Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (page 2 of 78)

ŠMSM atsakymai apie atviros prieigos e-vadovėlius ir e-pratybas

Eilinį rudenį neapsikentęs korumpuotos mokykloms skirtų vadovėlių ir pratybų sistemos parašiau rugsėjo pradžioje oficialų laišką 1) Švietimo, mokslo ir sporto ministrui, 2) Seimo Švietimo ir mokslo komiteto bei 3) Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkams:

Gerbiamas Pone/Ponia,

Noriu paprašyti pateikti oficialią Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, taip pat Seimo Švietimo ir mokslo komiteto bei Jaunimo ir sporto reikalų komisijos poziciją šiuo klausimu – esu pradinių klasių moksleivių tėvas ir kiekvienų mokslo metų pradžioje dalis valstybinės mokyklos suteikiamų vadovėlių yra paruošti taip, kad pagal mokymo programą tėvai privalo (netiesa, kad tai tik rekomendacija – alternatyva susipykti su mokytojais ir mokyklų administracijomis) pirkti pratybų sąsiuvinius, kitas specialias mokymo priemones, kas vienam moksleiviui sudaro iki 100 ir daugiau eurų vieneriems mokslo metams. Pavyzdžiui, šiais metais esame priversti už dešimtis eurų pirkti pradinukams tikybos, taip pat anglų kalbos dalykų priemones.

Prašau atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokia suma valstybė kasmet paremia vadovėlių ir kitų jiems reikalingų priemonių leidybą – tūkst. eurų per metus?

2. Kiek vadovėlių per metus už šią sumą išleidžiama ir perduodama moksleiviams – programų vnt. ir vadovėlių skaičius tūkst. vnt.?

3. Kokia % dalis vadovėlių ir jų priemonių dalis yra pateikiama viešam neribotam naudojimui PDF ir kitais mobiliesiems įrenginiams tinkamais formatais (EPUB, MOBI ir pan.)?
a. Jeigu tokių vadovėlių ir jų priemonių yra – kur jie pasiekiami?
b. Jeigu tokių nėra – kodėl tokia naudojimo sąlyga nenustatoma skiriant valstybės lėšas vadovėlių ir kitų priemonių rengimui?

Taip pat prašau įvertinti, jog gyvename XXI amžiuje ir imtis priemonių, kad valstybės lėšomis finansuojamos mokymo programos būtų suskaitmenintos ir visos priemonės pasiekiamos atviram neribotam naudojimui.

Pagarbiai,
Liutauras Ulevičius

Prieš keletą dienų sulaukiau oficialaus atsakymo iš ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus atstovo (paryškinimai – mano):

1. Lėšos vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms (įsigyti ir nuomoti, įskaitant ir skaitmenines versijas) skiriamos vadovaujantis Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679. Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos apraše numatyta, kad vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti mokyklos turi skirti ne mažiau kaip 80 procentų rekomenduojamos sumos.

Kokius ir kiek vadovėlių naudoti, sprendžia mokyklos bendruomenė. Rinkoje esanti vadovėlių įvairovė leidžia mokykloms vadovėlius pasirinkti atsižvelgiant į savo mokinių poreikius ir specifiką.

2019 m. vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms skirta 9 417 600 Eurų. Vienam mokiniui vidutiniškai skirta 21,10 Eur.

2. Vadovėlius leidžia įvairios leidyklos, kurios pačios ieško autorių, juos kviečiasi ir pasirašo su jais sutartis. Paprastai leidykla yra vadovėlio rengimo ir išleidimo iniciatorė. Kitu atveju susiburia autorių kolektyvas, kuris parengęs vadovėlio rankraštį ieško leidėjų. Valstybė neskiria lėšų vadovėliams leisti, juos leidžia leidyklos savo lėšomis. Valstybė skiria mokykloms mokinio krepšelio lėšų (mokiniui vidutiniškai – 21,10 Eur.), už kurias jos gali įsigyti įvertintų vadovėlių (apie juos informacija teikiama duomenų bazėje), mokymo priemonių, vadovėlių, skirtų pagal tarptautines programas besimokančiam mokiniui, priešmokykliniam ugdymui skirtų mokymo priemonių.

Sprendimus dėl vadovėlių ir kitų mokymo priemonių įsigijimo priima mokyklos vadovas, suderinęs su mokyklos taryba.

3A. Mokyklos gali rinktis ir kitas mokymo priemones ne tik vadovėlius. Mokykloms siūloma daug nemokamų skaitmeninių mokymo priemonių. Mokytojai gali rinktis laisvai prieinamus nemokamus išteklius ir naudoti juose esančias užduotis bei medžiagą. Viena iš galimybių naudotis atvirųjų skaitmeninių išteklių rinkiniu, esančiu ugdymo turinio informacinėje sistemoje https://sodas.ugdome.lt.

