Kvaily, ateik padiskutuosim!

Šventinio laikotarpio metu teko įsivelti net į kelias diskusijas, kuriose pradėjo konkretizuotis nuojauta, kurią senokai nešioju savyje.

Socialiniai tinklai neskatina diskusijos, čia nesikeičiama idėjomis, o daugiausia erdvės užima pagieža ir kitaip galvojančio menkinimas.

Su visais savo privalumais socialinių tinklų platformos buvo kuriamos kaip greita ir atvira erdvė diskusijai. Iš esmės nuliniai įsitraukimo kaštai, minimalios (tik asmeninio laiko) dalyvavimo sąnaudos ir praktiškai neribota pasiekiama auditorija – tai toks viešosios erdvės pokytis, apie kurį demokratijos aušroje galima buvo tik svajoti.

Visgi, netikrų profilių ir jų skleidžiamų melagingų naujienų gausa pastaraisiais metais viską verčia aukštyn kojom – pažadas, jog čia, socialiniuose tinkluose, įmanoma vienas kitą priimanti ir pagarbi diskusija, virsta farsu, kai įsitraukdamas į diskusiją turi priimti kaip neišvengiamą faktą, jog racionalus argumentus ir kritiką turėsi kaip grūdus iš pelų rankioti bendroje ad hominem argumentų jūroje. Tai galioja iš esmės visų bent kiek didesnį visuomenės dėmesį sutelkiančių temų klausimams. Naujausiame „Wired“ numeryje (2018 vasario) tam skiriama itin daug dėmesio, rekomenduoju pradėti nuo pagrindinio straipsnio „It’s the (Democracy-Poisoning) Golden Age of Free Speech“.

Ką tokia praktika reiškia kiekvienam iš mūsų (o Lietuvoje – dar aštriau, nes dėl mažo lietuviškai kalbančių skaičiaus poveikis eksponentiškai didesnis):

  • socialiniuose tinkluose dominuoja neigiama informacija – todėl čia dalyvauti verta tik prieš kažką, telkiančios ir kuriančios iniciatyvos pasiseka tik tais atvejais, kai tai (vėlgi!) susiję su kažkokia nelaime – sveikata, gaisru ar pan.;
  • socialinių tinklų lyderiai iškyla ir lyderiauja vadovaudamiesi pačia blogiausia bulvarinės žiniasklaidos praktika – dėl natūralių ir objektyvių dėmesio telkimo mechanizmų socialiniuose tinkluose dominuoja tie personažai, kurie naudoja ribinius dėmesio telkimo mechanizmus kaip kad 3S – skandalai, sportas, seksas;
  • etika tampa kliūtimi į sėkmę – todėl socialinių tinklų platformos nuolaidžiauja ir taip netiesiogiai skatina naudojančius tokias technologijas, kurios tradicinėje žiniasklaidoje geriausiu atveju būtų pripažintomis „besiribojančiomis su etika“;
  • netaikomi jokie turinio kokybės kontrolės mechanizmai – jeigu tradicinė žiniasklaida vadovaujasi bent formaliai veikiančiais turinio peržiūros/kontrolės mechanizmais, tai socialinių tinklų turinys visiškai pavaldus klasikiniams propagandos filtrams – reklamos, savininkų interesų, informacijos šaltinių, ideologijos ir flako (informacinio triukšmo).

Visa tai mažina socialinių tinklų vertę ir verčia ieškoti bei rinktis alternatyvias komunikacijos platformas, būdus bei priemones. Suprantama, nėra kategoriško poreikio trinti „Facebook“ ar kitų tinklų paskyras, tačiau viltis čia pradėti demokratišką diskusiją ar rasti racionalių argumentų dingsta. Tokios erdvės lieka tik tiesmukos reklamos sklaidos priemone.

Ar drąsi ir protinga šiandien galėtų tapti turtingiausia lietuve?

Ar Lietuvoje turime socialines kopėčias, užtikrinančias jungtį tarp socialinės atskirties galų?

Pirmaisiais studijų metais VU Teisės fakultete mes labai greitai suvokėme vieną dalyką – tuo metu tarp abiturientų itin populiari ir prestižine laikyta specialybė jau buvo „nuvažiavęs traukinys“. Taip, teisininkų trūko, darbo pasiūlymai buvo lengvai pastebimi ir viliojantys. Tačiau… jau kažkur 2-3 kurse matėme vieną aiškią tendenciją – visos įdomiausios sritys, specializacijos buvo užimtos. Mūsų karta ne daug pavėlavo – tos taip trokštamos ir viliojančios vietos buvo užpildytos prieš 3-5, gal 7-8 metus, bet jų jau nebebuvo.

