Kam Jums vidinis ryšių su visuomene žmogus? Dirbantys individualiai – geriau!

Pastaraisiais mėnesiai pamatau jau kelintą skelbimą, jog įmonė ar organizacija ieško Komunikacijos vadybininko, Viešųjų ryšių specialisto, Ryšių su visuomene koordinatoriaus ar kito panašias funkcijas vykdančio žmogaus. Jeigu įmonė nėra start-up‘as, žadantis kalnus gėrybių, bet „po poros metų“, tai visai realu, jog tikisi, kad toks specialistas sugebės dirbti savarankiškai, dažniausiai jam nereikės nuolatinių išorinių mokytojų, sugebės pasiekti bent minimalius rezultatus ir išpildyti realius ir nelabai lūkesčius.

Tokių žmonių rinkoje yra. Ryšių su visuomene agentūrose galima surasti (kaip skelbia M360) projektų vadybininkų, kurie „į rankas“ gauna po 500-700 eurų per mėnesį. Vidurinėje lentynoje PR’o ešeriai ir lydekos jau tikisi 1-1,2 tūkst. eurų, o ką nors (vertą dėmesio) tapti ministro atstovu spaudai vargiai sugebėsite įkalbėti be 1,5-2 tūkst. eurų. Apie atskirus jau platesnio lygio nei Lietuva ryklius – kalba atskira.

Bet pradėkim nuo bazinių (o 95% Lietuvos organizacijų realiai turi lėšų tik tokiems) poreikių. Sumedžiotas ryšių su visuomene specialistas už savo (imu vidurkį) 600 eurų organizacijai panaikins galvos skausmą dėl:

  • įmonės profilio „Facebook“ tinkle;
  • WWW atnaujinimo;
  • surašys pranešimus žiniasklaidai ir juos išplatins;
  • po pusės metų asmeniškai bus pažįstamas su bent pusę organizacijos veikla besidominčių žurnalistų (ir tai karts nuo karto virs žurnalistinių tyrimų temomis);
  • organizuos įmonės Kalėdų vakarėlį ar seminarą klientams;
  • karts nuo karto parašys kalbą, sukurs vadovo pranešimo PPT ar padės sudėlioti solidžiai piktą laišką įsiskolinusiems kllientams.

Kiek visa tai kainuos įmonei? Imsiu labai rezervuotus vertinimus (su viltim, kad samdo geri derybininkai ir įmonės einamieji kaštai gana maži)

  • Darbo užmokestis (per mėnesį)
    Netto – 600,00 €
    GPM – 113,23 €
    VSD – 48,08 €
    PSD – (5%) 40,07 €
    Sodra (30,98%) 248,27
    GF – 1,6 €
    viso – 1051,25 € (0 vaikų ir 2% papildomas kaupimas)
  • Darbo priemonės (per mėnesį)
    kompiuteris – 30,00 €
    mobilus telefonas + ryšio paslaugos – 20,00 €
    darbo vieta – 6 m2 * 10,00 € = 60,00 €
    viso – 110,00 €
  • Bendra suma – 1161,25 €

Vidinis specialistas „visada po ranka“, tačiau jis ar ji visada bus orientuotas į 8 valandų darbo dieną, 5 darbo dienų savaitę. Aukščiau aprašytos veiklos sritys tiek tikrai neužtruks, todėl teoriškai šį žmogų galima išnaudoti ir kitose srityse – virti kavai, įdarbinti vidinių siuntų pasiuntiniu ar pasodinti už priėmimo stalo šypsotis lankytojams. Bėda, jog šios pašalinės veiklos komunikacijos žmonėms – peilis, todėl po kelių mėnesių jis ar ji ras rimčiau jį vertinančią įstaigą.

