7 kalbinės propagandos technikos pavyzdžiai – portalų antraštės

Galima be pabaigos ginčytis, kuo skiriasi ryšiai su visuomene nuo propagandos, nes tai požiūrio klausimas. Lygiai kaip ir peilis – pagal savininko valią pjausto svietą arba sėja mirtį. Panašiai ir kalbos – sakytinės ar rašytinės – technikos baziniais propagandos teorijos pagrindais ir gali būti naudojamos tiek ir siekiant susikalbėti, tiek ir norint didinti konfliktą.

„Fake news“ realybė leidžia išvengti klausimo, ar tai aktualu šiandien. Nors tarptautiniai tyrimai (pavyzdžiui, Bulgarijoje įsikūręs Atviros visuomenės institutas pagal skaičiuojamą „Media Literacy Index“ Lietuvą priskiria antrai iš penkių šalių grupei) Lietuvos situaciją apibūdina kaip geresnę, nei vidutinę, tačiau nebūčiau toks didelis optimistas – Lietuvos centrinės valdžios dėmesys šiai tematikai dar nėra virtęs visuotiniais baziniais informacinio raštingumo ir kritinio mąstymo įgūdžiais.

Tad kaip atrodo kalbinė propaganda? Teorija skiria dešimtis skirtingų propagandos technikų rūšių, iš kurių galima išskirti bent keletą, itin dažnai naudojamų Lietuvos viešojoje erdvėje. Pakalbėkim apie 7 dažniausiai pasikartojančias.

„Whataboutism“

Klasikinis sovietinis pavyzdys yra „o pas jus (JAV) negrus muša“. Toks būdavo standartinis sovietinių piliečių atsakymas į oponentų kritiką, reiškiamą sovietiniam režimui. Šiandien Lietuvoje „o pas jus“ itin populiarus, nes leidžia intuityviai perkelti pokalbio dėmesio centrą į kitą problemą. Taip ne tik išvengiama pareigos diskutuoti apie iškeltą problemą, bet netgi pirmoji sumenkinama neva gerokai svarbesnės antros diskusijos ašies.

„Patikimas žmogus“

Autoritetai dažniausiai yra nepriklausomi žmonės, o juos įtikinti paremti kurią nors pusę nėra taip paprasta. Todėl kalbos dažnai galite išgirsti, jog kažkas remiasi „gyventojų skundais“, „mokslininkų tyrimais“, „patyrusiais specialistais“ ir dar kitokiais žmonėmis. Visų jų bendras požymis – dažniausiai jie anonimai, o tai atvejais, kai turi įvardintą tapatybę, dažnai kyla sunkumų ją patikrinti, nėra aiškių ir viešų dokumentų, tyrimų duomenų ar kitų įrodymų, patvirtinančių skelbiamą teiginį.

„Pravardžiavimasis“ (angl. Name Calling)

Daugelis žmonių neturi nei laiko, nei noro gilintis į detales, jiems gerokai paprasčiau pasinaudoti viena ar kita etikete, kuri apibendrina ir leidžia įvertinti per daug nesigilinant. „Idiotas“, „moksliukas“, „darželinukas“, „išnaudotojas“, „gandragalvis“, „pirmūnas“, „pedikas“ ir daugelis kitų apibendrintų kategorijų, kurias galime lengvai aptikti viešoje erdvėje. Kai kurios iš jų nesikeičia metų metus, kai kurios tiesiogiai susijusios su konkrečia situacija, kitos kinta, tačiau visos jos naudojamos tam, kad nereikėtų ilgo ir sudėtingio racionalaus aiškinimo, o pakaktų bendrinės etiketės, kuri iš karto suteiktų neigiamą (ar teigiamą) emociją.

„Mojavimas vėliava“ (angl. Flag Waving)

Dar viena klasikinė technika, kuri leidžia pasinaudoti minios psichologija ir sudaro galimybę lengvai sužadinti palaikymo ar atmetimo reakciją didelėje viešosios erdvės dalyje. „Kremliaus ranka“, „verslo konkurencingumas“, „socialinis saugumas“, „šeimos vertybės“, „patriotiškumas“ – tai tik keli pavyzdžiai, kai tokią vėliavą keliantys asmenys siekia greito ir pasąmonės impulsų lygyje atsirandančio noro palaikyti kalbančiojo poziciją. Ši technika struktūriškai panaši į „pravardžiavimąsi“, abi naudoja išankstinį įdirbį ir viešoje erdvėje įsitvirtinusius stereotipus, tačiau vėliavos atveju dažniau siekiama palaikymo kažkokiai pozicijai, kai pravardėmis dažniau formuojama neigiama nuostata apie kritikuojamą objektą.

„Atpirkimo ožys“, „priešo įvardinimas“ ar „demonizavimas“

Tai skirtingo emocinio lygio technikos, paremtos takoskyra „mes-jie“. „Mes“, savaime suprantama, esame teisūs ir geri. O vat „jie“ – klysta ir yra niekšai. „Atpirkimo ožio“ atveju tiesiog įvardinama, kad kažkas yra kalčiausias (pavyzdžiui, verslininkai dėl mažų atlyginimų). Įvardinant priešą jau galima tikėtis stipresnės emocijos – pavyzdžiui, verslininkai taptų „gobšūs verslininkai“. O juos demonizuojant jau galima būtų išgirsti, kad tai „kraugeriai“ ir kitų stipresnių apibūdinimų.

„Kortų kaladė“ (angl. Card Stacking)

Sakoma, kad geriausiai įtikina melas, kuriame yra bent dalis tiesos. Šiuo principu ir paremta technika, kai maišomi ir skaitytojams pateikiami keli akivaizdžiai teisingi argumentai, tarp kurių įtraukiami ir tokie, kurie kritiškai mąstančiam asmeniui turėtų kelti abejonę. Pavyzdžiui, gera ir inovatyvi idėja gali greitai „nusodinama“, jeigu kartu būtų pristatomos ir tos idėjos autoriaus nesėkmės – jų neigiamas (faktais pagrįstas) emocinis fonas „užgožia“ naujos idėjos perspektyvas. Tokiu būdu psichologinė „kortų kaladė“ suveikia ir klausančio ar skaitančio racionalus mąstymas nesuveikia – ypač tais atvejais, kai argumentų kaladė įspūdinga, o abejonė dėl diskutuotinų teiginių nėra akivaizdi.

„Nutylėjimas“ arba „dalinė tiesa“

Tai dar viena populiariausių kalbinės propagandos technikų, kai rašantis ar kalbantis asmuo sąmoningai nutyli svarbias aplinkybes, todėl skaitant ar klausant gali susidaryti įspūdis, jog (a) kitų aplinkybių nėra; (b) jos nesvarbios ar neesminės; (c) jos priešingos ir palaiko atskleidžiamą dalį. Šios technikos pasekmė – perduodama informacija vertinama kaip išsami ir kaip pakankama išvadai padaryti. Nekilnojamojo turto burbulų epizodais tą galime stebėti pardavėjų lūpose – potencialūs pirkėjai girdi tik augimo prognozes, o visos rizikos lieka nepaminėtos. Daroma loginė klaida, neįvertinant, jog ateities perspektyvos gali būti ir netikėtai sprogęs kainų burbulas.

Ir tai tik keli pavyzdžiai, kuriuos matome kasdien. Nepatyrę ir nekritiškai vertindami gaunamą informaciją darome logines klaidas ir priimame klaidingus sprendimus, kurių galima būtų išvengti, jeigu … Bet apie tai kitą kartą.

Originali komentaro versija paskelbta portalo 15min.lt publikacijoje „Kalbinės propagandos technikos: ginčuose, konfliktuose, karuose“.

VSD pažyma atskleidė esminius etikos klausimus Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje

Prieš savaitę į viešumą nutekinta kupiūruota VSD pažyma (BNS versija) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui kelia ne tik tiesioginius ir viešosios politikos klausimus, tačiau ir verčia iš esmės permąstyti ryšių su visuomene veiklos principus Lietuvoje.

