Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (page 1 of 191)

Esminis klausimas kandidatams į Konstitucijos sargus – dėl 3 procentų „pradžios“

Gruodžio pradžioje vykusioje VRK įkūrimo šimtmečio minėjimo šventėje su buvusiais kolegomis diskutavome, jog šiuo metu daug politologų ir politikų dėmesio sulaukęs Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos „kartelės nuleidimas“ savaime nėra problema.

Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodeksas

Problema yra tokio pakeitimo sumanymas ir įgyvendinimas likus mažiau negu metams iki rinkimų. Tokį esminį rinkimų sistemos pakeitimą kaip netinkamą ir keliantį pagrįstus įtarimus įvardina dar 2002 metais Europos Tarybos patvirtintas Gerosios rinkimų praktikos kodeksas ir jo lydintieji dokumentai.

Europos Tarybos Venecijos komisija savo 51-ojoje plenarinėje sesijoje 2002 metų liepos 5-6 patvirtino Rinkimų gaires, kurių II skyriaus 2 straipsnio b punkte nustatė: „Pamatiniai rinkimų teisės elementai, ypač rinkimų sistemos pagrindai, rinkimų komisijų narystė ir rinkimų apygardų ribos neturėtų būti keičiami likus mažiau nei metai iki rinkimų arba turėtų būti įtvirtinti Konstitucijoje arba aukštesnės galios teisės akte nei įprasti įstatymai“.

Tų pačių metų spalio 18-19 dienomis ta pati komisija pateikė Aiškinamąją ataskaitą, kurios 65 punkte paaiškino, jog „Nėra taip, jog pats rinkimų sistemos keitimas būtų blogas dalykas – visada galima tobulinti – kiek pats dažnas keitimas ar keitimas prieš pat (likus mažiau nei metai) rinkimus. Net kai nesiekiama manipuliuoti, pokyčiai visada atrodys motyvuoti tiesioginių politinių partijų interesų“.

Dar svarbesnė yra ataskaitos 66 punkto nuostata, jog „[..] sprendimas būtų nurodyti Konstitucijoje, kad jeigu rinkimų įstatymų yra keičiami, tai artimiausiems rinkimams vis dar taikoma senoji sistema (bent jau kai rinkimai vyksta greičiau nei per metus nuo pakeitimo), o pakeitimai įsigalioja po jų“.

Akivaizdu, kad mandatų paskirstymo riba – esminė rinkimų sistemos dalis ir nuostata, todėl šiuo metu vykstantis Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo procesas, kuriuo siūloma naują tvarką taikyti jau šįmet, būtų ne kas kita kaip šios Europos Tarybos rekomendacijos pažeidimas.

Beje, šio pažeidimo nepaneigia ir sisteminis kitų Venecijos komisijos dokumentų aiškinimas – skubaus ir tiesiogiai naudą patiems keitėjams nešančių esminių rinkimų nuostatų keitimo nepateisina jokie kiti komisijos dokumentai (ypač – žemesnės teisinės galios Europos Tarybos rekomendacijų vykdymo ataskaitos).

Šis pažeidimas iškelia du dėmesio vertus klausimus.

Pirmas, tai teisiniai būdai ištaisyti parlamento klaidą, jeigu Prezidento veto bus atmestas. Kaip žinia, Konstitucija aiškiai numato subjektus, kurie gali pateikti skundą Konstituciniam teismui dėl įstatymo atitikties Konstitucijai. Tačiau neatmestina, kad Seime pakankama grupė narių nesusiformuos. Lygiai taip pat gali būti, jog net ir tokį skundą pateikus, Konstitucinis teismas nenuspręs jo nagrinėti skubos tvarka.

Tokiu atveju Seimo rinkimų įstatymas užprogramuoja įdomią bylą šių metų lapkričio-gruodžio mėnesiais, kai VRK paskelbs galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius [..] Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus [..] ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai oficialiai paskelbiami rinkimų galutiniai rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui. Tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo“.

Įstatymas nei Seimui, nei Prezidentui nesuteikia laisvės spręsti, ar perduoti skundą Konstituciniam teismui, todėl tokia nuostata iš esmės užprogramuoja neišvengiamą ginčą dėl dalies mandatų. Tokį skundą visada bus prasminga teikti partijoms, kurios gaus daugiau negu dabartinė (5 proc.) riba.

Ir čia iškyla antras, dar įdomesnis klausimas.

Kaip žinia, būtent šį pavasarį Seimas skirs tris naujus Konstitucinio teismo teisėjus, kurių kandidatūras pateikė Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Todėl klausimas yra ne toks jau paprastas – kaip įstatymo pažeidimą padaręs Seimas sugebės išvengti interesų konflikto ir paskirti tris šiuo paskyrimu nesuvaržytus ir nepriklausomus teisėjus, kurie, beveik nebejotina, turės nagrinėti bylą dėl šio įstatymo pažeidimo?

Tad esminis klausimas trims kandidatams – ar tokios bylos atveju jie nusišalintų?

Girdėti argumentų, jog tokio pareigos nusišalinti aiškinimo atveju (dėl nuolatinio interesų konflikto regimybės) Konstitucinis teismas visai negalėtų vertinti Seimo priimtų teisės aktų, tačiau Seimo rinkimų pagrindai visgi yra išimtinė situacija ir konkrečiu atveju suinteresuotiems Seimo nariams, o ne jų atstovaujamiems piliečiams, asmeniškai svarbi. Būtent apie tokios situacijos pavojų ir įspėja Venecijos komisija.

Komentaras skelbtas naujienų portale 15min.lt.

Apie Vyriausybės ateitį su patvirtintu biudžetu ir ministru J.Narkevič – lrytas.tv

Pagrindinės laidos įžvalgos:

(05:30) Pirmas ir pagrindinis dalykas – tai ekonominio augimo spąstai, į kuriuos pakliuvo Vyriausybė ir valdančioji koalicija. Nes augant ekonomikai teoriškai ir faktiškai didėja perskirstomų lėšų aukso puodas, tas pyragas, kurį galima pjaustyti. Ir atsiranda labai daug interesų grupių, kurios norėtų tą didesnį gabalą pasiimti – vieną, kitą, trečią. Metų eigoje mes tą ir matėme – tai mokytojai, tai ugniagesiai, tai policininkai, tai medikai, tai dar kažkas ir dar kažkas, ir dar kažkas.

