Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.

Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.

Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. gyventojų, todėl žiniasklaida privalo „suvidurkinti“ savo temas. Ką tai reiškia?

„Vidutinis“ Lietuvos pilietis tikrai nėra pasaulinis proto bokštas. Jam įdomios temos gali būti apibendrinamos labai paprastai: a) ką padarė kvailys (t.y. kvailesnis už manė), esantis (bet patekęs atsitiktinai) aukštai; b) nemokamos pramogos (gražu, patrauklu, lengva).

Tad kokios „svarbios“ temos būtų šiandienos Lietuvoje? Manau, apie veiklos tęstinumą mąstančiai žiniasklaidai šiandien svarbios temos visiškai nesutampa su „svarbiomis“ temomis. Tokia žiniasklaida siekia užsitikrinti savo pragyvenimą, tačiau realiai patenka į spąstus – pradėjusi pataikauti žemam masinio vartotojo skoniui ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Pataikavimo kaina juda tik mažėjimo linkme – internete to pataikavimo žymiai daugiau ir už mažesnę kainą (nemokamai). Todėl tokio sprendimo galutinė stotelė visada bus pajamų iš turinio sumažėjimas iki nulio…

Antra, mąstančių skaitytojų mažėjimas. Savo dėmesį „svarbioms“ temoms skiriančios žiniasklaidos bene didžiausia netektis – protingų ir mąstančių skaitytojų skaičiaus mažėjimas. Taip jau sutampa, jog šie skaitytojai uždirba ir išleidžia daugiau, dažniau priima visuomenei svarbius sprendimus. Tai reiškia, jog tokią skaitytojų dalį prarandanti žiniasklaida itin aiškiai pradeda prarasti savo įtaką.

Tai, kad mąstančius skaitytojus prarandanti žiniasklaida praranda ir savo įtaką, gerai iliustruoja šiandienos padėtis Lietuvoje. Valdančioji koalicija iš esmės ignoruoja bet kokią žiniasklaidos kritiką ir diskusijas. Nuolatinius „skandalus“ kelianti žiniasklaida tampa užsiciklinusiu neigiamos informacijos šaltiniu, panašėjančiu į prie būdos pririštą šuniuką. Ir tai visiškai kita rolė, nei tradiciškai su žiniasklaida sietas sarginio šuns įvaizdis. Liūdni tai patvirtinantys lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžiai – savaitraštis „Veidas“, dienraštis „Lietuvos rytas“. Buvę rinkos flagmanai dabar jau yra tapę arba tebeslenka į nišinę marginalų sritį.

Patekus į inertišką mąstančių skaitytojų mažėjimo srautą itin sunku pasukti kryptį atgal – tiek iš masinio skaitytojo požiūrio taško, tiek iš reklamdavių vis didėja paskatos imtis neįprastų temų, jas vis labiau radikalizuojant ir renkantis „svarbias“.

Trečia, forumo savininko ir sprendimų priėmėjo rolių dvikova. Paskutinis, ir turbūt svarbiausias, žiniasklaidos pokytis – tai žiniasklaidos užimamos pozicijos diskusijoje pasikeitimas. Jeigu tradicinė žiniasklaidos misijos samprata suprantama kaip viešą forumą suteikiančio, diskusiją įgalinančio subjekto, tai „svarbias“ temas pasirenkanti žiniasklaida tampa sprendimų priėmėju, neabejotinu teisėju bet kokioje diskusijoje. Tokiu atveju visų pusių išklausymas, argumentų svėrimas ir vertinimas tampa nebereikalingas. Pagrindiniu žiniasklaidos turiniu tampa subjektyvus ir dažnai hiperbolizuotas pasirinktos pusės palaikymas, jos argumentų šlovinimas ir oponentų menkinimas, dažnai pasitelkiant ad hominem priemones.

Paradoksalu, tačiau toks būdvardžiais persmelktas žiniasklaidos turinys žymiai patrauklesnis masiniam vartotojui. Tokiam argumentai nėra svarbūs, o pirmą vietą užima kažkieno parinktos etiketės ir pasiūlyti stereotipai. Gyvas kraujuojantis pavyzdys iš mūsų dienų – Drąsiaus Kedžio istorija, kurioje abi pusės turi aiškius kaltuosius ir visiškai panaikintas abejones, pilkąją zoną.

