Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: ryšiai su visuomene (page 1 of 55)

Gyvenimas po „Game of Thrones“ – pasikeitusioje storytelling’o tikrovėje

Tyrionas Lannisteris jau tapo klasikiniu personažu, iliustruojančiu racionaliai cinišką XXI amžiaus pilietį. Jo aštrus protas ir įžūli drąsa turėti bei reikšti kritišką nuomonę apie visus ir viską nepaliko abejingų. Lygiai taip pat drąsiai jis apibūdino ir istorijų pasakojimo reikšmę pasaulyje: „Kas jungia žmones? Kariuomenės? Auksas? Vėliavos? Pasakojimai. Nėra pasaulyje nieko galingesnio, nei geras pasakojimas!“.

Istorijas pasakoja visi ir visur. Ar tai būtų iš Seimo tribūnos kalbantis politikas, ar žiūrimiausiu metu per TV rodoma prekybos tinklo reklama, ar prie vakarienės stalo dienos įspūdžiais besidalinanti šeimyna. Ir visgi, GOT (nors tikslesnis trumpinys būtų ASOIAF nuo pilno pasakojimo pavadinimo „A Song of Ice and Fire“) žymi lūžį istorijų pasakojime. Kai kurie pokyčiai svarbūs istorijas kuriantiems ir pasakojantiems, kai kurie – jų besiklausantiems ar skaitantiems, tačiau beveik visais atvejais tai kuria naują mūsų visų, gyvenančių informacinėje visuomenėje (jeigu dar ne virtualioje realybėje), tikrovę.

Džordžui Reimondui Ričardui Martinui (internete jį rasite kaip GRRM) GOT idėja gimė dar 1991 metais. Tuo metu jis buvo jau gana žinomas mokslinės fantastikos rašytojas, kurio kūriniai nominuoti „Hugo“ ir „Nebula“ premijomis. Tačiau apie GOT pradžią interviu britų leidiniui „The Guardian“ autorius pasakojo kaip apie trumpą apsakymą. Pirmasis „Ledo ir ugnies giesmės“ skyrius (kuriame Starkų vaikai randa vilkiukus) turėjo ir likti trumpa istorija, tačiau „iš niekur“ nusileidusi istorija autoriaus nepaleido ir jis pradėjo ją plėtoti ir vyti naujas gijas. Pagrindinė istorijos linija susidėliojo ne iš karto – pirmoji serijos knyga pasirodė tik 1996 metais. Antrajai užbaigti prireikė dar trijų, o trečiajai (kurios turinio didelė dalis jau buvo sudėliota iki tol) knygai užteko metų.

Antroji GOT jau tapo viena iš geriausiai perkamų knygų JAV, todėl kartu žengė ir pasaulinė šlovė – pasipylė fantastikos pasaulyje taip įprastos fanų bendruomenės, konferencijos, renginiai ir kita su knygų rinkodara artimai susijusi veikla. Tačiau kultu tampantis judėjimas pakėlė ir kokybės kortelę, todėl GRRM teko grįžti prie plėtojamų istorijų tikslumo, nuoseklumo, tarpusavio ryšių. Tapo nebeįmanoma „pagudrauti“ supaprastinant ar kaip kitaip palengvinant istorijos rašymą. Todėl ketvirtoji knyga (realiai – dvi dalys, kiekviena atskirai verta knygos vardo) užtruko penkerius metus ir pasirodė tik 2005 metais, o penktoji (irgi dvi dalys) 2011 metais – jau po šešerių metų darbo.

Ir tada, 2011-ųjų balandį HBO paleido TV serialą, kuris globalią fantastikos mėgėjų meilę pavertė popkultūros dalimi – GOT istorija tapo neatsiejamu XXI a. pradžios kasdienybės ženklu, įsipynusiu ne tik į TV ekranus, bet ir visiškai nelauktas erdves – nuo vyrų/moterų santykių, mažumų ir neįgaliųjų rolės visuomenėje iki sofistikuotų problemų, bandančių apginti ir paaiškinti autoritarizmą, ciniškai pasijuokti iš demokratijos procedūrų.