Liūdnai juokaudavome, jog advokatų kontorų ateitis mums jau nesišviečia, rinka užimta ir pasidalinta, banginiai aiškūs ir nediskutuotini. Mūsų kartos ateitis slėpėsi „antro lygio“ teisininkų grupėje – padalinių vadovų, galbūt atskirų šakų specializacijos (nišų) lyderystėje, tačiau ne vadovaujančiose pozicijose. Po mūsų ateinančios kartos jau galėjo tikėtis tik dar žemesnio lygio – padėjėjų, asistentų ir pan. techninio darbo – perspektyvų.

Vėliau, pradėjus dirbti ryšių su visuomene srityje, jausmas buvo labai panašus – viskas jau įvyko, kuoliukai sukalti ir pyragai pasidalinti kažkur 1995-2000 metais.

O gal tiesiog iniciatyvos trūkumas?

Žinia, byra ir kita argumentų grupė, kurioje telkėsi savigrauža ir/ar baimė rizikuoti. Taip, ir savo kartoje turiu puikių lyderių, kurie iškilo, jų pasiekimai žiba ir rodo pavyzdį, ne vienas ir ne du tikri teisės korifėjai, rodantys kelią ne tik Lietuvos, bet ir globaliu mastu. Yra bandančių pasistumdyti ir su RsV rinkos banginiais.

Atskira tema apie dvi specifines grupes, kylančias pagal giminystės arba draugystės/pasitikėjimo linijas. Kaip tarp medikų daug profesionalumą paveldinčių specialistų, taip ir tarp teisininkų yra tikrų giminės tradicijų. Panašiai ir su komandomis, kurias lyderis traukia paskui save (arba komanda stumia savo lyderį). Kita vertus, tokios „paveldimumo“ praktikos kol kas nesu pastebėjęs komunikacijos rinkoje.

Vidutinis TOP-100 turtingiausių lietuvių amžius

Prieš kelias dienas į rankas papuolė naujausias leidinys „TOP 500“, kurį vartydamas atkreipiau dėmesį į tą pačią problemą. Ją patikrinau Top-100 apimtyje ir gavau, kad iš 100 turtingiausių lietuvių:

  • vaikai (paveldėtojai) yra 9, lyderio draugai/komanda – 17;
  • tarp likusių 74 (iš jų 15-os amžių spėjau apytiksliai, nes informacijos nėra):
    • jauniausias 43 metų amžiaus (nevertinu Žydrūno Ilgausko su 42 metais);
    • vyriausias 75 metų amžiaus;
    • vidutinis šios grupės amžius – 56,6 metai;
    • visi šie asmenys – vyrai.

Tad koks tas „vidutinis“ Top-šimtuko lietuvis?

  • gimęs apie 1960 metus;
  • Perestroikos pradžioje jam buvo apie 25 metus;
  • 1990-aisiais jam buvo apie 30 metų.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šiandienos turtingiausi lietuviai pasinaudojo tarybiniu laikotarpiu sukauptu intelektu, žiniomis, patirtimi (dalis – ir užimtomis pareigomis ar valdytais ištekliais) ir režimo virsmo laikotarpiu ėmėsi rizikos, kuri tapo jų kapitalo pagrindu, o vėliau jiems jį pavyko sėkmingai auginti ir didinti.

Ir kaip tada turėtumėme vertinti dainos žodžius „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ – ar tikrai šiandien gimstantys ar į rinką išeinantys jaunuoliai tikrai turi tokias pačias starto galimybes? Tai vienas įdomesnių socialinių kopėčių klausimų, į kurį aš neturiu lengvo ir aiškaus atsakymo. Žinau tik tai, kad socialinė atskirtis – pernelyg didelė, o štai LLRI ir kitų liberalų propaguojama ideologija „tu gali“ ir „viskas priklauso tik nuo tavęs“ pernelyg dažnai yra tik šūkis be turinio.

 

10 ar „kiek ten“ hektarų, kurių niekam nereikia

Kiekvienų metų lapkritį daugelis iš mūsų aplankome vietas, kuriose anksčiau praleisdavome daugybę laiko. Ir su kiekvienais metais atstumas didėja – atotrūkis tarp kasdienybės čia, mieste, ir ten, kaime, tampa ne tik pastebimas, jis tampa vieninteliu dar rišančiu saitu. Pakanka vos šimtą metrų išsukti iš vokiečių pinigais suremontuoto plento ir atsiduri kitame pasaulyje. Turi jis privalumų ir trūkumų, kiekvienam savaip tinkančių arba ne. Tačiau šis mano pastebėjimas apie kitką – apie sisteminį ir nacionalinio masto savęs apgaudinėjimą, neva Lietuvos regionus galima kažkokiu stebuklingu būdu prikelti.

