Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Kur ieškoti ryšių su visuomene žinių? Tarptautiniai akademiniai žurnalai

Prieš kelerius metus dariau lietuviškų akademinių žurnalų apžvalgą ir į vieną vietą surinkau tuo metu leistus lietuviškus akademinius žurnalus, bent netiesiogiai nagrinėjančius ryšių su visuomene klausimus.

Šįkart – žvilgsnis į tarptautinius akademinius žurnalus, kurie skirti ryšiams su visuomene. Solidžių leidinių, skirtų visai komunikacijai, yra dešimtys, todėl dedu tik tuos, kurie yra skirti tik RsV tematikai. Sąrašas „gyvas“ (t.y. eigoje pildysiu) ir pradedu nuo leidinių anglų kalba. Leidinius rikiuoju abėcėlės tvarka.

Žurnalas Leidėjas Numerių archyvas Kalba Numeriai per metus Leidybos metai
Asia Pacific Public Relations Journal University of Newcastle www EN  1-2 nuo 1999
Journal of Public Relations Research
(iki 1991 – Public Relations Research Annual)
Routledge (Tandf) www EN 6 nuo 1989
Journal of Public Relations Research Middle East EPRA www EN 4 nuo 2013
PRism Universitites of Massey and Bond www EN 1 nuo 2003
PR Journal (nuo 2007)
Public Relations Journal (1989-1995)
PRSA www
ankstesnis
EN 4
6
nuo 2007
1989-1995
Public Relations Inquiry Sage www EN 3 nuo 2012
Public Relations Quaterly Routledge www EN 4 1996-2008
Public Relations Review Elsevier www EN 5 nuo 1975
Research Journal IPRA www EN n/d nuo 2014

Ar galima išskirti solidžiausius leidinius? Kaip įprasta, aukščiausius akademinius standartus taiko klasikinės leidyklos – Elsevier, Routledge, Sage, kai profesionalų organizacijos daugiau dėmesio skiria temų įdomumui (kartais pro pirštus žiūrėdamos į akademinius kriterijus). Universitetų leidiniai – tarpinis variantas.

Politikos komunikacija: 7 iššūkiai ryšių su visuomene specialistams

Pastaruoju metu dažnai sulaukiu klausimo „Ir kaip tau politikos komunikacija?“. Per savo trumpą profesinę karjerą esu gerokai daugiau dirbęs su NVO, vykdomosios valdžios, Europos Parlamento narių komunikacija, kai pastaruoju metu tenka gerokai daugiau laiko praleisti su įstatymų leidžiamosios valdžios turiniu padedant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai ir jos Seimo frakcijos nariams.

Nesiimsiu čia skaičiuoti tarpinių rezultatų, vertinti reitingų ar kitų komunikacijos KPI, tačiau pabandysiu užfiksuoti keletą įžvalgų apie politikos komunikaciją ir ryšių su visuomene specialistų rolę bei veiklos specifiką šioje srityje. Tebūnie tai proga neakivaizdžiai diskusijai su kolegomis ir keletas įžvalgų tiems, kurie galbūt svarsto galimybes gilintis į šią sritį.

Didžiausia RsV profesionalus jungianti organizacija – Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga

Pirmas – profesionalų rinka skaitlinga, konkurencija didelė

Kai prieš septynerius metus teko pradėti dirbti su viena vidutinio dydžio ministerija, bandėme suskaičiuoti visus pavaldžius valstybės tarnautojus, kuriems tenka viena ar kita komunikacijos funkcija. Gavosi įspūdingas skaičius – apie 200 specialistų, iš kurių daugiau nei pusė dirbo Lietuvos regionuose. Žinoma, tai tik viena ministerija, skaičiavome ir tuos darbuotojus, kurie vykdo ne tik komunikacijos funkcijas. Bet vis tiek – du šimtai komunikacijos specialistų.

Padauginkit tai iš ministerijų skaičiaus, įvertinkit atskirų pavaldžių įstaigų komunikacijos poreikį (pavyzdžiui, statutinėse tarnybose komunikacijos funkcija numatyta net smulkiausiems vietose dirbantiems padaliniams), pridėkite stambiausias valstybės valdomas įmones ir organizacijas. Gausite ne šimtus, o jau tūkstančius specialistų, pagal pareigas vykdančių komunikacijos funkciją.

Ne ką mažesnė profesionalų grupė – savivaldybėse ir savivaldybių įmonėse bei organizacijose dirbantys specialistai. Tiesa, jie dažniausiai artimai susiję su politinių partijų veikla, nes istoriškai savivaldybių ir savivaldybių įmonių funkciniai tarnautojai dažnai yra aktyvūs vietoje dominuojančių politinių organizacijų nariai.

Kita didelė komunikacijos žinių susitelkimo vieta – tai politinės partijos ir artimai susijusios organizacijos (pavyzdžiui, atitinkamų partijų jaunimo organizacijos). Dėl nuolatinio lėšų trūkumo politinės partijos retai gali nuolatos (t.y. ne tik rinkimų kampanijų metu) samdyti išorines ryšių su visuomene ar integruotos komunikacijos agentūras, todėl dažnai politinėse organizacijose natūraliai formuojasi komunikacinių kompetencijų centrai, kuriuose ir telkiamos šios šakos – politikos komunikacijos – žinios ir įgūdžiai.

Todėl drįsčiau spėti, kad iš viso Lietuvoje su viešosios politikos komunikacija nuolatos dirba apie 1-2 tūkstančius, o retkarčiais susiduria dar 2-3 tūkstančiai politikos, viešojo administravimo, valstybės valdomų įmonių ir kitų organizacijų specialistų. Tai yra daug ir konkurencija didelė.

Antras – atlyginimas menkesnis, nei verslo komunikacijoje

RsV specialisto atlyginimo prognozė JAV

Kaip skelbia Seimo kanceliarija, Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus koeficientas sudaro 5,2 arba 5,7 bazinės pareiginės algos dydžio, kuris pastaruoju metu siekia 130,50 euro. Tad eilinis Seimo nario pagalbininkas gauna iki 600 eurų per mėnesį (po mokesčių) atlyginimą (prieš mokesčius ~700-750). Tuo metu portalo manoalga.lt duomenimis viešųjų ryšių vadybininkas Vilniaus regione uždirba apie 825 eurus per mėnesį. Tiesa, teoriškai Seime vienas asmuo gali dirbti iki 1,5 etato, todėl maksimali suma rankų nesudedančiam padėjėjui siekia apie 900 eurų per mėnesį.

O kaip viršutinė riba? Tarkim, Vyriausybės kanceliarija, kur dirbančių premjero patarėjų alga po mokesčių siekia apie 1900 eurų per mėnesį (po mokesčių). Palyginimui – vienoje iš didesnių, pavyzdžiui, Finansų ministerijoje, ministro patarėjų alga siekia apie 1800 eurų per mėnesį (po mokesčių).

Tarp valstybės valdomų įmonių yra įvairių išimčių, tačiau daugelyje jų stebuklų nėra. Pavyzdžiui, garsiojoje Generalinėje miškų urėdijoje aukščiausio lygio funkciniai specialistai gauna mažiau, nei ministerijų vadovų patarėjai. Pavyzdžiui, skyriaus vedėjas – apie 1350 eurų per mėnesį, vyriausiasis patarėjas (dabar nepaskirtas) – apie 1600 eurų per mėnesį. Ne ką kitokia padėtis ir savivaldybėse – pavyzdžiui, Vilniaus miesto mero patarėjas gauna apie 1450 eurų per mėnesį.

Pastebėčiau, jog daugelis šių skaičių – tai suminiai rezultatai, sudėjus visus „priedus“ ir „kvalifikacines klases“ – t.y. be jokių garantijų, kad pasikeitus vadovui ar įvykus kokiam kitam laikinam sutrikimui toks atlyginimas išliks.

Jeigu šiuos skaičius palygintume su didžiausiomis ryšių  su visuomene agentūromis ir jų atlyginimų vidurkiais (pavyzdžiui, vz.lt apibendrinti 2017 metų kovo mėnesio duomenys), tai akivaizdu, kad pagrindiniai rinkos dalyviai gerokai lenkia valstybinio sektoriaus vidurkius. Konkuruoti galėtų nebent atskirus agentūrų neįvertintus vidurinio lygio lyderius medžiojančios valstybės institucijos.

Tad kuo visgi traukia ir kartais laimi valstybės finansuojamos darbo vietos?