Tačiau grįžkim prie istorijų pasakojimo. GOT sukūrė naują „storytelling“ standartą, kurį apibūdins 5 požymiai – pasakojimo mastas, nebeatpažįstamai susipynę 7 pasakojimų tipai, tirpstanti istorijos pradžia ir pabaiga, „centrinio“ herojaus atsisakymas, istorijos sužaidybinimas („gamification“).

7 klasikiniai istorijų pasakojimo tipai
Įveikti monstrąPrincas prieš drakoną
Pelenė į karalienesKaip uždirbti milijoną?
MisijaGelbstint eilinį Rajeną
Kelionė ir sugrįžimasŽiedų valdovas
KomedijaŠauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare
TragedijaPilėnai
AtgimimasSalotos McDonalds‘s užkandinėse
Iš Christopher Booker „The seven basic plots“

Tokio masto istorijų nebuvo

Fantasy kūriniuose pasakojimo žemėlapiai – dažna praktika, tačiau GOT atveju kiekvienas elementas papildytas realiais pasakojimais

Jeigu turite vaikų, turėtumėte prisiminti ir pasaką apie Raudonkepuraitę. Tikriausiai prisiminsite ir kitus bazinius pasakos dalyvius – vilką, močiutę. Jeigu pasaką skaitėte pilną pasakos versiją, tikriausiai sutiksite, kad šalia jų buvo bei kažką darė dar ir mama, ir medžiotojai.

O kiek veikėjų yra GOT? Vien tiesiogiai dalyvaujančių grumtynėse dėl sosto – 7 šeimos. Kiekvienoje šeimoje po kelis tiesioginius pretendentus ir dar po keletą šalutinių. O kur kitos grupuotės? Baltieji numirėliai su savo riteriu, Valyrijos, Esoso, Dotrakų ir kitų žemių atstovai, prie vietovių nepririšti Auksinės kompanijos ir kiti klajojantys personažai? Visus juos sudėję lengvai gautume 50 ir daugiau personažų, dalyvaujančių siužeto pirmose linijose.

Ką tai (personažų skaičius) keičia istorijų pasakojime? Personažų skaičius istorijos sudėtingumą didina ne aritmetine, bet geometrine progresija. Tą gerai iliustruoja dvipusių santykių šeimose skaičiaus augimas. Štai dviejų tėvų ir vieno vaiko šeimoje yra 3 ryšiai. Dviejų tėvų ir dviejų vaikų – jau 6. Dviejų tėvų ir trijų vaikų – jau 10. Ir čia neskaičiuojame kolektyvinių santykių kaip kad 2+1, 3+1 ar 2+2.

Daug personažų – sudėtinga ir kompleksinė istorija. Tai ir pedantiškai tikrinami loginiai ryšiai rašytojui, ir nykstantys apribojimai kurti įvairiapuses asmenybes. Būtent tuo daugelį įtraukia GRRM – savo sugebėjimu kurti realias asmenybes, šviesmečiais nutolusias nuo XXI amžiuje pašiepiamo geras-blogas modelio.

Klausimą „Ką tai reiškia rašytojui?“ netrukus turėsime performuluoti į klausimą „Kaip rašytojų grupei kurti nuoseklų pasakojimą?“. Nuo GOT atsiradimo „iš niekur“ 1991 metais iki 2021-ųjų – trisdešimt (!) metų. Tačiau XXI amžius nelaukia. Tiksliau, verslo pinigai „dega“ ir rašytojai bei kūrėjai turės atrasti būdą, kaip grupėmis – valdomomis ar chaotiškomis (kaip kad Tolkieno pasekėjų pasaulyje) – atrasti būdą kurti didžiules istorijas. Iššūkis globalus – nes GOT, Hario Poterio ar net tų pačių Žvaigždžių karų fanų bendruomenės nebeturi nei geografinių, nei kalbos, nei amžiaus ribų. Istorijų pasakojimas tampa sudėtinga ir didelio masto projektų valdymo mašina, kur ne taip toli iki programuotojams įprastų didelių programinio kodo valdymo metodų – sistemos planavimas, moduliai, jungtys ir pan.

Kam to reikia? GoT sėkmė parodė, kad to reikia vartotojui – skaitytojui, prekės ženklo X gerbėjui, paslaugos A ar produkto B pirkėjui. Todėl trijų pastraipų pasakojimai-legendos apie puikų prekės ženklą jau yra seniena. Ruoškimės visi kartu kompleksinio ir sudėtingo pasakojimo tradicijai – tai įtrauks mus visus ir nepaleis. Nes pirkėjas moka!

Nesibaigiantis „kelionės“, „misijos“, „komedijos“ ir kitų pasakojimų tipų miksas

Didelio pasaulio realybė – tai geografiškai (arba psichologiškai) nutolusios vietovės, jas būtina jungti ir todėl iš bazinių 7 pagrindinių pasakojimo tipų šiuolaikiniame istorijų pasakojime ypatinga vieta tenka kelionės ir misijos („quest“) mišiniui. Jeigu iki šiol tai būdavo atskiri pasakojimo modeliai, tai dideliame pasaulyje kelionė tampa neišvengiamo pagrindinių pasakojimo būdų rišančiąja jungtimi.

Personažai nuolatos ir visur keliauja – tai nebūtinai yra užduočių virtinė, kartais jie keliauja net nežinodami nei kur, nei kodėl – pavyzdžiui, nuo kažko bėga. Tačiau istorijų pasakotojui nėra kitos galimybės personažus „judinti“ didžiulėje naujo pasaulio erdvėje.

Šios kelionės dideliame pasaulyje tampa iššūkiu, kai didelę grupę veikėjų vėliau bandoma logiškai „suvesti“ į vieną veiklos epizodą (pavyzdžiui, bandant sukurti loginį pagrindą istorijos pabaigai). GOT atveju tokią situaciją matėme aštuntojo TV sezono „Paskutinio mūšio“ epizode, kai net pora įvadinių sezono serijų buvo skirtos ne kam kitam, o lanksčiam personažų „perkėlimui“ į Šiaurės sostinę. Paradoksalu, kad vos tik konfliktas išsisprendė – visi personažai vėl pasuko į skirtingas puses, vėl atidarytos bent keletas naujų kelionių pasakojimų linijų.

Nyksta istorijos pradžia ir pabaiga

„Star Wars“ epizodų istorijų chronologijos schema

Visgi, didžiuliame pasaulyje nebegali būti nei pradžios, nei pabaigos momento. Visada bus tokių epizodų, kur vienos pasakojimo gijos užsibaigs, o kitos – tik prasidės. Tai, kad istorija pradėta kažkada pasakoti, tampa tik pačiam pasakotojui svarbia aplinkybe, o istorijos naratyvas plečiamas ir pildomas pagal bendrą pasakojimo planą.

Tokiame „plačiame“ pasaulyje žinių apie pasaulį „atvėrimas“ kaip tik tampa dar vienu nauju istorijų pasakojimo įrankiu. Nes skirtingą žinių lygį turintys personažai savo veiksmais ir elgesiu kaip tik ir tampa informacijos perdavimo priemonėmis.

Dėl tos pačios priežasties pasakojama istorija iš esmės bet gali būti pratęsiama – net ir visiems pagrindiniams (ir įprastiems) personažams pabaigus savo kelią yra neribotos galimybės kurti ir įtraukti naujus veikėjus, jų lūpomis ir rankomis pildyti ankstesnių herojų veiklos epizodus, „nutylėtas“ istorijas. Taip istorijos tampa lanksčios ir menkai priklausomos nuo atskirų personažų linijų.

Kartu su nykstančiais pradžios ir pabaigos epizodais nyksta ir „laimingos pabaigos“ situacijos. Nors tai lemia ir besikeičiantys istorijų vartotojų lūkesčiai, tačiau savo dalį prideda ir pats istorijų pasakojimo būdas. Kai istorija nesibaigia, o tik stabteli, fiksuoti „visapusišką (pra)laimėjimą“ yra ir sudėtinga, ir nerealistiška. Todėl tai, kas puikiai tinka eiliniam Holivudo hitui, šiuolaikiniame istorijų pasakojime dingsta ir užleidžia vietą eilinei neatsakytai užuominai („cliff-hanger“).

Ką tai keičia vartotojui? Tai reiškia, kad jis „pasodinamas ant adatos“ su viltimi laukti savaitę, mėnesį, metus ar dar ilgiau tęsinio – su viltimi, kad kažkas pasikeis, kad kažkada aiškumas atsiras, kad tie dideli ir pamatiniai klausimai bus atsakyti. Deja, turiu nuvilti – tokių klausimų esmė, kad jie nėra ir nebus atsakomi. O jeigu kažkas tai ir pabandys, tai tik tam, kad jo versija būtų suabejota, paneigta ar netgi atmesta paties autoriaus. O mes – visi istorijų klausytojai – tam lengvai pasiduodame. Juk ne eurą ir ne du atiduotume už GOT tęsinį, ar ne? O vartotojų noras – įsakymas komercinio šou gamintojams.

Herojus – visa bendruomenė, o ne pavienis asmuo

Pagrindiniai GOT veikėjai ne tik atitinka atskirų įvairiaspalvės masinės auditorijos grupių lūkesčius, bet ir kartoja 12 pagrindinių archetipų požymius

Neaprėpiamai didelis pasaulis keičia ir istorijos turinį – kelionės arba misijos tampa nuolatine veikimo būsena, o pasakojimas virsta sudėtiniu ir besikeičiančiu. Didelis būrys veikėjų tampa pėstininkais, kurie nebėra pagrindinė pasakojimo ašis, o labiau – didžiulio pasaulio jungtys, padedančios žengti iš vieno istorijos epizodo į kitą.

Herojumi ir antiherojumi nebėra vienas unikalus ir istorijos tėkmę lemiantis asmuo ar objektas. Dabar pagrindinis veikėjas gali išnykti, paskui atsirasti – tai nekeičia istorijos, nes jie tėra pėstininkai, net ir tariami situacijos valdovai tėra nuo kitos aplinkos priklausomi personažai. Todėl „baltųjų riteris“ gali pralaimėti, „kruvinose vestuvėse“ sunaikinamas visas „žiedas“, tačiau istorija juda pirmyn. Kaip sakydavo Šveikas, „niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų“, nes iš vieno herojaus rėmų išsilaisvinęs pasaulis sukasi toliau.

Jeigu ankstesnėje istorijų pasakojimo tradicijoje herojaus veiksmai yra viso plėtojamo pasakojimo pagrindas, tai herojų skaičiui eksponentiškai augant keičiasi ir istorijos emocinis pagrindas. Atsiveria galimybės apie istoriją kalbėti iš „grupinio“, o ne „lyderio“ požiūrio taško. Kelių skirtingų įvairialypių asmenybių pildoma istorija yra tvirtesnė, labiau artima „realiam gyvenimui“, todėl gerokai labiau įtraukianti ir įtikinanti.

Kartu su grupine lyderyste atskiri herojai tampa labiau panašūs į pėstininkus – juos galima aukoti, jų sėkmės ir pralaimėjimai tampa bendro paveikslo dalimi, o ne pagrindine istorijos plėtojimo priemone.

Nors asmeninis pasiaukojimas ir konkrečių momentu pasakojimo centre esančio asmens veiksmai vis dar išlieka pagrindiniu rašytojo įrankiu, tačiau tai nebeturi tos egzaltuotos reikšmės, o taktiniais sumetimais hiperbolizuojamas vieno ar kito personažo heroizavimas nedarko bendro pasakojimo realumo jausmo.

12 pagrindinių archetipų
Ego tipaiNekaltasis (innocent)
Eilinis žmogus (everyman)
Herojus (hero)
Rūpintojėlis (caregiver)
Dvasiniai tipaiKeliautojas (explorer)
Sukilėlis (outlaw)
Įsimylėjėlis (lover)
Kūrėjas (creator)
Natūralieji tipaiJuokdarys (jester)
Pasakotojas (mage)
Magas (magician)
Valdovas (ruler)
Pagal Carl Golden „The 12 Common Archetypes“

Istorijų pasakojimas – su žaidimų požymiais ir įrėmintas serialų

Nors GOT knygų serija kol kas skaičiuoja tik apie 90 mln. vnt. (palyginimui – Hario Poterio serija siekia 500 mln.), tačiau pagrindinis dėmesio ir pajamų šaltinis – HBO serialas. Apytiksliais vertinimais TV platforma iš GOT uždirbo apie 3,1 mlrd. $, kai gamybos ir susiję kaštai sudarė apie 1,5 mlrd. $.

Istorijų pasakojimas tampa priklausomas nuo istorijos naudojimo – nuo užsakovų sezoniškumo (kaip TV serialai), nuo leidėjų kalendoriaus (kaip knygų leidimo sezonai) ar nuo dirbtinio arba ne epizodų skaidymo. Žaidybinimas (angl. gamification) yra žaidimo elementų įtraukimas į procesą, siekiant dalyvį suintriguoti, suteikti jam žaidybinių elementų, kurie motyvuotų labiau įsitraukti, sekti procesą. Todėl istorijos pasakojimas virsta atskirais epizodais dovanojamomis informacinėmis „razinomis“, kurios privalo nustebinti ir įtraukti.

Vaizdo produkcijoje dominuojant TV serialams bene ryškiausias tokio pokyčio pavyzdys – tai kiekvieno epizodo pabaigoje neatsakytu paliekamas scenarijaus eigos klausimas (angl. cliffhanger). Ši nežinomybė tampa akstinu istorijos vartotojui laukti tęsinio – ar tai būtų mėgstamo herojaus likimo vingis, ar esminis pasakojimo lūžis, o gal tik sėkmingai pasibaigęs pavojus.

Kaip tai keičia istorijų pasakojimą? Pirma, istorijose neišvengiamai atsiranda gerokai per daug „lūžio“ momentų, kurie gali ir yra išnaudojama šioms žaidybinėms situacijoms kurti. Antra, tokių situacijų gausa reiškia, jog pats pasakojimas tampa gerokai labiau dramatiškas, jame pradeda dominuoti momentiniai ir dažnai trumpalaikiai konfliktai. Todėl kiekviename GOT skyriuje ir rasime kokią nors netikėtą siužeto vingį, filosofinio klausimo nuorodą.

Kita vertus, TV reikalauja atsižvelgti į momentinius auditorijos lūkesčius, kas GOT atveju buvo akivaizdu visais sezonais, kurie buvo kuriami pagal sakytines GRRM idėjas, bet ne baigtinį rezultatą knygose. Būtent todėl paskutinių TV serialo sezonų kokybė smarkiai krito, nes serialo kūrėjų komanda akivaizdžiai vadovavosi įprastais pasakojimų modeliais, kai GRRM pasakojimo stilius laužo įprastas taisykles ir kuria jas pats.

Naujos realybės iššūkiai

Pasikeitęs istorijų pasakojimas yra nauja realybė. Dabar komerciniams prekių ženklams, visuomeniniams judėjimams, politinėms partijoms ar visuomenėms teks ieškoti sprendimų – kaip sukurti istoriją, kuri būtų ilgalaikė, integruotų visus pagrindinius veikėjus, būtų pakankamai lanksti, kad galėtų keistis žiūrovams augant ir senstant, tačiau svarbiausia – nebūtų nutolusi nuo realybės.

Galiu tik priminti, kad štai jau daugiau nei 15 metų mes visi sprendžiame būtent tokį uždavinį – koks yra Lietuvos naratyvas po to, kai tapo ES ir NATO narėmis? Aiškaus atsakymo neturime ir tai tik puikiai iliustruoja, kad kurti ir pasakoti savo istorijas dar turime mokytis ir atrasti naujus būdus. GGRM padovanota GOT – visai neprasta pamoka.