Jeigu remsimės pažymoje minimais faktais, tai darytinos šios esminės išvados apie viešosios informacijos erdvę (t.y. pagrindinę ryšių su visuomene platformą) Lietuvoje:

  1. Pirma-antra pagal pasiekiamą auditoriją (pagal TNS) žiniasklaidos kanalų grupė – iš pagrindų korumpuota ir joje skelbiamas turinys nėra nepriklausomas nuo savininkų;
  2. Šioje žiniasklaidos kanalų grupėje įvairiu intensyvumu dirba nuo trečdalio iki pusės įtakingiausių (pagal „Delfi“) šalies žurnalistų;
  3. Žiniasklaidos kanalų grupė vykdo informacinį savininkų formuojamos darbotvarkės palaikymą beveik visose svarbiausiose viešosios politikos srityse.

Ką tai reiškia ryšių su visuomene kasdienybei?

Pirma, de facto reikia atmesti tradicinius objektyvios, sąžiningos ir dalykiškai kritiškos žiniasklaidos principus. Nors negalima apibendrinti ir VSD minimų praktikų taikyti visai rinkai, tačiau būtina atminti, jog aprašytos praktikos nėra unikalios. Apie panašius kai kurių lietuviškų žiniasklaidos grupių veiklos metodus buvo pateikta panašių liudijimų 2010 metais nutekintuose „Wikileaks“ dokumentuose, taip pat atskirose bylose, kur apibūdinama žiniasklaidos grupių veikla prekiaujant poveikiu.

Tai reiškia, jog ženkli dalis žiniasklaidos priemonių neturi nepriklausomos redakcinės politikos, informacija renkama ir skelbiama selektyviai, atsižvelgiant į savininkų ar kitų interesų grupių darbotvarkę ir pozicijas.

Antra, sąžiningai ir skaidriai kuriami ir plėtojami ryšiai su visuomene didelėje dalyje viešosios erdvės neturės palaikymo, jeigu tas veikimas bus nepriimtinas arba kirsis su atitinkamas žiniasklaidos priemones kontroliuojančių subjektų interesais.

Tai reiškia, jog ryšių su visuomene įgyvendinimas arba iš karto turi būti planuojamas įvertinant atitinkamų žiniasklaidos grupių pasipriešinimą ar net tikslingą kenkimą, arba tos kampanijos turi iš anksto įvertinti tai kaip riziką ir finansiniais arba kitais būdais užsitikrinti atitinkamų interesų grupių palaikymą (arba bent nesikišimą).

Trečia, ryšių su visuomene specialistų veikloje neišvengiamos principinės etikos problemos, kai jie arba turi susitaikyti ir prisiderinti prie korupcinės aplinkos, arba atsiriboti nuo didelės dalies ryšių su visuomene įrankių ir viešumo galimybių. Tai reiškia, jog pirmu atveju įsitraukiama į uždarą korupcinę aplinką, o antru atveju sąmoningai susitelkiama į antrarūšes ir menko efektyvumo veiklas.

Situaciją tik apsunkina, kad per šią savaitę į rinkos žemės drebėjimą niekaip nereagavo nei verslo asociacijos (Investuotojų forumas, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir kitos), nei šakinės profesinės sąjungos (pavyzdžiui, Lietuvos komunikacijos agentūra persivadinusi Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga, Lietuvos ryšių su visuomene agentūrų asociacija). Stebina ir garbingų žurnalistų bei viešosios komunikacijos lyderių tyla. Nesinorėtų tikėti, jog daugelis iš jų – įklimpę ir galimybės išbristi tiesiog nebeturi.

„Neverta kištis“, „NE asmeninei nuomonei“ ir kiti RsV specialistų pasiteisinimai – tik socialinio jautrumo cinizmas

Prieš keletą savaičių profesijos kolegas Arūnas Armalis netiesiogiai klausė – kiek ryšių su visuomene specialistas gali sau leisti susitapatinti su klientu? Kritiškai vertindamas keletą mano taktinių sprendimų Arūnas vedė prie išvados, jog komunikacijos funkcija (t.y. iš esmės visa mūsų profesijos veikla) turi būti atsieta nuo asmeninio vertybinio požiūrio.

