Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (page 1 of 78)

Apie visuomenės požiūrį į demokratiją – Žinių radijas

2019-12-06 laidos stopkadras

Pagrindiniai laidos akcentai:

Raigardas Musnickas: [..] ar dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti demokratija?
(02:20) Čia labai natūralus procesas, nes jeigu pažiūrėtume, kiek žmonių ateina į Seimo rinkimus, tai lygiai ta pati pusė. Tai ta, kuri patenkinta, ta eina ir kažką gauna, o tie, kurie viskuo nepatenkinti, jie tiesiog nedalyvauja tam procese.

(04:30) Eilinis žmogus tą (laidos) klausimą supranta „Ar valdžia gera, ar negera?“. Jeigu demokratija patenkintas, tai visa valdžia veikia iš principo gerai, o jeigu nepatenkintas, tai čia bloga valdžia.

(11:25) Man atrodo, čia mes turim takoskyrą tarp dviejų dalykų. Didžioji dalis žmonių į politiką realiai žiūri kaip į Dviračio šou, o paskui iš jos reikalauja rezultatų. Rimtų rezultatų. Ir kai tu ateina prie rinkimų urnos ir balsuoji už Dviračio šou, tu iš išsirenki peliukus ar kažką panašaus. O paskui gyvenime tau pasirodo, kad tie Dviračio šou turi sprendimus priiminėti. Ir va čia yra XXI a. problema, infošou formatas arba infotainment’as jis yra dominuojantis politikoje. Pažiūrėkit į tą patį Trampą – jis atėjo, nes jis yra pusiau pulitikas, pusiau šoumenas. Ir to šou elemento vis daugėja. Ir natūralu, kad demokratija įgauna kartais net idiokratijos požymių, kai valdymas iš tiesų yra su sveiku protu mažai ką bendra. Ir va čia tada atsiranda…

(12:40) Ten labai įdomi takoskyra – regionai (kitaip tariant, kaimo gyventojai), vyresnio amžiaus, vyrai. Gal vyrai šiek tiek iššoka, bet vyresnis amžius, kaimo gyventojai yra iš esmės televizijos aukos. (namų šeimininkės) tai vėlgi televizijos aukos. Tuo tarpu atvirkščiai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės yra labiau patenkinti. Kitaip tariant, labiau atsparūs tai idiokratijai. Ta taskoskyra gali būti labai susijusi, man atrodo, čia tiesiog jeigu tu gyveni tam infoburbule, kurį tau rodo, kad visi čia blogi, rinkis, kuris gražesnis, šoka geriau arba čiuožia geriau, tada ir atsiranda ir išeina Viktoras Uspaskichas, nors ir nubaustas už juodąją buhalteriją, bet va Vilniaus m. savivaldybėje turi 9 vietas.

(16:05) Dėk kartelės – terminas iki rinkimų yra per trumpas daryti tokius pakeitimus. [..] Yra dalykas, kad tautininkų mes Seime neturim dėl to, kad barjeras yra per aukštas. Būtų barjeras mažesnis, tautininkai būtų nuolatos atstovaujami, o dabar mes normalios nacionalistinės jėgos Seime neturim.

(17:55) Iš kur tas susiskaldymas (Seime) atsiranda? Dėl to, kad dirbtinai bando jungtis įvairios jėgos – tautininkai su konservatoriais, valstiečiai su skvernelistais, bebrai su nebebrais. Natūralu, kad tada takoskyros ir atsiranda. [..] Būtų maži dariniai, kurie būtų savistoviai…

(22:55) Kalbant apie demokratiją mes turim matyti gyventojų kokybę. Gal tai būtų kreivas pavadinimas, bet vis dėlto. Gyventojų sąmoningumas arba pilietinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu demokratijos. Jeigu žmonės matytų ir aktyviai dalyvautų tuos pačiuose rinkimuose, jeigu aktyviai stebėtų, ką daro valdžia, aktyviai eitų į protestus ir reikštų savo nuomonę, būtų visiškai kitokia situacija. Dabar mes matom, kad jeigu įvyksta kažkoks mitingas ir jame sudalyvauja 5 tūkst. žmonių, tai jau čia labai rimtas mitingas. O kad pamatyti kokią didžiulę demonstraciją, į kurią susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje realiai yra neįmanoma. Šitas dalykas jau rodytų, kad mes gyvenam per gerai, per mažai pykčio.

(28:35) Papildyčiau solidarumo idėją. Kiek mes matėm Lietuvoj streikų, visi yra pavieniui. Nėra taip, kad išeina mokytojai, kad juos palaikytų transporto darbuotojai. Išeina transportininkai, kad juos palaikytų policininkai. Išeina policininkai, kad juos palaikytų dar kiti sektoriai, medikai ir taip toliau. Tai ir būtų tam tikras kelias į priekį, nes dabar gaunasi, kad viena lobistinė grupė susirenka, pasiekia savo tikslą, eina atgalios. Kita pribręsta, sprogsta, paukšt gauna kažką ir vėl atgalios. Nes demokratija yra sisteminis veikimas.