Galėčiau lažintis, jog bent pusė Lietuvos turi po tuos kelis hektarus tėvų ir prosenelių žemės, kurios nieku gyvu neparduos, blogiausiu atveju išnuomos vietiniam ūkininkui.

Taip ir pas mus – geras šmotas (~10 ha) derlingos (Aukštaitijos masteliais) žemės, kurią kas nors nuosekliau dirbo dar iki Šleževičiaus bankų krizės. Bulvių sodinimai (su cepelinų baliais), svogūnų, kopūstų ir dar bile ko pseudo-komercinis auginimas – visa tai išėjo į užmarštį kartu su seneliais, ramiai gulinčiais artimiausio bažnytkaimio kalnelyje. Ir galėčiau lažintis, kad norintys nesunkiai apylinkėse rastų dar dešimtis (jei ne šimtus) panašiai kažko lūkuruojančių hektarų – užmirštų, tyliai apaugančių arba sąžiningai kartą ar pora per metus nupjaunamų (vardan ES išmokos už nieko nedarymą).

Galima būtų suprasti, jeigu mūsų giminėse nebūtų gyvenimo vėjų palaužtų – nieko nedirbančių, dažnai tiesiog alkoholiu ar kaip kitaip gyvenimą stumiančių. Tačiau anaiptol, niekam visa ši erdvė, visas šis palikimas nei įdomus, nei kelia norą kažkaip jį įdarbinti ir kažko siekti. Todėl tik stebuklu galima vadinti, kad tie pastatai – gyvenamieji ir ūkio – dar simboliškai stovi ir net po poros dešimtmečių primena, kad kažkas čia gyveno – ir visai neblogą gyvenimą.

Ir galiu lažintis, jog tai nėra tik mano vieno istorija – nėra ir nebus kam į mūsų kaimus grįžti gyventi. Vasara, savaitgalis – gal, bet ne daugiau. Bulvių auginti neapsimoka, o į lauko tualetą žiemos sekmadienio rytą visiškai nesinori.

Ir tada kyla klausimas – kuris pradeda girdėtis ir viešai – ką mes norim apgaudinėti, kalbėdami apie regionų politiką XXI amžiuje? Ar ne laikas išties pripažinti, kad investicijos į provincijų rajonų centrų trinkeles ar tuščius žvyrkelius yra tik mūsų noras išpirkti savo neįvardintą kaltę prieš paliktas šaknis? Tai pripažinus gerokai lengviau bus surasti tikrą, o ne butaforinę mūsų kaimo ateitį globalios Lietuvos pasaulyje.

Idėja XXI a. Lietuvai – dalinkimės skaitmeniniu turtu, taip jo tik daugės

Atvirų duomenų judėjimas neturi ir net negali sustoti ties atskirų valstybės kaupiamų visuomeninių duomenų atvėrimu. Šis procesas turi būti nuolatinis ir, kiek įmanoma, platesnis. Kaip to pasiekti – trys paprasti ir gyvi pavyzdžiai.

Užrakinti kultūros lobiai

Imkite bet kurį Lietuvoje veikiantį kraštotyros muziejų ir rasite puikius muziejaus archyvus, daugybę unikalios medžiagos. Daugeliui savo šaknimis besidominčių žinomas Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame guli daugybė tomų įvairiausių konfesijų Lietuvos religinių bendruomenių metrikų – gimimo, vestuvių, mirčių. Unikali ir sprogi informacija.

Nors skaitmeninimo procesas vyksta, tačiau lėtai, prieiga ribota, įrankiai nepatogūs. Vietoj patogių elektroninių archyvų – nykios skaityklos, lėtas knygų „suradimo“ ir teikimo rankinei peržiūrai procesas. Dėl to didžiulis turtas – religinių bendruomenių sukauptos žinios – pasiekiamas mažai visuomenės daliai, o dabartinis mechanizmas tik naikina jį, nes nuo kiekvieno pirštų prisilietimo senosios knygos dūla ir byra.

Tačiau istorijos archyvas – dar net išimtis, kai skaitmeninimas šiek tiek juda į priekį. O ką galite rasti pagrindinių Lietuvos kultūros saugyklų interneto svetainėse. Ar prisimenate bent vieną rimtą elektroninio turinio muziejų su skaitmeniniais fondų vaizdais? Jeigu MET atveria viską internete – ko bijo lietuviškų kultūros sandėlių sargai?

Ne visai smulkūs, bet beprasmiai „versliukai“

Gera pusė Lietuvos kiekvieną rugsėjį išgirsta žinių iš lankomų mokyklų, jog reikia 5, 10 ar net 20 eurų už kokias nors „pratybas“, „užduočių sąsiuvinius“ ar dar ką nors. Gerbiu tų leidinių autorių teises ir jiems turi būti deramai atlyginama, tačiau yra vienas „bet“.