Vietoj išvadų. Mąstant pozityviai galima būtų džiaugtis, jog šie procesai dėsningi, atitinka socialinius dėsnius, pagal kuriuos visuomenės dauguma formuoja sau įprastus reiškinius. Lygiai taip pat galima pastebėti, jog tie, kuriems nepatinka tradicinės žiniasklaidos pokyčiai, atranda ir vis dažniau telkiasi kitose erdvėse, kurios suteikia galimybes efektyviai apjungti bendraminčius, nors ir nutolusius vietos, laiko požiūriu. Todėl interneto žiniasklaidos populiarumo augimas ir galios telkimasis šioje srityje yra įdomus ir vilties teikiantis.

O tradicinei žiniasklaidai tenka rymoti prie paprasto klausimo – kaip išlaikyti savo veiklą, kai konkurentų, siūlančių tą patį „svarbų“ turinį, skaičius yra išaugęs iki begalybės, o turinio kaina nenumaldomai rieda nulio link..

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).

Tai, jog pagrindiniai žiniasklaidos stebėtojai tik pastaruoju metu atkreipė dėmesį šioms žinių sklaidos priemonėms, daugiau jų aplaidumas, nei dar vienas tinklaraščių svarbos įrodymas.

Ką reikėtų žinoti bent kiek informacijos sklaidos mechanizmais ir jų generuojamu turiniu besidomintiems? Bijodamas suklysti, paminėsiu chronologiškai. Pirmieji, tradiciškai skubėdami buvo lenkiško kvapo „AdNet“ – apie jų sistemą „Newspoint“ teko išgirsti šių metų pradžioje. Antrąją ir trečiąją vietas skiria vos trys dienos – „Cision Lietuva“ laiškas pasiekė liepos 17 dieną, o „Mediaskopas“ apie analogišką paslaugą pranešė liepos 20-ąją (tiesa, nei sidabro, nei bronzos laimėtojai kol kas detalių savo interneto naujienose nepateikia).

Negaliu šių trijų pasirinkimų lyginti, nes nė vieno iš jų nenaudoju kaip klientas. Todėl šį kartą apsiribosiu pastabomis „iš šono“, ką reiškia toks pavėluotas verslo ir valstybės institucijų (abi kartu šios grupės ir yra pagrindiniai žiniasklaidos stebėsenos paslaugų vartotojai) susidomėjimas naująja žiniasklaida. Kodėl pavėluotas? Priminsiu, jog žurnalas „Time“ metų žmogumi kiekvieną iš mūsų – t.y. interneto vartotoją – išrinko dar 2006-aisiais. Galima būtų pasiteisinti, jog Lietuva tiek vartojimu, tiek ir verslo poreikiais atsilieka tuos trejetą metų, bet .. Nepaisant to, pažiūrėkim, ką šiandien turim čia, Lietuvoje.

Pirma, tinklaraščių autoriai yra laisvi žmonės ir pinigai jiems toli gražu nėra esminis noro kurti šaltinis. Todėl pašalinių asmenų norai stebėti, kontroliuoti, matuoti, tirti ir pan. gali būti sėkmingi tik tiek, kiek tai susiję a) su maža tinklaraščių dalimi, planuojančių kada nors uždirbti pinigus; b) didesne tinklaraščių dalimi, norinčia pasimatuoti, kas didesnis/geresnis. Pavyzdžiui, „Cision Lietuva“ siūlyta specialių tinklaraščių kodo priedų, galinčių matuoti auditoriją, idėja jau atmesta. Tinklaraščių skaitytojų apklausas buvo bandyta daryti, tačiau ir dėl tyrimų metodologijos, ir dėl objektyvių priežasčių (daugeliui tai nesvarbu, liko ignoruota) gautos išvados menkavertės.

Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje tinklaraščių auditorija yra pagrindinis pinigų srautų iešmininkas, tai tinklaraščiams tai joks „vežantis“ dalykas. Mąstantys žmonės jau seniai netiki TV metrais ir panašiomis sistemomis, tikrai neverta tikėtis, jog pavyktų ką nors iš tiesų patikima sukurti tinklaraščiams. Tinklaraščių auditorija – ir nišinė, ir kartu itin tikslinė. „Tipping point“ terminais, čia itin svarbūs „maven’ai“, kurie santykinai nišines žinias gali efektyviai išplatint masinei auditorijai. Kitas dalykas, kad didžiausių lietuviškų tinklaraščių autoriai patys dažnai yra arba „maven’ai“, arba „connector’iai“, todėl tinklaraščiuose dažnai atsiranda santykinai siaura, tačiau potencialiai sprogi informacija (ypač – korumpuoto verslo/valstybės institucijų požiūriu). Visa tai keičia „auditorijos“ prasmę. Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje „auditorija“ svarbi kaip paklusni informaciją priimanti masė, tai „tinklaraščių auditorija“ yra potencialiai pavojinga dėl savo sugebėjimų kelti rūpesčius, pavyzdžiui, žiniasklaidos stebėsenos paslaugų užsakovams Todėl tinklaraščių stebėsena iš tiesų gali veikti kaip sėkmingas išankstinis aliarmas.

Antra, baigtinio stebimų tinklaraščių sąrašo sudaryti neįmanoma – tai gyvas organizmas, kuris keičiasi nuo bet kokio įvykio ar sąlygų. Dabar, kai daaaaaug plunksną valdančių ir informaciją analizuoti sugebančių profesionalų turi ir turės daaaaug laisvo laiko, tas potencialas tik dar labiau išauga ir tampa kartu pavojingas bei galimai naudingas (žiūrint, iš kurios pusės žvelgiama). Tiesa, nebaigtinio pobūdžio sąrašas nereiškia, jog tinklaraščių bendruomenėje nėra lyderių ar labiausiai tikėtinų, kur gali pasirodyti pikta konkurentų letena..

Trečia, iš tiesų abejoju, ar tinklaraščių autoriams nors kiek svarbu, ar jų mintis skaito, mato ir bijo įmonės X vadovas. Tinklaraščiams žymiai svarbesnis yra gyvas ryšys, t.y. nuoseklus skaitytojų ratas, aktyvus grįžtamasis ryšys, o ne nufiltruota ir išblizginta komunikacijos specialistų minčių seka.

Tuo pačiu žiniasklaidos stebėsenos bendrovių veiksmai eilinį kartą iškelia klausimą dėl pažeidinėjamų autorių ir gretutinių teisių. Tinklaraščių įrašai yra autorinis kūrinys, kurį pilna apimtimi kopijuojančios ir „ant kliento stalo“ popieriniu pavidalu siekiančios pateikti bendrovės mažų mažiausiai atima galimybę matyti, kas ir kokią tinklaraščio dalį skaito, panaikina grįžtamojo ryšio privalumus ir skurdina pačius tinklaraščius. Lietuvoje jau turime ne vieną ir ne atvejus, kai būtent tinklaraščiuose puikiai atsiskleidžia kritikuojančiųjų ir kritikuojamųjų santykiai. Popierinis variantas to pasiūlyti niekada negalės.

Visa tai nereiškia, jog tinklaraščių stebėti nereikia, tą daryti būtina, tačiau tradicinių mechanizmų copy&paste’inti tinklaraščiams tikrai nepavyks. Kaip sukurti nauja? Klausimas atviras. O klausimas, ar žinių sklaidos dinozaurai per tris metus užleis dalį medžioklės plotų, uždarytas.

The Law on the Provision of Information to the Public states:

Article 35. Accrediting
1. The public information producer shall have the right, according to an agreement between the parties, to accredit his own journalists with state institutions, political parties, political and public organisations and also, other institutions.<...>

It’s kind of side-story in my two-years-long case against the Parliament of the Republic of Lithuania, which I’ve recently won in the Supreme Administrative Court of Lithuania (full story in Lithuanian and link to the official court decision).

