XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Vyriausybė

Kur veda ministrų atstovų spaudai „konkurencija“?

Nagrinėjamas žinios apie galimybių paso atsisakymą atvejis.

Prieš kokius penkerius metus solidžių valstybės aparato sprendimų priėmėjų grupei siunčiau tokią įžvalgą: „[..] darbotvarkės planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, atmetant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo potencialą. [..] „Savarankiškos“ ministerijos bei kitos centrinės valdžios institucijos yra visiškai nepriklausomos nuo [..] darbotvarkės, kartais tampa net atviro oponavimo centrais ir organizatoriais [..]“.

Šiandien už lango 2022-ieji, tačiau situacija ne ką pasikeitusi. Jeigu takoskyrą tarp Vyriausybės ir Prezidento galima paaiškinti natūraliu poreikiu konkuruoti politinėje erdvėje, tai konkurencija valdančiosios koalicijos viduje nei pateisinama, nei duoda naudą bent kiek ilgesniu vertinimo laikotarpiu. Tačiau šiandien akivaizdžiai matoma, nagrinėjant atskirų ministrų ir premjerės komunikaciją.

Kas ir kaip pranešė apie galimybių paso atsisakymą?

Naujausias pavyzdys – premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimas sausio 28 dieną Varėnos rajone, kai nepasiruošus ir „tarp kitko“ formatu paskelbiama esminė žinia apie vieno iš pagrindinių (iki šiol) pandemijos valdymo įrankių – galimybių paso – atsisakymą (čia ir toliau pabraukta mano): „Galiu pasakyti, kad Vyriausybė planą sustabdyti galimybių pasą jau turi keletą savaičių, tiesiog šias savaites buvo derinami operacijų vadovo sprendimai, buvo diskutuojama su verslu, kokie reikalavimai galimybių pasą galėtų pakeisti, ir aš manau, kad sprendimas dėl galimybių paso sustabdymo bus priimtas Vyriausybės kitą trečiadienį“.

Svarbus šios citatos kontekstas. Dar sausio 19 dieną operacijų vadovas ir Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys viešai teigė: „Šiai dienai su galimybių pasu pakeitimų nesame numatę, nei šiandien svarstėme, nei kitą savaitę ruošiamės. Tikrai nei artimiausias kelias savaites, o gal ir daugiau“.

Kuris iš jų melavo? Premjerė ar ministras?

Tarkim, situacija tiek sparčiai keitėsi, kad viena Vyriausybės ranka nežinojo, ką darė kita ir savo veiksmų nekoordinavo. Tačiau tokiu atveju premjerė negalėjo užtikrintai teigti, jog „sprendimas bus priimtas kitą trečiadienį“. Tai ne premjerės kompetencija – tai pirmiausia specialistų, tada operacijų vadovo ir tik tada Vyriausybės reikalas.

Dar keisčiau, kad šioje dviprasmybėje viešą asmeninę poziciją sekmadienį, sausio 30 dieną, savo „Facebook“ paskyroje paskelbė Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Ji rašė: „[..] dabar siūlau padėkoti galimybių pasui ir pradėti ruoštis jo išjungimui bei kitam pandemijos valdymo etapui. Taigi keletas svarbių dalykų, kuriais asmeniškai tikiu ir kuriuos su komanda siūlome SAM, Vyriausybei ir visiems dalyvaujantiems sprendimų priėmime [..]“.

Jau tik formalumas buvo pirmadienį, sausio 31 dieną, paskelbta žinia, jog „(Vyriausybės) Ekspertų tarybos nariai pritaria galimybių paso sustabdymui, galutinis sprendimas bus priimtas Vyriausybės posėdyje“.

Pastabos apie galimybių paso žinios paskelbimą

Ką tokia viešos informacijos seka rodo apie komunikacijos procesus Vyriausybėje, ministerijose ir, bendrai imant, Lietuvos valdyme?

Pirma, akivaizdu ir suprantama, kad pandemija yra sparčiai besikeičiantis fiziologinis-socialinis reiškinys. Būtina nuolat stebėti situaciją, ją vertinti, priimti sprendimus ir keisti valdymo priemonės. Bet negalima apie būsimą (galimą) sprendimą pranešinėti viešai kaip apie įvykusį faktą asmenims, kuriems pagal pareigas tokia našta nėra priskirta. O būtent tai padarė premjerė, penktadienį anonsuodama kitos savaitės Vyriausybės sprendimą.

