VRK ledkalnio problema – ne atskirų atvejų, o sistemos brokas

Jau pora savaičių Lietuva bando aiškintis, kuriame VRK stalčiuje guli kurio tyrimo ruošiniai. Iš tų žaliavų, kurias politinio teatro aktoriai maloniai traukia ir dalina priklausomai nuo meilių ir pykčių, gaunasi smagios temos, intriguojantys tekstai ir siūbuoja pasitikėjimas „mūsų jauna demokratija“.

Konsultuodamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą neišvengiamai esu šališkas. Tačiau 2012-2013 buvau liberalo Teisingumo ministro deleguotas VRK narys ir jau tada, prieš penkerius metus, kėliau esmines VRK veiklos ir sąrangos problemas, kurios šiandien vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Todėl netgi būdamas šališkas šiandien galiu priminti savo pristatymą žiniasklaidai 2012-ųjų lapkričio 6 dieną „Kas valdo Vyriausiąją rinkimų komisiją?“.

VRK problemas ir tada, ir šiandien galima jungti į 4 dideles grupes – politinių partijų deleguotų VRK narių veiklą nuolatinėje interesų konfliktų būsenoje, VRK analitinių ir tyrimų funkcijų parodiją, rinkimų teisinio reglamentavimo sistemos ydas, rinkimų apygardų ir apylinkių kompetencijos trūkumą ir interesų konfliktus.

Šiandien visuomenės dėmesys rinkimų prievaizdų kasdienybei vėl stebi atskirus atvejus, ignoruoja įsisenėjusias sistemos problemas ir veikiančio biurokratinio mechanizmo klaidas. Jas gerokai lengviau pastebėti, kai esi kažkiek gyvenimo matęs ir gali asmeniniu pavyzdžiu palyginti, jog VRK stalčiuose dūla gausybė svarbių ir neatsakytų klausimų.

Penki pavyzdžiai.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo Artūro Zuoko vadovaujama partija „Taip“. Visai šalia VRK centrinės būstinės prabangioje vietoje veikė visuomeninio judėjimo „Taip“ būstinė, kurią finansavo neaišku kas ir neaišku kaip. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu inicijuoti finansinį patikrinimą, klausimas atgulė į VRK stalčių.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo linksmas būrys dar nebaustos Darbo partijos kandidatų. Jos veidas – irgi linksmo būdo Viktor Uspaskich – kartu su Darbo partijos Seimo rinkimų kampanijos šūkiais ir medžiaga nuolatos šmėžavo vieno lyderiaujančio interneto portalo dešinėje. Pasirodė, kad tam naudotos ne tokios ir menkos Europos Parlamento nario veiklai skirtos lėšos, kas nėra įrašyta Lietuvos teisės aktuose kaip leidžiamas šaltinis. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu klausimą svarstyti posėdyje ir taikyti sankciją – pagal tuometinius teisės aktus, gal net šalinimą iš rinkimų – ir šį klausimą priglaudė VRK stalčiai.

Į tuos pačius Seimo rinkimus ta pati dar nebausta Darbo partija ėjo mojuodama neva nesusijusiais „balsas.lt“ leidinių grupės laikraščiais ir portalais. Kai vienas tos grupės žurnalistas viešai papasakojo, kad atlyginimą gauna vokeliuose ir juos jam dalina tos pačios partijos to paties linksmo veido lyderio dešinioji mergina, kilo nemažas šaršalas. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pastraipsniui sudėliojo tos žiniasklaidos grupės leidiniuose skelbtą paslėptą politinę reklamą, gavosi suma, gerokai viršijusi maksimalią politinei reklamai leistiną sumą (kas vėlgi būtų grėsę šalinimu iš rinkimų). Tačiau medžiaga ne tik surado VRK stalčių, bet tam VRK nariui administracija netgi pasakė nemokėsianti už šitą darbą, nes oficialaus pavedimo tokį tyrimą daryti… nebuvo!

2012 metais tos pačios dar nenubaustos partijos renginiai regionuose vykdavo smagiai. Ne tik su koncertais, bet ir su tos pačios partijos lyderio valdomų įmonių mėsos gaminių ir saldumynų degustacijomis. Žurnalistai netgi smagiai filmuodavo, VRK netgi buvo pradėjusi specialų tyrimą, tačiau ir tokio masinio dėmesio susilaukęs klausimas kol kas… laukia savo eilės VRK stalčiuje.

