Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje
Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos  6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbasbuvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais
1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais
1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino
Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose
Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų
1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.
Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas
Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.

Kai pranešimo žiniasklaidai negana: kaip trys teisėjai išlaisvino Viktorą Uspaskich nuo kalėjimo ir tikėjosi prasmukti tyliai

Faktas: 2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė savo nuosprendį Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byloje:

Liteko_Uspaskich

Byla truko beveik dešimtmetį – jos oficialia pradžia galima laikyti 2006 m. gegužės 19 d., kada VSD ir Generalinės prokuratūros darbuotojai atliko kratą Darbo partijos būstinėje ir kelių susijusių asmenų namuose.

Pirmosios instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismas) 2013 m. liepos 12 d. pripažino Viktorą Uspaskich, Vytautą Gapšį, Vitaliją Vonžutaitę ir Mariną Liutkevičienę kaltais. Vytautaui Gapšiui skirta 35 750 litų bauda, o kitiems – laisvės atėmimo bausmės: V.Uspaskich – 4 metai, V.Vonžutaitei – 3 metai, M.Liutkevičienei – 1 metai.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismo teisėjų kolegija (pirm. Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis ir Svajūnas Knizleris) nusprendė, jog sukčiavimas nėra įrodytas ir laisvės atėmimo bausmes panaikino, palikdamas tik baudas už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendra baudų suma – 16,1 tūkst. €, nors pats teismas pripažino, jog neteisėtai apskaityta apie 7 mln. € pajamų ir apie 6,6 mln. € išlaidų.

apeliacinio_teisėjai

Kodėl pranešimo žiniasklaidai – negana?

Darbo partijos byla tiesiogiai siejo ne tik ir ne tiek pačius kaltinamuosius, kiek visą Lietuvos politinę sistemą, visus pilietiškus ir valstybės ateitimi besirūpinančius piliečius. Todėl esminės politinės sistemos rakšties – Viktor Uspaskich ir Darbo partijos – ateities klausimas yra vienas svarbiausių. Todėl apeliacinės instancijos spendimas buvo pasmerktas dideliam rezonansui.

Teisėjai suvokė, jog sprendimas neskirti laisvės atėmimo bausmės susilauks didžiulio neigiamo visuomenės dėmesio. Jie puikiai suprato, jog už tai kaltė pirmiausia teks jiems ir tik vėliau jiems pavyks „nustumti“ savo kaltę ant prastai dirbančių prokurorų, ydingų baudžiamųjų įstatymų ar dar ko nors.

Tačiau „kaltės stumdymo“ žaidimas turėtų visiškai nerūpėti atsakingam teisėjui. Jo darbo tikslas – priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. Aš tikiu, jog šie trys teisėjai tiki savo sprendimo teisingumu. Tad kas sutrukdė jiems paprasta žmonių kalba (o ne ištraukomis iš sprendimo, kas padaryta pranešimo žiniasklaidai atveju – beje, net ir pranešimas žiniasklaidai išplatinamas 16 val. 53 min., kai iš esmės du trečdaliai žiniasklaidos jau baigę savo darbus ir turinys paruoštas..) viešai paaiškinti savo pagrindinių sprendimo elementų motyvus?

Ar kalti situacijos sprogumo neįvertinę Lietuvos apeliaciniame teisme dirbantys komunikacijos specialistai? Ar teismo vadovai? Ar teisėjų kolegijos pirmininkė? Ar dar kas nors?

Šiuo kartu žala padaryta ir, deja, jau sunkiai atstatoma. Tačiau ko bus imta, kad tokios klaidos daugiau nesikartotų ir būtų rūpinamasi teisinės sistemos ilgalaikiu įvaizdžiu, pasitikėjimu visoje visuomenėje?

Choosing publicity tactics: drunk driving

This is the first record of series #BestPracticesInPR, where I start with a basic PR situation and propose several scenarios for consideration. Following initial discussion on Facebook and Google+ I will provide my final remarks and suggestions.

drunk_driving_flickr

Your public response to a difficult situation such as drunk driving could minimize negative outcomes or build up to complete meltdown of your public image. What is the best response scenario?

