Kai pranešimo žiniasklaidai negana: kaip trys teisėjai išlaisvino Viktorą Uspaskich nuo kalėjimo ir tikėjosi prasmukti tyliai

Faktas: 2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė savo nuosprendį Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byloje:

Liteko_Uspaskich

Byla truko beveik dešimtmetį – jos oficialia pradžia galima laikyti 2006 m. gegužės 19 d., kada VSD ir Generalinės prokuratūros darbuotojai atliko kratą Darbo partijos būstinėje ir kelių susijusių asmenų namuose.

Pirmosios instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismas) 2013 m. liepos 12 d. pripažino Viktorą Uspaskich, Vytautą Gapšį, Vitaliją Vonžutaitę ir Mariną Liutkevičienę kaltais. Vytautaui Gapšiui skirta 35 750 litų bauda, o kitiems – laisvės atėmimo bausmės: V.Uspaskich – 4 metai, V.Vonžutaitei – 3 metai, M.Liutkevičienei – 1 metai.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismo teisėjų kolegija (pirm. Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis ir Svajūnas Knizleris) nusprendė, jog sukčiavimas nėra įrodytas ir laisvės atėmimo bausmes panaikino, palikdamas tik baudas už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendra baudų suma – 16,1 tūkst. €, nors pats teismas pripažino, jog neteisėtai apskaityta apie 7 mln. € pajamų ir apie 6,6 mln. € išlaidų.

apeliacinio_teisėjai

Kodėl pranešimo žiniasklaidai – negana?

Darbo partijos byla tiesiogiai siejo ne tik ir ne tiek pačius kaltinamuosius, kiek visą Lietuvos politinę sistemą, visus pilietiškus ir valstybės ateitimi besirūpinančius piliečius. Todėl esminės politinės sistemos rakšties – Viktor Uspaskich ir Darbo partijos – ateities klausimas yra vienas svarbiausių. Todėl apeliacinės instancijos spendimas buvo pasmerktas dideliam rezonansui.

Teisėjai suvokė, jog sprendimas neskirti laisvės atėmimo bausmės susilauks didžiulio neigiamo visuomenės dėmesio. Jie puikiai suprato, jog už tai kaltė pirmiausia teks jiems ir tik vėliau jiems pavyks „nustumti“ savo kaltę ant prastai dirbančių prokurorų, ydingų baudžiamųjų įstatymų ar dar ko nors.

Tačiau „kaltės stumdymo“ žaidimas turėtų visiškai nerūpėti atsakingam teisėjui. Jo darbo tikslas – priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. Aš tikiu, jog šie trys teisėjai tiki savo sprendimo teisingumu. Tad kas sutrukdė jiems paprasta žmonių kalba (o ne ištraukomis iš sprendimo, kas padaryta pranešimo žiniasklaidai atveju – beje, net ir pranešimas žiniasklaidai išplatinamas 16 val. 53 min., kai iš esmės du trečdaliai žiniasklaidos jau baigę savo darbus ir turinys paruoštas..) viešai paaiškinti savo pagrindinių sprendimo elementų motyvus?

Ar kalti situacijos sprogumo neįvertinę Lietuvos apeliaciniame teisme dirbantys komunikacijos specialistai? Ar teismo vadovai? Ar teisėjų kolegijos pirmininkė? Ar dar kas nors?

Šiuo kartu žala padaryta ir, deja, jau sunkiai atstatoma. Tačiau ko bus imta, kad tokios klaidos daugiau nesikartotų ir būtų rūpinamasi teisinės sistemos ilgalaikiu įvaizdžiu, pasitikėjimu visoje visuomenėje?

Choosing publicity tactics: drunk driving

This is the first record of series #BestPracticesInPR, where I start with a basic PR situation and propose several scenarios for consideration. Following initial discussion on Facebook and Google+ I will provide my final remarks and suggestions.

drunk_driving_flickr

Your public response to a difficult situation such as drunk driving could minimize negative outcomes or build up to complete meltdown of your public image. What is the best response scenario?

Situation: Person X is the leader of an organization Z. X was caught driving drunk (light version, around 1,0‰). No material damage, no human injuries.

Scenario A – Silence

The only comment is “No Comment!”

Scenario B – I’m Sorry

Personal “Mea Culpa”

Sub-scenarios: (1) resignation; (2) decision is up to the Boss; (3) I’m Sorry. Period. (4) …

Scenario C – I made no harm

Although consenting to potentially negative evaluation, public response is built around the fact, that incident had no negative consequences.

Scenario D – It was not my fault, but …

Blaming somebody else, because he/she/it …

Scenario E – …

Discussions on Facebook and Google+.

