VSD pažyma atskleidė esminius etikos klausimus Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje

Prieš savaitę į viešumą nutekinta kupiūruota VSD pažyma (BNS versija) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui kelia ne tik tiesioginius ir viešosios politikos klausimus, tačiau ir verčia iš esmės permąstyti ryšių su visuomene veiklos principus Lietuvoje.

Jeigu remsimės pažymoje minimais faktais, tai darytinos šios esminės išvados apie viešosios informacijos erdvę (t.y. pagrindinę ryšių su visuomene platformą) Lietuvoje:

  1. Pirma-antra pagal pasiekiamą auditoriją (pagal TNS) žiniasklaidos kanalų grupė – iš pagrindų korumpuota ir joje skelbiamas turinys nėra nepriklausomas nuo savininkų;
  2. Šioje žiniasklaidos kanalų grupėje įvairiu intensyvumu dirba nuo trečdalio iki pusės įtakingiausių (pagal „Delfi“) šalies žurnalistų;
  3. Žiniasklaidos kanalų grupė vykdo informacinį savininkų formuojamos darbotvarkės palaikymą beveik visose svarbiausiose viešosios politikos srityse.

Ką tai reiškia ryšių su visuomene kasdienybei?

Pirma, de facto reikia atmesti tradicinius objektyvios, sąžiningos ir dalykiškai kritiškos žiniasklaidos principus. Nors negalima apibendrinti ir VSD minimų praktikų taikyti visai rinkai, tačiau būtina atminti, jog aprašytos praktikos nėra unikalios. Apie panašius kai kurių lietuviškų žiniasklaidos grupių veiklos metodus buvo pateikta panašių liudijimų 2010 metais nutekintuose „Wikileaks“ dokumentuose, taip pat atskirose bylose, kur apibūdinama žiniasklaidos grupių veikla prekiaujant poveikiu.

Tai reiškia, jog ženkli dalis žiniasklaidos priemonių neturi nepriklausomos redakcinės politikos, informacija renkama ir skelbiama selektyviai, atsižvelgiant į savininkų ar kitų interesų grupių darbotvarkę ir pozicijas.

Antra, sąžiningai ir skaidriai kuriami ir plėtojami ryšiai su visuomene didelėje dalyje viešosios erdvės neturės palaikymo, jeigu tas veikimas bus nepriimtinas arba kirsis su atitinkamas žiniasklaidos priemones kontroliuojančių subjektų interesais.

Tai reiškia, jog ryšių su visuomene įgyvendinimas arba iš karto turi būti planuojamas įvertinant atitinkamų žiniasklaidos grupių pasipriešinimą ar net tikslingą kenkimą, arba tos kampanijos turi iš anksto įvertinti tai kaip riziką ir finansiniais arba kitais būdais užsitikrinti atitinkamų interesų grupių palaikymą (arba bent nesikišimą).

Trečia, ryšių su visuomene specialistų veikloje neišvengiamos principinės etikos problemos, kai jie arba turi susitaikyti ir prisiderinti prie korupcinės aplinkos, arba atsiriboti nuo didelės dalies ryšių su visuomene įrankių ir viešumo galimybių. Tai reiškia, jog pirmu atveju įsitraukiama į uždarą korupcinę aplinką, o antru atveju sąmoningai susitelkiama į antrarūšes ir menko efektyvumo veiklas.

Situaciją tik apsunkina, kad per šią savaitę į rinkos žemės drebėjimą niekaip nereagavo nei verslo asociacijos (Investuotojų forumas, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir kitos), nei šakinės profesinės sąjungos (pavyzdžiui, Lietuvos komunikacijos agentūra persivadinusi Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga, Lietuvos ryšių su visuomene agentūrų asociacija). Stebina ir garbingų žurnalistų bei viešosios komunikacijos lyderių tyla. Nesinorėtų tikėti, jog daugelis iš jų – įklimpę ir galimybės išbristi tiesiog nebeturi.