Toks „tikras“ kolektyvo narys yra santykinai patikimesnis, nes su konkurentais niekada nesusidurs, anie jį galės pasiekti tik kvalifikacijos kėlimo mokymuose ar per HR galvų medžiotojus. Darbo sutarties apriboti kaštai leis lengvai prognozuoti išlaidas ir kartu užtikrins, kad ši sritis įmonėje bus „padengta“, bet …

Uberizacija ateina į #RsV rinką

Paradoksalu, tačiau už tą 1,1 tūkst. € per mėnesį sumą rinkoje galima rasti gerokai geresnių pasiūlymų. Alternatyvūs paslaugų tiekėjai (ne 1-2 metų ryšių su visuomene patirtį turtintys specialistai, dirbantys 8 val. darbo dieną) gali pasiūlyti konkurencingus pasiūlymus, nes:

  • individualios veiklos apmokestinimas yra mažesnis (įvertinant, jog laisvosioms profesijoms taikomas 30% išlaidų principas);
  • individualiai dirbantieji dažniausiai dirba iš namų biuro – todėl išnyksta fiksuoti biuro/technikos kaštai (realiai juos dirbantieji individualiai padengia išnaudodami savo asmeninės buities galimybes);
  • individualiai dirbantieji efektyviau išnaudoja savo darbo laiką, todėl nereikia mokėti už „sėdėjimą feisbuke ar vinted’e“;
  • individualiai dirbantieji gali sumažinti kainą, nes likusio laiko metu gauna pajamas iš kitų klientų (jie nestovi prie sienos „čia arba niekada“);
  • (lyginant su agentūromis) individualiai dirbantieji dažniausiai nėra PVM mokėtojai – sąskaita vien dėl to mažėja ~17,4%.

Mažesnėms įmonėms itin svarbu, jog laisvai samdomi specialistai iškrenta iš „fiksuotų kaštų“ kategorijos – tokie samdomi pagal poreikį (ir dažnai tiesiogiai susiejant užsakymą/išlaidas su veiklos/verslo rezultatais), todėl komanda lengvai prisitaiko tiek apimčių (pavyzdžiui, didesniam renginiui organizuoti gali reikėti ne 1, o 5, 10 ar net dar daugiau žmonių), tiek kompetencijų galimybėmis (pavyzdžiui, planuojamas specifinis CRM projektas arba spec. glamūrinis renginys). Dažnai tenka susidurti, kai verslo įmonės bendradarbiauja su keliais skirtingo profilio specialistais, kurie įtraukiami pagal konkrečios veiklos specifiką.

Tuo pat metu išoriniai specialistai visada turi „šviežesnį“ viešosios nuomonės pajautimą, nes vidinis žmogus jau po kelių mėnesių perima vidines sampratas, retai lieka tikru išorinės nuomonės garsiakalbiu ir atstovu.

Išorinis specialistas patogus ir tuo, jog besikeičianti situacija leidžia viską spręsti greitai, sutarties nutraukimui ar sudarymui dažnai užtenka vieno telefono skambučio – panašiai ir atsiskaitymui užtenka vienos sąskaitos, o ne penkiolikos skirtingų eilučių su buhalterijos aiškinimais, kodėl vienur pritaikyta 0,10%, o kitur 0,25% dalis.

Visa tai vainikuoja paparasta tiesa – išorinis specialistas turi nesibaigiantį motyvą visada daryti „puikiai“, tuo metu po kelių mėnesių vidinis darbuotojas matys tik tas pačias darbo sutarties lubas.

„Tapau Seimo nariu“ – nuo ko turėtų pradėti naujokai?

Šiandien Seimo nariais oficialiai tampa kelios dešimtys su politika nieko bendra neturinčių savo srities profesionalų. Dar tiek pat panašiai yra buvę daugiau ar mažiau aktyvūs LVŽS nariai, tačiau turėję tik menką politinio darbo (ypač – nacionaliniu mastu) patirtį. Asmeniškai esu patyręs, kas atsitinka, kai politikoje imiesi iniciatyvos, bet neįvertini oponentų, jų nuožmumo ir patirties kontratakuojant.

