Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!

Kam Jums vidinis ryšių su visuomene žmogus? Dirbantys individualiai – geriau!

Pastaraisiais mėnesiai pamatau jau kelintą skelbimą, jog įmonė ar organizacija ieško Komunikacijos vadybininko, Viešųjų ryšių specialisto, Ryšių su visuomene koordinatoriaus ar kito panašias funkcijas vykdančio žmogaus. Jeigu įmonė nėra start-up‘as, žadantis kalnus gėrybių, bet „po poros metų“, tai visai realu, jog tikisi, kad toks specialistas sugebės dirbti savarankiškai, dažniausiai jam nereikės nuolatinių išorinių mokytojų, sugebės pasiekti bent minimalius rezultatus ir išpildyti realius ir nelabai lūkesčius.

Tokių žmonių rinkoje yra. Ryšių su visuomene agentūrose galima surasti (kaip skelbia M360) projektų vadybininkų, kurie „į rankas“ gauna po 500-700 eurų per mėnesį. Vidurinėje lentynoje PR’o ešeriai ir lydekos jau tikisi 1-1,2 tūkst. eurų, o ką nors (vertą dėmesio) tapti ministro atstovu spaudai vargiai sugebėsite įkalbėti be 1,5-2 tūkst. eurų. Apie atskirus jau platesnio lygio nei Lietuva ryklius – kalba atskira.

Bet pradėkim nuo bazinių (o 95% Lietuvos organizacijų realiai turi lėšų tik tokiems) poreikių. Sumedžiotas ryšių su visuomene specialistas už savo (imu vidurkį) 600 eurų organizacijai panaikins galvos skausmą dėl:

  • įmonės profilio „Facebook“ tinkle;
  • WWW atnaujinimo;
  • surašys pranešimus žiniasklaidai ir juos išplatins;
  • po pusės metų asmeniškai bus pažįstamas su bent pusę organizacijos veikla besidominčių žurnalistų (ir tai karts nuo karto virs žurnalistinių tyrimų temomis);
  • organizuos įmonės Kalėdų vakarėlį ar seminarą klientams;
  • karts nuo karto parašys kalbą, sukurs vadovo pranešimo PPT ar padės sudėlioti solidžiai piktą laišką įsiskolinusiems kllientams.

Kiek visa tai kainuos įmonei? Imsiu labai rezervuotus vertinimus (su viltim, kad samdo geri derybininkai ir įmonės einamieji kaštai gana maži)

  • Darbo užmokestis (per mėnesį)
    Netto – 600,00 €
    GPM – 113,23 €
    VSD – 48,08 €
    PSD – (5%) 40,07 €
    Sodra (30,98%) 248,27
    GF – 1,6 €
    viso – 1051,25 € (0 vaikų ir 2% papildomas kaupimas)
  • Darbo priemonės (per mėnesį)
    kompiuteris – 30,00 €
    mobilus telefonas + ryšio paslaugos – 20,00 €
    darbo vieta – 6 m2 * 10,00 € = 60,00 €
    viso – 110,00 €
  • Bendra suma – 1161,25 €

Vidinis specialistas „visada po ranka“, tačiau jis ar ji visada bus orientuotas į 8 valandų darbo dieną, 5 darbo dienų savaitę. Aukščiau aprašytos veiklos sritys tiek tikrai neužtruks, todėl teoriškai šį žmogų galima išnaudoti ir kitose srityse – virti kavai, įdarbinti vidinių siuntų pasiuntiniu ar pasodinti už priėmimo stalo šypsotis lankytojams. Bėda, jog šios pašalinės veiklos komunikacijos žmonėms – peilis, todėl po kelių mėnesių jis ar ji ras rimčiau jį vertinančią įstaigą.