7 retoriniai klausimai saugumiečiams ir kontržvalgybininkams

Vakar AOTD paskelbė metinę ataskaitą ir kartu su VSD – bendrą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Joje teisingai identifikuotos Kremliaus keliamos grėsmės. Tačiau yra nepateisinama, kodėl šie analitinio darbo centrai visiškai ignoravo kitas, gerokai svarbesnes rizikas Lietuvos ateičiai.

Ar vėl didėjantis piliečių emigracijos srautas nėra grėsmė Lietuvos saugumui?

Q1 - emigracija

Ar 24 mln. litų „juodų“ pajamų, kurių padedama Darbo partija tapo valdančiąja, nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q3 - DP_juodoji buhalterija

Ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko teiginiai apie Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ ryšius su Rusijos spec.tarnybomis nėra pakankamas signalas apie realizuotą grėsmę nacionaliniam saugumui?

Q2 - Paulauskas apie Uspaskich

Ar socialdemokratų merų Alytuje, Druskininkuose, Utenoje elgesys ir socialdemokratų partijos dangstoma korupcija nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q4 - LSDP_plakatas

Ar valdančiosios partijos lyderio derybos dėl 15 tūkst. eurų nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q5 - Paksas 15k

Ar valdančiosios partijos visų (!) deleguotų ministrų vizitai į STT su specialiu statusu nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q6 - Skaisgirys

Ar valdančiosios koalicijos veiksmai Seime izoliuojant įtariamas partijas nuo teisinio persekiojimo nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q7 - BPK pakeitimas Seime pateikimas 160322

 

 

Sutrumpintas bazinis kario savanorio įvadinis kursas: įspūdžiai ir pastebėjimai

Kremliaus karas Ukrainoje visiems mums – Lietuvos piliečiams – yra išankstinis skambutis susirūpinti šalies saugumu. Švytuoklė, išmetus Raudonąją armiją, buvo nunešusi krašto apsaugos politiką į pacifizmo ir „gal prasmuksim“ pusę, todėl šiandien Lietuva turi spręsti dvi sudėtingas problemas: (a) kaip skubiai padidinti krašto apsaugos pajėgas (karių ir technikos prasmėmis); (b) kaip paruošti krašto apsaugą naujai XXI a. karų realybei, pasitelkiant naujus įgūdžius?

Nors informaciniais karais domiuosi jau senokai, tačiau tiesiogiai su Lietuvos kariuomenės klausimais pirmą kartą susidūriau beveik prieš metus, kai 2013-ųjų spalio 24-ąją Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos organizuotame klube teko tiesiogiai padiskutuoti su pulkininku leitenantu Artūru Jasinsku.

Dar gruodžio 31 d. išsiunčiau pirmuosius dokumentus su prašymu priimti į karių savanorių Funkcinių specialistų grupę (FSG), priskiriamą KASP Nekinetinėms pajėgoms. Po to sekė medicinos ir AOTD tikrinimai, kol galų gale spalį buvau pakviestas į 5 dienų Bazinį kario savanorio įvadinį kursą (BKSĮK) Mokomajame pulke Rukloje.

„Saugumiečiai“ niekur neskuba. Kariuomenės bėdos – ne jų problema?

Kažkurioje FB diskusijoje Rasa Juknevičienė užtikrintai teigė, jog VSD visiškai nedalyvauja karių savanorių atrankos procese, todėl vienintelis KAM/LK padalinys, kuris tuo galėtų užsiimti – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD).  Būtent jam turiu priekaištą, jog negalėjau dalyvauti pirmoje karių savanorių grupėje, kuri mokymų kursą vykdė birželio mėnesį. Dėl AOTD delsimo turėjau aukoti kasdieniais darbais apkrauto spalio mėnesio savaitę, kai vasaros metu tam kaip tik buvau suplanavęs laiką.

Kita vertus, tuo pat metu galiu AOTD ir padėkoti, nes pirmosios grupės atsiliepimai ir įspūdžiai buvo kaip ir visų „eksperimentinių triušių“ – ne vienas žmogiškas konfliktas, netinkamai paruošti/nusiteikę instruktoriai, ambicijų greitpuodis ir tylūs skandalai, virtę atsisakymais duoti kario savanorio priesaiką.

Kultūrinis šokas įteisintoje subkultūroje?

01_rytas06.30
Iš Vilniaus į Ruklą – beveik atviroje sunkvežimio kabinoje

Įprasta manyti, jog Lietuvos kariuomenė – tai naujos kokybės ir turinio organizmas, neturintis nieko bendra su Raudonąją armija ir jos dedovščinos tradicijomis. Po penkių dienų, praleistų Rukloje, neturiu galutinės nuomonės. Daugybė požymių kužda, jog tos tradicijos neformaliu būdu sėkmingai perduodamos kiekvienai naujai puskarininkių ir karininkų kartai. Kita vertus, asmeniškai išbandžiau, jog galima nesutikti ir ginti savo teises (pavyzdžiui, nesiskųsti sau įprastos barzdos, iškrypėliškai pedantiškai nekloti lovos ar naudotis kompiuteriu/mobiliu telefonu).

02_ženkliukai
Pirmas liūdnas įspūdis Rukloje – ženkliukų lenta, kurioje daugiau nei pusė yra Kremliaus pavaldiniai, o NATO atstovų – vos keli
07_lova
Nors prašiau, tačiau nesulaukiau, kad kas nors man parodytų rašytines lovos klojimo instrukcijas. Kaip kažkas sakė, pulke tuo klausimu net buvo padarytas specialus susirinkimas ir aptarimas. Unikali taisyklė: „pagalvės kantas turi būti nukreiptas į duris“

Karius įprasta nužmoginti ir padaryti minimaliai mąstančiais mechanizmais. Tačiau mūsų – FSG – atveju kyla esminė abejonė, ar kūrybinis darbas yra įmanomas nužmoginus karį ir jį pavertus tiesmukų įsakymų vykdytoju? Kol kas lieku prie nuomonės, jog tokia praktika gali būti tinkama kariaujantis konvencinį karą, tačiau yra visiškai betikslė informacinio karo akistatoje, kai reikalingas out-of-the-box mąstymas ir laimi būtent netradiciniai sprendimai.

12_atsispaudimai
Gilų įspūdį paliko net (!) 3 mėn. Bazinio kario kursą baigusio piliečio šūkavimai ir jo pagarbą savanoriams išreiškiančios komandos, pavyzdžiui, „Nyk iš čia!“

Todėl stebina ir  ramiai reaguoti neleidžia matyti atvejai, kai aukštesnio ar žemesnio rango vadai leidžia sau rodyti nepagarbą kariams, žeminti jų orumą. Galima ir reikia reikalauti nuoseklaus įsakymų vykdymo, bausti už klaidas ar aplaidumą, tačiau tai negali būti siejama su žmogaus – piliečio – psichologiniu žeminimu. Kitu atveju iki Raudonosios armijos lieka tik vienas žingsnis – psichologinį smurtą pakeisti fiziniu.

16_kambarys
Tradicinis kareivinių vaizdas, besiruošiant kitos dienos žygiui

Tuo pat metu atskirai noriu pažymėti su mūsų grupe dirbusių instruktorių pastangas – buvo akivaizdu, kad su mūsų grupe nėra lengva. Todėl atskirai noriu padėkoti kažkokiu tai būdu mus iškentusiems M.V., A.S., V.V., G.M. ir kitiems. Būtent instruktoriams teko (ir, matyt, ateityje vis dažniau teks) „amortizatorių“ vaidmuo, derinant įprastą tvarką kariuomenėje ir ne itin į kompromisus linkusių naujokų įsivaizdavimus. Todėl būtent instruktoriai ir jų gebėjimai lanksčiai diversifikuoti kariuomenės muštro reikalavimus, manau, yra esminė sutrumpinto BKSĮK sėkmės garantija.

Ieškodamas paprasto ir suprantamo analogo – manau, būtent sutrumpintas BKSĮK gali tapti panašia galimybe kaip kad siekiant vairavimo teisių eksterno galimybė suteikiama turintiems aukštąjį išsilavinimą.

Vargana materialinė bazė

Bene didžiausią įspūdį paliko suvokimas, jog Lietuvos kariuomenės materialinė bazė yra itin prasta. Gali būti juokinga, kai net grindys plaunamos iš labdarai gautų Švedijos armijos dovanų, tačiau kai beveik viskas yra dovanota ar paveldėta iš Raudonosios armijos, tai kyla klausimas, ar mums neturėtų būti gėda?