(29:35) Pokyčiai prasideda nuo pinigų. Kol kiekvienas iš mūsų nebūsim… vat, ar esi profsąjungos narys, ar esat profsąjungoje? Aš galėčiau besti piršti ir daugelis mūsų nesam profesinių sąjungos nariai. O tam, kad jos būtų ir efektyviai veiktų, prasideda paprastai – jos turi turėt pinigų ir turi turėt žmonių, kurie organizuotų tą veiksmą ir judėjimą.

(32:35) Rimtai protesto kultūrai reikalingi ištekliai ir kompetencija. Kai turi išteklių, gali pasisamdyti normalius planuotojus, organizatorius, nes pagrindinė dalis (kiek esu asociacijose ar nevyriausybinės organizacijose), kad kol kažkam skauda, tol kažkas vyksta, paskui viskas nugęsta ir po dviejų mėnesių žiūrėk žmonės net į susirinkimą nesusirenka pasitarti reikalais. Kai yra finansavimas, atsiranda nuolatiniai darbuotojai, kurie suka varikliuką, kurie sako „darom tą, planas tą, darom tą, sekantis ėjimas toks“. Tai profesinėms sąjungoms dabar yra tas padidintas GPM’o bus galima skirti didesnę dalį, valstybė šiek tiek daugiau prisideda, tai tas tarsi šiek tiek juda, bet vėlgi, manyčiau, kad kol mes neapsaugosim tų profesinių sąjungų dalyvių nuo iš tiesų tokio neigiamo grįžtamojo ryšio (tiek iš darbdavių valstybinių, tiek iš darbdavių ypač privačių), tai tikėtis didelio pokyčio negalima. Pažiūrėkim, kas dabar transporto sektoriuje. Neoficialiai gandai eina, kad tie transportininkai, kurie pakilo ir bandė daryti tuos streikus, tai iš savo darbdavių gavo magaryčių atgalios. Tai ar valstybė užtikrina va tų ginančių savo teises apsaugą, bent minimalią?

(36:25) Grįžčiau prie švietimo klausimo, kad nuo čia mes turim pradėti ir čia baigti visą šitą klausimą. Jeigu žmonės matytų pavyzdį, jeigu žinotų, kaip galima elgtis ir tą praktikuotų mokykloj, paskui universitete, paskui jau gyvenime, tai tas savo interesų ar savo piliečio vietos gynimas būtų natūralus ir suprantamas. Dabar didžiausia bėda, kad ta sovietinė karta, kuri augo ir visu įgūdžius įgavo sovietiniame režime, jie neturi pavyzdžio, nėra išbandę gyvai patys, kaip tai veikia. Ir jie bijo tuo naudotis. Jeigu pažiūrėtume į tą pačią apklausą, ten matytųsi, kad jaunimas žiūri gerokai palankiau į demokratiją, nes jie jau patys gyvai tai išbandė – jie mato, kaip visas šitas procesas veikia, jie mokykloj paprieštarauja, gauna kažką, jie mieste sugeba paprieštaraut, gauna. Tai judėjimas į priekį yra per švietimą, per jaunosios karto įgūdžių formavimą. Ir natūraliai ta karta pasikeis. (..) pensininkai visgi langų nedaužo. Jie kitaip savo. Jeigu burba ar kitaip nepasitenkinimą išreiškia, bet aktyvaus jų nepasitenkinimo labai retai kada. Ar Bočių sąjunga dėl pensijų vat kada nors? Planavo mitingą, bet kad … (prie Seimo daužė) bet ten ne pensininkai buvo. [..] Tas vienas kartas buvo ir viskas pasibaigė. [..] Grįžtant prie minties – nuo švietimo turi prasidėti ir švietimu pasibaigt visas požiūris į demokratiją.

iš ziniuradijas.lt

Visas laidos „Demokratija Lietuvoje nepasitiki pusė šalies gyventojų. Ką tai reiškia?“ įrašas – „Žinių radijo“ interneto svetainėje.

Kaip atrodo lietuvių konservatorių „trolių fermos“ veikla socialiniuose tinkluose?

Dirbdamas su LVŽS 2017-ųjų pirmoje pusėje viešųjų erdvių stebėsenos duomenų srautuose pradėjau stebėti įdomų reiškinį – socialiniuose tinkluose su LVŽS susijusiomis temomis pradėjo reikštis daugybė naujai sukurtų socialinių tinklų veikėjų profilių, kurių komentarai koncentravosi į dvi kryptis:

  • skandalai, susiję su ano laikotarpio politikos aktualijomis (Gretageitas ir pan.);
  • viešoje erdvėje aktualios „wedge issue“ (visuomenę skaldančios, kontraversiškos) temos – alkoholio ribojimai ir pan.