3B. Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V- 755 nustatyta, kad skaitmeninių ir spausdintų vadovėlių, mokymo priemonių statusas yra vienodas (žr. Aprašą). Skaitmeninių ir spausdintų vadovėlių statuso suvienodinimas yra priemonė skatinti leidyklas rengti skaitmeninius vadovėlius ir kitas mokymo priemones arba jų skaitmenines versijas, o mokyklas – naudoti skaitmeninius vadovėlius ir kitas mokymo priemones.

Leidyklos turi platformas, kur prekiauja el. vadovėlių ar jų priedų versijomis. Pavyzdžiui:
https://tevukas.lt/skaitmeniniai , www.eduka.lt , http://www.baltulankuvadoveliai.lt/e.lankoskd/

Ministerija, nustačiusi, kad mokykloms trūksta vadovėlių, kurių tiekėjai nerengia dėl per mažo tiražo, gali skirti lėšų ir inicijuoti jų rengimą bei leidybą. Tokiais vadovėliais mokyklos būtų aprūpinamos centralizuotai. Atvirųjų skaitmeninių išteklių atnaujinimas ir kūrimas numatytas ES SF finansuojamuose projektuose.

Ką tai reiškia išvertus į lietuvių kalbą?

Pirma, per metus moksleivių vadovėliams valstybė išleidžia (tarkim, 20% tenka kitoms priemonėms) 9,4 mln.€ * 80% = 7,5 mln. €.

Antra, valstybė (ŠMSM) nežino, kiek vienetų vadovėlių nuperka ir perduoda moksleiviams. Dar svarbiau – valstybė (ŠMSM) nežino, kokius vadovėlius perka, šie sprendimai yra išskaidyti, todėl jokio taupymo efekto nėra, o atvirkščiai – smulkiais pirkimais atskirų mokyklų vadovai perka itin aukšta kaina.

Trečia, direktoriams pavieniui sprendžiant dėl vadovėlių įsigijimo valstybės lėšos naudojamos neefektyviai, o kokybiški produktai ir paslaugos (knygos ir mokymų programos) nėra gaunami.

Ketvirta, nors ŠMSM deklaruoja apie nemokamus skaitmeninius išteklius, tačiau realiai turi tik nuorodas į leidyklų sukurtus vadovėlius ir siūlo juos pirkti. Pavyzdžiui:

  1. ŠMSM nuoroda – https://sodas.ugdome.lt/viesieji-puslapiai/7500
  2. neveikiantis emokykla.lt išteklius – https://www.emokykla.lt/bendrasis/mokykis/vadoveliu-db/naujausi-vadoveliai
  3. mokamo produkto reklama emokykla.lt duomenų bazėje – https://www.emokykla.lt/bendrasis/mokykis/vadoveliai/knyga/10590

Penkta, valstybė (ŠMSM) neturi jokios informacijos ir nesiima priemonių, kurios leistų įtakoti vadovėlių ir pratybų turinio skaitmeninimą ir pateikimą atvira prieiga internete.

Propaganda veikia per emocijas – žurnalas „Pshichologija Tau“

L.Ulevičius: propaganda veikia per emocijas

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius gilinasi į propagandos mechanizmus. Paklausėme jo, kokia yra Lietuvos žiniasklaida? Ar galime didžiuotis skaidrumu ir objektyvumu? O gal vis dėlto turime likti atidūs ir kritiškai kiekvienai gaunamai informacijai?

„Lietuvos žiniasklaida yra labai skurdi. Mažai žmonių moka už informacijos turinį, dauguma naudojasi nemokamu. Kai informacijos šaltiniai vartotojui nemokami, už juos sumoka kažkas kitas – reklamos davėjai, savininkai, interesų grupės, kurios remia kurią nors konkrečią poziciją. Būtent ta pozicija ir būna žiniasklaidos ginama, palaikoma. Kitas būdas, kaip mus pasiekia tendencinga informacija, – žiniasklaida dažnai daro klaidą ne dėl to, kad yra korumpuota, bet dėl elementaraus neraštingumo.