Toks „tikras“ kolektyvo narys yra santykinai patikimesnis, nes su konkurentais niekada nesusidurs, anie jį galės pasiekti tik kvalifikacijos kėlimo mokymuose ar per HR galvų medžiotojus. Darbo sutarties apriboti kaštai leis lengvai prognozuoti išlaidas ir kartu užtikrins, kad ši sritis įmonėje bus „padengta“, bet …

Uberizacija ateina į #RsV rinką

Paradoksalu, tačiau už tą 1,1 tūkst. € per mėnesį sumą rinkoje galima rasti gerokai geresnių pasiūlymų. Alternatyvūs paslaugų tiekėjai (ne 1-2 metų ryšių su visuomene patirtį turtintys specialistai, dirbantys 8 val. darbo dieną) gali pasiūlyti konkurencingus pasiūlymus, nes:

  • individualios veiklos apmokestinimas yra mažesnis (įvertinant, jog laisvosioms profesijoms taikomas 30% išlaidų principas);
  • individualiai dirbantieji dažniausiai dirba iš namų biuro – todėl išnyksta fiksuoti biuro/technikos kaštai (realiai juos dirbantieji individualiai padengia išnaudodami savo asmeninės buities galimybes);
  • individualiai dirbantieji efektyviau išnaudoja savo darbo laiką, todėl nereikia mokėti už „sėdėjimą feisbuke ar vinted’e“;
  • individualiai dirbantieji gali sumažinti kainą, nes likusio laiko metu gauna pajamas iš kitų klientų (jie nestovi prie sienos „čia arba niekada“);
  • (lyginant su agentūromis) individualiai dirbantieji dažniausiai nėra PVM mokėtojai – sąskaita vien dėl to mažėja ~17,4%.

Mažesnėms įmonėms itin svarbu, jog laisvai samdomi specialistai iškrenta iš „fiksuotų kaštų“ kategorijos – tokie samdomi pagal poreikį (ir dažnai tiesiogiai susiejant užsakymą/išlaidas su veiklos/verslo rezultatais), todėl komanda lengvai prisitaiko tiek apimčių (pavyzdžiui, didesniam renginiui organizuoti gali reikėti ne 1, o 5, 10 ar net dar daugiau žmonių), tiek kompetencijų galimybėmis (pavyzdžiui, planuojamas specifinis CRM projektas arba spec. glamūrinis renginys). Dažnai tenka susidurti, kai verslo įmonės bendradarbiauja su keliais skirtingo profilio specialistais, kurie įtraukiami pagal konkrečios veiklos specifiką.

Tuo pat metu išoriniai specialistai visada turi „šviežesnį“ viešosios nuomonės pajautimą, nes vidinis žmogus jau po kelių mėnesių perima vidines sampratas, retai lieka tikru išorinės nuomonės garsiakalbiu ir atstovu.

Išorinis specialistas patogus ir tuo, jog besikeičianti situacija leidžia viską spręsti greitai, sutarties nutraukimui ar sudarymui dažnai užtenka vieno telefono skambučio – panašiai ir atsiskaitymui užtenka vienos sąskaitos, o ne penkiolikos skirtingų eilučių su buhalterijos aiškinimais, kodėl vienur pritaikyta 0,10%, o kitur 0,25% dalis.

Visa tai vainikuoja paparasta tiesa – išorinis specialistas turi nesibaigiantį motyvą visada daryti „puikiai“, tuo metu po kelių mėnesių vidinis darbuotojas matys tik tas pačias darbo sutarties lubas.

„Tapau Seimo nariu“ – nuo ko turėtų pradėti naujokai?

Šiandien Seimo nariais oficialiai tampa kelios dešimtys su politika nieko bendra neturinčių savo srities profesionalų. Dar tiek pat panašiai yra buvę daugiau ar mažiau aktyvūs LVŽS nariai, tačiau turėję tik menką politinio darbo (ypač – nacionaliniu mastu) patirtį. Asmeniškai esu patyręs, kas atsitinka, kai politikoje imiesi iniciatyvos, bet neįvertini oponentų, jų nuožmumo ir patirties kontratakuojant.