[..] Ekonomika auga, tarsi situacija gerėja ir tarsi susidaro tokia iliuzija, neva tai pinigų yra labai daug. Ir tada atrodo tik gero peilio ir gero pyrago pjaustymo uždavinys, kaip čia kad visiems užtektų. Faktiškai tas augimas nėra begalinis, jeigu teisingai pamenu, tas realus prieaugis, palyginus su praėjusiais metais, kurį mes turėjom dabar, yra ar 200, ar 300 mln. eurų. Tai jeigu mes vaiko pinigams padidinti skyrėme beveik 100 milijonų, tai įsivaizduokit, kiek kitoms sritims liko padidėjimo galimybė. Ir vat kai tas lūkestis iš įvairių interesų grupių buvo didžiulis, Vyriausybė tarsi iškart to nestabdydama, o sakydama „gerai, didinsim ir jums, ir jums, ir jums“, papuolė į tuos spąstus, kai atėjo galutinis momentas ir paaiškėjo konkretūs skaičiai ir paaiškėjo, kad ir tiems trūksta, ir tiems trūksta, ir visiems trūksta.

[..] Iš dalies ir pati Vyriausybė žadėjo per daug, ir atsirado interesų grupės, kurios sakė „va, čia daug pinigų, galima pasiimti“, nors realiai, ką reikėjo daryti, tai susėsti visiems kartu prie stalo ir kartu visiems dalinti tą pyragą, o ne atskirais gabaliukais. Ir natūralu, tada kiekvienas kaldrą į save: „man daugiau, man daugiau, man dar dešimt, man dar penkis“.

(10:05) Akivaizdus dalykas, kad testuojamas Prezidentas. Testuojamas Prezidento galių valdymas, iš esmės (perbraižomos žaidimo taisyklės), santvarka, kuri dešimt metų buvo nusistovėjusi vadovaujant Daliai Grybauskaitei, dabar yra testuojama, ar tikrai ji tokia išliks. Ir mes jau matėm – po tokio griežto Dalios Grybauskaitės pasisakymo ministro tarsi jau turėjo nebebūti savo vietoje, tačiau jis kol kas dirba ir panašu, kad LLRA pozicija dėl jo visiškai nesikeičia, t.y. jie lieka prie dabartinio ministro. Ką tai reiškia dabartinei koalicijai ir kuo tai baigsis, čia jau, aišku, atviras klausimas, nes – vieša paslaptis – šiandien priiminėjamas biudžetas (visi, ne vienas – Sodros, sveikatos), tai vos tik jie visi bus priimti, iš esmės nukris pagrindinė našta nuo dabartinės Vyriausybės. Galima taip grubiai sakyti, Vyriausybė galės pasileisti ir nieko jau blogo katastrofiško nieko nebeatsitiktų gyvenime Lietuvoje iki naujų Seimo rinkimų. Tačiau tas naštos nukritimas automatiškai atriš rankas tiek S. Skvernelio komandai, tiek LVŽS, tiek ir kitiems koalicijos partneriams. Tai šioje vietoje tas šantažas, kuris iki šiol galėjo būti tiek iš LSDDP, tiek iš LLRA, tiek iš buvusių tvarkiečių (…) jis ne tai kad netenka prasmės, tačiau tas svoris sumažėja. Ir šioje vietoje pokyčiai pasidaro labiau įmanomi, labiau įprasminami. Ypač svarstant net tą variantą, kad netgi mažumos Vyriausybė tampa labai reali, su sąlyga, jeigu konservatoriai paremia.

(14:40) Apie ką mes jau dabar turime, kad po šiandienos, po patvirtinto biudžeto prasidėjo Seimo rinkimų kampanija. Tai visi sprendimai bus įtakojami būtent Seimo rinkimų kampanijos logikos, o ne kažkokių kitų sumetimų.

[..] pažiūrėkim visą šių metų didžiąją dalį – iš esmės vasarą prasidėjusios šitos koalicijos statybos arba lipdybos, jeigu galima taip pasakyti, išvirto į tai, kad LVŽS reitingas sumažėjo per pusę ir daugiau. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad startinė pozicija prieš rinkimų pradžią yra labai prasta. Jau nekalbant apie tai, kad iš esmės visos kaltės galima dabar sumesti į tai, kad valstiečiai tą negerai darė, tą negerai darė. Pirmų metų sėkmės ar pasiekimai daugeliui jau iš esmės bus pasimiršę ir šitoj vietoj ta starto pozicija iš tiesų yra prasta. Jau nekalbant apie tai, kad tenka bičiuliautis su LSDDP, LLRA su Georgijaus juostelės gerbėjais ir t.t. Jau nekalbant apie Narkevičiaus atvejus, kur tiesiog galimas tiesioginis savo interesų protegavimas ar Trakų rajone, ar kitose situacijose.

(18:15) Paradoksas yra tai, kad jis (S. Skvernelis) yra per mažai gerų darbų padaręs. Atrodo, kad norėtųsi dar, bet ..

iš tv.lrytas.lt

Visas laidos „Lietuva tiesiogiai“ epizodo „Ar dėl J. Narkevičiaus gali subyrėti Vyriausybė?“ įrašas – interneto naujienų portale lrytas.lt.

Kaip atrodo lietuvių konservatorių „trolių fermos“ veikla socialiniuose tinkluose?

Dirbdamas su LVŽS 2017-ųjų pirmoje pusėje viešųjų erdvių stebėsenos duomenų srautuose pradėjau stebėti įdomų reiškinį – socialiniuose tinkluose su LVŽS susijusiomis temomis pradėjo reikštis daugybė naujai sukurtų socialinių tinklų veikėjų profilių, kurių komentarai koncentravosi į dvi kryptis:

  • skandalai, susiję su ano laikotarpio politikos aktualijomis (Gretageitas ir pan.);
  • viešoje erdvėje aktualios „wedge issue“ (visuomenę skaldančios, kontraversiškos) temos – alkoholio ribojimai ir pan.

Tai nebuvo buka „vienakryptė“ ataka „už“ arba „prieš“. Naujai sukurti profiliai kūrė tokį turinį, kuriuo buvo siekiama dirbtinai didinti ir aštrinti konfliktą – ar tai būtų už/prieš LVŽS, ar už/prieš alkoholio ribojimus, ar už/prieš Saulių/Ramūną, ar … ir t.t.

Žinoma, pora žmonių LVŽS analizės ir komunikacijos skyriuje negalėjo padaryti rimtos tų botų ryšių, sąsajų ir turinio analizės, todėl teko elgtis paprastai – perduoti pirminius duomenis Valstybės saugumo departamentui. Nes požymiai rodė viena – tokiai sisteminga veikla buvo siekiama kuo didesnio visuomenės susiskaldymo, radikalizacijos tarp koalicijos ir opozicijos, taip pat didesnių vidinių konfliktų valdančiosios koalicijos viduje, priešpriešų ryškinimo ir gilinimo.