2012 metais rinkėjų balsų pirkimas buvo tapęs savotiška pramone ir netgi Konstitucinis teismas vėliau pripažino, kad net keli aritmetiškai išrinkti kandidatai tokiais tapo dėl esminės finansinės ar kitokios pagalbos rinkėjams apsisprendžiant balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tai tuo kartu išrinktų narių sąrašas pasikeitė, bet tolesnis atvejo įvertinimas, pavyzdžiui, skirstant valstybės dotacijų dydžius vis dar guli kažkuriame VRK stalčiuje.

Žinoma, gali būti, kad kažkur VRK viduje visi šie ir kiti klausimai yra prisimenami, jais įtemptai domisi ir nagrinėja slaptos darbo grupės ir, vos tik turės 100% aiškų atsakymą, kels ir nagrinės viešuose VRK posėdžiuose.

Tačiau gali būti ir kitaip. Tai tradicija, jog tyrimai VRK prasideda ir niekam neįdomu, ar jie kada baigiasi, nesilaikoma jokios sistemos, ignoruojama teisės aktuose numatyta tvarka, terminai. Tai situacija, kai nėra ir neformuojama jokia aiški praktika, vertinimo principai ir sprendimų gairės. Tai būsena, kai vienos ar kitos politinės partijos gyvavimas yra sprendžiamas ne teisės principais, o tiesiog „kaip išeis“, remiantis momentine nuotaika, subjektyviu „myliu-nemyliu“ ir ad hoc susidariusia VRK dauguma.

Ar tai leidžia dabartinė VRK formavimo tvarka, galiojantys teisės aktai? Deja, taip. Galiu tik priminti, jog praėjusiais metais Seimo neįtikino siūlymas depolitizuoti VRK sudarymą, dar kartą susitaikyta su nuolatinėje interesų konflikto būsenoje dirbančiais ir sprendimus priimančiais partiniais delegatais. Būtent šių – akivaizdžiai politiškai angažuotų – atstovų veikla sudaro prielaidas VRK veiklą sabotuoti, kelti abejones dėl visų vykdomų tyrimų (kokie ir apie ką jie bebūtų), sprendimus priiminėti ne pagal aiškius ir skaidrius teisės principus, o pagal politinę situaciją.

Tad galiu tik vėl, po daugiau nei penkerių metų grįžti prie savo siūlymų:

  1. VRK sudėtyje turi nelikti partijų deleguojamų atstovų;
  2. likę VRK nariai turi skaidriai deklaruoti galimus interesų konfliktus su politinėmis partijomis ir jų vengti;
  3. VRK turi tapti analitiniu rinkimų centru;
  4. būtina kodifikuoti visą eklektišką rinkimų organizavimo ir politinių partijų veiklos priežiūros teisinį reglamentavimą;
  5. bent dalis apygardų ir apylinkių darbuotojų turi būti nuolatiniai.

Komentaras paskelbtas interneto portale 15min.lt.

R.Malinauskas mokosi iš V.Uspaskich: „Balsas.lt Savaitė“ skylės panaudotos „Mano Druskininkai“ istorijoje

Taip seniai, jog dar vaikai buvo visai maži, kaip VRK narys dariau niekieno dėmesio nesulaukusį tyrimą apie nuoseklią ir ilgalaikę neteisėtą Darbo partijos ir jos lyderių reklamą savaitraštyje „Balsas.lt Savaitė“ bei kitose grupės valdomose žiniasklaidos priemonėse. Visą tyrimą dar galima rasti čia (žr. nuo 4 psl.).