Ir taip toliau. Visa tai mes turime tikrovėje. Visa tai mes turime viešoje erdvėje. Visa tai mes turime žiniasklaidoje. Visa tai mes turime ir tinklaraščiuose, ir kitame virtualiame turinyje, kurį kuria vartotojai.

Kaip visa tai paveiks 2009 metų balandžio 20 dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (nuasmenintą versiją „Microsoft Word “ formatu galite atsisiųsti iš čia – tiesa, gautą bylą reikės pervadinti, pridedant „.doc “)? Atsakyti bandysiu keliais aspektais. Pradėsiu nuo to, kaip ir kodėl teismas brėžė aiškią liniją, padalindamas tinklaraščių autorius į dvi grupes.

Su tinklaraščiais susijusių asmenų grupės

Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką subjektas [lot. subjectum ] aiškina taip: „2. teisėje fizinis asmuo (pilietis) arba juridinis asmuo (įstaiga, įmonė, organizacija), kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti pareigų; “.

Teisių ir pareigų nereikia suprasti itin siaurai. Galimybė rašyti savo mintis tinklaraštyje – taip pat teisė. Sveika nuovoka suprantamas reikalavimas nepažeistų kitų asmenų teisių (pavyzdžiui, nešmeižti) – taip pat pareiga. Tad kas ir kaip tampa subjektais įvairiose tinklaraščių formose? Išskirčiau tokius veikiančius asmenis:

1. pagrindinio turinio autorius(-iai);
2. komentaro(-ų) (t.y. replikų) autorius(-iai);
3. diskusijos erdvės (interneto svetainės) prižiūrėtojas(-ai);
4. diskusijos erdvės (interneto svetainės) savininkas(-ai);
5. asmuo, teikiantis informacijos saugojimo (angl. hosting ) paslaugas.

Pagrindinio turinio autorius – tai asmuo, kuris renka informaciją, ją analizuoja (skaido ir tiria), papildo ar pakeičia savo įžvalgomis, paruošia viešam naudojimui skirtą variantą, galbūt vėliau jį tobulina. Būtent pagrindinio turinio autorius ir turėtų būti dažniausiai tapatinamas su naujadaru „tinklaraštininkas“. Pagrindinio turinio autorius gali atlikti ir kitus vaidmenis (ypač 3 ir 4), tačiau tai nėra būtina sąlyga.

Komentaro autorius – bene gausiausia tinklaraščiuose veikiančių asmenų grupė. Pagal įvairius Vakaruose atliekamų tyrimų duomenis tinklaraščius rašo iki 10-20% interneto vartotojų, tuo metu juos skaito daugiau nei pusė. Taigi, trumpo komentaro, replikos autorių tikrai daugiau nei tinklaraštininkų.

Ar komentaro autorius gali būti prilyginamas pagrindinio turinio autoriui? Teisine prasme teigčiau, jog tai priklauso nuo komentaro apimties ir turinio. Jeigu komentaras (replika) tampa gana išsami, joje kompetetingai analizuojama informacija, pateikiama tam tikra pozicija, faktai, tai atskiras komentaras tampa kokybišku informaciniu vienetu ir, manyčiau, galima būtų rasti situacijų, kai „etatiniai“ komentatoriai tinklaraščiuose atlieka kartais net svarbesnį vaidmenį, nei pagrindinio turinio autorius.

Diskusijos erdvės prižiūrėtojas – tradicinėje žiniasklaidoje analogas yra redaktorius, kuris virtualioje erdvėje dažniau vadinamas administratoriumi. Kokios jo funkcijos? Turinio pateikimas viešai prieigai (žargonu, „išleidimas “), turinio kokybės peržiūra (korektūros, kalbos taisyklių priežiūros funkcija), grįžtamojo ryšio su skaitytojais palaikymas (įskaitant ir netinkamų skaitytojų veiksmų neutralizavimą, juos šalinant, ribojant prieigą ir pan.), taip pat (pagal situaciją) galima turinio gairių formavimo funkcija.

Diskusijos erdvės savininkas – nėra statistinių duomenų, todėl sunku vertingi, kurių tinklaraščių Lietuvoje daugiau – įkurtų pavienėse interneto svetainėse (pavyzdžiui, nezinau.lt, racas.lt) ar veikiančių bendruomenėse (pavyzdžiui, blogas.lt, livejournal.com).

Pirmu atveju diskusijos erdvės savininkas – tai interneto srities vardo savininkas, valdantis virtualų turtą, t.y. interneto srities adresą, susietą su fizine informacijos saugojimo vieta. Antru atveju savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, valdantis pagrindinę tinklaraščių bendruomenės interneto svetainę (pavyzdžiui, www.blogas.lt atveju, jeigu neklystu, tai yra UAB „IMPartner“).

Informacijos saugojimo paslaugas teikėjas – teoriškai gali būti tinklaraštis, kuris būtų rašomas, pavyzdžiui, bendrovės „Teo LT“, kuri būtų ir tinklaraščio savininkė, ir tikrovėje pati saugotų šio tinklaraščio informaciją. Daugumoje kitų atvejų informaciją saugo kitas asmuo (dažniausiai, juridinis), kuris užtikrina, jog interneto vartotojams, naršyklėje surinkusiems tinklaraščio adresą, bus atsiųstas programinės įrangos sukurtas turinys.

Tiesmukai taikant analogiją iš tradicinės žiniasklaidos būtų galima sakyti, jog už kokį nors neteisėtą turinį, kurį saugo tokių paslaugų teikėjas, turėtų atsakyti ne tik tą turinį pateikęs asmuo, bet ir ją saugantis paslaugų teikėjas, tačiau tam ES elektroninės komercijos direktyra ir Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas daro specialią išimtį. Todėl paslaugų teikėjas atsakomybės išvengia, bet vis tiek lieka tiesiogiai dalyvaujančiu subjektu.

Visuomenės informavimo subjektų kategorijos

Visuomenės informavimo įstatymas 2 straipsnyje skiria šiuos pagrindinius su visuomenės informavimu susijusių asmenų grupes: [62 p.] „viešosios informacijos rengėjas“ ([17 p.] „informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas“), [63 p.] „viešosios informacijos skleidėjas“, [72 p.] „žurnalistas“.

Viešosios informacijos rengėjas –tai asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Tinklaraščių atveju rengėjais gali tapti pagrindinio turinio ir komentarų autoriai, diskusijos erdvės prižiūrėtojai. Įstatymas tiesiogiai nurodo, jog rengėjais yra ir informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojai, t.y. asmenys, faktiškai valdantys tinklaraštį. Taigi, tai apima ir diskusijos erdvės savininkus.

Viešosios informacijos skleidėjas – tinklaraščio valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Be abejonės, tai apima diskusijos erdvės savininką (jis rūpinasi, sudaro atitinkamas sutartis), tačiau informacijos saugojimo paslaugų teikėjas nepatenka į šią kategoriją, nes įstatymas numato privalomą sąlygą, jog skleidėjas turi atsakyti už informacijos teisėtumą, tuo metu informacijos paslaugų teikėjams jau minėtos įstatymo nuostatos daro atsakomybės išimtį.

Tad kurie su tinklaraščiais susiję asmenys gali būti pripažįstami žurnalistais teisine prasme? Tokie gali būti fiziniai asmenys, kurie profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui (paaiškinta aukščiau). LVAT sprendimas paaiškina, jog formaliai įstatyme reikalaujama sutartis informacinės visuomenės informavimo priemonių (tinklaraščiai – viena iš formų) atveju nėra būtina, kai fizinis asmuo yra ir viešosios informacijos rengėjas.

Tačiau VISAIS atvejais žurnalistu būtų pripažintas tik tas asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia turinį. Todėl visi teiginiai, esą „kiekvienas panorėjęs“ galės save vadinti „žurnalistu“ yra niekiniai. Tik profesionalus, t.y. kokybiškas, atitinkantis žurnalistikos reikalavimus, turinys leistų tinklaraščių autoriams pretenduoti į žurnalisto statusą. Kitu atveju tai lieka tas pats eilinių interneto vartotojų kuriamas turinys. Tai nėra žurnalistika. Nors tai yra žiniasklaida.