Susitapatinimas nebeleidžia objektyviau vertinti situacijų.
(A.Armalis)

Tai rimtas argumentas, kuris dažnai pasitelkiamas organizacijai X svarstant, ar ryšių su visuomene funkciją efektyviau vykdytų vidinis padalinys ar išorinis paslaugų tiekėjas (agentūra, laisvai samdomi specialistai ir kt.). Esą ilgalaikis bendradarbiavimas sudaro prielaidas „susigyventi“ su organizacijos kultūra, nyksta savikritiškumas, perimama vertybinė pozicija, kuri nebeleidžia deramai jausti visuomenės pulso.

Plėtodamas mintį Arūnas šoka toliau ir daro dar vieną stiprų teiginį:

[..] savo asmeninę paskyrą padaryti kliento ar darbovietės komunikacijos kanalu yra neprofesionalu.
(A.Armalis)

Jeigu su pirmuoju argumentu iš dalies galima būtų sutikti, tai šiuo atveju Arūnas, manau, klysta:

  • Ryšių su visuomene specialistai negali būti „guminės lėlės“, kurios vieną dieną už pinigus tiki Dievu, o kitą pagal užsakymą gali pradėti garbinti kitą ar net tapti ateistais.
  • Socialinių tinklų eroje bent kiek labiau žinomi asmenys negali būti beveidžiai ir būtent puoselėjamos vertybės yra esminis skiriamasis požymis. Todėl natūralu, jog veganas negalės atstovauti mėsos perdirbimo įmonės, o gyvūnų teisės gynėja – kailių salonų tinklo.

Ir visiškai negaliu sutikti su trečiąja Arūno išvada:

Susitapatinimas su klientais ar savo darbo vieta yra pavojingas žingsnis ir dėl tolimesnės karjeros.
(A.Armalis)

Tiksliau, negaliu jai pritarti ne dėl to, jog ji klaidinga. Atvirkščiai, joje didelė dalis tiesos, tačiau toks požiūris į ryšių su visuomene veiklą atmeta mūsų profesijos misiją visuomenėje – padėti susikalbėti ir padėti geriau suprasti vieni kitus. Toks ciniškas požiūris (savo tikrųjų vertybių slėpimas ir jų vengimas) yra tiesus kelias į komunikaciją kaip manipuliavimą savo auditorijomis. Man tai visiškai nepriimtina.

Suprantu, jog tokia „atsiribojimo“ logika leidžia pateisinti darbą su bet kuo – būtų tai Kremlius, narkotikų verslas ar kokia nors Daesh. Tačiau būtent vertybių turėjimas ir jų nuoseklus puoselėjimas, manyčiau, mus gali išgelbėti nuo profesinės šizofrenijos, kai į kamerą kalbi viena, o nusisukęs mąstai visiškai priešingai.

Kodėl dirbu su klientais, kuriais tikiu?

Kiekvienas bent kiek daugiau patirties turintis RsV specialistas yra atsidūręs prieš dilemą – ką daryti, jeigu nepritariu vadovo pozicijai? Ką daryti, jeigu pozicija iš principo ir radikaliai vertybiškai priešinga? Galiu priminti ne taip ir seniai skambėjusią latviškai-lietuvišką rezonansinę situaciją, kai RsV agentūra „P.R.A.E. Sabiedriskās attiecības“ viešai atsiribojo nuo savo kliento („Maxima Latvija“) veiksmų po tragedijos sugriuvus vienai iš parduotuvių Rygoje.

Todėl suprantama, kad „paklaida“ ar nesutarimų erdvė bus visada ir čia jau kiekvieno specialisto asmeninis sprendimas, kokio ji dydžio, t.y. ką ir kiek galima toleruoti. Kitas dalykas, jog komunikacija tuo ir nuostabi, jog dirbant pasitaiko įvairių situacijų, kai (a) klientas įtikina savo argumentais arba (b) RsV specialistai įtikina savo klientą. Rezultatas – pasikeitusi arba pakoreguota nuomonė. Tai ir yra komunikacijos – vienas kito supratimo – triumfas, kurį jau mūsų užduotis plėsti ir visose tikslinėse auditorijose.

Todėl nebijau pripažinti, kad kai kuriuos vertybinius dalykus esu perėmęs iš savo ilgalaikių klientų. Pavyzdžiui, taip iš „Microsoft“ įgijau ir pasilikau įprotį naudoti tik legalią programinę įrangą, iš Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos – supratimą, jog tradiciškai „užribiu“ laikomi verslai gali būti socialiai atsakingi.