Vienas iš propagandos Lietuvos žiniasklaidoje pavyzdžių – informavimas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Tik šį kartą ne iš tos pusės, apie kurią esate pratę girdėti. Šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje nėra jokios alternatyvios nuomonės apie santykius su mūsų kaimyne Rusija ir poreikį labiau apsiginkluoti. Nors aš asmeniškai pritariu nuomonei, kad reikia stiprinti gynybinį pajėgumą, bet tai, kad nėra nuomonių įvairovės, jau yra propagandos požymis. Žiniasklaidoje dominuoja viena prokarinė pozicija. Tačiau visuomenėje šia tema nuomonių yra daug ir skirtingų. Gaila, bet jos neatspindimos, pacifistinių komentarų praktiškai nesigirdi. Iš dalies žmonės net bijo išsakyti savo nuomonę. Būtent taip ir veikia propaganda. Dominuojanti pozicija kontroliuoja masių psichologiją. Atsiduriame prieš faktą, kad kita nuomonė tiesiog savaime atmetama, nes dominuojanti pozicija tokia stipri, kad išsakęs savo nuomonę būsi tiesiog užbombarduotas ir sulygintas su žeme. Taigi Lietuvos ir Rusijos santykių atspindėjimas žiniasklaidoje yra puikus vyraujančios propagandos pavyzdys.

Tradiciškai propaganda bando paveikti žmones emociniu lygmeniu, nutylėdama arba paneigdama racionalius argumentus. Žmogaus protas labiau tiki emociniais, o ne loginiais argumentais. Todėl būtent paliečiant emocijas lengviausia kažkuo įtikinti. Propagandos skleidėjai dažnai bando paveikti auditorijas per tris jausmus: baimę, nežinomybę ir abejonę. Šių jausmų samplaika itin aktyviai taikoma įtikinėjant ir Lietuvos žiniasklaidoje bei socialinėje medijoje. Pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės atvejis. Aplink šį projektą tvyro didžiulė baimė, nerimas ir nežinomybė, kurią pasėjo žiniasklaida, skelbdama labai vienpusišką informaciją. Arba propaganda, skleidžiama apie skiepus. Ja taip pat siekiama žmogui sukelti šiuos tris jausmus, priversti bijoti skiepų šalutinio poveikio, abejoti nauda, pasėti nežinomybę dėl injekcijos poveikio. Kai kurias mažiau kritiškas visuomenės grupes ši propaganda stipriai veikia. Todėl kritinis mąstymas, šaltinių tikrinimas, keleto skirtingų informacijos kanalų lyginimas – labai svarbus net ir naudojantis lietuviška žiniasklaida.“

IŠ „Psichologija tau”

Visas tekstas – „Ką slepia ir kur slepia propaganda?“, 2019 m. rugsėjo-spalio mėn. žurnalo „Psichologija Tau“ numerio 46-49 psl.

Ar Kremliaus hibridines grėsmes atrems Lietuvos piliečių valia priešintis?

Gerasimovo doktrina, kuri nuo 2013 metų simbolizuoja naują Kremliaus požiūrį į karinius konfliktus, savo turiniu nėra naujiena – dar Sun Tzu rašė, kad geriausias karas yra tas, kurį laimėti pavyksta be karinių veiksmų, t.y. vien psichologiškai palaužus priešininko valią priešintis.

Apie tai, kad Lietuvos krašto apsaugos strategai tam skiria nepateisinamai mažai dėmesio, rašau reguliariai dar nuo 2014-ųjų metų, kai po Maidano įvykių Ukrainoje prasidėjęs karinis konfliktas tapo puikia iliustracija, kas gali įvykti ir pas mus, Lietuvoje.

Mano nuomone, šimtus milijonų eurų skirdami karinei ginkluotei mes esame nepateisinamai pamiršę pagrindinę krašto apsaugos liniją – tai mūsų piliečių protus. Ir nors tiek Lietuvos kariuomenė, tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek ir Valstybės saugumo departamentas pastaraisiais metais skiria pastebimai daugiau dėmesio ir lėšų, tačiau rezultatai vis dar yra menki.

TSPMI tyrimo duomenys iš 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. darytos gyventojų apklausos

Rugsėjo pradžioje šią temą „Žinių radijo“ laidose aptarė du visiškai nesusiję savo sričių žinovai. Naujoje laidoje „Girdžiu, matau, mąstau“ (beje, vedėjui Ridui Jasiulioniui 10 balų už kietą klausimą – tai kodėl ir kuogi skiriasi mūsų požiūris į hibridines Rusijos ir Kinijos grėsmes?) Eitvydas Bajarūnas pripažino, kad gynyba prieš hibridines grėsmes prasideda nuo namų – tai mūsų piliečių pasiryžimo ir valios priešintis agresijai.

Tuo tarpu nepakartojamas mano KTU Gimnazijos Direktorius Bronius Burgis laidoje „Puikūs pralaimėjimai“ tą klausimą išplėtojo ir klausia tiesmukai – ar mes iš tiesų esame ramūs, kad pastarųjų metų baimės didinimo atmosfera nėra tik priedanga eiliniams „auksiniams šaukštams“ pirkti? O jeigu nėra – tai kur tie mūsų piliečių sąmonės pokyčiai? Kur jų valia priešintis ir ginti?

„Informacinis šlamštas“ – kaip propagandos modelio dalykas

Pirmadienį „Žinių radijo“ laida „Mūsų angelai ir demonai“ buvo skirta temai „Kas yra ir iš kur atsiranda informacinis šlamštas?“ (einant nuoroda – visas laidos įrašas). Pašnekovai labiau nagrinėjo patį visuomenės reiškinį ir tik pabaigoje pabandė ieškoti sprendimo būdų, kaip informacinį šlamštą įveikti.

Diskusijoje man patiko taikli Ričardo Doveikos įžvalga, kad „fake news“ esmė yra naikinti autoritetus. Per melagingas naujienas ir manipuliavimą informacija visuomenė praranda autoritetus. Abejočiau, ar tikrai vietoj šių autoritetų visuomenė ima „viešąją nuomonę“, „gandus“ – tiesiog būčiau linkęs manyti, kad „autoritetas“ tampa labai slanki sąvoka, tam tikras „pasitikėjimo kreditas“, kurį informacinis srautas labai sparčiai pildo arba tuština (iš čia, pavyzdžiui, pastarųjų metų „influencerių“ fenomenas).

Nors laidos pabaigoje Andrius Kaluginas ir Linas Kontrimas bandė trumpai apibendrinti, kaip kovoti prieš informacinio šlamšto daromą žalą, tačiau šioje temoje pasigedau įžvalgų, jog „informacinis šlamštas“ ir „fake news“ visada gali būti nagrinėjami pagal Edvardo Hermano ir Naomo Čomskio propagandos modelio struktūrą:

  • savininkai
  • pajamos
  • šaltinis
  • ideologija
  • foninis triukšmas

Kur taikli įžvalga apie autoritetų nykimą – tai įžvalga apie abejonę šaltiniais. Anksčiau pakakdavo žinoti, kad informaciją garantuoja gerbiamas asmuo ar organizacija X – ir to pakakdavo. Dabar „gerbtinumas“ yra taki (laiko požiūriu) savybė.

Todėl kalbant apie informacinį šlamštą visada reikia vertinti ir analizuoti kitas propagandos modelio struktūrines dalis – ar šaltinis yra nepriklausomas atitinkamu turiniu (ar jo savininkai, ar reklamdaviai turi interesą?), kokią pasaulėžiūrą (ideologiją) lydi atitinkama informacija, ar tai sąmoninga informacijos sklaida, o gal tiesiog viešosios erdvės konjuktūra „gamino, nes reikėjo kažkuo užkimšti informacinį vamzdį“?

Pagal šiuos klausimus formuojasi ir rekomendacijos, kaip išvengti informacinio šlamšto žalos – analizuoti gaunamą informaciją, tikrinti autoritetus, suvokti populiarinamą pasaulėžiūrą (jos vertybes), identifikuoti bendrinius ar konkrečius naudos gavėjus.

Juk galime dalintis pasakomis vaikams?

Kada paskutinį kartą žiūrėjote savo „praėjusių“ metų nuotraukas ar vaizdo įrašus? Spėju, kad „praėjusiais“ metais 😉

Štai šiandien pagrindiniame (o kiek dar „kažkur guli“!) asmeniniame audio-video archyve turiu „tik“ apie 460 Gb informacijos. Didelės dalies (jeigu ne visos) aš jau niekada deramai nepanaudosiu. O juk ta informacija tikrai gali būti naudinga – ne tik man, ne tik tiesiogiai, bet ir netikėtais ir net sunkiai nuspėjamais būdais.

Vieną tokią informacijos grupę – pasakojamas ar skaitomas pasakas – pradėsiu nuosekliai kelti viešam naudojimui „Youtube“ paskyroje Tėčio pasakos. Pradedu be ypatingų pastangų vaizdui – tiesiog pasaka, o pasakai juk svarbu istorija, ne vaizdas.

Kuo tai pavirs ir kiek tai tęsis? Nežinau. Galbūt atsiras daugiau autorių, galbūt užges po kelių savaičių ar mėnesių. Bet bent jau negulės archyve, kurio niekas neatsivers.

« Older posts Newer posts »