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Teismas mano apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti mano prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą. Rytoj skambinsiu į LRS kanceliarijos Komunikacijos departamentą

Šiek tiek pagalvojęs kaip pradinį variantą diskusijai siūlau tokį apibrėžimą:

tinklaraštis (blog’as) – tai dažniausiai reguliariai vieno ar kelių autorių atnaujinama ir valdoma interneto svetainė (arba tinklaraščių bendruomenės, įkurtos vienoje interneto svetainėje, dalis), kurioje chronologiškai skelbiama informacija viena ar keliomis temomis, aktyviai diskutuojama su skaitytojais, kitais tinklaraščiais, integruojamos įvairios socialinių tinklų, vartotojų kuriamo turinio galimybės.

Savaime suprantama, tai tik greita skubota formuluotė. Kaip manytumėt, ką reikėtų tobulinti?

Galbūt papildyčiau, kuo tinklaraščiai skiriasi nuo tradicinės žiniasklaidos. Mano subjektyvia nuomone, esminiai skirtumai yra šie (ne svarbumo tvarka):

1. daugiau subjektyvumo, mažiau interesų
2. daugiau objektyvios info, mažiau melo
3. sparčiau po įvykių, arčiau įvykių
4. mažesni kaštai
5. daugiau specifinių žinių, geresnis ekspertinis vertinimas
6. gyvas ir matomas grįžtamasis ryšys, dvipusis bendravimas
7. bendruomenė

Teksto komentaruose Žemės ūkio ministerijos anonimas „Vytautas Ju.“ atsiuntė Kazimieros Danutės Prunskienės vadovavimo ministerijai laiku pasirašytų reklamos plotų pirkimo Lietuvos žiniasklaidoje sutarčių duomenis. Tuos duomenis šiek tiek susisteminau ir paanalizavau čia.

Jeigu šie duomenys teisingi ir artimiausiu metu nei Žemės ūkio ministerija, nei buvusi ministrė Prunskienė jų nepaneigs, turime labai įdomias išvadas, kurios vaizdžiai parodo tiek ponios, tiek ir Lietuvos žiniasklaidos būdą.

Pirma, Prunskienė Lietuvos žiniasklaidą nupirkti nutarė 2007 metų gegužės-birželio mėnesį. Šiuo metu neprisimenu, ar tuo metu buvo kilęs koks nors skandalas, tačiau toks galėjo būti arba postūmį davė kokie nors puikūs patarėjai. Duomenys (XLS bylos lapas „pagal laiką“) rodo, jog reklamos plotų pirkimas prasidėjo 2007 metų birželio 7 dieną, kai pasirašytos sutartys su dviem „kaimietiškais“ leidiniais, „Respublikos“ grupės flagmanais ir „Veidu“.

Po mėnesio sutartis pasirašyta su „Lietuvos rytu“, padengti trys regionai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Kitas etapas – tų pačių metų lapkričio/gruodžio mėnesiai, kai susitarta su „Kauno diena“ ir interneto portalais alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt. Iš konteksto tik truputį iškrenta ankstyva sutartis su „Ekstra“ (2007-ųjų vasaris) ir ministerijos pavaldinių leidžiamu „Mano ūkiu“ (beje, laimėjusiu prizą „Nmedia“ konkurse už į CD įskaitytą žurnalą – lengva leisti valstybės pinigus inovacijoms).

Antra išvada – tai parama atskiroms žiniasklaidos grupėms (XLS bylos lapas „pagal žiniasklaidos koncernus“). UAB „Antikos stilius“ administruojamas rajonų žiniasklaidos papirkinėjimo biudžetas gali atrodyti didelis (4,3 mln. Lt), tačiau dėl didelio masto (apie 50-70 mažų leidinių) vienam leidiniui tenkanti dalis neviršija 100 tūkst. Lt per 3 metų laikotarpį.