Tai nebuvo buka „vienakryptė“ ataka „už“ arba „prieš“. Naujai sukurti profiliai kūrė tokį turinį, kuriuo buvo siekiama dirbtinai didinti ir aštrinti konfliktą – ar tai būtų už/prieš LVŽS, ar už/prieš alkoholio ribojimus, ar už/prieš Saulių/Ramūną, ar … ir t.t.

Žinoma, pora žmonių LVŽS analizės ir komunikacijos skyriuje negalėjo padaryti rimtos tų botų ryšių, sąsajų ir turinio analizės, todėl teko elgtis paprastai – perduoti pirminius duomenis Valstybės saugumo departamentui. Nes požymiai rodė viena – tokiai sisteminga veikla buvo siekiama kuo didesnio visuomenės susiskaldymo, radikalizacijos tarp koalicijos ir opozicijos, taip pat didesnių vidinių konfliktų valdančiosios koalicijos viduje, priešpriešų ryškinimo ir gilinimo.

Viso to galutinis tikslas (nes socialiniai tinklai buvo ir lieka tik viena iš kelių ir tikrai nepagrindinė viešosios politikos veiklos erdvė) – Lietuvos valstybės destabilizacija su aiškiai išreikštu sprendimu būdu – pirmalaikiai Seimo rinkimai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Perdavęs informaciją saugumiečiams temos stebėseną nutraukiau (rankos tik dvi ir valandų paroje tik 24), tačiau visai neseniai gavau eilinį pavyzdį į kaktą, kuris pernelyg gera iliustracija, kad galima būtų juo nepasinaudoti ir neužfiksuoti.

Susipažinkite – botas „Monika Žukytė“

2019-ųjų lapkritį vienoje padorios kompanijos FB diskusijoje sulaukiu komentaro:

Taip, faktas – 2004-ųjų sausį, jau vykstant apkaltai, tikrai prisijungiau prie gynybinę apkaltos komunikaciją kūrusios komandos, tačiau kuo tai susiję su 2019-aisiais vykstančia dalykine diskusija apie šiandienos aktualijas?

Tokio lygio komentarus apie save dažnai matau konservatorių „megztųjų berečių“ grupelėse, bet gal čia tikrai mergina kažką prisimena?

Patikrinu:

Iš karto įtarimą kelia siauras draugų ratas, vos kelios nuotraukos ir jokio asmeninio turinio, o tik nuobodūs FB „juokeliai“.

Apie profilio fake’iškumą liudija ir jam dar nesuteiktas unikalus ID:

Bet žmogaus nuotrauka yra – tai jau rimta atsvara. Patikrinu keliose vaizdų paieškos sistemose ir laba diena:

Išvada – nuotrauka nugvelbta iš tinklaraščio „Blond Wayfarer“.

Taigi, grįžtam į jau anksčiau aprašytą botų veikimo modelį:

  1. Pasirenkam taikinį;
  2. Surandam jį radikalizuojančią naujieną/temą;
  3. Primenam, kartojam, ryškinam, … tą radikalizuojantį požymį ir siekiam kuo didesnės takoskyros, konflikto bendruomenėje;
  4. Galutinis veiklos tikslas – tiek radikalizuoti taikinį, kad jis būtų išmestas iš kitą nuomonę turinčių asmenų bendruomenės.

Taip užtikrinamas „pasekėjų“ grynumas, mažinama tikimybė, kad „abejojantieji“ persikels į oponuojančią pusę, fiksuojamas ir stabilizuojamas elektoratas, užkertamas kelias visuomenės judėjimui į priekį, mažinamos kompromisų galimybės.

Ar tai (ir kodėl) konservatoriai?

Žinoma, aš negaliu 100% garantuoti, kad šis botas yra sukurtas ir valdomas centralizuotame TS-LKD komunikacijos punkte. Tai klausimas teisėsaugai ir saugumiečiams. Aš lažybose duočiau kokią 80-90% tikimybę.

Tačiau kryptingas #AdHominem atakas ne kartą ir ne du esu fiksavęs būtent iš konservatoriams prijaučiančių viešosios politikos dalyvių ir jų aplinkos. Kartais – iš jų liberaliojo flango, kuris pastaraisiais metais pulsuoja tarp LRLS, TS-LKD ir LLP.

Tas sistematiškumas, pasikartojantys argumentai, jais bandomi kurti naratyvai ir net naudojama leksika leidžia gana užtikrintai teigti – Monika Žukytė yra puikus konservatorių „botų fermos“ veiklos pavyzdys. Galiu tik viltis, jog tai yra radikaliųjų partiečių asmeninės iniciatyvos rezultatas, o ne oficialus ir partijos viršūnių palaimintas veikimo būdas.

Beje, apie tai, kaip tai veikia Lenkijoje, neseniai rašė „The Guardian“ publikacijoje „Undercover reporter reveals life in a Polish troll farm“.

