Kvaily, ateik padiskutuosim!

Šventinio laikotarpio metu teko įsivelti net į kelias diskusijas, kuriose pradėjo konkretizuotis nuojauta, kurią senokai nešioju savyje.

Socialiniai tinklai neskatina diskusijos, čia nesikeičiama idėjomis, o daugiausia erdvės užima pagieža ir kitaip galvojančio menkinimas.

Su visais savo privalumais socialinių tinklų platformos buvo kuriamos kaip greita ir atvira erdvė diskusijai. Iš esmės nuliniai įsitraukimo kaštai, minimalios (tik asmeninio laiko) dalyvavimo sąnaudos ir praktiškai neribota pasiekiama auditorija – tai toks viešosios erdvės pokytis, apie kurį demokratijos aušroje galima buvo tik svajoti.

Visgi, netikrų profilių ir jų skleidžiamų melagingų naujienų gausa pastaraisiais metais viską verčia aukštyn kojom – pažadas, jog čia, socialiniuose tinkluose, įmanoma vienas kitą priimanti ir pagarbi diskusija, virsta farsu, kai įsitraukdamas į diskusiją turi priimti kaip neišvengiamą faktą, jog racionalus argumentus ir kritiką turėsi kaip grūdus iš pelų rankioti bendroje ad hominem argumentų jūroje. Tai galioja iš esmės visų bent kiek didesnį visuomenės dėmesį sutelkiančių temų klausimams. Naujausiame „Wired“ numeryje (2018 vasario) tam skiriama itin daug dėmesio, rekomenduoju pradėti nuo pagrindinio straipsnio „It’s the (Democracy-Poisoning) Golden Age of Free Speech“.

Ką tokia praktika reiškia kiekvienam iš mūsų (o Lietuvoje – dar aštriau, nes dėl mažo lietuviškai kalbančių skaičiaus poveikis eksponentiškai didesnis):

  • socialiniuose tinkluose dominuoja neigiama informacija – todėl čia dalyvauti verta tik prieš kažką, telkiančios ir kuriančios iniciatyvos pasiseka tik tais atvejais, kai tai (vėlgi!) susiję su kažkokia nelaime – sveikata, gaisru ar pan.;
  • socialinių tinklų lyderiai iškyla ir lyderiauja vadovaudamiesi pačia blogiausia bulvarinės žiniasklaidos praktika – dėl natūralių ir objektyvių dėmesio telkimo mechanizmų socialiniuose tinkluose dominuoja tie personažai, kurie naudoja ribinius dėmesio telkimo mechanizmus kaip kad 3S – skandalai, sportas, seksas;
  • etika tampa kliūtimi į sėkmę – todėl socialinių tinklų platformos nuolaidžiauja ir taip netiesiogiai skatina naudojančius tokias technologijas, kurios tradicinėje žiniasklaidoje geriausiu atveju būtų pripažintomis „besiribojančiomis su etika“;
  • netaikomi jokie turinio kokybės kontrolės mechanizmai – jeigu tradicinė žiniasklaida vadovaujasi bent formaliai veikiančiais turinio peržiūros/kontrolės mechanizmais, tai socialinių tinklų turinys visiškai pavaldus klasikiniams propagandos filtrams – reklamos, savininkų interesų, informacijos šaltinių, ideologijos ir flako (informacinio triukšmo).

Visa tai mažina socialinių tinklų vertę ir verčia ieškoti bei rinktis alternatyvias komunikacijos platformas, būdus bei priemones. Suprantama, nėra kategoriško poreikio trinti „Facebook“ ar kitų tinklų paskyras, tačiau viltis čia pradėti demokratišką diskusiją ar rasti racionalių argumentų dingsta. Tokios erdvės lieka tik tiesmukos reklamos sklaidos priemone.

„Spiral of Silence“: lietuviški pastebėjimai

Rugpjūčiui baigiantis „Pew Research Center“ paskelbė platesnio dėmesio vertą tyrimą „Social Media and the ‘Spiral of Silence’“. Nors juo nagrinėta situacija NSA/Snowden temos kontekste, tačiau išvados sukrečia, nes patvirtina įtarimus, kuriuos anksčiau kėliau ir lietuviškuose analoguose:

  • Diskutuoti sudėtingomis temomis socialiniuose tinkluose sudėtingiau, nei gyvai;
  • Socialiniai tinklai nėra alternatyva tiems, kurie nediskutavo gyvai;
  • Ir gyvai, ir socialiniuose tinkluose diskusija gyvesnė tada, kai diskutuojama pritariančioje auditorijoje;
  • FB vartotojai riboja savo nuomonių raišką, jei nejaučia, jog jų draugai ar sekėjai palaikytų jų nuomonę.

PewRC_NSA_SnowdenAr reikia lietuviškų pavyzdžių? Galiu priminti, kas atsitinka su tais, kurie drįsta turėti priešingą vyraujančiai nuomonei. Kiek trunka jų marginalizavimas? Artūro Račo, Mildos Dargužaitės atvejais? Ar radikali reakcija į kitokią nuomonę kuria pridėtinę vertę ir puoselėja žodžio laisvės privalumus? Ar mobingą taikanti dauguma tuo tik patenkina savo ego, ar kuria geresnę visuomenę?

Žinoma, žodžio laisvės nereikia painioti su sąmoningu kenkimu valstybei ar akivaizdžiai kvailomis idėjomis. Nieko bendro su žodžio laisve neturi Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų retransliavimas Lietuvoje ar siūlymai mokyklose vietoj Darvino dėstyti Dievo sukūrimo versijas.

Idealūs lūkesčiai prieš realybę: traukiasi viešų diskusijų erdvė

Kartu su interneto (ypač – socialinių tinklų) plėtra daugelis tyrinėtojų džiaugėsi, jog elektroninė erdvė panaikino viešų diskusijų ribas, išnyko spaudos ploto, radijo ar TV eterio laiko, transliacijos dažnių bei kiti objektyvūs barjerai. Buvo tikėtasi, jog atsivėrusi neribota diskusijų erdvė taps žodžio laisvės pergale.

Deja, NSA/Snowden tyrimo duomenys rodo, jog realybė kitokia – internete (socialiniuose tinkluose) viešų diskusijų kokybė yra prasta, linkstama į uždaras vienminčių grupes, o ne atvirą ir argumentų diskusiją.

Iš tiesų padėtį papildomai apsunkina mūsų pasikeitę informacijos sklaidos įpročiai – vis rečiau vyksta gyvos diskusijos, vis rečiau jose galima pamatyti realius lyderius. Tarsi gaila laiko, tarsi tikimasi rezultato iš pigiau ir greičiau išnaudojamų elektroninių kanalų.

Deja, bet panašu, jog paaukoję gyvas diskusijas kokybiškų pakaitalų elektroninėje erdvėje kol kas nesugebėjome sukurti.