Pavogiau 6 min

Vakar apsilankymas sporto klube
buvo kažkoks keistas nuo pat pradžių. Pirmiausia, iš darbo išvažiavau
per vėlai, todėl realiai į klubą atvažiavau vėluodamas, teoriškai
valandos ir bėgimui, ir baseinui jau skirti nebegalėdamas. Keisčiausia,
kad tokiu metu (~20:15) belaukiančių eilėje žmonių (vyrų, nes moterų,
pasirodo, savi sporto klubų lankymų įpročiai) buvo net gyva 5-7 žmonių
eilė.

Nuėjęs į salę supratau, kad bėgimo takeliai užimti, beliko mankštinti
kojų ir pilvo raumenis – tuos, kurie labiausiai riebalus sėdimo darbo
darbuotojams linkę kaupti 🙂 O vienas baltai vilkintis kolega tarsi
įbestas sustojo ir „laikė“ neregimą eilę prie bėgimo takelių. Supratęs,
kad vienas iš bėgančiųjų jau tuoj baigs, po truputį pradėjau slinkti į
jo pusę. Esminiu momentu, palaukęs, kol virtualios eilės valdytojas
būtų galėjęs išnaudoti savo pirmumo teisę, žengiau žingsnį ir pirmas
atsistojau ant bėgimo takelio. Konkurentas nei apsireiškė, nei ištarė
pretenzijas, nei žvilgsniu nebyliai į mane neprabilo.

Taip ir likau tyliai kaltas, pavogęs 6 minutes, nes po tiek laiko mano
nebylusis kolega gavo dar vieną takelį ir laimingai bėgo kokias 25
minutes, kol jį aplenkiau 🙂

Dievas (Likimas) būna

Kartais iš tiesų patiriu, kad Dievas būna. Jis būna dvejopas –
neužmirštamais įspūdžiais ir prisiminimais, o kartais būna išbandymais
ir kliūtimis.

Šiandien jis man rodosi antruoju pavidalu – statydamas kliūtis,
palikdamas mažą mažą takelį, kuriuo galiu eiti į priekį. Kiekviename
takelio vingyje – po naują netikėtumą. Tai ir miego trūkumas, ir
prabudimas pačiu laiku, ir darbai, tarsi gulę pirmą dienos pusę. Net ir
niekam tikusi būsena popiet, ir skambutis naujojo buto šeimininkei, ir
bandymas nusnūsti valandėlę, pasibaigęs trūkusios apšildymo sistemos de javu..

Tokiais momentais eilinį kartą patiriu dvilypį Dievo (Likimo) buvimą.
Tas įdomus balanso jausmas, kai jauti kenčiąs pelnytai, tačiau turįs
pilną teisę ginti savo kitą erdvę. Antroji realybė tarsi veda ir rodo –
štai kelias, kuriuo gali eiti tiesiai. Tai tarsi ranka, kuri ištiesta
kiekvienam iš mūsų. Tai tarsi atleidimas ir bausmė viename – priimk
sunkumus, iškęsk juos, atsisakyk per didelio kąsnio  ir džiaukis
likusiu gyvenimu, kurk grožį ir gausink gėrį 🙂

Įdomu, kad kažkuo perdėm panašios būna ir atvirkštinės akimirkos. Kai
džiaugsmas apima visą pasaulį, o kitoms mintims tarsi lemta mirti,
visada lieka neaiškus akimirkos trapumas. Tarsi už kiekvieno atodūsio
pasaulis grįžtų pas save, į savo nekartojamą pusiausvyrą. Būtent ši
pusiausvyra ir apima tas akimirkas, kai jauti abu kelius, kai jauti,
kad Dievas (Likimas) tuokart yra.

Būna

Būna akimirkų mano žavių,
Būna akimirksnių kito kelių.
Tikėjimo jausmas šviesia viltimi
Visad būdraus, nes šalia vis kiti

26. Ačiū!

pragyvenau apie 26 * 365 = 9490 dienų. pridėjus 6 keliamųjų metų dienas gausim 9496 dienas..

už visas jas esu labiausiai dėkingas:

  • už tai, kad esu ir tokiu galiu būti –  tėveliams, broliui, sesei ir močiutei;

  • tai, kad paskatino siekti kažko daugiau – matematikos mokytojai Angelei
    Sriubienei ir informatikos mokytojai Giedrei Sudniūtei;
  • už tai, kad suteikė galimybę būti tarp protingų žmonių – KTUG direktoriui Broniui Burgiui;
  • už tai, kad parodė įvairų pasaulį – Džordžui Šorošui, ALF'ui ir Inai Marčiulionytei;
  • už tai, kad nuvedė į VU TF – likimui;
  • už tai, kad atvėrė kelius reikšti savo nuomonę – žurnalui NK, dienraščiui „Verslo žinios“;
  • už tai, kad paskatino dalyvauti NVO bei viešoje veikloje – Nepartinių klubui ir ypač Jūratei Zabielaitei;
  • už tai, kad mane pakenčia – visiems mane supantiems.

Ačiū!

Šaltis – ne problema, o paskata mąstyti

Šių dienų šaltis gali būti problema. Tačiau jis taip pat gali būti ir naujų atradimų šaltiniu. Pavyzdžiui, neužsikuriantis mano automobilis
– gana didelė asmeninė problema, kuri pasireiškia judėjimo laisvės
sumažėjimu, tačiau tai lygiai taip pat ir naujos galimybės, kurių
anksčiau nebuvau pastebėjęs. Todėl dabar atradęs Gedimino prospekto požeminio garažo
daugkartinius bilietus iš tiesų esu naujai nustebęs ir dar kartą galiu
pritarti, kad Gedimino prospekto rekonstrukcija buvo puiki idėja.

Šaltis, darbo netekimas, pinigų stoka ar bloga nuotaika iš tiesų gali
tapti rūpesčių ir nelaimių priežastimi, tačiau jeigu sugebame kiekvieną
kartą išmokti naują pamoką, tai rezultatas tikrai vertas visų kančių –
tai nauji patyrimai, nauji sprendimai ir žymiai didesnis pasitenkinimas
savo kasdienybe 🙂

Tad judinkim užpakalius ir parodykim problemoms jų vietas, o patys – džiaukimės naujais patyrimais!