Dabartinio kliento – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – atveju ne maža dalimi prisijungiau, nes politinė darbotvarkė ir socialinio jautrumo pažadai buvo akivaizdžiai skirtingi, nei ką kadaise buvo vykdžiusios kitos politinės jėgos. Kažkada, kai Gintautas Paluckas dar buvo jaunas ir perspektyvus senosios LSDP lyderis, sulaukiau jo nusistebėjimo viename mano „Facebook“ įraše, kad pagal ginamą poziciją esu visiškas kairysis.

Ir taip – aš tikrai manau, jog socialinio jautrumo stoka ir to pasekmė – socialinė atskirtis – yra pagrindinės šiandienos Lietuvos problemos.

Neturiu ką slėpti – taip, šiandien dažnai susiduriu su tais pačiais klausimais, kuriuos kelia didelė dalis Lietuvos – ar tikrai reikalingas dar vienas draudimas X, ar jau pakankamai sumažinta socialinė atskirtis ir galime dėmesį skirti vidutiniškai gerai gyvenantiems piliečiams, ar tikrai Lietuvoje reikia uždrausti glifosatą ar neonikotinus? Ir taip toliau ir panašiai.

Todėl labai retai (t.y. niekada) mano asmeniniuose įrašuose aptiksite paramą idėjoms, kurioms nepritariu ar abejoju. Ir kartu aš neturiu jokios baimės sulaukti trolibano kritikos už tas idėjas, kurias palaikau ir tikiu – vaiko pinigus, alkoholio prieinamumo ribojimą, kova prieš korupciją ir kt.

Būtent tai man leidžia man savo darbą su LVŽS vertinti ne tik kaip įdomius profesinius iššūkius, bet ir kaip prasmingą indėlį į geresnės Lietuvos kūrimą. Nors dažniau balsuodavau už konservatorius ar liberalus (dėl realios kairiosios jėgos trūkumo), tačiau kaip viduriniosios klasės atstovas šiandien Lietuvoje vis dar matau didelį socialinio jautrumo trūkumą. Viešai deklaruojama atjauta, socialinė verslo atsakomybė ir skelbiami kiti pažadai, tačiau bene trečdalis Lietuvos gyvena už ribos, iš kurios savaime negrįžtama. Ta riba tarpšakinė ir persmelkusi visą mūsų gyvenimą – nuo vaiko gimimo, darželių, mokyklų, universitetų iki darbo vietų, būsto, regionų ar net laidojimo papročių.

Didele dalimi tai lemia kokybiško kairiųjų idėjų atstovavimo ir gynimo stoka.

Socialinio jautrumo gynėjų trūkumas ir silpnybės – ne tik baimė eiti prieš srovę

Stebint Seimo darbą iš vidaus akivaizdus skirtumas tarp skirtingų interesų grupių lobistinių pastangų kiekio ir kokybės. Kaip ant delno akivaizdūs kokybiniai ideologinės kairės ir dešinės skirtumai:

  • NVO ir kitų šakinius interesus atstovaujančių subjektų skaičius – dešiniųjų gerokai daugiau, jos labiau specializavusios, labiau įsigilinę į kuruojamus klausimus;
  • atstovaujančių subjektų dalykinė kompetencija – dešiniųjų nepalyginamai aukštesnė;
  • ideologinės pozicijos nuoseklumas ir pagrįstumas – dešinieji turi stiprius think-tank’us, kurie kuria adaptuoja ir kuria lokalizuotą turinį;
  • sugebėjimas kurti išorinį (viešą) spaudimą – dešinieji turi kiekybiškai mažesnį rėmėjų ratą, tačiau jis nepalyginamai aktyvesnis ir sąmoningesnis, sparčiau reaguoja į iššūkius;
  • finansiniai ir kiti ištekliai lobistinei veiklai – dešiniosios ideologijos organizacijos yra dėl natūralių priežasčių aktyviai remiamos laisvosios rinkos žaidėjų.

Visa tai galutiniame rezultate susiveda į kokybišką arba nekokybišką atstovaujamų visuomenės grupių interesų gynimą. Todėl dešinioji ideologija dominuoja ir socialinis jautrumas nyksta iš politinės darbotvarkės.