14_placas
Mums pasisekė, jog žygiuoti mokytis galėjome sausoje aikšteje
Dušai laikosi tik tuo, jog juos kasdien valo patys kariai
Dušai laikosi tik tuo, jog juos kasdien valo patys kariai
11_dušo_kabliukai
Dušo kabliukų švedai nepadovanojo, todėl turim tiek, kiek liko nuo LTSR laikų
10_prausykla
Prausyklų būsena man priminė 1995-uosius, kai atvažiavau mokytis į KTU Gimnaziją ir apsigyvenau jos bendrabutyje
17_švediškas kibiras
Grindims plauti – švedų dovana. Apie grindų plovimo skystį ar priemones klozetams galima tik pasvajoti

Sąmoningai pateikiu prausyklų ir dušų nuotraukas, nes būtent tai yra geriausias palyginamasis rodiklis, leidžiantis suvokti ir bendrą aprūpinimo lygį. Visgi, kiek netoli esame pažengę po Tarybų Sąjungos, puikiai apibendrina šis klasikinis užrašas.

09_tualetas_popierius
Matyt, būtent todėl, jog jį mesti draudžiama, tualetuose reikalingo popieriaus būna nebent atsitiktinai

Maloni materialinės bazės išimtis – maitinimas. Nors Andrius Užkalnis vargu, ar duotų bent pora žąsų, tačiau mano neišrankiam skrandžiui maitinimas ir maistas buvo tinkami.

05_maistas
Maistas paprastas, tačiau valgomas ir šviežias (nuotraukoje – pietūs)
04_valgykla
Ieškant palyginimų – Mokomojo pulko valgykla iš esmės yra MRU valgykla, tik tiekianti standartizuotą maistą

Mokymų programa

Bene didžiausias iššūkis sutrumpinto BKSĮK autoriams – mokymų programa. Neturiu paprasto atsakymo, kaip į 5 dienas sutalpinti bazinius įgūdžius visiškai nenuspėjamų gebėjimų kolektyvui. Pavyzdžiui, mūsų grupėje buvo dailininkų, vadybininkų, vadovų, dirbančių nepriklausomai ir samdomų. Menų, techninio ir dar visokio išsilavinimo.

08_topografija_iššūkiai
Dažnai sprendėme užduotis, vertas 5-okų mokyklos lygio

Šiandien vykstančių mokymų programą suskirstyčiau į keletą dalių: (a) kinetinių ginklų saugumas ir valdymas; (b) žemėlapiai ir orientacija vietovėje; (c) rikiuotė ir judėjimas. Tris dienas mokymai vyksta Mokomajame pulke, likusias dvi – lauko sąlygomis.

Kurso metu gana daug diskutavome, kaip vertinti dabartinę kurso programą, nes kyla keli principiniai klausimai:

  • kam FSG, kuri tarsi orientuojama informacinio karo klausimams, reikalingi pėstininkų įgūdžiai (rikiuotė, kinetiniai ginklai, topografija)?
  • kodėl mokymas koncentruojasi į veiksmus negyvenamoje teritorijoje, kai XXI a. karas vyksta beveik išskirtinai gyvenamose vietovėse (miestuose)?
  • kodėl nekinetinių pajėgų atstovai visiškai nesupažindinami su savo srities problematika/priemonėmis?

Girdėti atsakymai veda į tai, jog net ir nekinetinių pajėgų atstovai privalo sugebėti spręsti bent minimalias kinetinių pajėgų užduotis, o kova miestuose yra advanced lygis, su kuriuo dabartiniame patyrimo lygyje neverta ir prasidėti.

Galima būtų sutikti su tokia pozicija, tačiau vertinant prioritetų klausimus, manyčiau, šiandien Lietuvai gerokai svarbiau imtis darbų informacinio karo fronte, o jau paskui, kai liks laiko, galima užsiimti ir bazinių įgūdžių stiprinimu.