Suredaguotas ir sutrumpintas tekstas skelbiamas žurnalo „Verslo klasė“ 2019 m. lapkričio mėn. numeryje.

Pakartotiniai rinkimai tikrino kairiosios politikos dugną ir stumia į radikalų nišą

Liepą prognozavau, kad LVŽS viduje vykstantis pilietinis karas sunaikins šios kairiosios jėgos perspektyvas Lietuvos politikoje. Naujausi visuomenės nuomonių tyrimų duomenys tarsi rodytų, kad klydau: po liepos mėnesį fiksuoto dugno rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje darytos apklausos rodo palaikymo „atšokimą“ į 14,5 proc. zoną.

2018-2019 metais trijų tyrimų bendrovių viešai skelbtų apklausų duomenys

Tačiau rugsėjo 8 ir 22 dienomis vykę pakartotiniai balsavimai Vilniuje, Klaipėdos ir Joniškio rajonuose suteikia daugiau tikslesnių duomenų apie realią padėtį.

Pirmas pjūvis – trijų apygardų rezultatų pirmajame rinkimų ture palyginimas rodo, kad eiliniai LVŽS nariai „atsiima“ grąžą už nacionalines klaidas. Tai tik bus papildomu argumentu, kad sąjungai reikės vis daugiau skolintų „žvaigždžių“, o partijos nariams liks vis mažiau realių galimybių dalyvauti rinkimuose.

LVŽS partiečiai sulaukė 2-3 kartus mažesnio palaikymo, nei jų kolegos 2016 metais

Antras pjūvis – įvertinus mažesnį rinkėjų aktyvumą ir ekstrapoliavus dabartinį palaikymo lygį (t.y. galvojant, kad palaikymo dalis tokia pati ir tarp neatėjusių rinkėjų grupėje) į 2016 metų rinkėjų skaičių, matome, kad LVŽS kandidatų palaikymas sumažėjęs 50-60 proc.

Tokia tendencija reiškia, jog LVŽS kandidatams iš esmės nėra kelio ir realių galimybių patekti į II turus. Tokia situacija vers rimtai abejoti net ir rimtesnius kandidatus – LVŽS ženklas jiems gali tapti akmeniu po kaklu ir todėl jie jau geriau dalyvaus kaip nepriklausomi kandidatai (su visomis to pasekmėmis).

Optimistiškai vertinant, kad didelė dalis LVŽS rinkėjų neatėjo, vis tiek kritimas siekia minus 50-60 proc.

Trečias pjūvis – gerokai liūdnesnį vaizdą gauname, kai lyginame absoliutų LVŽS rėmėjų skaičių. LVŽS palaikymas iš esmės dingęs. Tai aliarmo signalas ne tik vietose vidutiniokais laikytiniems kandidatams. Tai ir ženklas, kad daugiamandatėje apygardoje LVŽS sąrašas minimalų barjerą „perliptų“ tik optimistiniu atveju (t.y. minus 50-60 proc. ankstesnių rinkėjų). O visai realu (jau nekalbant apie pesimistinį scenarijų), kad su tokiu palaikymo lygiu sąrašo galimybės patekti į mandatų dalybas – panašios į tradicinių „ribinių“ partijų kaip darbiečiai, tvarkiečiai ir pan.

Absoliučiais skaičiais LVŽS neteko 85% savo ankstesnių rinkėjų

Atskirai pažymėtina, kad Rūtos Janutienės atvejis tik paryškina ankstesnius duomenis – net skaitlingų kitų rinkėjų grupių parama LVŽS remtai kandidatei nepadėjo surinkti pakankamos paramos prieš opozicijoje dirbančios politinės jėgos atstovą.

Tai kaip paaiškinti visuomenės nuomonių apklausų skaičius?

