atsidūręs straipsnis visai vertas dėmesio. Suprantama, iš visų mano atsakymų tilpo vos viena mintis, todėl čia įdedu pilną atsakymų versiją.

Neseni įvykiai (žurnalisto ir tinklaraštininko A. Račo paskelbimas neetišku dėl tinklaraštyje paskelbtos publikacijos) jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje kelia klausimus, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Pagal VIP apibrėžimą VIĮ tinklaraštis lyg ir turėtų būti VIP priemonė, EVIP apibrėžime tinkaraščiai atskiriami nuo VIP. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kad kažkas būtų VIPe, pakanka dviejų požymių – per tą priemonę vyksta informacijos sklaida („skleidžiama informacija“) ir tam procesui nėra ribojimų (t.y. prieiga atvira, „viešai“). Jeigu bet kas, atsidaręs ir suvedęs adresą interneto naršyklėje, gali matyti asmens X įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis (techniškai tariant, tuo kartu dinamiškai suformuotas programinis kodas, kurį naršyklė paverčia grafiniu vaizdu) ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje – jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP.

EVIP samprata naudojama pasenusiame teisės akte, kuris po Kavkazcenter bylos Konstituciniame teisme turėjo būti peržiūrėtas, bet kol kas yra tiesiog pamirštas. VIĮ naudoja neutralesnę IVIP sąvoką, kuri lankstesnė naujų formų priemonėms.

EVIP apibrėžime sakoma, kad EVIP nelaikomi asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Lietuviškos blogosferos pradžioje nemažai autorių tikrai rašė apie save, laisvalaikį ir pan. Tačiau šiomis dienomis skaitomiausi tinklaraščiai keičia stilistiką – tinklaraštininkai rašo apie politiką (racas.lt), rinkodarą (dansu.lt), ekonomiką, IT. Ar tokiu atveju įstatymas nėra senstelėjęs, nes atrodo, jog dabartiniai tinklaraščiai „išlipo“ iš asmenų privatūs interneto tinklalapiai sąvokos ir jau tarsi pateikia kitokią informaciją, nei apibrėžiama nutarime?

LRV nutarime, kuriame ir naudojama EVIP sąvoka, padaryta išimtis dėl privačių interneto tinklalapių yra atgyvena, atėjusi iš 2003 metų, kai net 2000-ųjų ES e-komercijos direktyva visiems atrodė fantastiškas „kažkur veikiantis“ teisės aktas. Ją reikėtų ignoruoti, o remtis IVIP sąvoka, kuri turi tiesioginį atitikmenį ES teisės aktuose „information society media“.

Tinklaraštininkas ir žurnalistas. VIĮ teigia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tinklaraštininkai, atrodytų, neišsitenka šio apibrėžimo rėmuose. Ar tinklaraštininko statusas gali būti prilyginamas žurnalisto statusui? Kada tinklaraštininkas tampa žurnalistu?

Atsakymas suformuluotas LVAT byloje, kur teismas pasisakė, kad lemiančios šiuo atveju yra aplinkybės, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. T.y. svarbūs trys požymiai ir jų atlikimas profesionaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju tai būtų sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes (t.y. net ir atskiro tinklaraščio ar soc.tinklo paskyros įrašo kontekste).

Supaprastinus – kai kurie tinklaraštininkai gali būti prilyginami žurnalistams. Tačiau visi ir žurnalistai, ir tinklaraštininkai yra viešosios informacijos rengėjai, todėl jiems galioja VIĮ reikalavimai. Šiuo metu ŽLEK užėmusi poziciją, jog vertina iš esmės tik žurnalistinį turinį, tačiau pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas jie turėtų vertinti ir kitų, t.y. ir viešosios informacijos rengėjų, kuriamą turinį.

2009 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Jūsų prašymą ir įgaliojo LR Seimo kanceliariją akredituoti bei išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Pasitikslinimui – ar šiuo atveju siekėte gauti leidimą įeiti į parlamentą, nes jo iš tiesų reikėjo, ar tiesiog norėjote atkreipti dėmesį į teisinės sistemos „spragas“ / neužbaigtumą / nelankstumą?

