Apie piktus Naujųjų Metų šposus

Pamenu, man buvo gal kokie 6-7 metai. Artėjo eiliniai tarybiniai Naujieji Metai (krikščionišku Dievu netikiu, todėl ir dabar man tai Naujųjų, o ne Kalėdų šventės). Darželyje
vyko Naujųjų Metų sutikimas. Mes vaidinom, šokom, deklamavom, Senelis
Šaltis atnešė dovanų, mes su juo pašokom, fotografavomės. Visai netyčia
pastebėjau, kad Senelio Šalčio batai – tokie pat, kaip mano Tėčio…
Širdyje kilo didelis nerimas, pradėjau nerimauti ir aiškintis.
Pasirodo, Senelis Šaltis irgi turi avėti batus ir jie gali būti tokie
pat, kaip ir mano Tėčio, tačiau paskui mane įtikino, kad tie batai
visgi buvo kitokie.

Vat taip netyčia Naujieji Metai gali iškrėsti piktus šposus. Džiugu,
kad tai – tik atsitiktinumas ir mano fantazijos vaisius. Įdomu, ar
spėsiu šiais metais pamatyti Senelį Šaltį, kai jis po eglute atneš
dovanų?

Ar gamta vis dar mūsų namai?

Prisimenu 7-8 klasėje baidarių žygį po Aukštaitijos ežerų
labirintus. Nebuvo užrašų ir baslių su užrašais „Privati teritorija“. O
dabar? Pabandykite iš baidarės aptikti bent vieną valstybinės žemės
plotą, kuriame galėtumėte pastatyti palapinę.. Širdžiai artimas
teiginys, kad visi esame kilę iš gamtos ir neatsiejama jos dalis,
akivaizdžiai prarado prasmę.

Menas tapti „kraštiniu“

Vakar užviriau eilinę „košę“. Prasidėjo viskas nuo vienos
paprastos el. pašto žinutės, kurioj vieno iš Lietuviškos žiniasklaidos
lyderių redaktorių užklausiau, ar teisybė, kad turinys X dieną Y buvo
reklamos, tačiau atitinkamai nepažymėtas. Žiniasklaidos priemonė iš
tiesų garsėja savo objektyvumu, todėl toks reiškinys rodytų ne tik
esminius pokyčius šioje žiniasklaidos priemonėje, bet ir apskritai
žymėtų vieno iš paskutinių „žiniasklaidos objektyvumo“ bastionų kritimą.

Normaliais laikais toks klausimas, tikriausiai, susilauktų tik
šypsenos, tuo tarpu dabar procesas nuėjo ilgą kelią ir rezultatas labai
nevienareikšmiškas. Viena vertus, kol dar turiu pinigų „ant duonos ir
vandens“ nenusileisiu principams ir, matydamas nuogą karalių taip jį ir
vadinsiu. Kita vertus, trumpalaikiai kasdienio darbo reikalai gal net
ir pagerėtų, jeigu nutylėčiau, neetiškai pasinaudočiau skylėmis minėtos
žiniasklaidos priemonės redakcinėje schemoje.

Manau, bėda ta,
kad matydami tokius žiniasklaidos veiklos trūkumus ir juos panaudodami
savo trumpalaikiams tikslams auginame drakoną, kuris sužlugdys mus
visus. Jau dabar etiški ryšiai su visuomene yra vargiai įmanomi, tuo
tarpu nekreipdami dėmesio į reklamos skyrių „chaltūras“, kurių
nepastebi ar toleruoja redaktoriai ir/ar savininkai, dar labiau
giliname duobę, kurioje ir žiniasklaida, ir mes – ryšių su visuomene
specialistai, ir visa visuomenė kartu sėdime…

P.S. o tiems, kurie aukoja principus, siūlau aplankyt www.caterer.com – darbo tikrai užteks, tik reikia nebijoti turėti savo vertybes