Politika – tai bendravimo ir diskusijų (dažniau – prieš oponentus) menas, kuriame aukso vertės yra trys komunikacijos pagrindai: (a) aiškūs tikslai, (b) darbų nuoseklumas, (c) veiklos (interesų) skaidrumas. Jie svarbūs visose partijose nuo kairės iki dešinės. Jų laikymasis – pagrindinė ilgalaikės sėkmės dedamoji. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Aiškūs tikslai

Seimo narys gali būti „visų galų meistras“ arba atskirų sričių žinovas. Petras Gražulis gali kalbėti visomis temomis, tačiau kai socialdemokratams prisireikia „žmogiško socialinių klausimų“ žinovo visada iškyla Algirdas Sysas ar Vilija Blinkevičiūtė.

Patarimai naujokams:

  • Susipažinkit (taip, daugelis nesat skaitę!) su savo partijos rinkimų programa.
  • Pasirinkite pagal savo darbo patirtį ir interesų sritį labiausiai tinkančias (ir patinkančias) 1-2 sritis iš šios programos.
  • Tose sritye pasirinkite 4-5 klausimus, kuriuos privalote išmokti mintinai – detaliai susipažinti su situacija Lietuvoje, užsienio šalių istorijomis, galimais sprendimais, oponentais, ankstesnių Vyriausybių veikla, pagrindiniais srtities lyderiais ir t.t.
  • Nutarkite, koks rezultatas 2020-ųjų rudenį jus tenkintų – įvardinkite konkrečiais rodikliais (idealu – skaičiais), kas ir kiek turi pasikeisti, kokias priemones privalote įgyvendinti.

Darbų nuoseklumas

Per ketverius metus galite daug ką – pavyzdžiui, baigti universitetą. Tačiau jūsų tikslas Seime – pasiekti savo tikslus. Per paskutinę naktį to nepadarysite, todėl planuokite:

  • Išskaidykite sudėtingus uždavinius į mažesnius klausimus.
  • Atskirų klausimų sprendimui sugalvokite A, B, C, o gal ir daugiau galimų kelių, pasirinkite, kuris efektyviausias, galbūt galima lygiagrečiai judėti keliomis kryptimis.
  • Klausimus pagal kalendorių sudėliokite į Seimo darbo kalendorių – iš esmės turite 7 Seimo sesijas (dvi 2017-ųjų, dvi 2018-ųjų, dvi 2019-ųjų ir vieną 2020-ųjų). Esminių pokyčių realu imtis tik pirmaisiais dviem metais, t.y. 2017-2018 metų eigoje.
  • Kritiškai įvertinkite savo žinias – labai tikėtina, kad pirmą pusmetį Seime tik bandysite susipažinti su nauja aplinka ir tik vasarą pradėsite suprasti, kaip viskas veikia, todėl esminiai darbai – tik po metų.

Jeigu nesate (o naujokams dažniausiai iki to toloka), tai nebandykite kelio viduryje keisti arklių (tiek partijos, tiek savo veiklos srities) – naujame vežime prarasite brangų laiką, o laikas pokyčiams greitai baigsis.

Veiklos (interesų) skaidrumas

Kritiškai peržiūrėkite savo ir gana didelio šeimos/draugų rato interesų sritis – kas iš ko valgo duoną? Net geriausios jūsų idėjos virs pelenais, jeigu netyčia paaiškės, jog jūsų gera iniciatyva pernelyg šviesina finansinę padangę jūsų ar artimųjų gyvenime.

Pradėkite nuo visų viešų duomenų apie save surinkimo – ką apie jus rašo Google, kokie duomenys apie turtą guli Registrų centre, kokias deklaracijas VTEK ar kitur esate pateikę, ką apie jus yra anksčiau rašiusi žiniasklaida (ne tik internete)? Ir taip toliau, ir panašiai. Užfiksuokite visus savo spintos skeletus.