Dabar jau visiems suprantamu terminu įvardinčiau, kad tuomet tokiu būdu (teisinėmis priemonėmis) trolinau sustabarėjusius ir naujų žiniasklaidos formų nepripažįstančius biurokratus.

Ar gali tinklaraštininko pateikta informacija / nuomonė gali būti vertinama kaip žurnalistinė informacija? Ar jai turėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip žurnalisto kūriniui, ar tiesiog bendrieji reikalavimai viešajai informacijai? Ar iš tiesų, Jūsų nuomone, tinklaraštininkų vykdoma veikla turėtų tapti nuolatine LŽLEK praktika? Šiuo atveju tinklaraštininkas būtų žurnalistas ar leidėjas? Galbūt žinote, kokia užsienio šalių praktika.

Pagal Lietuvos teisės aktus, kaip jau rašiau, visi tinklaraštininkai, skelbiantys viešus įrašus (t.y. neapribotos prieigos), yra viešosios informacijos rengėjai. Todėl jiems taikytinos ir Kodekso normos. Tačiau tik maža tinklaraštininkų dalis gali būti pripažįstama atitinkanti žurnalistams keliamus požymius. Šis skirtumas svarbus vertinant žurnalistams teikiamas specifines teises ir garantijas (teisė į akreditaciją, šaltinio apsaugą etc.) ir keliant kokybinius reikalavimus paruoštai viešinamai informacijai.

Manyčiau, kad Lietuvoje būtina įstatymų leidėjų iniciatyva ir vieša diskusija, kaip reikėtų keisti VIĮ, pritaikyti jį naujai realybei ir atsižvelgti į Europos Tarybos rekomendacijas dėl naujosios žiniasklaidos sampratos (2011 m. rugsėjo 21 d. patvirtintą Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media).

Žvilgsnis į ateitį. Kokia, jūsų nuomone, bus / turėtų būti teisinė tinklaraščio ir tinklaraštininko įstatyminė apibrėžtis?

Manau, neišvengiamai turimi sekto Europos Tarybos pozicija ir ieškoti „pakopinio“ (ar laipsniško – angl. „gradual approach“) reguliavimo, kai buvimas žurnalistu ar žiniaskaida vertinamas ne kaip taip-ne, o kaip slanki skalė nuo „visiško ne“ iki „visiško taip“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju konkretus statusas turės būti vertinamas kaip dalinis ir daugelis tarpinių informacinių paslaugų nebeatitiks tradicinės „žiniasklaidos“ sampratos, o bus laikoma „į žiniasklaidą panašia paslauga“. Tai kelia daugybę naujų klausimų, tarp jų ir svarbesnę kiekvieno piliečio pareigą atsakingai naudotis saviraiškos laisve naujose žinių sklaidos priemonėse. Iš kitos pusės tai atveria daugybę galimybių spartinti keitimąsi informacija, didina pliuralizmą ir leidžia plėtoti skaidresnę demokratinę santvarką.

Ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė?

2012.12.12 / / 4 Comments

2009 metų interneto žmogus, kolega tinklaraštininkas Artūras Račas kelia klausimą, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Jaučiuosi šiuo klausimu turįs nuomonę, kurią verta išguldyti plačiau.

Tai rašydamas bandysiu atsiriboti nuo ŽLEK nagrinėjamo ginčo turinio dėl viešai nebepasiekiamo (Artūras delfi.lt sako „išimto“, tačiau, spėju, tik „apribotos prieigos“) įrašo, sukėlusio jame paminėtų asmenų nepasitenkinimą.

Tinklaraščiai kaip teisinė kategorija

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 82 d. įtvirtina tokį VIP apibrėžimą:

Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kas yra IVIP:

Informacinės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonės, kuriomis teikiant informacinės visuomenės paslaugas skleidžiama viešoji informacija.

Informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas išdėstytas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 4 dalyje:

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

Vertinant šią sąvoką būtina atsižvelgti į ES Elektroninės komercijos direktyvą daromą blanketinę normą į Direktyvą 98/49/EB bei joje išdėstytą V priedą.