Nerijaus Numavičiaus Achilo kulnas – nuoširdumo bankrotas

2013 metų lapkričio 21 dieną Rygoje sugriuvus „Maxima“ parduotuvės Zolitudės gatvėje pastatui žuvo 54 žmonės. Pagrindinis parduotuvės akcininkas ir pastato savininkas – Nerijus Numavičius – neapsilankė tragedijos vietoje, asmeniškai neatsiprašė, o per tarpininkus netgi slėpė savo įtaką ir rolę.

Bene vienintelį autentišką (t.y. tikrai jo) viešą komentarą galima rasti 2014-ųjų rudenį paskelbtame „Maxima“ ar kitos Nerijaus Numavičiaus valdomos įmonės užsakymu sukurtame vaizdo filme „Apkabink mane sapne“. Filmo pabaigoje filmo autorius Audrius Lelkaitis užduoda keletą klausimų, į kuriuos tiesiogiai atsako turtingiausias Lietuvos asmuo:

– Kaip jūs gyvensit toliau?
– Su liūdesiu, su širdgėla ir su nerimu. Su nerimu dėl tų, kurie liko našlaičiais, dėl tų, kurie liko be savo artimųjų.

– Galbūt tą nerimą šiek tiek sumažins tai, kad jūs visą sumą pervedėt našlaičių išlaikymui iki pilnametystės?
– Nemanau, kad tai mažintų nerimą. [..įrašas nevientisas..] Atsitikus šiai tragedijai labai pasipylė daug patarimų, kaip, ką turi daryti, kaip elgtis tokioj situacijoj. O man labiausiai tada reikalinga buvo ne profesionalų patarimai, o nuoširdi užuojauta. Ir tas nuoširdumas man ir likęs yra, kaip priešprieša tai tragedijai.

– Jūs esat, turbūt galėtumėt nusipirkti viską iš principo gyvenime. Ir jūs prieš mane stovit ir kalbat apie tai, kad jums trūksta nuoširdumo.
– Matot, tos tragedijos metu bet koks, bet kokia nuoširdi smulkmena buvo labai didelės vertės, ji buvo kiekviena labai brangi. Nuoširdžiai pasakyta ar net akimis palydėta. Tarytum smulkmena, o ji man labai buvo brangi. Tos brangios smulkmenos ir liko atminty.

Tekstas nesugeba atskleisti emocijų, todėl rekomenduoju peržiūrėti originalaus vaizdo filmo ištrauką (~2,5 minutės):

Nerijaus Numavičiaus ir „Maxima“ mundurus prausiančio filmo idėja – parodyti įvairiai su tragedija susijusių žmonių būsenas ir jausmus. Reik manyti, jog ir Nerijaus Numavičiaus pasisakymas turėtų būti vertinamas šiuose kontekstuose. Tačiau reikalą aukštyn kojom verčia supratimas, jog tai bene vienintelis viešas komentaras, kuriuos išskirtinis Lietuvos pilietis yra pasakęs apie tragediją ir savo santykį su ja, su žuvusiaisiais, jų artimaisiais.

Trumpame įraše pamatome a13istorijų_Dargissmenį, kuriam gyvenimas yra tik pinigų gausinimo mašina, didinanti ir taip didžiulį jo turtą. Kalbėdamas apie 54 gyvybes, Nerijus Numavičius pasakoja, kad JAM neramu, kad JAM trūksta nuoširdumo.

Didžiausias „elito“ prakeiksmas

Prieš keletą mėnesių teko bendrauti su garsiuoju Kauno „daktarų“ biografu Dailium Dargiu ir pasidalinti savo pamąstymais apie garsiausių Lietuvos žmonių kasdienybę (yra tekę vienaip ar kitaip prisidėti bent prie keturių-penkių garsiausių Lietuvos ginčų). Kai kurie apibendrinimai netrukus pasieks dienos šviesą jo dar dažais kvepiančioje knygoje apie 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių.

Kalbėdamas su Dailium pasakojau, jog turtingiausi lietuviai turi kur kas daugiau problemų negu mes. Jie materialiai apsirūpinę, bet tai sukuria daugybę naujų problemų, kurių turinio ir įtampos masto mes net neįsivaizduojame. Viena tokių – daugelis turtingiausių lietuvių neturi kito pagrindo pasitikėti žmonėmis, išskyrus pinigus. Pagrindinė ir dažnai vienintelė jų įtakos priemonė yra ne pasitikėjimas, ne meilė, ne nuoširdumas, o tik pinigai. Tai garantuoja didžiulę įtaką, tačiau kartu ir kontroliuojantįjį padaro beprotiškai priklausomą nuo tų pačių pinigų. Tokiuose santykiuose kyla daugybė etinių, psichologinių, socialinių problemų, kurios mums kartais net sunkiai įsisąmoninamos.