Situation: Person X is the leader of an organization Z. X was caught driving drunk (light version, around 1,0‰). No material damage, no human injuries.

Scenario A – Silence

The only comment is “No Comment!”

Scenario B – I’m Sorry

Personal “Mea Culpa”

Sub-scenarios: (1) resignation; (2) decision is up to the Boss; (3) I’m Sorry. Period. (4) …

Scenario C – I made no harm

Although consenting to potentially negative evaluation, public response is built around the fact, that incident had no negative consequences.

Scenario D – It was not my fault, but …

Blaming somebody else, because he/she/it …

Scenario E – …

Discussions on Facebook and Google+.

Nerijaus Numavičiaus Achilo kulnas – nuoširdumo bankrotas

2013 metų lapkričio 21 dieną Rygoje sugriuvus „Maxima“ parduotuvės Zolitudės gatvėje pastatui žuvo 54 žmonės. Pagrindinis parduotuvės akcininkas ir pastato savininkas – Nerijus Numavičius – neapsilankė tragedijos vietoje, asmeniškai neatsiprašė, o per tarpininkus netgi slėpė savo įtaką ir rolę.

Bene vienintelį autentišką (t.y. tikrai jo) viešą komentarą galima rasti 2014-ųjų rudenį paskelbtame „Maxima“ ar kitos Nerijaus Numavičiaus valdomos įmonės užsakymu sukurtame vaizdo filme „Apkabink mane sapne“. Filmo pabaigoje filmo autorius Audrius Lelkaitis užduoda keletą klausimų, į kuriuos tiesiogiai atsako turtingiausias Lietuvos asmuo:

– Kaip jūs gyvensit toliau?
– Su liūdesiu, su širdgėla ir su nerimu. Su nerimu dėl tų, kurie liko našlaičiais, dėl tų, kurie liko be savo artimųjų.

– Galbūt tą nerimą šiek tiek sumažins tai, kad jūs visą sumą pervedėt našlaičių išlaikymui iki pilnametystės?
– Nemanau, kad tai mažintų nerimą. [..įrašas nevientisas..] Atsitikus šiai tragedijai labai pasipylė daug patarimų, kaip, ką turi daryti, kaip elgtis tokioj situacijoj. O man labiausiai tada reikalinga buvo ne profesionalų patarimai, o nuoširdi užuojauta. Ir tas nuoširdumas man ir likęs yra, kaip priešprieša tai tragedijai.

– Jūs esat, turbūt galėtumėt nusipirkti viską iš principo gyvenime. Ir jūs prieš mane stovit ir kalbat apie tai, kad jums trūksta nuoširdumo.
– Matot, tos tragedijos metu bet koks, bet kokia nuoširdi smulkmena buvo labai didelės vertės, ji buvo kiekviena labai brangi. Nuoširdžiai pasakyta ar net akimis palydėta. Tarytum smulkmena, o ji man labai buvo brangi. Tos brangios smulkmenos ir liko atminty.

Tekstas nesugeba atskleisti emocijų, todėl rekomenduoju peržiūrėti originalaus vaizdo filmo ištrauką (~2,5 minutės):

Nerijaus Numavičiaus ir „Maxima“ mundurus prausiančio filmo idėja – parodyti įvairiai su tragedija susijusių žmonių būsenas ir jausmus. Reik manyti, jog ir Nerijaus Numavičiaus pasisakymas turėtų būti vertinamas šiuose kontekstuose. Tačiau reikalą aukštyn kojom verčia supratimas, jog tai bene vienintelis viešas komentaras, kuriuos išskirtinis Lietuvos pilietis yra pasakęs apie tragediją ir savo santykį su ja, su žuvusiaisiais, jų artimaisiais.