Šių kategorijų visuma leidžia teigti, jog visos informacinės visuomenės paslaugas teikiančios priemonės, jeigu jos skleidžia viešąją informaciją, laikytinos visuomenės informavimo priemonėmis.

Teisinė abejonė gali kilti šias kategorijas vertinant 2003 m. LR Vyriausybė nutarimo Nr.290 kontekste, o konkrečiai – nagrinėjant 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą EVIP apibrėžimą (paryškinta mano):

Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau vadinama – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai.

Prašant taikyti teisės analogiją galima būtų teigti, jog šiame galiojančiame nutarime išdėstyta išimtis taikytina ir IVIP atvejais.

Aš tokiam aiškinimo variantui nepritarčiau ir lieku prie nuomonės, jog EVIP kategorija yra iš viso naikintina, kaip neatitinkanti bendros reguliavimo sistemos. Todėl VIĮ naudojama VIP aibė apima visą (!) IVIP poaibį – t.y. visas interneto svetaines tol, kol jos pasiekiamos viešai (t.y. yra atviros, o ne apribotos prieigos).

Pažymėčiau, kad ribotos prieigos interneto svetainės ar jų dalys (pavyzdžiui, ginčai dėl „Facebook“ socialiniame tinkle skleidžiamos informacijos „tik draugams“) jau vertintinos atsargiau ir negali būti automatiškai tapatinamos su viešąja erdve.

Tinklaraščių autoriai kaip žurnalistai

Būtina atskirti du klausimus – tai žinių sklaidos priemonės teisinis vertinimas ir toje priemonėje informaciją rengiančio/skleidžiančio asmens teisinis statusas.

Pirmu atveju atsakymas priklauso nuo konkrečios priemonės ir jos turinio (įrašo) viešo prieinamumo.

Antru atveju atsakymą pateikia mano byla prieš Seimo kanceliariją. Joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (paryškinta mano):

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, šiuo atveju būtina analizuoti konkrečios situacijos aplinkybes ir spręsti klausimą, ar rašydamas konkretų tinklaraštį (ar jo įrašą) autorius profesionaliai rinko, rengė ir teikė medžiagą.

ŽLEK (ne)galimybė vertinti tinklaraščių autorius

ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju svarbiausias klausimas, kurį turi vertinti ŽLEK – tai įvertinti, ar nagrinėjamas įrašas yra profesionalios žurnalistinės veiklos rezultatas. Gal ir gali skambėti keistai, tačiau manyčiau, kad galimos situacijos, kai asmuo, nors ir būdamas profesionalus žurnalistas, gali ne darbo metu vadovautis kitais principais. Tai reikštų, jog tokios veiklos metu jo negalima pripažinti atitikus žurnalisto požymius. O tai reikštų, jog ŽLEK neturi pagrindo nagrinėti tokio asmens veiksmų ir negali taikyti Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų tokiems ginčams spręsti, nes šis kodeksas patvirtintas nedalyvaujant atitinkamos viešosios informacijos rengėjų dalies (tinklaraštininkų bendruomenės) atstovams.

Tuo tarpu Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos ragina į žiniasklaidos kategoriją įtraukti ir „media-like services“ (į žiniasklaidą panašias paslaugas), todėl manytina, kad prieš pradedant vertinti tinklaraštininkų veiklą pagal ŽEK normas būtina jį peržiūrėti įtraukiant ir tinklaraštininkų atstovus.

Atskiras klausimas ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką saviraiškos laisvė viešųjų asmenų atžvilgiu aiškintina ypač plačiai, todėl kritiški ar net įžeidūs komentarai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys saviraiškos laisvės ir demokratinėje santvarkoje leistinas kritikos ribas.