Paradoksalu, tačiau daugelis šių asmenų kasdienybėje nesijaučia vieniši ar nelaimingi. Tiesiog toks jų gyvenimo vaizdinys, tokia „laimė“. Tai žmonės, kurie priima sprendimus ir daugeliu atvejų išties yra laimingi, nes jau užsidirbę daug pinigų ir naudodami juos uždirba dar daugiau. Tada kiekvienas papildomas milijonas jiems yra papildomas laimės lašas. Vertinimo „liniuotė“ kitokia – jiems nesvarbu, ar vaikas juos myli, ar ne. Jiems svarbu, kad vaikas yra šalia, rodo jiems pagarbą, yra besąlygiškai paklusnus ir padės uždirbti dar daugiau pinigų.

Tuo pat metu ir žalą santykiams jie vertina tik per pinigų prizmę. Žuvo artimas žmogus? Štai, pluoštas banknotų. Kažko iš manęs dar nori? Taigi jau atsiskaitėme, klausimas uždarytas!

Spėju, jog įraše Nerijaus Numavičiaus yra gana netikėtai nuoširdus – jo deklaruojamas nerimas išties egzistuoja, tačiau jis egzistuoja vėlgi pinigų forma – kokio dydžio kompensaciją iš „Maxima“ nukentėjusiems priteis tuo metu (kuriant filmą) dar tik lauktas, o šiandien jau prasidėjęs teismo procesas Rygoje, kaip kitaip dvidešimt metų kauptą turtą sunaikins tos 54 šmėklos…

Žmogiška tragedija ir 54 lavonai, kaip sako viešoje erdvėje vėl „netikėtai pasirodęs“ ir tikruoju Nerijaus Numavičiaus atstovu spaudu vadinamas Ignas Staškevičius, išties reikalauja, kad „kažkas sėstų į kalėjimą“. Tas kažkas niekada nebus pagrindinę beprotiško verslo greičio naudą pjaunantis Nerijus Numavičius. Tačiau panašu, jog būtent jam tragedija atvėrė akis į tuštumą. Dykumą, kurioje vienintelė valiuta, dar turinti vertę, yra nuoširdumas. Bet tragedijos akimirką niekas nebenorėjo nuoširdumo parduoti. Aplink sukosi tik geresni ar prastesni aktoriai…

Changing a virtual concept: unethical PR technology against Patria AMV’s in Lithuania

This case study explains one of the propaganda technologies used to manipulate public opinion.

Vuima juodas PR_200pxAs early as 2005 a Russian communication expert Антон Вуйма published a book on various unethical communication technologies and described a virtual concept (виртуальное понятие) as:

Каждое виртуальное понятие имеет у людей определенный типовой набор шаблонов. Эти шаблоны различаются в зависимости от государств и социальных групп. Новую модификацию понятия люди пытаются присоединить к одному из типовых шаблонов. В каждом шаблоне естественно есть место для переменных. При помощи PR можно попытаться создать новый шаблон или модифицировать какой-либо старый.
Создавая новые шаблоны можно получать неожиданные возможности, от новых схем получения собственности, до получения контроля над значительными группами людей и даже государствами. Естественно всё это будет юридически безупречно.

It is very likely, that we have a real case of a such technology in action today in Lithuania.

Basic facts

A few weeks ago (mid of November) one of the participants in the tender to provide armoured vehicles for the Lithuanian army – Patria – started publishing local press releases (via PR agency, local affiliate of H&K network) on its participation and proposal details:

BNS_SC_Patria

An initial stage was quite a success and serious concerns about transparency of the tender were publicly expressed.

On December 1st, a Kremlin-related portal ekspertai.eu re-published an article from another unethical medium (laisvaslaikrastis.lt), which was based on “Patria” press release information and supplemented with an aggressive headline on potential corruption allegations:

ekspertai.eu_šarvuočiai

On December 7st, a defence journalist Vaidas Saldžiūnas published an anti-Patria and pro-Boxer commentary in the leading news portal delfi.lt, where this article was presented as a proof on strange origins of Patria proposal:

Saldžiūnas_Patria

How it works?

A.Vuima describes such a technology as a change of virtual concept:

  1. An original idea is perceived according to it’s original circumstances.
  2. A manipulator needs to provide a new “envelope”, which would provide a completely new environment for the initial content.
  3. The target audience will change it’s perception according to the new “envelope”, though the contents remained the same

That’s the Patria case in Lithuania:

  1. Nobody notices original press releases.
  2. A manipulator (competitors?) has achieved Patria’s initial publicity in Kremlin-related media.
  3. The target audience judges Patria’s content as Kremlin-related or Kremlin-supported.
  4. The Lithuanian army will have nothing with anything Kremlin-related.