Jūsų uždavinys – bent apytiksliai nuspėti, kaip ir kuo jus galėtų apkaltinti mirtini (kitokių Seime nebus) priešai? Ar yra bent menkiausia tikimybė, jog jūsų palaikomas įstatymo projektas padidins jūsų psubrolio verslo pajamas? Galbūt klasiokui sukursite viešųjų pirkimų oazę arba imsitės valstybinių įmonių reorganizacijos, po kurios ten įsidarbins jūsų senas draugas? Ir visiškai nesvarbu, kad jūs šimtą metų to žmogaus nematėt ir nebendravot. Kaltinimai (ir jūsų viešas nuteisimas) bus paremti „ką vidutinis rinkėjas galėtų pafantazuoti“ logika.

Daugelį šių rizikų galite neutralizuoti, jeigu pirmieji deklaruosite, o „slidžių“ sprendimų atvejais nusišalinsite.

Ir visais atvejais laimėsite, jeigu jūsų iniciatyvos bus ilgalaikės, nuo pat pradžių žinomos ir nuosekliai įgyvendinamos. Pavyzdžiui, net jeigu kam nors ir kiltų klausimas, kam naudingas Aurelijaus Verygos karas prieš alkoholį, tai jo aiškiai viešai deklaruotos vertybinės nuostatos ir nuosekliai siekiami tikslai iš esmės neutralizuoja oponentų kontratakų žalą. Todėl griebkite visuomenines vertybes, už jų laikykitės ir jomis grįskite visus savo veiksmus.

Tai kur čia viešieji ryšiai?

Paradoksas, bet pirmieji visų Seimo naujokų darbai – tai sudėtingas pasiruošimas rimtam darbui. Šiame procese iš esmės nėra viešų dalykų. Tik sudėliojus savo veiklos planą galima pradėti kalbėti apie vienų ar kitų temų viešinimą.

Kita vertus, yra ir kitas kelias – nieko neplanuoti ir viską daryti gražulių stiliumi. Bet patarimai populistams – ne mano sritis.

Lithuanian “skeleton in the closet” – Holocaust of local jews in 1941

Skeleton in the closet is an idiom used to describe an undisclosed fact about someone which, if revealed, would have a negative impact on perceptions of the person; such as having a corpse concealed in your home long enough for it to decompose into bones.

That idiom is widely used iskeleton in the closetn PR industry, especially during communication audit, when situation SWOT is being produced. Skeleton might be a real yet undisclosed weakness or potentially dangerous outcome (threat) of some major forces. In both ways the information would start the process, which could evolve into a substantial crisis situation.

Lithuanian skeleton

During 1941 most (90-95 percent) of Lithuanian jews (due to various studies – 160-190 thousand persons in total before the end of WWII) were murdered in an organized extermination process, orchestrated by Germans and frequently implemented by local Lithuanians.

As today the process to identify and put to the trial participants of the process is far from finished. Moreover, it is almost stalled and it has become almost impossible to finish it due to high public resistance. Soviet propaganda frequently associated Nazzi collaborators and post-WWII freedom fighters. Without a transparent investigation process the border line between freedom fighters and support for the Nazzi regime remains unclear.

Uncertainity about the level of misconduct of later (post-WWII) freedom fighter puts a shade on all of them making it impossible to differentiate and judge accordingly.

The skeleton process, which weakens international image of Lithuania:

  • Lithuanian heroes of post-WWII resistance are intermixed with those involved in extermination of local Jews population.
  • International investigation processes are usually portrayed in Lithuania as Russian interference and incentive to achieve defamation of Lithuanian freedom fighters.
  • Meanwhile international community cannot understant, why the search for Nazzi collaborators is stalled and has no clear finish line.
  • The process remains in a “paused” status, when Lithuanian side treats all related questions as a threat against freedom fighters and it’s independence in general. At the same time such a position is incompatible with a clear understanding of the process in question, all true freedom figthers are put into the shade of those, who were simply hiding from the trial for murdering jews.

Cleaning up & prevention

The only way out is to start a thorough investigation, identify those potentially participating, put those still alive into the trial. There will be no excuse or comfort for those murders. But future generations would be freed of accusations on covering mass extermination of local neighbours.