Pastaraisiais metais, ypač – iki ekonomikos sunkmečio, dažnai galėjome iš valstybės vadovų lūpų išgirsti svajas apie Lietuvą kaip stiprią regiono lyderę. Esą jeigu ne de facto įgyvendintas, tai bent jau tikrai ranka pasiekiamas to tikrojo tilto tarp Kremliaus saugumiečių ir Jevrosojūzo biurokratų statusas. Aišku, tiltas tiltui nelygu – gal geriau būti vartais, kuriuos kam nori, tam atveri, nei tiltu, panašiu į visų mindomą troleibuso stotelę.
Tačiau tuo metu, kai vieniems gal dėl tuštokų ambicijų, kitiems gal tikslu neleisti ko nors aktyvesnio imtis šalies viduje, kartu su regiono valdovų karūna nuolatos plėtėsi …