Vien pastaraisiais vasaros mėnesiais LVŽS kelias atsiskyrė nuo skaitlingų šakinių visuomenės grupių, kai buvo nesuvaldyti konfliktai:

  • sveikuoliai – didelį palaikymą garantavusi visuomenės grupė iš esmės tapo aršiais oponentais;
  • tautininkai – konservatorių skaldymas buvo pernelyg sėkmingas, nes besikurianti nauja politinė jėga atitraukė ir dalį ankstesnių LVŽS rėmėjų;
  • Romuva ir kiti „baltai“ – simbolinis sprendimas nesuteikti Romuvos bendruomenei oficialaus statuso tapo nesutaikomo konflikto pagrindu;
  • žalieji – programos pažadų nevykdymas ir nuoseklios Lietuvos aplinkos tausojimui priešingos iniciatyvos atgrasė net ir „nuosaikius“ žaliuosius;
  • LGBTQ – viešas demaršas prieš Europos žaliųjų partijos principus atstūmė tuos, kurie pritaria seksualinių mažumų teisių užtikrinimui;
  • antikorupcinė grupė – bičiuliavimasis su tvarkiečiais, darbiečiais, „bebrų“ ir koloradinių rozovų bendrystė panaikino bet kokias iliuzijas apie realias galimybes įgyvendinti kovos prieš korupciją pažadus;
  • viešojo sektoriaus darbuotojai – jeigu 2018 metais daugelio reformų stabdymas buvo užglaistytas šakinio darbo užmokesčio didinimu, tai 2019-aisiais daugeliui sveikatos apsaugos, bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų darbuotojų tapo aišku, kad žadėtų reformų nebebus;
  • … (ir t.t.)

Visų šių grupių parama arba išnyko, arba yra drastiškai sumažėjusi, o vietoj skubaus reagavimo LVŽS dėmesys sutelktas į valdžios išlaikymo klausimus. Šių visuomenės grupių atstovai senai pasigedo dėmesio, tačiau bendrauti su jais ir prašyti „dar truputį palaukti“ nebėra kam – 2016 metais buvę aktyvūs tarpininkai ir atstovai šiandien jau nebėra LVŽS arba neturi jokios galios priimant sprendimus.

Tad iš kur tas „reitingų atšokimas“?

Spėju (hipotezę galima būtų patikrinti turint pirminius apklausų duomenis), palaikymą generuoja ankstesni „slankūs“ darbiečių, tvarkiečių, bebrų, puteikių ir kitų radikalų bei populistų rinkėjai. Tą netiesiogiai patvirtina ir sumažėjusi parama šioms politinės grupėms. „Tvirta vado ranka“, kai „nepaklusnūs valstiečiai“ buvo tramdomi, šiems rinkėjams yra ramybę kurianti iliuzija ir todėl dabar LVŽS turi dideles galimybes įsitvirtinti šioje politinio spektro nišoje.

Tiesa, tuo kalba apie kairiosios krypties politinę jėgą ir baigtųsi.

Ar Kremliaus hibridines grėsmes atrems Lietuvos piliečių valia priešintis?

Gerasimovo doktrina, kuri nuo 2013 metų simbolizuoja naują Kremliaus požiūrį į karinius konfliktus, savo turiniu nėra naujiena – dar Sun Tzu rašė, kad geriausias karas yra tas, kurį laimėti pavyksta be karinių veiksmų, t.y. vien psichologiškai palaužus priešininko valią priešintis.

Apie tai, kad Lietuvos krašto apsaugos strategai tam skiria nepateisinamai mažai dėmesio, rašau reguliariai dar nuo 2014-ųjų metų, kai po Maidano įvykių Ukrainoje prasidėjęs karinis konfliktas tapo puikia iliustracija, kas gali įvykti ir pas mus, Lietuvoje.

Mano nuomone, šimtus milijonų eurų skirdami karinei ginkluotei mes esame nepateisinamai pamiršę pagrindinę krašto apsaugos liniją – tai mūsų piliečių protus. Ir nors tiek Lietuvos kariuomenė, tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek ir Valstybės saugumo departamentas pastaraisiais metais skiria pastebimai daugiau dėmesio ir lėšų, tačiau rezultatai vis dar yra menki.

TSPMI tyrimo duomenys iš 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. darytos gyventojų apklausos

Rugsėjo pradžioje šią temą „Žinių radijo“ laidose aptarė du visiškai nesusiję savo sričių žinovai. Naujoje laidoje „Girdžiu, matau, mąstau“ (beje, vedėjui Ridui Jasiulioniui 10 balų už kietą klausimą – tai kodėl ir kuogi skiriasi mūsų požiūris į hibridines Rusijos ir Kinijos grėsmes?) Eitvydas Bajarūnas pripažino, kad gynyba prieš hibridines grėsmes prasideda nuo namų – tai mūsų piliečių pasiryžimo ir valios priešintis agresijai.

Tuo tarpu nepakartojamas mano KTU Gimnazijos Direktorius Bronius Burgis laidoje „Puikūs pralaimėjimai“ tą klausimą išplėtojo ir klausia tiesmukai – ar mes iš tiesų esame ramūs, kad pastarųjų metų baimės didinimo atmosfera nėra tik priedanga eiliniams „auksiniams šaukštams“ pirkti? O jeigu nėra – tai kur tie mūsų piliečių sąmonės pokyčiai? Kur jų valia priešintis ir ginti?

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

„Informacinis šlamštas“ – kaip propagandos modelio dalykas

Pirmadienį „Žinių radijo“ laida „Mūsų angelai ir demonai“ buvo skirta temai „Kas yra ir iš kur atsiranda informacinis šlamštas?“ (einant nuoroda – visas laidos įrašas). Pašnekovai labiau nagrinėjo patį visuomenės reiškinį ir tik pabaigoje pabandė ieškoti sprendimo būdų, kaip informacinį šlamštą įveikti.

Diskusijoje man patiko taikli Ričardo Doveikos įžvalga, kad „fake news“ esmė yra naikinti autoritetus. Per melagingas naujienas ir manipuliavimą informacija visuomenė praranda autoritetus. Abejočiau, ar tikrai vietoj šių autoritetų visuomenė ima „viešąją nuomonę“, „gandus“ – tiesiog būčiau linkęs manyti, kad „autoritetas“ tampa labai slanki sąvoka, tam tikras „pasitikėjimo kreditas“, kurį informacinis srautas labai sparčiai pildo arba tuština (iš čia, pavyzdžiui, pastarųjų metų „influencerių“ fenomenas).

Nors laidos pabaigoje Andrius Kaluginas ir Linas Kontrimas bandė trumpai apibendrinti, kaip kovoti prieš informacinio šlamšto daromą žalą, tačiau šioje temoje pasigedau įžvalgų, jog „informacinis šlamštas“ ir „fake news“ visada gali būti nagrinėjami pagal Edvardo Hermano ir Naomo Čomskio propagandos modelio struktūrą:

  • savininkai
  • pajamos
  • šaltinis
  • ideologija
  • foninis triukšmas

Kur taikli įžvalga apie autoritetų nykimą – tai įžvalga apie abejonę šaltiniais. Anksčiau pakakdavo žinoti, kad informaciją garantuoja gerbiamas asmuo ar organizacija X – ir to pakakdavo. Dabar „gerbtinumas“ yra taki (laiko požiūriu) savybė.

Todėl kalbant apie informacinį šlamštą visada reikia vertinti ir analizuoti kitas propagandos modelio struktūrines dalis – ar šaltinis yra nepriklausomas atitinkamu turiniu (ar jo savininkai, ar reklamdaviai turi interesą?), kokią pasaulėžiūrą (ideologiją) lydi atitinkama informacija, ar tai sąmoninga informacijos sklaida, o gal tiesiog viešosios erdvės konjuktūra „gamino, nes reikėjo kažkuo užkimšti informacinį vamzdį“?

Pagal šiuos klausimus formuojasi ir rekomendacijos, kaip išvengti informacinio šlamšto žalos – analizuoti gaunamą informaciją, tikrinti autoritetus, suvokti populiarinamą pasaulėžiūrą (jos vertybes), identifikuoti bendrinius ar konkrečius naudos gavėjus.

« Older posts