Tokios žinios paskelbimas iš pagrindinės vykdomosios valdžios atstovės paleidžia visą tolesnę gandų, lūkesčių formavimosi, sprendimų paruošimo ir elgsenos pokyčių grandinę. O kas, jeigu sprendimas bus ne toks, koks pažadėtas?

Dar svarbesnė antroji aplinkybė – didelės demokratiškai veikiančios organizacijos vadovas negali be argumentų atmesti ankstesnių šakinių vadovų pozicijų ir vienašališkai teigti, kad sprendimas „bus priimtas“. Išlyga „manau“ Vyriausybės atveju yra fiktyvi, nes visi žinome, kad ši Vyriausybė sprendimus priiminėja vienbalsiai, jokių esminių diskusijų svarbiais klausimais posėdžiuose nevyksta.

Šiuo atveju kyla rimta abejonė dėl funkcijų pasidalinimo – premjerė negali (be papildomų procedūrų) vienašališkai paneigti operacijų vadovo oficialios pozicijos, atmesti nepriklausomų ekspertų rekomendacijų. Juo labiau, atvirai prieštarauti operacijų vadovo teiginiams „nesvarstėme“ ir teigti „šias savaites buvo derinami sprendimai“.

Trečia, tokiais opiais klausimais kaip vienas iš pagrindinių pandemijos valdymo įrankių – galimybių pasas – pokyčiai turi būti planuojami įvertinant įvairius šalutinius poveikius. Aušrinės Armonaitės tekstas tik atskleidžia, kiek yra tiesiogiai susijusių klausimų, kurių neišsprendus kartu su pagrindiniu sprendimu kyla didžiulės rizikos dėl klaidingai besiformuojančių visuomenės lūkesčių ar sampratų. Ir tai stebime gyvai – daugelio galimybių paso kritikų būsimas Vyriausybės sprendimas iš karto pradėtas aiškinti kaip ir bet kokių kitų pandemijos valdymo tikslais įvestų ribojimų neadekvatumo įrodymas.

Todėl vieša tokio masto ir svarbos sprendimų komunikacija negali būti neparuošta, vykdoma improvizuojant ir neatsakingai, neparuošus atsakymų į visus kilsiančius antrinius klausimus bei abejones.

Vyriausybės ir ministerijų komunikacijos derinimas

Konkreti žinia apie galimybių paso atsisakymą – tik vienas iš daugelio pasikartojančių epizodų, kai šios Vyriausybės ministrai (tiksliau, jų komunikaciją formuojantys patarėjai) faktiškai konkuruoja tarpusavyje dėl vienos ar kitos žinios paskelbimo. Galima suprasti komunikacijos kolegas – pirmas žinią paskelbęs ne tik gauna daugiausiai scenos dėmesio, bet ir formuoja pasakojimo akcentus, gali išryškinti savo indėlį, nutylėti oponentų nuopelnus ar savo klaidas.

Tačiau Vyriausybės lygiu tokia ministerijų komunikatorių „konkurencija“ iš esmės reiškia, jog komandiniai Vyriausybės (o ir valstybės plačiuoju mastu) tikslai nukenčia. Ministrai sėkmingai „susirenka“ lengvas teigiamas temas ir kaip velnias kryžiaus vengia sudėtingesnių ar turimą neigiamą krūvį. Organizacijos (Vyriausybės) departamentai (ministerijos) demonstruoja puikius individualius rezultatus, tačiau bendra komunikacija tampa dalinė, viduje prieštaringa, jeigu ne atvirai konfrontuojanti. Ilgo laikotarpio tikslai tampa fiktyvia deklaracija, o ne realiai siekiamu tikslu.

Grįždamas prie pirminės citatos, galiu ją tik pakartoti ir papildyti šiandienos aplinkybėmis: „Vyriausybės komunikacijos planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, prarandant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo galimybę“. Tą ir matome Vyriausybės vertinimo rodikliuose.

Kaip dabar populiaru sakyti, vardan tos Lietuvos norėtųsi tikėti, kad ministrai, kad ir kokios politinės spalvos būtų, atras jėgų dirbti kartu šiais itin sudėtingais laikais.

Iliustracijai panaudota Jason RosewellUnsplash nuotrauka.


PAPILDYMAS. Apie tą pačią problemą – lrytas.lt tekstas ir laida „Premjerės pareiškimas dėl galimybių paso nustebino net koalicijos partnerius“.