Daugeliu atvejų švietimo sistema centralizuotai finansuoja vadovėlių ir uždavinynų ruošimą – vyksta konkursai, ekspertai atrenka geriausius pavyzdžius, už jų rengimą nemenkai atlyginama, o vėliau valstybė tūkstančiais vienetų perka išleistus produktus.

Kodėl negalima tų produktų išsireikalauti elektroniniu formatu (pavyzdžiui, klasikiniu PDF ar keliais, naudojamais modernių skaityklių) ir spaustuves palikti gyventi viduramžiuose, o XXI amžiaus Lietuvoje moksleivių kuprinėse palikti tik po vieną planšetę, kurioje vienoje tilptų ir visi vadovėliai, ir uždavinynai, ir dar šimtas kitų reikalų.

Ar tai nėra pavyzdys, kai švietimo sistemos „vidurinė grandis“ „sėkmingai bendradarbiauja“ su atitinkamo segmento leidybos bendrovėmis, užtikrintai susirenkančiomis neva vaikų ugdymui skirtas, tačiau akivaizdžiai neefektyviai naudojamas lėšas? Paskaičiuokim – jeigu tartumėm, kad Lietuvos mokyklose bent 300 tūkst. moksleivių išleidžia bent po 10 eurų, tai gautųsi įspūdinga 3 milijonų eurų, paliekančių tėvų kišenes, suma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, signalizuojanti, kiek išleidžia pati valstybė.

Todėl tokių „versliukų“ naikinimas per produktų ir paslaugų skaitmeninimą ir elektroninį dalinimąsi yra lengviausias ir greičiausias būdas vienu šūviu suguldyti bent kelis valstybinio neefektyvumo kiškius.

Biurokratų stalčių paslaptys

Trečias gyvenimiškas pavyzdys – tai kafkiška kelionė po biurokratų stalčius. Ji labai panaši ir rašant individualų skundą į bevardį „vieną langelį“, ir kariaujant grupinius tikrąjį visuomenės interesą atitinkančius karus.

Kaip pavyzdį imkime kurios nors srities X valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo pjūvį. Dažniausiai remiamasi ilgamete valstybės institucijų pozicija, kurią formavo skirtingi vadovai, taip pat joje bus daryta dešimtys studijų, tyrimų, analizių. Ką jau kalbėti apie įvairiausias darbo grupes, konferencijas, renginius ir dar galybę kitų įvairiausių duomenų šaltinių, šūsnis teisės aktų projektų ir juos lydinčios medžiagos. Tačiau visa ši informacija dažniausiai nėra skaitmeninta (pavyzdžiui, pabandykite surasti kokios nors net ir praėjusios kadencijos Vyriausybės darbo grupės narių sudėtį ar jos darbo rezultatus).

O juk už visą tą valstybė yra sumokėjusi ir kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę tuo turiniu atvirai naudotis. Tačiau negali.

Reta išimtis, tiesmukai atskleidžianti slypinčius lobius, yra Seimo plenarinių posėdžių stenogramos – tūkstančiai pasisakymų, nuomonių įvairiausiais gyvenimo klausimais. Ar jie svarbūs? Taip, kiekvieno klausimo nagrinėjime politikai gina tam tikrą poziciją, kuri svarbi šimtams ir tūkstančiams to srities žmonių. Tačiau šalia Seimo plenarinio posėdžio visa kita informacija lieka (geriausiu atveju) popieriniuose kažkieno archyvuose.

Kad ir paskutinė naujiena – pabandykite vienoje vietoje rasti visą valstybės įstaigų ir institucijų turinį, sukurtą dvigubos pilietybės klausimu. Šimtai žmonių, tūkstančiai dokumentų ir jokio aiškumo.

Skaitmeninio dalijimosi Lietuvos vizija

Kai kažkada, dar 2012 metais, tokią mintį pasiūliau kultūros paveldo specialistams, pamačiau išplėstas akis ir piršto sukiojimą prie smilkinio: „Kaip mes galima atiduoti už dyka savo didžiausius turtus?“.

Paradoksas, bet dalijantis skaitmeniniu turiniu niekas nenuskursta, o atvirkščiai – tik turtėja. Puikus paskutinis pavyzdys, tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, kai Lietuvos tyrėjų pamiršti (o gal tiesiog ignoruoti) lietuviškos judaistikos palikimo turtai tampa įspūdingų pasaulinių antraščių naujiena ir galimybe.

Šis tekstas buvo paskelbtas portale delfi.lt kaip iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalis.