Ar gamta vis dar mūsų namai?

Prisimenu 7-8 klasėje baidarių žygį po Aukštaitijos ežerų
labirintus. Nebuvo užrašų ir baslių su užrašais „Privati teritorija“. O
dabar? Pabandykite iš baidarės aptikti bent vieną valstybinės žemės
plotą, kuriame galėtumėte pastatyti palapinę.. Širdžiai artimas
teiginys, kad visi esame kilę iš gamtos ir neatsiejama jos dalis,
akivaizdžiai prarado prasmę.

Menas tapti „kraštiniu“

Vakar užviriau eilinę „košę“. Prasidėjo viskas nuo vienos
paprastos el. pašto žinutės, kurioj vieno iš Lietuviškos žiniasklaidos
lyderių redaktorių užklausiau, ar teisybė, kad turinys X dieną Y buvo
reklamos, tačiau atitinkamai nepažymėtas. Žiniasklaidos priemonė iš
tiesų garsėja savo objektyvumu, todėl toks reiškinys rodytų ne tik
esminius pokyčius šioje žiniasklaidos priemonėje, bet ir apskritai
žymėtų vieno iš paskutinių „žiniasklaidos objektyvumo“ bastionų kritimą.

Normaliais laikais toks klausimas, tikriausiai, susilauktų tik
šypsenos, tuo tarpu dabar procesas nuėjo ilgą kelią ir rezultatas labai
nevienareikšmiškas. Viena vertus, kol dar turiu pinigų „ant duonos ir
vandens“ nenusileisiu principams ir, matydamas nuogą karalių taip jį ir
vadinsiu. Kita vertus, trumpalaikiai kasdienio darbo reikalai gal net
ir pagerėtų, jeigu nutylėčiau, neetiškai pasinaudočiau skylėmis minėtos
žiniasklaidos priemonės redakcinėje schemoje.

Manau, bėda ta,
kad matydami tokius žiniasklaidos veiklos trūkumus ir juos panaudodami
savo trumpalaikiams tikslams auginame drakoną, kuris sužlugdys mus
visus. Jau dabar etiški ryšiai su visuomene yra vargiai įmanomi, tuo
tarpu nekreipdami dėmesio į reklamos skyrių „chaltūras“, kurių
nepastebi ar toleruoja redaktoriai ir/ar savininkai, dar labiau
giliname duobę, kurioje ir žiniasklaida, ir mes – ryšių su visuomene
specialistai, ir visa visuomenė kartu sėdime…

P.S. o tiems, kurie aukoja principus, siūlau aplankyt www.caterer.com – darbo tikrai užteks, tik reikia nebijoti turėti savo vertybes

Laisva žiniasklaida

Kartais suabejoju pats savim ir klausiu – o gal spjauti į
visas idėjas, principus? Gal geriau parsiduoti kokiam dideliam
koncernui, užsienio žvalgybai ar vaikų namams ir ramiai valgyti kieno
nors duoną? Tiesiog kartais kasdienybė tvoskia per galvą, per idėjas ir
per tikėjimą, jog principai turi pagrindo, jog dėl jų verta blaškytis
ir atsisakyti tų karts nuo karto primygtinai siūlomų „mėsos“ gabalų.

Vienas iš tokių principų – „laisva žiniasklaida“. Gal iš tiesų visiškai
jos mums nereikia, galbūt galime gyventi be jos? Gal pakaktų tos ramiai
oligarchiškos būsenos, kurioje gyvena Rusijos Federacija? Turėtume „VP
Market žinias“, „Mažeikių naftos televiziją“, „Trikotažų radiją“ ir
kitas dėl objektyvių priežasčių subjektyvias visuomenės informavimo
priemones. Mes – propagandos/ryšių su visuomene specialistai – taptume
puikių teigiamų tekstų autoriais, galėtume nesivargindami gilintis į
sveikos visuomenės kūrimo perspektyvas.

Tik ar baigdami savo
karjerą šiame gyvenime norėtume jį kartoti? Iki šiol kiekviena akimirka
– kad ir pati sunkiausia – buvo verta savęs, išmoktos pamokos davė
naudos ir patyrimo. Viliuosi, kad nereikės savęs pririšti kokiam nors
atsiradusiam „gerajam šeimininkui“ paklusnia virve

P.S. jeigu per sunkiai parašiau – čia aš apie saviraiškos laisvę ir galimybę turėti savo nuomonę