Viso to galutinis tikslas (nes socialiniai tinklai buvo ir lieka tik viena iš kelių ir tikrai nepagrindinė viešosios politikos veiklos erdvė) – Lietuvos valstybės destabilizacija su aiškiai išreikštu sprendimu būdu – pirmalaikiai Seimo rinkimai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Perdavęs informaciją saugumiečiams temos stebėseną nutraukiau (rankos tik dvi ir valandų paroje tik 24), tačiau visai neseniai gavau eilinį pavyzdį į kaktą, kuris pernelyg gera iliustracija, kad galima būtų juo nepasinaudoti ir neužfiksuoti.

Susipažinkite – botas „Monika Žukytė“

2019-ųjų lapkritį vienoje padorios kompanijos FB diskusijoje sulaukiu komentaro:

Taip, faktas – 2004-ųjų sausį, jau vykstant apkaltai, tikrai prisijungiau prie gynybinę apkaltos komunikaciją kūrusios komandos, tačiau kuo tai susiję su 2019-aisiais vykstančia dalykine diskusija apie šiandienos aktualijas?

Tokio lygio komentarus apie save dažnai matau konservatorių „megztųjų berečių“ grupelėse, bet gal čia tikrai mergina kažką prisimena?

Patikrinu:

Iš karto įtarimą kelia siauras draugų ratas, vos kelios nuotraukos ir jokio asmeninio turinio, o tik nuobodūs FB „juokeliai“.

Apie profilio fake’iškumą liudija ir jam dar nesuteiktas unikalus ID:

Bet žmogaus nuotrauka yra – tai jau rimta atsvara. Patikrinu keliose vaizdų paieškos sistemose ir laba diena:

Išvada – nuotrauka nugvelbta iš tinklaraščio „Blond Wayfarer“.

Taigi, grįžtam į jau anksčiau aprašytą botų veikimo modelį:

  1. Pasirenkam taikinį;
  2. Surandam jį radikalizuojančią naujieną/temą;
  3. Primenam, kartojam, ryškinam, … tą radikalizuojantį požymį ir siekiam kuo didesnės takoskyros, konflikto bendruomenėje;
  4. Galutinis veiklos tikslas – tiek radikalizuoti taikinį, kad jis būtų išmestas iš kitą nuomonę turinčių asmenų bendruomenės.

Taip užtikrinamas „pasekėjų“ grynumas, mažinama tikimybė, kad „abejojantieji“ persikels į oponuojančią pusę, fiksuojamas ir stabilizuojamas elektoratas, užkertamas kelias visuomenės judėjimui į priekį, mažinamos kompromisų galimybės.

Ar tai (ir kodėl) konservatoriai?

Žinoma, aš negaliu 100% garantuoti, kad šis botas yra sukurtas ir valdomas centralizuotame TS-LKD komunikacijos punkte. Tai klausimas teisėsaugai ir saugumiečiams. Aš lažybose duočiau kokią 80-90% tikimybę.

Tačiau kryptingas #AdHominem atakas ne kartą ir ne du esu fiksavęs būtent iš konservatoriams prijaučiančių viešosios politikos dalyvių ir jų aplinkos. Kartais – iš jų liberaliojo flango, kuris pastaraisiais metais pulsuoja tarp LRLS, TS-LKD ir LLP.

Tas sistematiškumas, pasikartojantys argumentai, jais bandomi kurti naratyvai ir net naudojama leksika leidžia gana užtikrintai teigti – Monika Žukytė yra puikus konservatorių „botų fermos“ veiklos pavyzdys. Galiu tik viltis, jog tai yra radikaliųjų partiečių asmeninės iniciatyvos rezultatas, o ne oficialus ir partijos viršūnių palaimintas veikimo būdas.

Beje, apie tai, kaip tai veikia Lenkijoje, neseniai rašė „The Guardian“ publikacijoje „Undercover reporter reveals life in a Polish troll farm“.

O prieš metus (2018-ųjų lapkritį) apie tokių paslaugų komercinius tiekėjus išsamią studiją yra paskelbęs NATO StratCom Center of Excellence Rygoje – „The Black Market for Social Media Manipulation“.

Kaip VRM’as sudegins 24 tūkstančius eurų viename mažos vertės pirkime

Kaip jau rašiau, nusprendžiau vėl aktyviau dalyvauti įvairiuose viešuosiuose pirkimuose. Kaip ir reikėjo tikėtis, sugrįžti nėra taip paprasta, tačiau vienas pavyzdys vertas dėmesio.

Trumpai – Vidaus reikalų ministerija mano kvalifikaciją pripažino netinkama, tuo pagrindu mano pasiūlymą (5,6 tūkst. €) pripažino netinkamu, o pasirinko likusį tiekėją su jų pasiūlymu už 29,6 tūkst. €. Taip, valstybė lengva ranka gali skirti 24 tūkstančiai eurų (!) daugiau, negu galėjo skirti.

Pradžia – mažos vertės pirkimas paskelbiamas 2019-10-04

VRM įgyvendina iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą Nr. 10.1.1-ESFA-V-918-01-0014 „Viešojo sektoriaus įstaigų teikiamų paslaugų ir gyventojų aptarnavimo kokybės gerinimo sprendimai“. Šio ES lėšomis finansuojamo projekto eigoje turi būti paruoštos „Komunikacijos apie viešojo sektoriaus įstaigų teikiamas paslaugas ir gyventojų aptarnavimą gairės“.

Pranešimas apie skelbimą atsiranda penktadienį, 2019-10-04. Pirkimas mažos vertės, todėl pasiūlymui paruošti – viena savaitė. Bet jeigu jūs nebudite viešųjų pirkimų portale, tai skelbimą pamatysite tik pirmadienį, jums realiai pasiruošimui liks 3 darbo dienos.

Bet ok – kolegos pasidalina vienoje profesinėje FB grupėje, aš žmogus paprastas, įgūdžių dar turiu, pasiūlymą pateikiu laiku.

Problema – kvalifikacijos tikslinimas

2019-10-25 sulaukiu CVP IS pranešimo „Dėl kvalifikacijos patikslinimo“:

Atlikus ,,Komunikacijos apie viešojo sektoriaus įstaigų teikiamas paslaugas ir gyventojų aptarnavimą gairės“ parengimo paslaugos Nr. VRM-A135-152 pirkimo kvalifikacinių reikalavimų vertinimą nustatyta, kad tiekėjas:

Nepateikė dokumentų, įrodančių, kad įgyvendinant šį projektą buvo rengiami metodiniai dokumentai, susiję su asmenų aptarnavimu ir (ar) paslaugomis. [..]

Nepateikė įrodymų, kad turi vadovavimo (projekto vadovo) patirtį bent viename (1) per pastaruosius 3 metus sėkmingai įvykdytame (baigtame) projekte / sutartyje, kurio metu buvo parengtas metodinis dokumentas susijęs su paslaugų teikimu ir/ar jų tobulinimu. [..]

Nepateikė įrodymų, kad turi darbo patirtį bent viename (1) per pastaruosius 3 metus sėkmingai įvykdytame (baigtame) projekte / sutartyje, kurio metu buvo parengtas metodinis dokumentas susijęs su paslaugų teikimu ir/ar jų tobulinimu. [..]

Prašome iki 2019-10-30, 13 val. 00 min. Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos priemonėmis pateikti trūkstamus dokumentus.

Kaip žinia, pastaruosius pustrečių metų dirbdamas su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga esu ruošęs ne vieną rekomendaciją, kaip bendrauti su rinkėjais, žiniasklaidos atstovais, taip pat vedęs tokių rekomendacijų mokymus, praktinių įgūdžių simuliacijas ir pan.

Aš žmogus paprastas, todėl imu ir 2019-10-28 prašomus dokumentus pateikiu.

Konflikto pradžia – pasiūlymas atmetamas neatitikus kvalifikacinių reikalavimų

Nepaisant pateiktų dokumentų 2019-11-06 sulaukiu perkančiosios organizacijos sprendimo:

Informuojame, kad Jūsų pasiūlymas atmetamas nes neatitinka perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų kvalifikacinių reikalavimų:

7.3.1. Teikėjas pateikė sutartį, įrodančią, kad jis teikė ryšių su visuomene paslaugas (planavo strateginę komunikaciją, įgyvendino ryšių su visuomene priemones koordinavo veiklas su trečiosiomis šalimis ir kt.). Tačiau Sutartyje nėra numatyta, kad ją įgyvendinant Teikėjas turėjo parengti kokį nors metodinį dokumentą (t.y. studiją, metodiką, gaires, rekomendacijas ir pan.), susijusį su asmenų aptarnavimu ir (ar) paslaugomis.

Teikėjas pateikė įrodymų, kad jis organizavo komunikacijos srities mokymus: pateikė mokymų priemones (skaidres) ir mokymų ir seminaro programas. Pažymėtina, kad skaidrės, t. y. mokymo procese naudojama vaizdinė demonstracinė priemonė, ir mokymo programos nėra laikomos metodiniais dokumentais.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Teikėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis tinkamai įgyvendino sutartį, kurios metu buvo parengtas metodinis dokumentas, susijęs su asmenų aptarnavimu ir (ar) paslaugomis.

[.. toliau remiantis pirmu punktu teigiama, kad atitinkamai neturiu nei reikalaujamos vadovavimo, nei vykdymo patirties ..]

Taigi, VRM vertinimu, reikalaujamą turinį atitinkančių mokymų medžiaga nelaikytina metodiniais dokumentais. Tuo pagrindu aš pripažintas kaip neturintis patirties rengiant metodinius dokumentus.

Aš žmogus paprastas, neįžeidus, todėl 2019-11-16 pateikiau pretenziją:

Remdamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 102 str. 1 d. tiekėjas turi teisę pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai, pateikti prašymą ar pareikšti ieškinį teismui per 10 dienų nuo perkančiosios organizacijos pranešimo raštu apie jos priimtą sprendimą išsiuntimo tiekėjams dienos.

Pretenziją pagrindžia šie argumentai:

1. Perkančiosios organizacijos sprendimas yra nemotyvuotas.

2. Perkančiosios organizacijos teiginiai, neva įvykę mokymai, juos patvirtinančios mokymų priemonės (skaidrės) nėra laikomos metodiniais nurodymais, yra nepagrįstas. Pirkimo sąlygose nėra apibrėžta, jog metodiniai dokumentai turi būti pateikiami tam tikra specializuota forma. Todėl skaidrės, pranešimai, gairės, paskaitos ir kitos metodinių rekomendacijų įtvirtinimo formos atitinka perkančiosios organizacijos poreikį ir pirkimo sąlygas.

3. Pažymėtina, jog metodinių nurodymų sukūrimo esmė – tai atitinkamos taisyklės, rekomendacijos, elgsenos modelis. Jo pateikimo ir išraiškos forma yra kiekvienos perkančiosios organizacijos individualus poreikis, kurį tiekėjai gali ir turi atliepti.

Tai, kad tiekėjo pateiktas pavyzdys neatitinka vienas-prie-vieno šiuo metu perkančiosios organizacijos turimo subjektyvaus įsivaizdavimo nereiškia, jog tas nesuformuluotas „įsivaizdavimas“ buvo deramai suformuluotas pirkimo sąlygose.

Šiuo pagrindu atmestini ir kiti perkančiosios organizacijos sprendimo argumentai.

Prašau pretenziją tenkinti ir panaikinti sprendimą atmesti mano pateiktą pasiūlymą kaip neatitinkantį kvalifikacinių reikalavimų.

Kulminacija – atsakymas į pretenziją ir laimėjusio pasiūlymo paskelbimas

Perkančioji organizacija išnagrinėjo pretenziją ir 2019-11-25 pateikė atsakymą:

Dėl tiekėjo pretenzijos

Susipažinus su 2019 m. lapkričio 18 d. gauta Liutauro Ulevičiaus (toliau – tiekėjas) pretenzija, konstatuotina, kad ši pretenzija nėra grindžiama kitais ar papildomais faktiniais įrodomais, nei buvo pateiktas tiekėjo kvalifikacijos patikslinimas.

Pažymime, kad viešojo pirkimo konkursai organizuojami ne tiekėjų, o visų pirma perkančiosios organizacijos poreikiams, susijusiems su tokios organizacijos tiesiogine veikla, tenkinti. Perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus, t. y. turintis patirtį, įvykdyti pirkimo sąlygas. Todėl, ji turi teisę skelbime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti būtinus tiekėjo kvalifikacijos reikalavimus ir šių reikalavimų atitiktį patvirtinančius dokumentus ar informaciją . Tiekėjo patirtis yra nustatoma pagal tai, ar tiekėjas jau yra vykdęs panašią pirkimo sutartį (per tam tikrą laikotarpį suteikė paslaugas, pateikė prekes) ar atliko reikalaujamos apimties darbus, bei ar sutartis buvo įvykdyta ar darbai atlikti tinkamai.