Simboliškai imkim tris pastaraisiais metais Seime aktyviai diskutuotas teisinio reguliavimo pertvarkas.

2017-ųjų gegužė, alkoholio prieinamumo mažinimas. Liberalių visuomenės grupių, alkoholio gamybos ir vartojimo pramonės, su jomis artimai susijusių verslo sektorių veikimas buvo kryptingas ir efektyvus. Lobistinėmis, viešumo ir kitomis priemonėmis buvo sukelta didelio masto vieša diskusija, kurios rezultatas – gerokai ataušęs politikų noras imtis kokių nors kitų priemonių alkoholio reguliavimo srityje. Su alkoholio verslo interesais susijusios grupės buvo itin aktyvios, išmaniai taikė įvairias socialinio spaudimo priemones. Tuo metu socialinio jautrumo – pagalbos kenčiantiems visuomenės nariams – tema iš esmės buvo neginama arba komentuojama labai rezervuotai „problema yra, bet ją reikia spręsti kitaip“. Kaip „kitaip“ – konkrečių siūlymų pritrūkdavo.

2017-ųjų lapkritis-gruodis, biudžete 600 mln. eurų socialinei atskirčiai mažinti. Šeši šimtai milijonų eurų – didžiulė suma, kuri gali būti skiriama daugybei sričių. Valdančiosios koalicijos pasiūlytas paketas apėmė daug svarbių visuomenės gyvenimo sričių – senatvės pensijų didinimą, PNPD pertvarką į vaiko pinigus, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimą ir kitas, senokai sulaukusias dėmesio. Tačiau atskirų priemonių pagrįstumą ginčijo daugiausia tiesiogiai suinteresuotos šakinės organizacijos pagal principą, jog duoda „per daug“ arba „per mažai“. Neteko matyti nuoseklaus ir kryptingo pasirinktų priemonių vertinimo, kiek pasirinktos priemonės išties yra svarbiausios ir duodančios didžiausią grąžą? Galbūt skurdui mažinti būtų buvę N kartų efektyviau rinktis Priemonę B, o ne Priemonę A? Tai retoriniai klausimai, į kuriuos savo poziciją iš esmės pateikė tik Vyriausybė ir Seimas.

2018-ųjų balandis-birželis, mokesčių ir pensijų pertvarka. Vyriausybės pasiūlytas 6 struktūrinių reformų paketas yra įspūdingas savo apimtimi – paskutinį panašų matėme nebent laikais, kai premjero pareigas ėjo Andrius Kubilius. Nors vertinti bendrą paketą bus galima tik matant registruotus pasiūlymus, tačiau jau dabar aišku, jog pokyčiams labiausiai ruošiasi (ir juos palaikys arba priešinsis) vėlgi dešiniąją ideologiją propaguojančios jėgos. Žiniasklaidai natūraliai linkstant į tą pačią ekonomikos liberaliąją pusę kyla klausimas – kur profesinės sąjungos, kur akademinė bendruomenė (tradiciškai labiau linkusi į socialinį jautrumą), kur atskirų visuomenės grupių, besirūpinančių socialiniu jautrumu, lyderiai? Vėl judame į patinę situaciją, kurioje išsami dalykinė diskusija apie sisteminį požiūrį iš esmės nevyksta, o ji pakeičiama jau minėtu žaidimu „tam davė, o tam nedavė“.

Vietoj pabaigos

Tad kuo susijusi Arūno Armalio kritika man kaip „ryšių su visuomene specialistui“ ir Lietuvoje klestintis socialinio jautrumo cinizmas?

Mano nuomone, būtent daugelio iš mūsų – viduriniosios klasės atstovų (iš įvairiausių veiklos sričių) – bėda ir yra tai, jog mes esame pakankamai „lankstūs“ nutylėti, pastovėti po medžiu, išlaukti ir plaukti pasroviui. Taip daugelis iš mūsų užsitikrina tą sąlyginai saugų socialinį užutėkį, kuriame būstas, automobilis, vaikai normalioje mokykloje ir universitete, kasmet pora savaičių atostogų Turkijoje ir slidinėjant.