Pranešimas dėl galimai neteisėtos veiklos, galimai pažeidžiančios didelės dalies piliečių teisėtus lūkesčius, ir prašymas ginti viešąjį interesą

2012.06.27 / / 4 Comments

Šiandien Lietuvos generalinei, Vilniaus apygardos ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroms išsiunčiau tokį raštą:

raštas

Informacijos amžiaus dilema – riba tarp viešo ir asmeninio

2012.06.08 / / 1 Comment

Komentaras paskelbtas 15min.lt

„Google Maps Steet View“ automobilių pasirodymas Lietuvoje – naujiena, tačiau ir ne amžiaus įvykis. Tai tiesiog dar vienas mūšis, kuriame stumdoma fronto linija, žyminti viešo ir asmeninio gyvenimo erdvių ribą. Dažnas gyvenantis elektroninėje erdvėje norėtų, kad ta riba sustotų tik prie miegamojo ar vaikų kambario durų (o gal net ir dar toliau). Tuo metu internetą tik nebūtinu gyvenimo atributu laikantys stebisi, kodėl turėtų aukoti savo asmeninį gyvenimą dalies „Google“ bendrovės akcininkų labui.

Slovėnijos Informacijos komisarė (lietuviškosios Valstybinės asmens duomenų inspekcijos) Nataša Pirc Musar savo viešame atsakyme dėl „Google Maps Street View“ veiklos dar 2010 metais išskyrė tris pagrindines grėsmių rūšys, fiksuojant vaizdus viešose erdvėse. Pirmiausia, tai delikačios asmeninės situacijos (neblaivūs ar kitaip netinkamai atrodantys asmenys, vaikų asmeninis gyvenimas). Antroji grupė – tai subtilios viešosios erdvės (religiniai susibūrimai, sveikatos apsaugos įstaigos). Trečioji grupė susijusi su namų erdvės zona, kuri dažniausiai suprantama kaip tiesiogiai nematoma namų aplinka, vidaus interjeras ir kiti susiję objektai.

Visose paminėtose srityse ekshibicionistinių polinkių neturintys asmenys gali teisėtai piktintis, jeigu be jų sutikimo viena ar kita informacija taptų vieša. Net ir daugelyje šalių naudojamos nuasmeninimo technologijos, „Google“ pripažįsta, visiškai neapsaugo nuo galimų klaidų. Neatsitiktinai savo gyvenimo stilių drąsiai ginanti Šveicarija pareikalavo, kad visus užfiksuotus vaizdus dėl galimų privatumo pažeidimų peržiūrėtų „Google“ darbuotojai. Deja, bendrovė tai daryti atsisakė.

Reikia pripažinti ir pagrįstą naudą visuomenei. Pavyzdžiui, viešosios miestų erdvės, turistų traukos objektai, komercinės erdvės – visa tai gali ir turi būti skaitmeninama, padedant piliečiams lengviau orientuotis, taupyti laiką, naujų technologijų pagalba kurti naujas paslaugas. Tačiau kokią naudą visuomenei, viešajam interesui teikia mažas aklagatvis kokiame nors Vilniaus miesto Bajorų kaime? Taip, kai kurie gyventojai tame nematys jokios problemos ir net džiaugsis, rodydami savo namus draugo kompiuterio ekrane. Tačiau kodėl ten pat turi automatiškai, be atskiro įspėjimo ir leidimo, atsidurti ir jo kaimyno, nedraugaujančio su internetu, privataus gyvenimo vaizdai?

Tad neatsitiktinai Vokietijos visuomenė griežtai atskyrė viešą ir asmeninę erdvę – „Google Maps Street View“ šioje šalyje iš esmės dengia tik didžiuosius miestus ir juose egzistuojančias neabejotinai viešas erdves.

Lietuvos atveju daugiausia klausimų kelia šie klausimai, į kuriuos „Google“ atstovai kol kas atsakymų nėra pateikę:

  1. Asmens duomenų subjektų sutikimo nebuvimas – Europos Sąjungos direktyva nustato, jog renkant ir tvarkant asmens duomenis būtina nedviprasmiškas asmens sutikimas (prisiminkite, jog reklamines SMS žinutes ar el.pašto laiškus galite gauti tik tada, kai tai pažymite varnele kokioje nors anketoje);
  2. Galimybės pareikšti išankstinį draudimą fiksuoti privačius duomenis konkrečioje vietovėje nebuvimas – kai kuriose ES valstybėse buvo pareikalauta, kad „Google“ sudarytų sąlygas pareikšti išankstinius draudimus fiksuoti tam tikruose adresuose esančius privačius duomenis;
  3. Išankstinio fiksuojamo regiono gyventojų neinformavimas apie vykdomą veiklą – kai kuriose ES valstybėse „Google“ buvo įpareigota iš anksto skelbti apie vaizdo fiksavo maršrutus, konkrečius laikus ir pan., kad gyventojai galėtų atitinkamai pasiruošti ir neutralizuoti galimas neigiamas pasekmes;
  4. Pradinių neapdorotų vaizdų saugojimas – JAV reguliavimo institucijų tyrimų metu „Google“ neįrodė, jog iš karto apdoroja ir sunaikina pradinius duomenis, o tai reiškia, kad iš esmės bendrovė kaupia originalius duomenis ir tik viešai pateikia modifikuotą jų versiją;
  5. Fizinė duomenų saugojimo vieta – pristatymo Vilniuje metu „Google“ nepaneigė, jog duomenys bus saugomi ne Europos Sąjungoje, o vienos iš bylų Prancūzijoje metu gynybinė pozicija buvo paremta argumentu, kad visų vaizdų savininkė yra „Google Inc.“, registruota JAV, o ne Prancūzijoje registruotas bendrovės padalinys. Beje, šiuo pagrindu kyla abejonių, ar teisėtai asmens duomenų tvarkytoju Lietuvoje buvo pripažinta Airijoje registruotas „Google Inc.“ padalinys;
  6. Galimybė trečiosioms šalims (įskaitant kitų šalių valstybines institucijas) pasiekti pradinius neapdorotus duomenis – duomenis saugant ne Lietuvos teritorijoje kyla pagrįstos abejonės, jog trečiosios šalys finansinių ar kitų priemonių pagalba gaus naudojimui pradinius duomenis;
  7. Neaiškus situacijų ir sąlygų sąrašas, kada pradiniai vaizdai technologiškai apdorojami – „Google“ viešai neatskleidžia, kokie kriterijai ir sąlygos naudojamos pradinių duomenų apdirbimui, todėl neįmanoma įvertinti, ar taip užtikrinama pakankamas privatumo apsaugos lygis;
  8. Netinkamai apdorotų vaizdų eksponavimas tais atvejais, kai asmuo nesinaudoja internetu – Lietuvoje nuolatos internetu naudojasi apie pusę gyventojų, todėl nėra aišku, kokiu būdu savo teisėtus interesus galėtų ginti tik realiame pasaulyje gyvenantys asmenys, šiuo pažeidžiamas technologinio neutralumo principas;
  9. Viešai nepaskelbta informacija kaip ir kur kreiptis (internete) dėl privačios informacijos panaikinimo – iki šiol nėra aiškiai ir viešai paskelbta žiniasklaidoje apie procedūras, kur ir kaip kreiptis dėl privačios informacijos panaikinimo (jau egzistuoja atvejų, kai lietuviai buvo užfiksuoti kitose ES valstybėse, o po dviejų mėnesių žadamas ir vietos duomenų viešas paskelbimas);
  10. Ribotos galimybės Lietuvoje ginti pažeistus interesus – dėl tarptautinės teisės subtilybių savo interesus Lietuvos piliečiai tikriausiai turėtų ginti ne Lietuvos teismuose, o JAV, kur registruota „Google Inc.“, dažnai vienpusiškai sprendžia teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimus;
  11. Žalos, padarytos pažeidus privatumą, atlyginimo klausimas – „Google“ nedetalizuoja, ar numato finansinį žalos atlyginimą tais atvejais, kai dėl technologinių ar kitų trūkumų asmenų privatumas bus pažeistas;
  12. Viešos informacijos sukomercinimas – nėra aišku, kodėl „Google Maps Street View“ pateikiamą turinį jau nurodo kaip savo intelektinę nuosavybę – susidaro paradoksali situacija, kai konkretaus asmens X privati informacija, kurią „Google“ paskelbia viešai, tampa negalima naudoti net jam pačiam. Manytina, jog šiuo atveju mažiausiai turi būti pritaikytos „Creative Commons“ licencijos (CC-BY ar bent CC-BY-NC, o gal net ir CC0).
« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2024 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