Atsižvelgdama į tai ir siekdama nustatyti, ar teikėjas yra pajėgus suteikti perkančiajai organizacijai (Vidaus reikalų ministerijai) reikalingas paslaugas, organizuodama viešąjį pirkimą perkančioji organizacija nustatė konkrečius reikalavimus sutartims, kurios būtų laikomos panašiomis į perkamą objektą sutartimis, kadangi jų dalykas ir įvykdymo sąlygos yra panašios į perkamo objekto. Nustatyta, kad panašiomis sutartimis yra laikomos tos sutartys, kurių metu buvo rengiami metodiniai dokumentai, susiję su asmenų aptarnavimu ir (ar) paslaugomis, o ekspertų patirtis vertinama pagal vadovavimą / darbo patirtį sutartyse, kurių metu buvo parengti metodiniai dokumentai, susiję su paslaugų teikimu ir/ar jų tobulinimu (Specialiųjų sąlygų 7.3.1, 7.3.3-7.3.4 papunkčiai). Atkreiptinas dėmesys, kad tiekėjas neginčijo konkurso sąlygų ir/ar neprašė jų paaiškinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešųjų pirkimų įstatyme suformuluota imperatyvi pareiga perkančiajai organizacijai patikrinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, yra pagrįsta objektyviu tiekėjo kvalifikacijos atitiktį nustatytiems reikalavimams liudijančių dokumentų turinio vertinimu, atsižvelgiant į tikrąją perkančiosios organizacijos valią, poreikius, susijusius su viešojo pirkimo sutarties sudarymu ir vykdymu, pirkimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012). Civilinėje byloje Nr. 2-4220-611/2014 teismo buvo pasisakyta, kad tiekėjo pažyma, be užsakovo patvirtinimo, nėra laikoma dokumentu, patvirtinančiu tiekėjo (kitų narių) patirtį įrodančiu faktu. Taigi patirtis turi būti pagrindžiama pridedamais dokumentais (užsakovo pažymomis, kitais dokumentais, patvirtinančiais specialisto reikalaujamą patirtį, patvirtintais užsakovo).

Teikėjo pateiktų dokumentų turinio vertinimas parodė, kad Teikėjas yra kompetentingas ryšių su visuomene paslaugų teikimo srityje: jis pateikė sutartį, įrodančią, kad jis teikė ryšių su visuomene paslaugas (planavo strateginę komunikaciją, įgyvendino ryšių su visuomene priemones, koordinavo veiklas su trečiosiomis šalimis ir kt.); papildomai pateikė mokymų medžiagą, įrodančią, kad jis vykdė komunikacijos srities (bendravimo su žiniasklaida, informacijos atitinkamos grupėms pateikimo ir pan.) mokymus. Taip pat jis pateikė įrodymus, kad šias paslaugas jis suteikė tinkamai. Tačiau Teikėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šios sutarties įgyvendinimo laikotarpiu buvo rengiami su asmenų aptarnavimu ir (ar) paslaugomis (jų teikimu ir/ar tobulinimu) susiję metodiniai dokumentai.

Pažymime, kad pirkimo dokumentuose buvo nustatytas aiškus ir suprantamas kvalifikacinis reikalavimas susijęs su pirkimo objektu, kuris yra suprantamas taip kaip parašytas ir perkančiosios organizacijos negali būti aiškinamas plečiamai. Todėl tiekėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad perkančioji organizacija galėtų vertinti kitaip pateiktą viešųjų ryšių su visuomene paslaugų sutartį iš kurios turinio galima objektyviai įsitikinti tiekėjo atliktomis paslaugomis (perkančioji organizacija neperka ryšių su visuomene paslaugų). Taip pat pažymime, kad perkančioji organizacija tiekėjų pasiūlymus tikrina ir vertina pagal juose pateiktus duomenis, todėl pirkimo sąlygų neatitinkantis pasiūlymas negali būti kvalifikuojamas jas atitinkančiu tik dėl tinkamo tiekėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo (žr. pirmiau nurodytą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012). Atsižvelgiant į tai, kad pretenzijoje nėra pateikta reikšmingų įrodymų dėl tiekėjo kvalifikacijos atitikimo, laikytina, kad perkančioji organizacija tinkamai vertino jai pateikto tiekėjo kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų turinį ir dėl to priėmė pagrįstą sprendimą, todėl tiekėjo pretenzija yra pripažįstama kaip nepagrįsta.

Atsakyme iš esmės nėra naujų argumentų, negu kaip pirmajame pranešime dėl kvalifikacijos neatitikimo.

Bet įdomiausia yra paskutinė dalis. Iš karto po pretenzijos atmetimo perkančioji organizacija sudarė pasiūlymų eilę, kurioje belikęs vienas tiekėjas:

[..]
1. UAB „Smart Continent LT“, pasiūlymo kaina – 29 645,00 €
[..]

Ties tuo ir galėčiau baigti, bet noriu priminti kelias esmines aplinkybes:

  1. projekto trukmė – 4 mėnesiai;
  2. šiuo metu neturiu per daug darbų, todėl savo pasiūlymą skaičiavau gana paprastai – apie 1 tūkst. € pajamų „į rankas“ per mėnesį + mokesčiai;
  3. mano pasiūlymo kaina – 5 600 €

Nors dar svarstau, ar noriu veltis į teisminį ginčą (juk geriausiu atveju pirkimas būtų panaikintas), tačiau dabartinėmis sąlygomis Vidaus reikalų ministerija leidžia sau išleisti 24 045 eurais daugiau.

Nieko nežinau apie pirkime laimėjusius kolegas, gal jie išties yra puikūs komunikacijos ir bendravimo su klientais ekspertai. Bet 30 tūkst. eurų už metodines rekomendacijas, visgi, yra gerokai sveiko proto ribas viršijanti suma…

Gyvenimas po „Game of Thrones“ – pasikeitusioje storytelling’o tikrovėje

Tyrionas Lannisteris jau tapo klasikiniu personažu, iliustruojančiu racionaliai cinišką XXI amžiaus pilietį. Jo aštrus protas ir įžūli drąsa turėti bei reikšti kritišką nuomonę apie visus ir viską nepaliko abejingų. Lygiai taip pat drąsiai jis apibūdino ir istorijų pasakojimo reikšmę pasaulyje: „Kas jungia žmones? Kariuomenės? Auksas? Vėliavos? Pasakojimai. Nėra pasaulyje nieko galingesnio, nei geras pasakojimas!“.