Absoliučiai didžiausią paramą susirinko „Respublikos“ leidinių grupė – jai Prunskienė skyrė daugiau nei 1,5 mln. litų. Tuo metu „Lietuvos rytas“ gavo tik 1,3 mln., nors būtent jo padalinio (žurnalo „Ekstra“) sutartis tarsi buvo pirmoji kregždė Žemės ūkio ministerijos politikoje.

Du kaimui skirti leidiniai – „Ūkininko patarėjas“ ir „Valstiečių laikraštis“ – gavo po 0,6 mln. litų, tik pusmetį truko bendradarbiavimas su „Lietuvos žiniomis“, paskelbusiomis reklamos už 0,3 mln. Lt. Visi kiti leidiniai (daugiausiai – interneto portalai – iš esmės tenkinosi 100-200 tūkst. litų reklamos pardavimo pajamomis).

Trečia, įvertinus sutarties galiojimo laiką (nuo-iki) galima apskaičiuoti Žemės ūkio ministerijos vertinimus, kurios žiniasklaidos priemonės yra pačios tinkamiausios (reiškia – brangiausi reklamos plotai) bendravimui su tikslinėmis auditorijomis. Atmetę nevertintinas sutartis, gaunam tokį TOP10 sąrašą:

1. „Lietuvos žinios“ – 1 456,31 Lt/dieną
2. „Lietuvos rytas“ – 824,18 Lt/dieną
3. „Respublika“ – 799,57 Lt/dieną
4. „Ūkininko patarėjas“ – 639,66 Lt/dieną
5. „Valstiečių laikraštis“ – 639,66 Lt/dieną
6. lrytas.lt – 386,35 Lt/dieną
7. manoukis.lt/euroukis  337,66 Lt/dieną
8. „Vakaro žinios“ – 319,83 Lt/dieną
9. „Veidas“ – 255,86 Lt/dieną
10. alfa.lt – 242,65 Lt/dieną

Su sąlyga, jog atskirų žiniasklaidos kanalų sutartys galioja tuo pačiu metu, galima sakyti, jog Prunskienė už atskirų koncernų tylą per dieną moka tiek mūsų visų sumokėtų mokesčių lėšų:

• „Respublikos“ grupei – 1.662,51 Lt/dieną
• „Lietuvos ryto“ grupei – 1.539,19 Lt/dieną

Spėju, skirtumą galima argumentuoti tuo, jog pirmoji turi savo stiprius padalinius Klaipėdoje ir Šiauliuose, kai antroji – tik Panevėžyje.

Ketvirta ir, mano nuomone, svarbiausia išvada – ko šiame sąraše nėra. Nėra nei televizijų, nei radijo stočių, tačiau žinodami Lietuvos radijo pirmosios programos ir Žinių radijo atskirų laidų situaciją, galime teigti, jog tų sutarčių šioje anonimo pateiktoje informacijoje nėra.

Tad kuo galima pasidžiaugti? Kuriomis spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėmis galima pasitikėti, kai jos skelbia informaciją apie žemė ūkį ir jo problemas?

Iš spaudos minėtame sąraše nėra:

• „Verslo žinių“;
• „Atgimimo“;
• „Valstybės“;
• iš dalies „Lietuvos žinių“, nes 2007 pabaigoje sutartis baigėsi;
• iš dalies „Diena Media News“ leidžiamų „Vilnaius dienos“ ir „Klaipėdos“, nes sutartis tik su „Kauno diena“ ir ji santykinai maža.

Iš interneto portalų sąraše nėra:

• atn.lt;
• delfi.lt;
• lrt.lt (nors čia įtaka gali būti daroma kitais būdais);
• vz.lt.

Ir, aišku, sąraše nėra tinklaraštininkų Tuo mes ir stiprūs.

O tolesnes išvadas apie Prunskienę ir Lietuvos žiniasklaidą leidžiu daryti patiems…

Vieno iš lyderių – „Publicum“ – žingsnis, kai perimamas vienos iš stambesnių žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ vadovas Jaunius Jakaitis, tai tik patvirtina.

Tebūnie tai mano prognoze, jog ryšiai su visuomene Lietuvoje tuoj pradės išleidinėti paskutinį kvapą. Tegyvuoja naujo kalibro žiniasklaidos planavimo agentūros!