Politika – tai bendravimo ir diskusijų (dažniau – prieš oponentus) menas, kuriame aukso vertės yra trys komunikacijos pagrindai: (a) aiškūs tikslai, (b) darbų nuoseklumas, (c) veiklos (interesų) skaidrumas. Jie svarbūs visose partijose nuo kairės iki dešinės. Jų laikymasis – pagrindinė ilgalaikės sėkmės dedamoji. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Aiškūs tikslai

Seimo narys gali būti „visų galų meistras“ arba atskirų sričių žinovas. Petras Gražulis gali kalbėti visomis temomis, tačiau kai socialdemokratams prisireikia „žmogiško socialinių klausimų“ žinovo visada iškyla Algirdas Sysas ar Vilija Blinkevičiūtė.

Patarimai naujokams:

  • Susipažinkit (taip, daugelis nesat skaitę!) su savo partijos rinkimų programa.
  • Pasirinkite pagal savo darbo patirtį ir interesų sritį labiausiai tinkančias (ir patinkančias) 1-2 sritis iš šios programos.
  • Tose sritye pasirinkite 4-5 klausimus, kuriuos privalote išmokti mintinai – detaliai susipažinti su situacija Lietuvoje, užsienio šalių istorijomis, galimais sprendimais, oponentais, ankstesnių Vyriausybių veikla, pagrindiniais srtities lyderiais ir t.t.
  • Nutarkite, koks rezultatas 2020-ųjų rudenį jus tenkintų – įvardinkite konkrečiais rodikliais (idealu – skaičiais), kas ir kiek turi pasikeisti, kokias priemones privalote įgyvendinti.

Darbų nuoseklumas

Per ketverius metus galite daug ką – pavyzdžiui, baigti universitetą. Tačiau jūsų tikslas Seime – pasiekti savo tikslus. Per paskutinę naktį to nepadarysite, todėl planuokite:

  • Išskaidykite sudėtingus uždavinius į mažesnius klausimus.
  • Atskirų klausimų sprendimui sugalvokite A, B, C, o gal ir daugiau galimų kelių, pasirinkite, kuris efektyviausias, galbūt galima lygiagrečiai judėti keliomis kryptimis.
  • Klausimus pagal kalendorių sudėliokite į Seimo darbo kalendorių – iš esmės turite 7 Seimo sesijas (dvi 2017-ųjų, dvi 2018-ųjų, dvi 2019-ųjų ir vieną 2020-ųjų). Esminių pokyčių realu imtis tik pirmaisiais dviem metais, t.y. 2017-2018 metų eigoje.
  • Kritiškai įvertinkite savo žinias – labai tikėtina, kad pirmą pusmetį Seime tik bandysite susipažinti su nauja aplinka ir tik vasarą pradėsite suprasti, kaip viskas veikia, todėl esminiai darbai – tik po metų.

Jeigu nesate (o naujokams dažniausiai iki to toloka), tai nebandykite kelio viduryje keisti arklių (tiek partijos, tiek savo veiklos srities) – naujame vežime prarasite brangų laiką, o laikas pokyčiams greitai baigsis.

Veiklos (interesų) skaidrumas

Kritiškai peržiūrėkite savo ir gana didelio šeimos/draugų rato interesų sritis – kas iš ko valgo duoną? Net geriausios jūsų idėjos virs pelenais, jeigu netyčia paaiškės, jog jūsų gera iniciatyva pernelyg šviesina finansinę padangę jūsų ar artimųjų gyvenime.

Pradėkite nuo visų viešų duomenų apie save surinkimo – ką apie jus rašo Google, kokie duomenys apie turtą guli Registrų centre, kokias deklaracijas VTEK ar kitur esate pateikę, ką apie jus yra anksčiau rašiusi žiniasklaida (ne tik internete)? Ir taip toliau, ir panašiai. Užfiksuokite visus savo spintos skeletus.