  • Socialinės garantijos (nors jos ne didelės, tačiau bent jau „vidurinio lygio“ specialistų gyvenimas išties labiau užtikrintas);
  • Tramplynas į tolesnę karjerą (pavyzdžiui, ne vienu atveju sėkmingai dirbę politikos „atstovai spaudai“ vėliau pereidavo į privačias ar kvazi-privačias darbovietes);
  • Politinio proceso adrenalinas (tai ypač veikia politinių partijų nariams, kuriems komunikacija yra šalutinė galimybė dalyvauti politinių sprendimų procesuose).

Visgi, tuo pat metu rizika ir neužtikrintumas, su kuo privalo susitaikyti politikos komunikacijos specialistai, yra bene didžiausias motyvaciją mažinantis faktorius. Dėl to šioje rinkos dalyje gana mažai patyrusių komunikacijos profesionalų, vietoj to jie renkasi stabilesnį ir nuoseklesnį darbą su privataus sektoriaus įmonėmis. Juo labiau, kad net vidutinio dydžio ryšių su visuomene paslaugų teikimo sutartis dažnai gerokai viršija vieno RsV specialisto samdos pagal darbo sutartį kainą. O juk daugelis stiprių projektų vadovų vienu metu realiai valdo 3-5 (ar net daugiau projektų direktorių atvejais) skirtingų klientų portfelį.

Viešoji politikos komunikacija – tik po didelio nematomo paruošiamojo darbo

Trečias – laimi komanda, pralaimi… komunikacija

Nors politikai dažnai mėgsta konkurentų sėkmę ar savo nesėkmes „nurašyti“ prastai komunikacijai, tačiau realybėje komunikacija yra tik ilgo ciklinio politinio proceso dalis:

  • situacijos analizė;
  • pokyčių scenarijų kaštų ir naudos vertinimas;
  • pokyčių teisėkūra;
  • pokyčių įgyvendinimas;
  • grįžtamojo ryšio fiksavimas.

Politikoje šie procesai vyksta ciklu nenutrūkstamai ir daugelis iš jų yra daugiau ar mažiau efektyvūs, sukurti valstybės valdymo mechanizmai veikia ir kuria rezultatą. Atskirais atvejais pokyčių poreikis yra akivaizdus (pavyzdžiui, emigracija, visuomenės senėjimas, turtinė nelygybė), tačiau trokštamų pokyčių scenarijai yra arba neįgyvendinami (pavyzdžiui, ilgai politikų valia keisti valstybinių įmonių valdymo sistemą buvo per menka, lyginant su oponuojančių politinių jėgų sugebėjimais sabotuoti pokyčių procesus), arba jų kuriamas rezultatas nėra vienareikšmiškas (pavyzdžiui, efektyvi aukštojo mokslo sistema kertasi su regionų gyvybingumo išlaikymo tikslais).

Jeigu komanda padaro klaidų (o jos, bendrai imant, neišvengiamos), kyla klausimas – kas už tai prisiims atsakomybę? Ar kas nors prisiėmė atsakomybę už tai, kad „Leo LT“ ir Visagino atominės elektrinės projektai buvo pradėti remiantis klaidingomis energetikos specialistų prognozėmis bei prielaidomis? Ar sprendimų priėmėjai pripažino savo klaidas, kai viena ar kita mokestinė reforma neįvertino galimų neigiamų pasekmių ir dėl to nukentėjo ne tik atskiros įmonės, bet visi pramonės sektoriai? Panašiai vyksta ir sudėtingose komunikacijos situacijose.

Idėjų generavimo, jų atrankos, teisėkūros proceso eigoje kyla daugybė kompleksinių sprendimų, kurie gali būti įvairiai vertinami viešoje erdvėje. Sprendimas vieną ar kitą situaciją viešinti yra ne tik ir ne tiek komunikacijos, kiek bendros pozicijos ir nuostatų dalis. Skaidrioje ir atviroje politinėje sistemoje viešai pasiekiami iš esmės visi politinių procesų etapai. Lietuvoje situacija kitokia – viešojo administravimo procedūrose viešumo dar daug kur vengiama, manant, jog taip bus apsisaugota nuo perteklinio visuomenės dėmesio, sumažės oponuojančių interesų grupių įtaka ir pan. Dėl to ryšiai su visuomene ir komunikacija tampa ne kasdiene informacinės higienos dalimi, o taškinių „informacinių bombų“ kūrimo technologijomis, kai visuomenę ne siekiama įtraukti, o iš esmės bandoma paversti manipuliuojamu subjektu. Dėl to kyla ir RsV etikos, ir atsakomybės už gaunamus rezultatus klausimai.