O prieš metus (2018-ųjų lapkritį) apie tokių paslaugų komercinius tiekėjus išsamią studiją yra paskelbęs NATO StratCom Center of Excellence Rygoje – „The Black Market for Social Media Manipulation“.

Česlovo Juršėno taurė – 2019

Nepailstančiojo Arūno Pemkaus kvietimu pavyko sudalyvauti Česlovo Juršėno taurės turnyre. 10 partijų rezultatai – ne ypač (neatsimušiau į ~1850 reitingo dalyvių ribą):

Pavardė: Ulevicius Liutauras
Numeris pradiniame sąraše: 56
Nacionalinis reitingas: 0
Tarptautinis reitingas: 0
Reitingo atitikmuo: 1788
Taškai: 6,5
Vieta: 11
Federacija: LTU
Identifikacinis numeris: 0
Gimimo metai: 1980

iš chess-results.com
Rt.Lent.SNr.PavardėTReit.Tšk.Rez.
12728Simkunas Kestutis 16904,5s 1
21318Malisauskiene Marina 18284,5w 0
32030Viederis Gediminas16885,0s 1
41012Mickus Benas18816,0w 0
51832Feofanov Boris16535,0s 1
61320Jasmontas Zilvinas17693,0w 1
7926Ezerinskis Zilvinas17095,0s ½
8713Mankauskas Donatas18736,5w 0
91114FM Rositsan Boris18615,0s 1
10839Mockus Arvydas14775,5w 1

Tačiau atskiroje „žurnalistų“ įskaitoje pavyko visai neblogai:

Taip ir gyvenam 🙂

Gyvenimas po „Game of Thrones“ – pasikeitusioje storytelling’o tikrovėje

Tyrionas Lannisteris jau tapo klasikiniu personažu, iliustruojančiu racionaliai cinišką XXI amžiaus pilietį. Jo aštrus protas ir įžūli drąsa turėti bei reikšti kritišką nuomonę apie visus ir viską nepaliko abejingų. Lygiai taip pat drąsiai jis apibūdino ir istorijų pasakojimo reikšmę pasaulyje: „Kas jungia žmones? Kariuomenės? Auksas? Vėliavos? Pasakojimai. Nėra pasaulyje nieko galingesnio, nei geras pasakojimas!“.

Istorijas pasakoja visi ir visur. Ar tai būtų iš Seimo tribūnos kalbantis politikas, ar žiūrimiausiu metu per TV rodoma prekybos tinklo reklama, ar prie vakarienės stalo dienos įspūdžiais besidalinanti šeimyna. Ir visgi, GOT (nors tikslesnis trumpinys būtų ASOIAF nuo pilno pasakojimo pavadinimo „A Song of Ice and Fire“) žymi lūžį istorijų pasakojime. Kai kurie pokyčiai svarbūs istorijas kuriantiems ir pasakojantiems, kai kurie – jų besiklausantiems ar skaitantiems, tačiau beveik visais atvejais tai kuria naują mūsų visų, gyvenančių informacinėje visuomenėje (jeigu dar ne virtualioje realybėje), tikrovę.

Džordžui Reimondui Ričardui Martinui (internete jį rasite kaip GRRM) GOT idėja gimė dar 1991 metais. Tuo metu jis buvo jau gana žinomas mokslinės fantastikos rašytojas, kurio kūriniai nominuoti „Hugo“ ir „Nebula“ premijomis. Tačiau apie GOT pradžią interviu britų leidiniui „The Guardian“ autorius pasakojo kaip apie trumpą apsakymą. Pirmasis „Ledo ir ugnies giesmės“ skyrius (kuriame Starkų vaikai randa vilkiukus) turėjo ir likti trumpa istorija, tačiau „iš niekur“ nusileidusi istorija autoriaus nepaleido ir jis pradėjo ją plėtoti ir vyti naujas gijas. Pagrindinė istorijos linija susidėliojo ne iš karto – pirmoji serijos knyga pasirodė tik 1996 metais. Antrajai užbaigti prireikė dar trijų, o trečiajai (kurios turinio didelė dalis jau buvo sudėliota iki tol) knygai užteko metų.

Antroji GOT jau tapo viena iš geriausiai perkamų knygų JAV, todėl kartu žengė ir pasaulinė šlovė – pasipylė fantastikos pasaulyje taip įprastos fanų bendruomenės, konferencijos, renginiai ir kita su knygų rinkodara artimai susijusi veikla. Tačiau kultu tampantis judėjimas pakėlė ir kokybės kortelę, todėl GRRM teko grįžti prie plėtojamų istorijų tikslumo, nuoseklumo, tarpusavio ryšių. Tapo nebeįmanoma „pagudrauti“ supaprastinant ar kaip kitaip palengvinant istorijos rašymą. Todėl ketvirtoji knyga (realiai – dvi dalys, kiekviena atskirai verta knygos vardo) užtruko penkerius metus ir pasirodė tik 2005 metais, o penktoji (irgi dvi dalys) 2011 metais – jau po šešerių metų darbo.

Ir tada, 2011-ųjų balandį HBO paleido TV serialą, kuris globalią fantastikos mėgėjų meilę pavertė popkultūros dalimi – GOT istorija tapo neatsiejamu XXI a. pradžios kasdienybės ženklu, įsipynusiu ne tik į TV ekranus, bet ir visiškai nelauktas erdves – nuo vyrų/moterų santykių, mažumų ir neįgaliųjų rolės visuomenėje iki sofistikuotų problemų, bandančių apginti ir paaiškinti autoritarizmą, ciniškai pasijuokti iš demokratijos procedūrų.

Tačiau grįžkim prie istorijų pasakojimo. GOT sukūrė naują „storytelling“ standartą, kurį apibūdins 5 požymiai – pasakojimo mastas, nebeatpažįstamai susipynę 7 pasakojimų tipai, tirpstanti istorijos pradžia ir pabaiga, „centrinio“ herojaus atsisakymas, istorijos sužaidybinimas („gamification“).

7 klasikiniai istorijų pasakojimo tipai
Įveikti monstrąPrincas prieš drakoną
Pelenė į karalienesKaip uždirbti milijoną?
MisijaGelbstint eilinį Rajeną
Kelionė ir sugrįžimasŽiedų valdovas
KomedijaŠauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare
TragedijaPilėnai
AtgimimasSalotos McDonalds‘s užkandinėse
Iš Christopher Booker „The seven basic plots“

Tokio masto istorijų nebuvo

Fantasy kūriniuose pasakojimo žemėlapiai – dažna praktika, tačiau GOT atveju kiekvienas elementas papildytas realiais pasakojimais

Jeigu turite vaikų, turėtumėte prisiminti ir pasaką apie Raudonkepuraitę. Tikriausiai prisiminsite ir kitus bazinius pasakos dalyvius – vilką, močiutę. Jeigu pasaką skaitėte pilną pasakos versiją, tikriausiai sutiksite, kad šalia jų buvo bei kažką darė dar ir mama, ir medžiotojai.

O kiek veikėjų yra GOT? Vien tiesiogiai dalyvaujančių grumtynėse dėl sosto – 7 šeimos. Kiekvienoje šeimoje po kelis tiesioginius pretendentus ir dar po keletą šalutinių. O kur kitos grupuotės? Baltieji numirėliai su savo riteriu, Valyrijos, Esoso, Dotrakų ir kitų žemių atstovai, prie vietovių nepririšti Auksinės kompanijos ir kiti klajojantys personažai? Visus juos sudėję lengvai gautume 50 ir daugiau personažų, dalyvaujančių siužeto pirmose linijose.

Ką tai (personažų skaičius) keičia istorijų pasakojime? Personažų skaičius istorijos sudėtingumą didina ne aritmetine, bet geometrine progresija. Tą gerai iliustruoja dvipusių santykių šeimose skaičiaus augimas. Štai dviejų tėvų ir vieno vaiko šeimoje yra 3 ryšiai. Dviejų tėvų ir dviejų vaikų – jau 6. Dviejų tėvų ir trijų vaikų – jau 10. Ir čia neskaičiuojame kolektyvinių santykių kaip kad 2+1, 3+1 ar 2+2.

Daug personažų – sudėtinga ir kompleksinė istorija. Tai ir pedantiškai tikrinami loginiai ryšiai rašytojui, ir nykstantys apribojimai kurti įvairiapuses asmenybes. Būtent tuo daugelį įtraukia GRRM – savo sugebėjimu kurti realias asmenybes, šviesmečiais nutolusias nuo XXI amžiuje pašiepiamo geras-blogas modelio.

Klausimą „Ką tai reiškia rašytojui?“ netrukus turėsime performuluoti į klausimą „Kaip rašytojų grupei kurti nuoseklų pasakojimą?“. Nuo GOT atsiradimo „iš niekur“ 1991 metais iki 2021-ųjų – trisdešimt (!) metų. Tačiau XXI amžius nelaukia. Tiksliau, verslo pinigai „dega“ ir rašytojai bei kūrėjai turės atrasti būdą, kaip grupėmis – valdomomis ar chaotiškomis (kaip kad Tolkieno pasekėjų pasaulyje) – atrasti būdą kurti didžiules istorijas. Iššūkis globalus – nes GOT, Hario Poterio ar net tų pačių Žvaigždžių karų fanų bendruomenės nebeturi nei geografinių, nei kalbos, nei amžiaus ribų. Istorijų pasakojimas tampa sudėtinga ir didelio masto projektų valdymo mašina, kur ne taip toli iki programuotojams įprastų didelių programinio kodo valdymo metodų – sistemos planavimas, moduliai, jungtys ir pan.

Kam to reikia? GoT sėkmė parodė, kad to reikia vartotojui – skaitytojui, prekės ženklo X gerbėjui, paslaugos A ar produkto B pirkėjui. Todėl trijų pastraipų pasakojimai-legendos apie puikų prekės ženklą jau yra seniena. Ruoškimės visi kartu kompleksinio ir sudėtingo pasakojimo tradicijai – tai įtrauks mus visus ir nepaleis. Nes pirkėjas moka!

Nesibaigiantis „kelionės“, „misijos“, „komedijos“ ir kitų pasakojimų tipų miksas

Didelio pasaulio realybė – tai geografiškai (arba psichologiškai) nutolusios vietovės, jas būtina jungti ir todėl iš bazinių 7 pagrindinių pasakojimo tipų šiuolaikiniame istorijų pasakojime ypatinga vieta tenka kelionės ir misijos („quest“) mišiniui. Jeigu iki šiol tai būdavo atskiri pasakojimo modeliai, tai dideliame pasaulyje kelionė tampa neišvengiamo pagrindinių pasakojimo būdų rišančiąja jungtimi.

Personažai nuolatos ir visur keliauja – tai nebūtinai yra užduočių virtinė, kartais jie keliauja net nežinodami nei kur, nei kodėl – pavyzdžiui, nuo kažko bėga. Tačiau istorijų pasakotojui nėra kitos galimybės personažus „judinti“ didžiulėje naujo pasaulio erdvėje.

Šios kelionės dideliame pasaulyje tampa iššūkiu, kai didelę grupę veikėjų vėliau bandoma logiškai „suvesti“ į vieną veiklos epizodą (pavyzdžiui, bandant sukurti loginį pagrindą istorijos pabaigai). GOT atveju tokią situaciją matėme aštuntojo TV sezono „Paskutinio mūšio“ epizode, kai net pora įvadinių sezono serijų buvo skirtos ne kam kitam, o lanksčiam personažų „perkėlimui“ į Šiaurės sostinę. Paradoksalu, kad vos tik konfliktas išsisprendė – visi personažai vėl pasuko į skirtingas puses, vėl atidarytos bent keletas naujų kelionių pasakojimų linijų.

Nyksta istorijos pradžia ir pabaiga

„Star Wars“ epizodų istorijų chronologijos schema

Visgi, didžiuliame pasaulyje nebegali būti nei pradžios, nei pabaigos momento. Visada bus tokių epizodų, kur vienos pasakojimo gijos užsibaigs, o kitos – tik prasidės. Tai, kad istorija pradėta kažkada pasakoti, tampa tik pačiam pasakotojui svarbia aplinkybe, o istorijos naratyvas plečiamas ir pildomas pagal bendrą pasakojimo planą.

Tokiame „plačiame“ pasaulyje žinių apie pasaulį „atvėrimas“ kaip tik tampa dar vienu nauju istorijų pasakojimo įrankiu. Nes skirtingą žinių lygį turintys personažai savo veiksmais ir elgesiu kaip tik ir tampa informacijos perdavimo priemonėmis.

Dėl tos pačios priežasties pasakojama istorija iš esmės bet gali būti pratęsiama – net ir visiems pagrindiniams (ir įprastiems) personažams pabaigus savo kelią yra neribotos galimybės kurti ir įtraukti naujus veikėjus, jų lūpomis ir rankomis pildyti ankstesnių herojų veiklos epizodus, „nutylėtas“ istorijas. Taip istorijos tampa lanksčios ir menkai priklausomos nuo atskirų personažų linijų.

Kartu su nykstančiais pradžios ir pabaigos epizodais nyksta ir „laimingos pabaigos“ situacijos. Nors tai lemia ir besikeičiantys istorijų vartotojų lūkesčiai, tačiau savo dalį prideda ir pats istorijų pasakojimo būdas. Kai istorija nesibaigia, o tik stabteli, fiksuoti „visapusišką (pra)laimėjimą“ yra ir sudėtinga, ir nerealistiška. Todėl tai, kas puikiai tinka eiliniam Holivudo hitui, šiuolaikiniame istorijų pasakojime dingsta ir užleidžia vietą eilinei neatsakytai užuominai („cliff-hanger“).

Ką tai keičia vartotojui? Tai reiškia, kad jis „pasodinamas ant adatos“ su viltimi laukti savaitę, mėnesį, metus ar dar ilgiau tęsinio – su viltimi, kad kažkas pasikeis, kad kažkada aiškumas atsiras, kad tie dideli ir pamatiniai klausimai bus atsakyti. Deja, turiu nuvilti – tokių klausimų esmė, kad jie nėra ir nebus atsakomi. O jeigu kažkas tai ir pabandys, tai tik tam, kad jo versija būtų suabejota, paneigta ar netgi atmesta paties autoriaus. O mes – visi istorijų klausytojai – tam lengvai pasiduodame. Juk ne eurą ir ne du atiduotume už GOT tęsinį, ar ne? O vartotojų noras – įsakymas komercinio šou gamintojams.

Herojus – visa bendruomenė, o ne pavienis asmuo

Pagrindiniai GOT veikėjai ne tik atitinka atskirų įvairiaspalvės masinės auditorijos grupių lūkesčius, bet ir kartoja 12 pagrindinių archetipų požymius

Neaprėpiamai didelis pasaulis keičia ir istorijos turinį – kelionės arba misijos tampa nuolatine veikimo būsena, o pasakojimas virsta sudėtiniu ir besikeičiančiu. Didelis būrys veikėjų tampa pėstininkais, kurie nebėra pagrindinė pasakojimo ašis, o labiau – didžiulio pasaulio jungtys, padedančios žengti iš vieno istorijos epizodo į kitą.

Herojumi ir antiherojumi nebėra vienas unikalus ir istorijos tėkmę lemiantis asmuo ar objektas. Dabar pagrindinis veikėjas gali išnykti, paskui atsirasti – tai nekeičia istorijos, nes jie tėra pėstininkai, net ir tariami situacijos valdovai tėra nuo kitos aplinkos priklausomi personažai. Todėl „baltųjų riteris“ gali pralaimėti, „kruvinose vestuvėse“ sunaikinamas visas „žiedas“, tačiau istorija juda pirmyn. Kaip sakydavo Šveikas, „niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų“, nes iš vieno herojaus rėmų išsilaisvinęs pasaulis sukasi toliau.

Jeigu ankstesnėje istorijų pasakojimo tradicijoje herojaus veiksmai yra viso plėtojamo pasakojimo pagrindas, tai herojų skaičiui eksponentiškai augant keičiasi ir istorijos emocinis pagrindas. Atsiveria galimybės apie istoriją kalbėti iš „grupinio“, o ne „lyderio“ požiūrio taško. Kelių skirtingų įvairialypių asmenybių pildoma istorija yra tvirtesnė, labiau artima „realiam gyvenimui“, todėl gerokai labiau įtraukianti ir įtikinanti.

Kartu su grupine lyderyste atskiri herojai tampa labiau panašūs į pėstininkus – juos galima aukoti, jų sėkmės ir pralaimėjimai tampa bendro paveikslo dalimi, o ne pagrindine istorijos plėtojimo priemone.

Nors asmeninis pasiaukojimas ir konkrečių momentu pasakojimo centre esančio asmens veiksmai vis dar išlieka pagrindiniu rašytojo įrankiu, tačiau tai nebeturi tos egzaltuotos reikšmės, o taktiniais sumetimais hiperbolizuojamas vieno ar kito personažo heroizavimas nedarko bendro pasakojimo realumo jausmo.

12 pagrindinių archetipų
Ego tipaiNekaltasis (innocent)
Eilinis žmogus (everyman)
Herojus (hero)
Rūpintojėlis (caregiver)
Dvasiniai tipaiKeliautojas (explorer)
Sukilėlis (outlaw)
Įsimylėjėlis (lover)
Kūrėjas (creator)
Natūralieji tipaiJuokdarys (jester)
Pasakotojas (mage)
Magas (magician)
Valdovas (ruler)
Pagal Carl Golden „The 12 Common Archetypes“

Istorijų pasakojimas – su žaidimų požymiais ir įrėmintas serialų

Nors GOT knygų serija kol kas skaičiuoja tik apie 90 mln. vnt. (palyginimui – Hario Poterio serija siekia 500 mln.), tačiau pagrindinis dėmesio ir pajamų šaltinis – HBO serialas. Apytiksliais vertinimais TV platforma iš GOT uždirbo apie 3,1 mlrd. $, kai gamybos ir susiję kaštai sudarė apie 1,5 mlrd. $.

Istorijų pasakojimas tampa priklausomas nuo istorijos naudojimo – nuo užsakovų sezoniškumo (kaip TV serialai), nuo leidėjų kalendoriaus (kaip knygų leidimo sezonai) ar nuo dirbtinio arba ne epizodų skaidymo. Žaidybinimas (angl. gamification) yra žaidimo elementų įtraukimas į procesą, siekiant dalyvį suintriguoti, suteikti jam žaidybinių elementų, kurie motyvuotų labiau įsitraukti, sekti procesą. Todėl istorijos pasakojimas virsta atskirais epizodais dovanojamomis informacinėmis „razinomis“, kurios privalo nustebinti ir įtraukti.

Vaizdo produkcijoje dominuojant TV serialams bene ryškiausias tokio pokyčio pavyzdys – tai kiekvieno epizodo pabaigoje neatsakytu paliekamas scenarijaus eigos klausimas (angl. cliffhanger). Ši nežinomybė tampa akstinu istorijos vartotojui laukti tęsinio – ar tai būtų mėgstamo herojaus likimo vingis, ar esminis pasakojimo lūžis, o gal tik sėkmingai pasibaigęs pavojus.