Apie mąžtantį pasitikėjimą Vyriausybe

2021-04-15, www.lsveikata.lt

„Lietuvos sveikata“ žurnalistas Giedrius Gaidamavičius pakvietė pasidalinti mintimis, kokios mažėjančio pasitikėjimo Vyriausybe priežastys. Mano komentaras:

Vyriausybei trūksta vieningos ir nuoseklios komunikacijos linijos, dėl ko įvyksta visiškas „jovalas“ – kiekviena ministerija pateikia savo argumentus. Jau nekalbu apie ekspertus ar Seimo narius, kurie turi savas versijas. Susidaro ne darnus choras, o balsų kakofonija, dėl ko viešoje erdvėje atsirandanti nuomonių įvairovė tampa neigiamo visuomenės požiūrio į grėsmės suvaldymą priežastimi.

Krizinės situacijos metu reikia sudaryti aiškią komunikacinę struktūrą su komanda, kuri turėtų valdyti tai, kas yra pasakojama. Negali būti taip, kad „išeina“ kelios skirtingos viena kitai prieštaraujančios žinios. Žinoma, kartais įvyksta nenumatytų ar sunkiai prognozuojamų atvejų, kai situacija keičiasi. Bet kaita negali būti nuolatinė būsena, kai kasdien sužinome vis naują informaciją. Tuomet geriau informaciją pateikti vėliau, bet kad ji būtų nuosekli ir išbaigta, o ne keletą kartų pildoma, kai visuomenė nebesupranta, kuri iš pateiktų versijų yra paskutinė.

Vyriausybė neturėtų duoti nepagrįstų ir neužtikrintų pažadų. Turi būti nustatyta aiški sprendimų priėmimo data, iki kurios nebūtų pasakyta, ką ruošiamasi padaryti, nesileidžiant į svarstymus. Priešingu atveju, ne tik pažadai, bet ir bet kokia kalba ar sprendimai tampa abejotini.

iš lsveikata.lt

Visa publikacija „Vyriausybė barsto pasitikėjimo taškus“ skelbiama interneto svetainėje www.lsveikata.lt.

Apie Vyriausybės komunikacijos klaidas (ne)atlaisvinant karantiną

LRT radijas, 2021-02-08

Laidos vedėjas Deividas Jursevičius laidoje kalbino ryšių su visuomene kolegą Arijų Katauską ir mane. Kelios mintys:

(nuo 06:10)
– Kiek pagrįsta Vyriausybei kritika?

Vienas dalykas, kas iš tiesų yra pagrįstas, tai atidėliojimas. Šita Vyriausybė atidėlioja rimtą pasiruošimą skiepijimo kampanijai. Panašu, kad kartu atidėliodama skiepų komunikaciją atideda ir einamąją komunikaciją. Kitaip tariant, savo sprendimų paaiškinimą.

Labai panašu į tai, kad komunikacija šiuo atveju tapusi trečiaeile-ketvirtaeiliu klausimu ir Vyriausybė nusprendusi neva tai spręsti klausimus, o paskui jau „uždengti“ ir išspręsti komunikacijos problemas. Bet visa bėda, kad belaukiant sprendimų vakumo neegzistuoja, tą vakumą užpildo alternatyvios visokios informacijos. Vat Arijus jau minėjo visokias interesų grupes, taip toliau. Ir gaunasi, kad viešas diskursas viešojoje erdvėje nueina į visiškai priešingą pusę. Rezultate gaunasi, kad Vyriausybė ir neturi sprendimų, ir neturi paaiškinimų, kodėl neturi sprendimų. Rezultate mes piktinamės ir sakom, kad ji veikia blogai.

(nuo 09:35)
– Žinutės, konkrečios žinutės trūkumas – kiek visuomenei apskritai aiškiai išdėstyta, kaip kada vyks laisvinimas? Kiek suprantamai kalbama apie A, B, C, D planus – kiek jų ten bebūtų?

Pradžia, kuri prasidėjo nuo scenarijų planavimo A, B, C, D buvo gera, bet tai nebuvo pririšta prie konkrečių rodiklių. Gaunasi, kad dėl kiekvieno scenarijaus sprendžia.. kas? Sprendžia Arūnas Dulkys, sprendžia Ingrida Šimonytė. Taip neturėtų būti.