121104_atskirojiPolitinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 28 str. 1 d. 10 p. šiurkščiu įstatymo pažeidimu laikė ir tokią situaciją, kai skleidžiama paslėpta politinė reklama, jeigu išlaidos paslėptai politinei reklamai sudaro 10 ar daugiau procentų nustatyto didžiausio politinės kampanijos išlaidų dydžio. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimo Nr.Sp-120 priedą Nr.1 didžiausias politinės kampanijos išlaidų dydis, kai rinkimų apygarda apima visą šalies teritoriją, buvo 2,6 mln. Lt. Tai reiškia, jog šiurkščiu įstatymo pažeidimu turėjo būti laikoma situacija, jeigu Darbo partija paskelbtų paslėptos politinės reklamos už daugiau nei 260 tūkst. Lt.

balsas.lt-savaitė
Viktor Uspaskich atvira konfrontacija prieš Dalią Grybauskaitę neteisėtai finansuojamo leidinio puslapiuose nesulaukė VRK dėmesio, nes šio leidinio „lyg tyčia“ nepastebėjo monitoringo paslaugas teikusi TNS…

Vien „Balsas.lt Savaitė“ paskelbtos paslėptos politinės reklamos kiekis viršijo įstatymo numatytą maksimalią 10 procentų ribą (mano skaičiavimais, sudarė beveik 415 tūkst. Lt), todėl tai turėjo būti pripažinta šiurkščiu įstatymo pažeidimu, o pažeidimo mastas dėl plataus paskelbto turinio platinimo tiek įprastomis priemonėmis, tiek ir internetu buvo itin didelis. Ir tai apėmė tik vieno iš daugelio Darbo partijos neteisėtai finansuotų leidinių turinį!

Tragikomiška, jog visą šią mano tyrimo dėl „Balsas.lt Savaitė“ turinio veiklą tuometinis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažino neteisėta (neva, vykdyta be jo pavedimo) ir net nesiteikė už ją sumokėti bazinio darbo užmokesčio. Tokia pozicija niekam vėlgi neužkliuvo, todėl nusispjoviau ir palikau atvejį istorikams.

VRK leidinį „Mano Druskininkai“ pripažino ne politine reklama

Analogiška situacija susidarė 2015 metais, kai Druskininkų savivaldybės įstaigos leidžiamas vietos laikraštis „Mano Druskininkai“ kolektyviniu VRK sprendimu buvo pripažintas… normalia ne politinės reklamos praktika. Anot VRK, leidinyje spausdintos publikacijos nėra laikomos politine reklama. Publikacijos skelbia neva įprastinio pobūdžio informaciją apie Druskininkų savivaldybėje vykstančius renginius.

dauguma_Malinauskas
„Mano Druskininkai“ 2 puslapyje faksimiliniu būdu skelbia R.Malinausko pasirašytus politinės kovos raštus.

Toks VRK sprendimas buvo priimtas nepaisant jau žinomo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, jog tokio laikraščio leidyba yra neteisėta. Situacijos nepakeitė net ir vėlesni Druskininkų savivaldybės veiksmai, kai, jai atsiėmus skundus ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacijos nenagrinėjus, įsiteisėjo ŽLEK sprendimas.

VRK pozicija lieka nepajudinama net ir tuo metu, kai oficialiai pripažįstama, jog toliau laikraščio leidyba užsiima artimai su LSDP – t.y. Ričardo Malinausko partijos – bendradarbiaujančios ryšių su visuomene agentūros vadovas.

Įrankiai suvaldyti rajoninius carus yra, bet jie nenaudojami

Šios dvi istorijos puikiai iliustruoja, jog šalies politikai puikiai mato, kurios priežiūros institucijos vengia dirbti savo darbus. Dar daugiau – patirtis, jog tokia svarbi institucija kaip VRK neturi nei valios, nei savigarbos užkardyti net akiplėšiškus teisės aktų pažeidimus, lengvai perduodama tarp skirtingų partijų.

Viktor Uspaskich parankinių vokeliuose dalinamos algos žurnalistams liko tik Marijaus Širvinsko liudijimuose. Druskininkų atveju pinigai jau mokami ne vokeliuose – jie skaidriai ir atvirai siunčiami iš savivaldybės biudžeto į lojalių darbuotojų banko sąskaitas. Reguliariai leidžiamas ir nemokamai visų Druskininkų gyventojams platinamas leidinys darė bei daro ne tik esminę piniginę žalą. Dar svarbiau, jog šios lėšos buvo panaudotos prieš ir per savivaldybės tarybos rinkimus. O tokiuose mažuose miesteliuose kaip Druskininkai vietos laikraščiai yra itin galinga jėga. Ar taip buvo padarytas esminis poveikis, jog Ričardas Malinauskas būtų išrinktas Druskininkų meru?