13_varva_stogas
Užsiėmimai vyko salėje, pro kurios stogą tiesiogine prasme varvėjo vanduo

Lauko pratybos

Vertinant primityviai, pagrindinė šio kurso nauda – tai įgyti įgūdžiai valdant ginklą, judant ir vykdant užduotis grupėje.

20_laužyta_vora
Judėjimas „laužyta vora“

22_šaudymas_priklaupus
Šaudymas priklaupus
25_granatos_metimas
Dabar atrodo šmaikštu, tačiau net ir mokomosios granatos laikymas rankoje su ištrauktu saugikliu – savotiškas malonumas

26_šaudymas
Kurso kulminacija – 4 * 5 šūvius šaudykloje

Išvados vietoj Stokholmo sindromo

Vietoj tų 2 val. sunkvežimyje, manau, mielai su kolegomis susimestume benzinui į/iš Ruklos
Vietoj tų 2*2 val. sunkvežimyje, manau, mielai su kolegomis susimestume benzinui į/iš Ruklos

Visi įspūdžiai šiandien jau nuspalvinti truputį rožiniais atspalviais. Nežinau, ar tai Stokholmo sindromo padarinys, ar reikalas apvirto aukštyn kojomis, kai daviau kario savanorio priesaiką. Sutrumpintą BKSĮK vertinu kaip necessary evil – t.y. būtiną laiptelį pakeliui į tikslą. Nemanau, jog būsiu elitinis šaulys ar dažnai teks judėti miškais priešo link. Atvirkščiai, jaučiu, jog naudos galėčiau duoti visiškai kitose srityse. Ar jose esu naudingas – lieka mįslė.

Manau, būtina tobulinti kurso programą (keisti turinį ar net jį diversifikuoti skirtingų pakraipų kariams), ruošti jai specialius instruktorius, nes manau, jog tokių karių-specialistų grupių poreikis tik didės. Kartu tikiu, kad ir šis mano tinklaraščio įrašas bent truputį prisidės ir padės geriau nusiteikti būsimų mokymų dalyviams.

Kartu akivaizdu, kad tai tik kelio pradžia, todėl kol kas daryti galutines išvadas – gerokai per anksti. Abejojantiems galiu užtikrinti, jog sutrumpintas BKSĮK iš tiesų yra trumpiausias kelias, jeigu norite prisidėti prie realios krašto apsaugos. Welcome!

28_po_priesaikos
Priesaika Valdovų rūmų kieme

 

Darbo partijos taktika: įtraukti Dalią Grybauskaitę į nesibaigiančius ad hominem ginčus

Tai, kas vyksta Lietuvos viešoje erdvėje Seimo pirmininke spalio 3 d. tapus Loretai Graužinienei, yra naujas reiškinys Lietuvoje, tačiau ne toks jau naujas komunikacijos specialistams.

Komunikacijos technologijos idėja ir turinys yra gana paprastas. Bazinės prielaidos:

  • Darbo partija turi gana daug visuomenėje atpažįstamų lyderių, kurių pasitikėjimą galima aukoti pernelyg nerizikuojant ilgalaikiais organizacijos tikslais;
  • Tuo metu Dalia Grybauskaitė (pagrindinis Darbo partijos priešas teisiniuose ginčuose) – yra vieniša kovotoja, už kurios nugaros (komandoje) tik santykinai neryškios figūros ir jokios galimybės padaryti rokiruotę poste ar viešoje komunikacijoje;
  • Realūs Dalios Grybauskaitės šalininkai šiuo metu yra opozicijoje, todėl negali naudotis ex officio komunikacijos koziriais (t.y. vienintelė komunikacinė pozicija – galima opozicijos lyderio parama).

Tokioje situacijoje Loretos Graužinienės komunikacijos strategija ir taktiniai veiksmai sukasi apie nuolatinę ir įvairiapusę Dalios Grybauskaitės kritiką. Jau dabar galima nesunkiai prisiminti bent 2-3 verbalinius „užvažiavimus“, bent keletą formalių procedūrų (įskaitant VSD-STT-BNS ikiteisminį tyrimą) ir kitus mažiau viešus judesius.