Istorijas pasakoja visi ir visur. Ar tai būtų iš Seimo tribūnos kalbantis politikas, ar žiūrimiausiu metu per TV rodoma prekybos tinklo reklama, ar prie vakarienės stalo dienos įspūdžiais besidalinanti šeimyna. Ir visgi, GOT (nors tikslesnis trumpinys būtų ASOIAF nuo pilno pasakojimo pavadinimo „A Song of Ice and Fire“) žymi lūžį istorijų pasakojime. Kai kurie pokyčiai svarbūs istorijas kuriantiems ir pasakojantiems, kai kurie – jų besiklausantiems ar skaitantiems, tačiau beveik visais atvejais tai kuria naują mūsų visų, gyvenančių informacinėje visuomenėje (jeigu dar ne virtualioje realybėje), tikrovę.

Džordžui Reimondui Ričardui Martinui (internete jį rasite kaip GRRM) GOT idėja gimė dar 1991 metais. Tuo metu jis buvo jau gana žinomas mokslinės fantastikos rašytojas, kurio kūriniai nominuoti „Hugo“ ir „Nebula“ premijomis. Tačiau apie GOT pradžią interviu britų leidiniui „The Guardian“ autorius pasakojo kaip apie trumpą apsakymą. Pirmasis „Ledo ir ugnies giesmės“ skyrius (kuriame Starkų vaikai randa vilkiukus) turėjo ir likti trumpa istorija, tačiau „iš niekur“ nusileidusi istorija autoriaus nepaleido ir jis pradėjo ją plėtoti ir vyti naujas gijas. Pagrindinė istorijos linija susidėliojo ne iš karto – pirmoji serijos knyga pasirodė tik 1996 metais. Antrajai užbaigti prireikė dar trijų, o trečiajai (kurios turinio didelė dalis jau buvo sudėliota iki tol) knygai užteko metų.

Antroji GOT jau tapo viena iš geriausiai perkamų knygų JAV, todėl kartu žengė ir pasaulinė šlovė – pasipylė fantastikos pasaulyje taip įprastos fanų bendruomenės, konferencijos, renginiai ir kita su knygų rinkodara artimai susijusi veikla. Tačiau kultu tampantis judėjimas pakėlė ir kokybės kortelę, todėl GRRM teko grįžti prie plėtojamų istorijų tikslumo, nuoseklumo, tarpusavio ryšių. Tapo nebeįmanoma „pagudrauti“ supaprastinant ar kaip kitaip palengvinant istorijos rašymą. Todėl ketvirtoji knyga (realiai – dvi dalys, kiekviena atskirai verta knygos vardo) užtruko penkerius metus ir pasirodė tik 2005 metais, o penktoji (irgi dvi dalys) 2011 metais – jau po šešerių metų darbo.

Ir tada, 2011-ųjų balandį HBO paleido TV serialą, kuris globalią fantastikos mėgėjų meilę pavertė popkultūros dalimi – GOT istorija tapo neatsiejamu XXI a. pradžios kasdienybės ženklu, įsipynusiu ne tik į TV ekranus, bet ir visiškai nelauktas erdves – nuo vyrų/moterų santykių, mažumų ir neįgaliųjų rolės visuomenėje iki sofistikuotų problemų, bandančių apginti ir paaiškinti autoritarizmą, ciniškai pasijuokti iš demokratijos procedūrų.

Tačiau grįžkim prie istorijų pasakojimo. GOT sukūrė naują „storytelling“ standartą, kurį apibūdins 5 požymiai – pasakojimo mastas, nebeatpažįstamai susipynę 7 pasakojimų tipai, tirpstanti istorijos pradžia ir pabaiga, „centrinio“ herojaus atsisakymas, istorijos sužaidybinimas („gamification“).

7 klasikiniai istorijų pasakojimo tipai
Įveikti monstrąPrincas prieš drakoną
Pelenė į karalienesKaip uždirbti milijoną?
MisijaGelbstint eilinį Rajeną
Kelionė ir sugrįžimasŽiedų valdovas
KomedijaŠauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare
TragedijaPilėnai
AtgimimasSalotos McDonalds‘s užkandinėse
Iš Christopher Booker „The seven basic plots“

Tokio masto istorijų nebuvo

Fantasy kūriniuose pasakojimo žemėlapiai – dažna praktika, tačiau GOT atveju kiekvienas elementas papildytas realiais pasakojimais

Jeigu turite vaikų, turėtumėte prisiminti ir pasaką apie Raudonkepuraitę. Tikriausiai prisiminsite ir kitus bazinius pasakos dalyvius – vilką, močiutę. Jeigu pasaką skaitėte pilną pasakos versiją, tikriausiai sutiksite, kad šalia jų buvo bei kažką darė dar ir mama, ir medžiotojai.

O kiek veikėjų yra GOT? Vien tiesiogiai dalyvaujančių grumtynėse dėl sosto – 7 šeimos. Kiekvienoje šeimoje po kelis tiesioginius pretendentus ir dar po keletą šalutinių. O kur kitos grupuotės? Baltieji numirėliai su savo riteriu, Valyrijos, Esoso, Dotrakų ir kitų žemių atstovai, prie vietovių nepririšti Auksinės kompanijos ir kiti klajojantys personažai? Visus juos sudėję lengvai gautume 50 ir daugiau personažų, dalyvaujančių siužeto pirmose linijose.

Ką tai (personažų skaičius) keičia istorijų pasakojime? Personažų skaičius istorijos sudėtingumą didina ne aritmetine, bet geometrine progresija. Tą gerai iliustruoja dvipusių santykių šeimose skaičiaus augimas. Štai dviejų tėvų ir vieno vaiko šeimoje yra 3 ryšiai. Dviejų tėvų ir dviejų vaikų – jau 6. Dviejų tėvų ir trijų vaikų – jau 10. Ir čia neskaičiuojame kolektyvinių santykių kaip kad 2+1, 3+1 ar 2+2.

Daug personažų – sudėtinga ir kompleksinė istorija. Tai ir pedantiškai tikrinami loginiai ryšiai rašytojui, ir nykstantys apribojimai kurti įvairiapuses asmenybes. Būtent tuo daugelį įtraukia GRRM – savo sugebėjimu kurti realias asmenybes, šviesmečiais nutolusias nuo XXI amžiuje pašiepiamo geras-blogas modelio.