Visi VRK nariai turi kolektyviai prisiimti atsakomybę (nebent buvo pateikta ir atskiroji nuomonė, tačiau viešai tokios nėra) už savo priimto sprendimo padarytą žalą Druskininkui miestui. Kartu ši atsakomybė tenka ir atitinkamus VRK narius delegavusioms politinėms partijoms bei nevyriausybinėms organizacijoms. Ar kuri nors atsiprašė už tokį savo indėlį į situaciją Druskininkuose?

O gal tokia ir yra Zenono Vaigausko & Co. funkcija – ignoruoti „reikalingų“ partijų nusižengimus?

Nepateisinamos ir kliūtys referendumui, ir noras jame balsuoti

Manau, jog biurokratinės kliūtys, kurias Vyriausioji rinkimų komisija sudarė referendumo iniciatyvinei grupei, yra nepateisinamos ir yra didelė nepagarba daugiau nei 300 tūkstančių Lietuvos piliečių, kurie savo parašais išreiškė aiškią pilietinę valią, jog klausimas būtų aptartas visos tautos referendume. Vien šis epizodas (net neprisimenant LR Konstitucinio teismo konstatuotų VRK klaidų 2012 m. Seimo rinkimų metu) yra pakankamas pagrindas kelti VRK atsakomybės klausimą in corpore.

Verta pakartoti: iniciatyvinė grupė dar 2013 m. lapkričio 29 d. VRK įteikė 73 bylas su 313.425 parašais. Tik 2014 m. balandžio 10 d. Seimas paskelbė referendumą, kuris įvyks birželio 29 d. Taigi, nuo parašų įteikimo iki referendumo dienos praeis septyni (!) mėnesiai. Tai ne tik nepateisinamas delsimas, bet ir itin neefektyvus valstybės lėšų naudojimas, nes referendumą organizuojant kartu su LRP ar EP rinkimais gegužės 11 ar 25 dienomis būtų sutaupyta milijonai valstybės biudžeto litų.

Referendumo klausimas apjungia keletą problemų

Dabar galiojantis Referendumo įstatymas nenumato galimybės vienoje referendumo iniciatyvoje balsuoti dėl kelių atsietų klausimų. Todėl iniciatoriai, į vieną vietą sudėję keletą atsietų konstitucinių problemų, mus visus pastatė į padėtį, kai arba pritariame visiems pakeitimams, arba visus atmetame. Tai reiškia, jog balsuoti skirtingai už atskirus klausimus neįmanoma.

lyginamasis_referendumo_siūlymai
Lyginamasis Konstitucijos pakeitimų variantas

Referendumo iniciatoriai iš esmės teikia keletą siūlymų:

  1. mažinti referendumo inicijavimo barjerą nuo 300 iki 100 tūkst. Lietuvos piliečių;
  2. įtvirtinti referendumo sprendimų viršenybę prieš Seimo ar teismų priimtus teisės aktus;
  3. įtvirtinti išskirtinę teisę į nekilnojamojo turto rūšių nuosavybę (žemės, vidaus vandenų, miškų, parkų) tik Lietuvos piliečiams ir valstybei;
  4. išskiria naują bendruomeninės reikšmės išimtinės nuosavybės objektų kategoriją;
  5. siūlo gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimus spręsti tik referendumais.

Jeigu dėl 1 ir 2 klausimų iš principo galima būtų sutikti, tai kitais atvejais kyla problemos:

  • siekis įtvirtinti išskirtinę Lietuvos piliečių ir valstybės nuosavybės teisę kertasi su mūsų visų prisiimtu įsipareigojimu, stojant į Europos Sąjungą – konkrečiai, Lietuvos stojimo į ES akto IX priedo 4 punktu. Balsuodami referendume dėl stojimo į ES sutikome, kad nuo 2014 metų gegužės 1 d. (iki 2011-ųjų su 3 metų pratęsimu) ES valstybių narių piliečiams įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną (2003 m. balandžio 16 d.), arba griežtesnės sąlygos nei trečiosios šalies nacionaliniam subjektui;
  • bendruomeninės reikšmės objektų kategorija yra neaiški ir neišvengiamai keltų painiavą, nors principinė nuostata sprendimo teisę atiduoti savivaldai yra sveikintina;
  • gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimų sprendimas referendumais negali būti absoliutus, turi būti apribotas tam tikromis sąlygomis, kurių pateiktame projekte nėra.