Pop-kultūros praktikomis gyvuojanti Lietuvos žiniasklaida (t.y. žurnalistai) nesugeba įžvelgti tokių Darbo partijos kėslų ir, nors ir privačiai besityčiodami, tačiau faktiškai viešoje erdvėje yra tapę Darbo partijos technologiniais komunikacijos įrankiais. Galite pabandyti paskaičiuoti, kiek kartų Darbo partijos vienas ar kitas lyderis pastarosiomis savaitėmis gavo nemokamo prime-time televizijos eterio. Ar žurnalistai/žiniasklaida tai suvokia ir privačiai gailisi, ar tai tiesiog komerciniai santykiai, kai Darbo partiją šį viešumą perka – klausimas daugiau retorinis.

Tokio komunikacijos plano tikslas paprastas ir primityvus – įtraukti Dalią Grybauskaitę į bevertes ad hominem diskusijas, jas papildant jokia logika neparemtais teisiniais grasinimais bei biurokratiniais tyrimais/procedūromis. Visa tai daroma išnaudojant Seimo pirmininko ir kitus Darbo partijos valdomus oficialius postus. Valdančiosios koalicijos partneriai (LSDP) kol kas to arba nesuvokia, arba nuošalyje stebi vykdomą kampaniją ir tikisi išjoti ant balto žirgo pavasarį.

Iki pavasarį vyksiančių Prezidento rinkimų – dar geras pusmetis, todėl spalio-lapkričio mėnesių taktiniai veiksmai bus tęsiami ir papildomi naujais komunikacijos frontais. Rezultatų laukti ilgai nereikės – Dalios Grybauskaitės įvaizdis iš pradžių bus tik su „dėmelėmis“, vėliau jų daugės, nepavyks nusiplauti vienų ar kitų sąmokslo teorijų ir galutiniame finiše (II Prezidento rinkimų ture) alternatyvus kandidatas laimės.

Tokia Darbo partijos taktika.

Manau, kad pranašiškai tikslus buvo Andrius Kubilius, prieš esminius pakeitimus (rugsėjo 30 d.) rašęs, jog šitas planas sukurtas Kremliuje:

[..] Reikia pažymėti, kad per nepilną pusmetį V. Uspaskichas 6 kartus lankėsi Maskvoje ar Rusijoje. Be abejo, motinos mirtis yra rimta priežastis, tačiau ar nėra taip, kad V. Uspaskichas į Maskvą vyksta dažniau nei Rusijos ambasadorius yra į iškviečiamas Maskvą. Spėju, kad Seimas tampa Maskvoje gaunamų instrukcijų įgyvendinimo vieta – karai su Prezidente, terminalo ir kitų energetikos projektų erozija, rezoliucijos projektas, nukreiptas prieš Ukrainos sėkmę „Vilniaus Summitte“.

O Valstybės saugumo departamentas, matyt, iš mūsų NATO partnerių gavo iš dalies tikslią informaciją – Rusijos prezidento administracija iš tiesų planuoja paskleisti Lietuvos prezidentę neva diskredituojančios informacijos, „atrandant“ Rusijos archyvuose esą naujų duomenų apie jos biografiją. Ko neparašė VSD, tai, kad tarp sklaidos kanalų bei skleidėjų – net Darbo partijos valdomuose postuose dirbantys asmenys ir nesusivokianti lietuviška žiniasklaida bei žurnalistai.

Kaip turėtų elgtis proto nepametusi žiniasklaida?

  1. ignoruoti Loretos Graužinienės ad hominem veiksmus prieš Dalią Grybauskaitę;
  2. ignoruoti Loretą Graužinienę, kai ji veikia ne Seimo pirmininkės kompetencijoje (pavyzdžiui, kviesdamasi teisėsaugos vadus ar ministrus);
  3. ignoruoti kitus Darbo partijos lyderius, užsiimančius atitinkama veikla.

O Daliai Grybauskaitei reikia skubiai imtis prevencinių priemonių ir prieš Darbo partiją pasitelkti trečiąsias šalis bei jas naudoti visam Darbo partijos skleidžiamam purvui „susirinkti“. O pati Prezidentė privalo nuo šių klausimų nusišalinti ir nesivelti į tiesioginius ginčus.