Kaip tai keičia istorijų pasakojimą? Pirma, istorijose neišvengiamai atsiranda gerokai per daug „lūžio“ momentų, kurie gali ir yra išnaudojama šioms žaidybinėms situacijoms kurti. Antra, tokių situacijų gausa reiškia, jog pats pasakojimas tampa gerokai labiau dramatiškas, jame pradeda dominuoti momentiniai ir dažnai trumpalaikiai konfliktai. Todėl kiekviename GOT skyriuje ir rasime kokią nors netikėtą siužeto vingį, filosofinio klausimo nuorodą.

Kita vertus, TV reikalauja atsižvelgti į momentinius auditorijos lūkesčius, kas GOT atveju buvo akivaizdu visais sezonais, kurie buvo kuriami pagal sakytines GRRM idėjas, bet ne baigtinį rezultatą knygose. Būtent todėl paskutinių TV serialo sezonų kokybė smarkiai krito, nes serialo kūrėjų komanda akivaizdžiai vadovavosi įprastais pasakojimų modeliais, kai GRRM pasakojimo stilius laužo įprastas taisykles ir kuria jas pats.

Naujos realybės iššūkiai

Pasikeitęs istorijų pasakojimas yra nauja realybė. Dabar komerciniams prekių ženklams, visuomeniniams judėjimams, politinėms partijoms ar visuomenėms teks ieškoti sprendimų – kaip sukurti istoriją, kuri būtų ilgalaikė, integruotų visus pagrindinius veikėjus, būtų pakankamai lanksti, kad galėtų keistis žiūrovams augant ir senstant, tačiau svarbiausia – nebūtų nutolusi nuo realybės.

Galiu tik priminti, kad štai jau daugiau nei 15 metų mes visi sprendžiame būtent tokį uždavinį – koks yra Lietuvos naratyvas po to, kai tapo ES ir NATO narėmis? Aiškaus atsakymo neturime ir tai tik puikiai iliustruoja, kad kurti ir pasakoti savo istorijas dar turime mokytis ir atrasti naujus būdus. GGRM padovanota GOT – visai neprasta pamoka.

Suredaguotas ir sutrumpintas tekstas skelbiamas žurnalo „Verslo klasė“ 2019 m. lapkričio mėn. numeryje.

Baldų perstumdymas – socialiniuose tinkluose ir ne tik

Tinklaraštį blogas.lt platformoje įkūriau, berods, 2004 metų balandį. Su lietuviškųjų one.lt ar draugams.lt konkuruojančią paskyrą „Facebook“ tinkle pradėjau, berods, 2007 metais. Panašiu laiku atsirado ir ši asmeninė interneto svetainė. Ilgokai mąsčiau kaip, tačiau laikas keistis.

Vakar pasirašiau naują sutartį, kuri žymi naują etapą profesinėje veikloje, todėl tai dar viena paskata brėžti brūkšnį ir konstatuoti, kad 2013-ųjų rudenį iš toli stebėtas Maidanas, visgi, įtraukė ir nebepaleis. Pradedu kaip ekspertas dirbti su Europos Komisija ir tikiu, kad būsiu naudingas stiprinant pajėgas kovoje prieš propagandą bei kitose man gerai pažįstamose komunikacijos srityse:

Todėl tai geras laikas imtis pokyčių ir kitur.

Asmeninis turinys – tik www.ulevičius.lt

Turinys, kurį mes kasdieną kuriame ir paliekame „Facebook“ tinkle, nėra mūsų. Net normalios paieškos galimybės ten nėra. Ką jau kalbėti apie „Google+“ pavyzdį, kai turinys tiesiog panaikinamas. Todėl mūsų sukurtas turinys socialiniuose tinkluose – nebe mūsų, o platformos algoritmų ir (ne mūsų) verslo sprendimas. Turime tą turinį susigrąžinti.

Asmeninės paskyros socialiniuose tinkluose – tik kontaktams palaikyti

Socialiniai tinklai įtraukę per daug žmonių, niekas iš mūsų pavieniui neapvers šio reiškinio, todėl bendravimui ir ryšiams palaikyti, informacijos gavimui paskyros socialiniuose tinkluose išliks, tačiau jos tik informacijos gavimui, ne kūrimui.

Profesiniam turiniui – anglų kalba kaip pagrindinė

Pastarųjų dešimtiems metų profesinė patirtis byloja viena – jeigu nori augti ne tik Vilniuje, deja, bet kaip pagrindine kalba turi dirbti ne lietuvių, todėl pagrindinis mano kuriamas dalykinis turinys bus nebe lietuviškas (išimtis – ruošiama knyga).

Profesinis turinys – www.storyteller.lt ir dalykinėse socialinių tinklų paskyrose

Kaip ir su privačiu turiniu, taip ir su dalykiniu – socialiniai tinklai nustato naujas taisykles, todėl turime prie to prisitaikyti. Nuo šiol pradėsiu aktyviau reklamuoti kuriamą dalykinį turinį (vėlgi – ne lietuvių kalba) jo sklaidai užtikrinti, tačiau tuo pat metu telkiant jį pas save, o ne socialiniuose tinkluose.

« Older posts