Politikos komunikacija – tai nuoseklaus žinių srauto kūrimas ir palaikymas

Ketvirtas – politika yra srautas, ne finišo linija

Dirbant su verslo komunikacija (ypač – vidutinio ar mažo verslo) įprasta, kad kalendorius nebūna itin intensyvus, dėmesys telkiamas į keletą (ar keliolika) įvykių, kuriančių asociacijas, ryšius, įprasminančių konkrečias žinias. Politikos komunikacija kardinaliai priešinga. Jeigu nedirbate su konkrečioje srityje (nišoje) besispecializuojančia partija ar politiku, tai politika yra never-ending-story, kur vienintelis nuolatinis dalykas yra besikeičianti situacija.

Politikos komunikacijos kalendoriuje visada privaloti turėti bent pora tūzų rankovėje, visada turi būti planas B ar net C ir konkretus rezultatas niekada nėra tiek svarbus, kiek bendras fonas, kuriame vyksta politikų varžybos dėl dėmesio. Iš ryto buvo mažas skandalas? Iki pietų jis jau gali būti visų pamirštas. Praėjusią savaitę visi domėjusi reikalu X? Kitą tai jau bus niekam neįdomu.

Politikos komunikacija kažkiek primena naujienų agentūros darbą – baigei vieną žinią, eini daryt antros. Ir taip toliau. Dar geriau – jeigu visa tai darai keturiomis rankomis ir trijuose įrenginiuose vienu metu. Būtent todėl socialiniai tinklai yra tokia politikų palaima. Technologijos pasiūlė platformą, kur galima gyvai rodyti ir stebėti tikrąją gyvos politikos prigimtį – kovą dėl dėmesio 24/7 režimu.

Kartais informaciją tenka tiesiog stumti, o kartais valdyti jos patekimą į viešumą

Penktas – iniciatyva dažniau žurnalistų rankose

Nors kino filmuose ir serialuose dažnai galima matyti įprastą stereotipą apie neva-genialius viešosios nuomonės formuotojus, tačiau tokios istorijos ir tinka meniniams filmams, bet ne realybei. Gyvenimas gerokai paprastesnis – didesnė politikos komunikacijos procesų dalis prasideda ir vyksta dėl žiniasklaidos priemonių veiklos, o ne dėl genialių politikų ar jų patarėjų iniciatyvų.

Taip, kūrybiškas proaktyvus darbus – svarbi politikos komunikacijos dalis. Ypač socialinių tinklų amžiuje. Tačiau pagal savo apimtį tai visgi išlieka mažesne veiklos dalimi, nes politika (skirtingai nuo verslo aktualijų) yra itin didelę visuomenės narių dalį tiesiogiai veikianti veikla, todėl ir žiniasklaidos dėmesys jai yra atitinkamas. O žiniasklaidos temų platumas (net ir santykinai seklioje medijų rinkoje) nepadengiamas RsV specialistų gretomis.

Kitas dalykas, jog didelė dalis nepriklausomos žiniasklaidos atstovų yra itin skeptiški politikų inicijuojamoms žinioms. Nereikia didelių statistinių tyrimų norint įsitikinti, jog pačių politikų inicijuojamos žinios nepriklausomoje žiniasklaidoje statistiškai susilaukia gerokai mažiau dėmesio, negu tada, kai problemą ar situaciją iškelia trečiosios šalys (pavyzdžiui, galima palyginti, kokios sklaidos žiniasklaidoje vidutiniškai sulaukia LRS informacinėje sistemoje skelbiami Seimo narių pranešimai žiniasklaidai). Todėl proaktyvus darbas dažnai susitelkia į ilgalaikių santykių su žurnalistais kūrimą, o vėliau – atitinkamą intensyvų bendradarbiavimą su atitinkamų kanalų atstovais.

Planas neišvengiamai keisis

Šeštas – planai reikalingi, bet dūžta kasdienybėje

Kiekvieno komunikacijos specialisto svajonė – nuoseklus programinis ir suplanuotas darbas, kai komunikacija praneša apie deklaruotus ir įgyvendinamus pažadus (ir, atrodytų, kas būtų lengviau, kai kiekvienos politinės partijos rinkimų programoje tai juodu ant balto). Tačiau šios svajonės kasdienybėje dažnai virsta gairėmis ir tikslais, kurių siekiama, suvokiant, kad 100% tikslų pasiekiamumas yra gražus, bet utopinis tikslas.

Priežasčių yra daug, tačiau pagrindines galima suskirstyti į šias grupes:

  • besikeičiantys prioritetai – tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, tarp kurių tiek išorinės (pavyzdžiui, Lietuva buvo neįvertinusi karinės Rusijos grėsmės, todėl Dalios Grybauskaitės komunikacija po išrinkimo 2009-aisiais ir po Maidano 2013/2014-aisiais yra radikaliai priešinga), tiek vidinės (pavyzdžiui, koalicijos sudėties pasikeitimas);
  • riboti ištekliai – deja, bet atsakinga politika dažniausiai yra ribotų išteklių paskirstymas ne optimaliu, o kompromiso būdu, nes dažnai net matematiškai neįmanoma suderinti, pavyzdžiui, mokytojų ir policininkų noro turėti didesnes algas – žinoma, iš dalies tai ir planuotojų problema, kai pažadai formuluojami neturint aiškaus įgyvendinimo plano;
  • nevyksta baziniai darbai – kartais net geriausi norai ir komunikacijos planai dūla stalčiuose, nes problemos kyla pačiame įgyvendinime, t.y. nevyksta pokyčiai, jie per lėti ar netgi visai sustoję, todėl gražūs pažadai reformuoti sektorių X negali tapti „tuščia skardine“, kai komunikacija skelbia apie rezultatus, o realybėje viskas stovi vietoje;
  • dėmesys sutelktas į gynybą – aktyvių informacinių dvikovų situacijoje komunikacija dažnai sukoncentruojama (nes ištekliai riboti) į tinkamą ir efektyvią gynybą pagrindiniame konfliktų ruože (kartais juokaujama, jog pagrindiniai politikos komunikacijos pabūklai – skeletai iš spintų), o proaktyvus veikimas kitose srityse atidedamas neribotam laikui;
  • darbotvarkę formuoja ad hoc situacijos – valstybės viduje ir išorėje vyksta daugybė informacinių procesų, kurie diktuoja ir formuoja savo kalendorių, o politika privalo į tai reaguoti.

Ką tai reiškia komunikacijos specialistams? Nuolatinę planų kaitą, realiu laiku vykstantį žinučių turinio koregavimą, itin didelę žiniasklaidos ir kitų įtakos grupių atstovų stebėsenos ir jų neformaliosios informacijos vertę.

Ar „tik mirtis mus išskirs“?

Septintas – ar yra gyvenimas po politikos?

Kažkada socialiniuose tinkluose paklausiau vieno profesijos kolegos – tuomet aktyvaus liberalo, ar įmanoma grįžti į verslo konsultavimo sritį po aktyvaus darbo su politikos komunikacija. Atsakymas buvo vienareikšmis – sudėtinga. Tai lemia ir profesinė/idėjinė susiliejimo su klientu (institucija, lyderiu ar politine partija) problema, ir etiketės, lengvai prilimpančios prie visų, dirbančių su politikos komunikacija. Pridėkite mažą šalį, kur visi visus pažįsta, ir gausite gana toksišką kokteilį, kai darbas šioje srityje gerokai apriboja galimybes keisti savo veiklos sritį ar pobūdį, nes dažnu atveju funkcinis specialistas ilgam sutapatinamas su atstovaujamu klientu.

Kita vertus, akivaizdu, kad jokia kita komunikacijos sritis Lietuvoje negali pasiūlyti tiek iššūkių, tokio spartaus profesinio tempo ir kartu – galimybių tobulėti. Jauniems specialistams tai ir puiki karjeros šuolių erdvė, kai greitai įgyjamos ir profesinės kvalifikacijos, ir sukuriamas būtinų darbinių pažinčių ratas, ir atsiveria tolesni profesinio tobulėjimo keliai. Labiau patyrusiems RsV specialistams tai labiau profesiniai iššūkiai ir galimybė prisidėti prie esminių visuomenės pokyčių. Ar už tai verta mokėti susiejamo stereotipo kainą? Vis dar nežinau 🙂

Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!