Rodikliai ir scenarijai turi būti pagrįsti objektyviais skaičiais. Vos pasiekiam rodiklį, automatiškai įsigalioja priemonių planas kažkoks. Šito aiškumo, kaip į tuos scenarijus bus reaguojama ir kaip bus valdoma, natūralu, nėra. Kai nėra aiškumo tada ir komunikacija tampa… na, Ingrida šiandien prisiėmė atsakomybę, rytoj jau nenorės prisiimti atsakomybės. Ir šitoj vietoj, natūralu, komunikacija tampa podukra, kuri turi dengti klaidas, kurių nepadaryta vadybiniam lygmeny.

(nuo 13:25)
– Sutiktumėt, kad šaltinių skleidžiamos informacijos sinchronizavimas ir būtų dabar labiausiai taisytinas dalykas ar matytumėt kitų?

Čia sisteminė problema, ką jūs ir minėjot. Tie skirtingi šnekėtojai, skirtingi lyderiai, kurių anksčiau tarsi nebuvo, tarsi buvo anksčiau vienas Aurelijus Veryga ir VESK’o informacinis centras. Dabar pasidarė keli ir jie, natūralu, pradeda vienas kitam prieštarauti, akcentus skirtingus parenka, detales kitokias mini. Ir gaunasi mišrainė. Tai šioje vietoje ankstesnės Vyriausybės praktika, kai visa komunikacija buvo sutelkta vienose rankose iš esmės tokioj situacijoj įnešdavo daugiau tikrumo, užtikrintumo atmetus visas kitas problemines sritis.

iš lrt.lt

Visą „LRT radijo“ laidos „60 minučių“ epizodą „Kaip vertinamas valdžios karantino valdymas ir komunikacija su visuomene?“ galima paklausyti nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje lrt.lt

„Žinių radijas“ apie 100-ą Kubiliaus dienų

Vakar Aurimo Perednio pakviestas kaip Piliečių Santalkos Tarybos narys dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Apskritas stalas“, kur kartu su Liutauru Armanavičium, Janina Gadliauskiene bandėme vertinti pirmąjį Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės šimtadienį.

Visą laidos įrašą rasite čia (~12,1 Mb), tačiau verta pakartoti šias mintis: 1) Vyriausybė ėmėsi darbų, kurių sprendimo priėmimo procesas su skaidrumu turi labai mažai ką bendro; 2) per pirmąsias šimtą dienų neparengtas joks rimtas veiksmų planas, tik imtasi skubių sprendimų (dažnai – nepamatuotų); 3) Vyriausybė kol kas yra be rankų, nes nesugebėjo pakeisti didžiosios dalies aukštesnio lygmens vadovų, kurie gyvena pagal seną raugą; 4) Vyriausybė kol kas tik atsitiktinai atkreipė dėmesį į taupymo reikalingumą ir išlaidų skaidrumą.

Kai kvailą valdininkai gelbėja

Milijardai litų. Tiek nuspręsta atseikėti tiems, kuriuos bažnyčia muštų. Tačiau įtaresni šnairuoja ne tik nemokančių skaičiuoti komunalinių išlaidų (o, kaip rodo viena smagi TV laida, tai daugeliui yra aukštoji matematika) pusėn. Yra pirštais badančių statybininkus, nesugebančius žiūrėti į savo perdėm užsiaugintus pilvus, yra ir tokių, kurie nesustodami vardina korupcijos grėsmes. Ar gali Lietuvos visuomenė sutarti dėl kompromiso? Kas ir kaip jį turėtų juodu dėlioti ant balto?

Pradėkim nuo faktų. Vasario 25 dieną, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Ekonomikos skatinimo planui. Pagal jo dabartinę raidę tai reiškia 3,8 mlrd., kuriuos simboliškai galima pjaustyti į tokias dalis: a) verslo fondas (1 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos + 0,6 mlrd. litų bankų finansų), mažos paskolos (0,1 mlrd. litų Vyriausybės lėšų); b) pastatų renovacija (0,8+0,2 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,5 mlrd. litų iš EK Europos regiono plėtros fondo + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos), kurios lėšos teoriškai turėtų patrigubėti.

Optimistai, susitelkę Ūkio ministerijoje, skaičių 3,8 rašo kitaip ir, pridėdami 2009-aisiais suplanuotą padidintą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, prideda dar 1,7 mlrd. Lt, priskaičiuoja eksporto skatinimui žadamą 0,1 mlrd. Lt ir gauna iki 5,7 mlrd. Lt vertės Ekonomikos skatinimo planą. Tarkim. Į skaičius po kablelio dėmesio nekreipiam ir skaičių ekvilibristika tampa panaši į teisybę. Continue reading