Tačiau visa tai turi ir kitą reikalo pusę – realiai toks elgesys tik slepia faktinį cinizmą, kai mes užsimerkiame, nutylime ir neprieštaraujame socialiniam nejautrumui, kuriančiam socialinę atskirtį ir formuojančiam esminę mūsų visuomenės skirtį. Vienoje pusėje lieka tie santykinai sėkmingi tylintys, o kitoje – tas trečdalis niekam nesvarbios Lietuvos.

Ir vat būtent todėl aš nebijau turėti savo (taip, galimai klaidingos) nuomonės. Nors šiandien ir būtų pelningiau ją pasilaikyti tik sau.

Venclovo Agripos Lietuvio laiškas Mikalojui Radvilai Rudajam (1578)

1558-1583 metais vykęs Livonijos karas įtraukė LDK į konfliktą, kuris grėsė valstybės tęstinumui. 1999 metais išleistoje monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ istorikė Ingė Lukšaitė pateikė 1578 metų lapkričio 9 dieną iš Krokuvos tuometinio LDK raštininko Venclovo Agripos rašyto laiško savo globėjui Vilniaus vaivadai ir tuometiniam Lietuvos didžiajam kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam vertimą iš lenkų kalbos. Laiško originalas saugomas Lenkų mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje (archyvo nr. 1303, l. 19-20). Paryškinimai – mano.

Norėčiau, Mielaširdingas Kunigaikšti, kad būtų aprašyta visa šio šlovingo mūšio istorija […]; dabar yra daug medžiagos ir apie šį, ir apie anksčiau prie Ulos, Tervetės vykusius šlovingus mūšius, kuriems vadovavote Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista. O be to, ir tai, kas vyko Jūsų šviesios atminties tėvo laikais [reikėtų] atnaujinti ir aprašyti ir amžinam atminimui į spaudą atiduoti. Jeigu Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista norėtumėte ką nors apie tai atsiųsti, bet ir ten Jums nesunku su spauda, nes turite tam tinkamų žmonių, kaip ponas Vilniaus vaitas [Augustinas Rotundas] arba ponas [Andrius] Volanas, kurie galėtų lotyniškai parašyti ir kuriuos turėdamas šalia savęs Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista lengvai galėtumėte papildyti tai, kas nebuvo kronikose parašyta, kadangi ne Lietuva rašė. [Reikia], kad vis dėlto žmonės žinotų, jog Lietuva, kol nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis, todėl iš tiesų trokščiau, kad [žemes] patys galėtume iš priešo atsiimti be svetimųjų pagalbos, kurie, mažai prisidėję, visas mūsų didžiausias pastangas ir kraujo praliejimą užtemdo, o mūsų dvarams stipriai kenkia. O kad įvyktų toks stebuklas – kaip kažkada ponas Dievas regėjimą grąžino aklajam – kad mūsiškiai atsipeikėtų ir vieningai visi sutelktų pastangas iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių priespaudos išsilaisvinti, savo krauju ir turtais širdingai prie to prisidėtų, tada iš Dievo malonės mes dar galėtume išsigelbėti, savo senovinę šlovę susigrąžinti; bet vienus užvaldė mamona, kitus tinginystė, trečius pavydas, o pagaliau prakeikta nesantaika įsivyravo, ir visai panašu, kad mūsų akis valktis aptemdys ir turėsime vaikščioti kaip akli, ir tada mus kiti ves ne ten, kur mes patys norime, bet tik ten, kur jie panorės; tad geriau, kol dar turime akis, jomis ir patarimais naudotis ir justi, jog dar nesame visai pažaboti, kol dar sunkesnės dalios nesulaukėme. Ir tai, kas jau beveik buvo prie durų ir stovi, kad dar ponas Dienas [sulaikytų] ir tą pralaimėjimą [siųsdamas] atviriems ir slaptiems priešams rikiuočių nesupainiotų…

Laiškas galėtų būti privaloma mūsų ryšių su visuomene studijų dalis – tiek dėl savo strateginės komunikacijos įžvalgumo, tiek ir kaip pavyzdys, jog šimtmečiai keičiasi, o mūsų kasdienybės ir strateginiai iššūkiai – labai jau panašūs.