Klausimą „Ką tai reiškia rašytojui?“ netrukus turėsime performuluoti į klausimą „Kaip rašytojų grupei kurti nuoseklų pasakojimą?“. Nuo GOT atsiradimo „iš niekur“ 1991 metais iki 2021-ųjų – trisdešimt (!) metų. Tačiau XXI amžius nelaukia. Tiksliau, verslo pinigai „dega“ ir rašytojai bei kūrėjai turės atrasti būdą, kaip grupėmis – valdomomis ar chaotiškomis (kaip kad Tolkieno pasekėjų pasaulyje) – atrasti būdą kurti didžiules istorijas. Iššūkis globalus – nes GOT, Hario Poterio ar net tų pačių Žvaigždžių karų fanų bendruomenės nebeturi nei geografinių, nei kalbos, nei amžiaus ribų. Istorijų pasakojimas tampa sudėtinga ir didelio masto projektų valdymo mašina, kur ne taip toli iki programuotojams įprastų didelių programinio kodo valdymo metodų – sistemos planavimas, moduliai, jungtys ir pan.

Kam to reikia? GoT sėkmė parodė, kad to reikia vartotojui – skaitytojui, prekės ženklo X gerbėjui, paslaugos A ar produkto B pirkėjui. Todėl trijų pastraipų pasakojimai-legendos apie puikų prekės ženklą jau yra seniena. Ruoškimės visi kartu kompleksinio ir sudėtingo pasakojimo tradicijai – tai įtrauks mus visus ir nepaleis. Nes pirkėjas moka!

Nesibaigiantis „kelionės“, „misijos“, „komedijos“ ir kitų pasakojimų tipų miksas

Didelio pasaulio realybė – tai geografiškai (arba psichologiškai) nutolusios vietovės, jas būtina jungti ir todėl iš bazinių 7 pagrindinių pasakojimo tipų šiuolaikiniame istorijų pasakojime ypatinga vieta tenka kelionės ir misijos („quest“) mišiniui. Jeigu iki šiol tai būdavo atskiri pasakojimo modeliai, tai dideliame pasaulyje kelionė tampa neišvengiamo pagrindinių pasakojimo būdų rišančiąja jungtimi.

Personažai nuolatos ir visur keliauja – tai nebūtinai yra užduočių virtinė, kartais jie keliauja net nežinodami nei kur, nei kodėl – pavyzdžiui, nuo kažko bėga. Tačiau istorijų pasakotojui nėra kitos galimybės personažus „judinti“ didžiulėje naujo pasaulio erdvėje.

Šios kelionės dideliame pasaulyje tampa iššūkiu, kai didelę grupę veikėjų vėliau bandoma logiškai „suvesti“ į vieną veiklos epizodą (pavyzdžiui, bandant sukurti loginį pagrindą istorijos pabaigai). GOT atveju tokią situaciją matėme aštuntojo TV sezono „Paskutinio mūšio“ epizode, kai net pora įvadinių sezono serijų buvo skirtos ne kam kitam, o lanksčiam personažų „perkėlimui“ į Šiaurės sostinę. Paradoksalu, kad vos tik konfliktas išsisprendė – visi personažai vėl pasuko į skirtingas puses, vėl atidarytos bent keletas naujų kelionių pasakojimų linijų.

Nyksta istorijos pradžia ir pabaiga

„Star Wars“ epizodų istorijų chronologijos schema

Visgi, didžiuliame pasaulyje nebegali būti nei pradžios, nei pabaigos momento. Visada bus tokių epizodų, kur vienos pasakojimo gijos užsibaigs, o kitos – tik prasidės. Tai, kad istorija pradėta kažkada pasakoti, tampa tik pačiam pasakotojui svarbia aplinkybe, o istorijos naratyvas plečiamas ir pildomas pagal bendrą pasakojimo planą.

Tokiame „plačiame“ pasaulyje žinių apie pasaulį „atvėrimas“ kaip tik tampa dar vienu nauju istorijų pasakojimo įrankiu. Nes skirtingą žinių lygį turintys personažai savo veiksmais ir elgesiu kaip tik ir tampa informacijos perdavimo priemonėmis.

Dėl tos pačios priežasties pasakojama istorija iš esmės bet gali būti pratęsiama – net ir visiems pagrindiniams (ir įprastiems) personažams pabaigus savo kelią yra neribotos galimybės kurti ir įtraukti naujus veikėjus, jų lūpomis ir rankomis pildyti ankstesnių herojų veiklos epizodus, „nutylėtas“ istorijas. Taip istorijos tampa lanksčios ir menkai priklausomos nuo atskirų personažų linijų.

Kartu su nykstančiais pradžios ir pabaigos epizodais nyksta ir „laimingos pabaigos“ situacijos. Nors tai lemia ir besikeičiantys istorijų vartotojų lūkesčiai, tačiau savo dalį prideda ir pats istorijų pasakojimo būdas. Kai istorija nesibaigia, o tik stabteli, fiksuoti „visapusišką (pra)laimėjimą“ yra ir sudėtinga, ir nerealistiška. Todėl tai, kas puikiai tinka eiliniam Holivudo hitui, šiuolaikiniame istorijų pasakojime dingsta ir užleidžia vietą eilinei neatsakytai užuominai („cliff-hanger“).

Ką tai keičia vartotojui? Tai reiškia, kad jis „pasodinamas ant adatos“ su viltimi laukti savaitę, mėnesį, metus ar dar ilgiau tęsinio – su viltimi, kad kažkas pasikeis, kad kažkada aiškumas atsiras, kad tie dideli ir pamatiniai klausimai bus atsakyti. Deja, turiu nuvilti – tokių klausimų esmė, kad jie nėra ir nebus atsakomi. O jeigu kažkas tai ir pabandys, tai tik tam, kad jo versija būtų suabejota, paneigta ar netgi atmesta paties autoriaus. O mes – visi istorijų klausytojai – tam lengvai pasiduodame. Juk ne eurą ir ne du atiduotume už GOT tęsinį, ar ne? O vartotojų noras – įsakymas komercinio šou gamintojams.

Herojus – visa bendruomenė, o ne pavienis asmuo

Pagrindiniai GOT veikėjai ne tik atitinka atskirų įvairiaspalvės masinės auditorijos grupių lūkesčius, bet ir kartoja 12 pagrindinių archetipų požymius

Neaprėpiamai didelis pasaulis keičia ir istorijos turinį – kelionės arba misijos tampa nuolatine veikimo būsena, o pasakojimas virsta sudėtiniu ir besikeičiančiu. Didelis būrys veikėjų tampa pėstininkais, kurie nebėra pagrindinė pasakojimo ašis, o labiau – didžiulio pasaulio jungtys, padedančios žengti iš vieno istorijos epizodo į kitą.