Trumpame įraše pamatome a13istorijų_Dargissmenį, kuriam gyvenimas yra tik pinigų gausinimo mašina, didinanti ir taip didžiulį jo turtą. Kalbėdamas apie 54 gyvybes, Nerijus Numavičius pasakoja, kad JAM neramu, kad JAM trūksta nuoširdumo.

Didžiausias „elito“ prakeiksmas

Prieš keletą mėnesių teko bendrauti su garsiuoju Kauno „daktarų“ biografu Dailium Dargiu ir pasidalinti savo pamąstymais apie garsiausių Lietuvos žmonių kasdienybę (yra tekę vienaip ar kitaip prisidėti bent prie keturių-penkių garsiausių Lietuvos ginčų). Kai kurie apibendrinimai netrukus pasieks dienos šviesą jo dar dažais kvepiančioje knygoje apie 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių.

Kalbėdamas su Dailium pasakojau, jog turtingiausi lietuviai turi kur kas daugiau problemų negu mes. Jie materialiai apsirūpinę, bet tai sukuria daugybę naujų problemų, kurių turinio ir įtampos masto mes net neįsivaizduojame. Viena tokių – daugelis turtingiausių lietuvių neturi kito pagrindo pasitikėti žmonėmis, išskyrus pinigus. Pagrindinė ir dažnai vienintelė jų įtakos priemonė yra ne pasitikėjimas, ne meilė, ne nuoširdumas, o tik pinigai. Tai garantuoja didžiulę įtaką, tačiau kartu ir kontroliuojantįjį padaro beprotiškai priklausomą nuo tų pačių pinigų. Tokiuose santykiuose kyla daugybė etinių, psichologinių, socialinių problemų, kurios mums kartais net sunkiai įsisąmoninamos.

Paradoksalu, tačiau daugelis šių asmenų kasdienybėje nesijaučia vieniši ar nelaimingi. Tiesiog toks jų gyvenimo vaizdinys, tokia „laimė“. Tai žmonės, kurie priima sprendimus ir daugeliu atvejų išties yra laimingi, nes jau užsidirbę daug pinigų ir naudodami juos uždirba dar daugiau. Tada kiekvienas papildomas milijonas jiems yra papildomas laimės lašas. Vertinimo „liniuotė“ kitokia – jiems nesvarbu, ar vaikas juos myli, ar ne. Jiems svarbu, kad vaikas yra šalia, rodo jiems pagarbą, yra besąlygiškai paklusnus ir padės uždirbti dar daugiau pinigų.

Tuo pat metu ir žalą santykiams jie vertina tik per pinigų prizmę. Žuvo artimas žmogus? Štai, pluoštas banknotų. Kažko iš manęs dar nori? Taigi jau atsiskaitėme, klausimas uždarytas!

Spėju, jog įraše Nerijaus Numavičiaus yra gana netikėtai nuoširdus – jo deklaruojamas nerimas išties egzistuoja, tačiau jis egzistuoja vėlgi pinigų forma – kokio dydžio kompensaciją iš „Maxima“ nukentėjusiems priteis tuo metu (kuriant filmą) dar tik lauktas, o šiandien jau prasidėjęs teismo procesas Rygoje, kaip kitaip dvidešimt metų kauptą turtą sunaikins tos 54 šmėklos…

Žmogiška tragedija ir 54 lavonai, kaip sako viešoje erdvėje vėl „netikėtai pasirodęs“ ir tikruoju Nerijaus Numavičiaus atstovu spaudu vadinamas Ignas Staškevičius, išties reikalauja, kad „kažkas sėstų į kalėjimą“. Tas kažkas niekada nebus pagrindinę beprotiško verslo greičio naudą pjaunantis Nerijus Numavičius. Tačiau panašu, jog būtent jam tragedija atvėrė akis į tuštumą. Dykumą, kurioje vienintelė valiuta, dar turinti vertę, yra nuoširdumas. Bet tragedijos akimirką niekas nebenorėjo nuoširdumo parduoti. Aplink sukosi tik geresni ar prastesni aktoriai…