Jūsų uždavinys – bent apytiksliai nuspėti, kaip ir kuo jus galėtų apkaltinti mirtini (kitokių Seime nebus) priešai? Ar yra bent menkiausia tikimybė, jog jūsų palaikomas įstatymo projektas padidins jūsų psubrolio verslo pajamas? Galbūt klasiokui sukursite viešųjų pirkimų oazę arba imsitės valstybinių įmonių reorganizacijos, po kurios ten įsidarbins jūsų senas draugas? Ir visiškai nesvarbu, kad jūs šimtą metų to žmogaus nematėt ir nebendravot. Kaltinimai (ir jūsų viešas nuteisimas) bus paremti „ką vidutinis rinkėjas galėtų pafantazuoti“ logika.

Daugelį šių rizikų galite neutralizuoti, jeigu pirmieji deklaruosite, o „slidžių“ sprendimų atvejais nusišalinsite.

Ir visais atvejais laimėsite, jeigu jūsų iniciatyvos bus ilgalaikės, nuo pat pradžių žinomos ir nuosekliai įgyvendinamos. Pavyzdžiui, net jeigu kam nors ir kiltų klausimas, kam naudingas Aurelijaus Verygos karas prieš alkoholį, tai jo aiškiai viešai deklaruotos vertybinės nuostatos ir nuosekliai siekiami tikslai iš esmės neutralizuoja oponentų kontratakų žalą. Todėl griebkite visuomenines vertybes, už jų laikykitės ir jomis grįskite visus savo veiksmus.

Tai kur čia viešieji ryšiai?

Paradoksas, bet pirmieji visų Seimo naujokų darbai – tai sudėtingas pasiruošimas rimtam darbui. Šiame procese iš esmės nėra viešų dalykų. Tik sudėliojus savo veiklos planą galima pradėti kalbėti apie vienų ar kitų temų viešinimą.

Kita vertus, yra ir kitas kelias – nieko neplanuoti ir viską daryti gražulių stiliumi. Bet patarimai populistams – ne mano sritis.

Lithuanian “skeleton in the closet” – Holocaust of local jews in 1941

Skeleton in the closet is an idiom used to describe an undisclosed fact about someone which, if revealed, would have a negative impact on perceptions of the person; such as having a corpse concealed in your home long enough for it to decompose into bones.

That idiom is widely used iskeleton in the closetn PR industry, especially during communication audit, when situation SWOT is being produced. Skeleton might be a real yet undisclosed weakness or potentially dangerous outcome (threat) of some major forces. In both ways the information would start the process, which could evolve into a substantial crisis situation.

Lithuanian skeleton

During 1941 most (90-95 percent) of Lithuanian jews (due to various studies – 160-190 thousand persons in total before the end of WWII) were murdered in an organized extermination process, orchestrated by Germans and frequently implemented by local Lithuanians.

As today the process to identify and put to the trial participants of the process is far from finished. Moreover, it is almost stalled and it has become almost impossible to finish it due to high public resistance. Soviet propaganda frequently associated Nazzi collaborators and post-WWII freedom fighters. Without a transparent investigation process the border line between freedom fighters and support for the Nazzi regime remains unclear.

Uncertainity about the level of misconduct of later (post-WWII) freedom fighter puts a shade on all of them making it impossible to differentiate and judge accordingly.

The skeleton process, which weakens international image of Lithuania:

  • Lithuanian heroes of post-WWII resistance are intermixed with those involved in extermination of local Jews population.
  • International investigation processes are usually portrayed in Lithuania as Russian interference and incentive to achieve defamation of Lithuanian freedom fighters.
  • Meanwhile international community cannot understant, why the search for Nazzi collaborators is stalled and has no clear finish line.
  • The process remains in a “paused” status, when Lithuanian side treats all related questions as a threat against freedom fighters and it’s independence in general. At the same time such a position is incompatible with a clear understanding of the process in question, all true freedom figthers are put into the shade of those, who were simply hiding from the trial for murdering jews.

Cleaning up & prevention

The only way out is to start a thorough investigation, identify those potentially participating, put those still alive into the trial. There will be no excuse or comfort for those murders. But future generations would be freed of accusations on covering mass extermination of local neighbours.

Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje
Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos  6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbasbuvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais
1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais
1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino
Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose
Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų
1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.
Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas
Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.