Herojumi ir antiherojumi nebėra vienas unikalus ir istorijos tėkmę lemiantis asmuo ar objektas. Dabar pagrindinis veikėjas gali išnykti, paskui atsirasti – tai nekeičia istorijos, nes jie tėra pėstininkai, net ir tariami situacijos valdovai tėra nuo kitos aplinkos priklausomi personažai. Todėl „baltųjų riteris“ gali pralaimėti, „kruvinose vestuvėse“ sunaikinamas visas „žiedas“, tačiau istorija juda pirmyn. Kaip sakydavo Šveikas, „niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų“, nes iš vieno herojaus rėmų išsilaisvinęs pasaulis sukasi toliau.

Jeigu ankstesnėje istorijų pasakojimo tradicijoje herojaus veiksmai yra viso plėtojamo pasakojimo pagrindas, tai herojų skaičiui eksponentiškai augant keičiasi ir istorijos emocinis pagrindas. Atsiveria galimybės apie istoriją kalbėti iš „grupinio“, o ne „lyderio“ požiūrio taško. Kelių skirtingų įvairialypių asmenybių pildoma istorija yra tvirtesnė, labiau artima „realiam gyvenimui“, todėl gerokai labiau įtraukianti ir įtikinanti.

Kartu su grupine lyderyste atskiri herojai tampa labiau panašūs į pėstininkus – juos galima aukoti, jų sėkmės ir pralaimėjimai tampa bendro paveikslo dalimi, o ne pagrindine istorijos plėtojimo priemone.

Nors asmeninis pasiaukojimas ir konkrečių momentu pasakojimo centre esančio asmens veiksmai vis dar išlieka pagrindiniu rašytojo įrankiu, tačiau tai nebeturi tos egzaltuotos reikšmės, o taktiniais sumetimais hiperbolizuojamas vieno ar kito personažo heroizavimas nedarko bendro pasakojimo realumo jausmo.

12 pagrindinių archetipų
Ego tipaiNekaltasis (innocent)
Eilinis žmogus (everyman)
Herojus (hero)
Rūpintojėlis (caregiver)
Dvasiniai tipaiKeliautojas (explorer)
Sukilėlis (outlaw)
Įsimylėjėlis (lover)
Kūrėjas (creator)
Natūralieji tipaiJuokdarys (jester)
Pasakotojas (mage)
Magas (magician)
Valdovas (ruler)
Pagal Carl Golden „The 12 Common Archetypes“

Istorijų pasakojimas – su žaidimų požymiais ir įrėmintas serialų

Nors GOT knygų serija kol kas skaičiuoja tik apie 90 mln. vnt. (palyginimui – Hario Poterio serija siekia 500 mln.), tačiau pagrindinis dėmesio ir pajamų šaltinis – HBO serialas. Apytiksliais vertinimais TV platforma iš GOT uždirbo apie 3,1 mlrd. $, kai gamybos ir susiję kaštai sudarė apie 1,5 mlrd. $.

Istorijų pasakojimas tampa priklausomas nuo istorijos naudojimo – nuo užsakovų sezoniškumo (kaip TV serialai), nuo leidėjų kalendoriaus (kaip knygų leidimo sezonai) ar nuo dirbtinio arba ne epizodų skaidymo. Žaidybinimas (angl. gamification) yra žaidimo elementų įtraukimas į procesą, siekiant dalyvį suintriguoti, suteikti jam žaidybinių elementų, kurie motyvuotų labiau įsitraukti, sekti procesą. Todėl istorijos pasakojimas virsta atskirais epizodais dovanojamomis informacinėmis „razinomis“, kurios privalo nustebinti ir įtraukti.

Vaizdo produkcijoje dominuojant TV serialams bene ryškiausias tokio pokyčio pavyzdys – tai kiekvieno epizodo pabaigoje neatsakytu paliekamas scenarijaus eigos klausimas (angl. cliffhanger). Ši nežinomybė tampa akstinu istorijos vartotojui laukti tęsinio – ar tai būtų mėgstamo herojaus likimo vingis, ar esminis pasakojimo lūžis, o gal tik sėkmingai pasibaigęs pavojus.

Kaip tai keičia istorijų pasakojimą? Pirma, istorijose neišvengiamai atsiranda gerokai per daug „lūžio“ momentų, kurie gali ir yra išnaudojama šioms žaidybinėms situacijoms kurti. Antra, tokių situacijų gausa reiškia, jog pats pasakojimas tampa gerokai labiau dramatiškas, jame pradeda dominuoti momentiniai ir dažnai trumpalaikiai konfliktai. Todėl kiekviename GOT skyriuje ir rasime kokią nors netikėtą siužeto vingį, filosofinio klausimo nuorodą.

Kita vertus, TV reikalauja atsižvelgti į momentinius auditorijos lūkesčius, kas GOT atveju buvo akivaizdu visais sezonais, kurie buvo kuriami pagal sakytines GRRM idėjas, bet ne baigtinį rezultatą knygose. Būtent todėl paskutinių TV serialo sezonų kokybė smarkiai krito, nes serialo kūrėjų komanda akivaizdžiai vadovavosi įprastais pasakojimų modeliais, kai GRRM pasakojimo stilius laužo įprastas taisykles ir kuria jas pats.

Naujos realybės iššūkiai

Pasikeitęs istorijų pasakojimas yra nauja realybė. Dabar komerciniams prekių ženklams, visuomeniniams judėjimams, politinėms partijoms ar visuomenėms teks ieškoti sprendimų – kaip sukurti istoriją, kuri būtų ilgalaikė, integruotų visus pagrindinius veikėjus, būtų pakankamai lanksti, kad galėtų keistis žiūrovams augant ir senstant, tačiau svarbiausia – nebūtų nutolusi nuo realybės.

Galiu tik priminti, kad štai jau daugiau nei 15 metų mes visi sprendžiame būtent tokį uždavinį – koks yra Lietuvos naratyvas po to, kai tapo ES ir NATO narėmis? Aiškaus atsakymo neturime ir tai tik puikiai iliustruoja, kad kurti ir pasakoti savo istorijas dar turime mokytis ir atrasti naujus būdus. GGRM padovanota GOT – visai neprasta pamoka.

Suredaguotas ir sutrumpintas tekstas skelbiamas žurnalo „Verslo klasė“ 2019 m. lapkričio mėn. numeryje.

« Older posts