Atskirai pažymėčiau, jog Stojimo sutarties priede yra kalbama tik apie žemės ūkio paskirties žemę ir miškus. Tai reiškia, jog sutartyje nėra aptartas vidaus vandenų, ne žemės ūkio paskirties žemės objektų statusas. Nesu tikras dėl likusių Stojimo sutarties normų sisteminio taikymo, tačiau tai atveria galimybę šių nekilnojamojo turto objektų kategorijų apyvartą riboti Lietuvos piliečiams ir valstybei.

Referendume siūlau nedalyvauti

Gerbiu referendumo iniciatorių siūlymą persvarstyti mūsų įsipareigojimus Europos Sąjungai, tačiau negaliu pritarti vienašališkam siūlymui pažeisti įsipareigojimą žemės ūkio paskirties ir miškų atžvilgiu. Tai, mano nuomone, nėra garbinga, todėl šis pasiūlymas man nepriimtinas. Todėl esu prieš referendume pateiktą siūlymą.

Pagal Referendumo įstatymo 7 str. 1 d. privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Sprendimas ateiti ir dalyvauti pasisakant prieš yra netinkamas, nes galimi matematiniai scenarijai (atvejai, kai dalyvauja nuo 50% iki 66,66% rinkėjų ir daugiau nei pusė iš jų pasisako už referendumo siūlymą – pavyzdžiui, taip buvo su 2012 m. referendumu dėl Visagino atominės elektrinės), kai sudalyvavę ir neigiamai išreiškę nuomonę galite padėti referendume priimti pritariantį sprendimą.

Taigi, siekiant, kad referendume pateiktas siūlymas nebūtų priimtas, su siūlymo turiniu nesutinkantys piliečiai turi nedalyvauti referendume. Kviečiu taip ir elgtis – t.y. birželio 29 d. į referendumą neiti.

Papildyta 2014 m. birželio 4 d. 12:45

Diskusijoje „Facebook“ tinkle Audrius Kubilius pateikė svarbią pastabą: „[..] Visų pirma šio referendumo siūlymų įsigaliojimui reikia, kad “už” balsuotų daugiau nei 50% visų balsavimo teisę turinčių LR piliečių. [..]

Taip, iš tiesų LR Konstitucijos 9 str. yra I, o 147 str. XIV skirsniuose, kurių keitimui taikytina Referendumo įstatymo 7 str. 3 d. nuostata, jog šių skirsnių nuostatų pakeitimo siūlymas yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Šiuo klausimu nėra vienareikšmio atsakymo. Jeigu 9 ir 147 str. pakeitimams pastaba svarbi, tai dėl 47 str. pakeitimų liktų neaiškumas, nes jiems tas reikalavimas nėra taikomas. t.y. liktų galimybė ginčytis (o ką galime žinoti, kaip tai išaiškintų LR Konstitucinis teismas ar kokia kita įstaiga), jog 9 ir 147 str. lieka nepakeisti, o ten, „kur užtenka“ nekvalifikuotos daugumos, Konstitucijos nuostatos pakeičiamos. Šio ginčo galimybės išvengiama, jeigu referendume nedalyvaujama.

Paskatinimas už balsų pirkimą. Negi gaila?

Sisteminis rinkimų teisės ir proceso priežiūros brokas į paviršių kyla tragikomedijos forma. Organizuotas balsų pirkimas, viešu faktu tapęs Seimo rinkimų metu, eilinį kartą apdovanotas ir paskatintas. Vyriausioji rinkimų komisija pirmadienį nesivargino skaičiuoti nupirktų balsų ir už visus juos atseikėjo valstybės dotaciją – net ir tais atvejais, kai teismas papirkimo faktą nustatė ar net nubaudė nusikaltėlius.

Pavyzdžiui, dar praėjusį spalį teismas pripažino, kad 37 metų zarasiškis Ramūnas Garbinčius keliems asmenims pažadėjo atsilyginti po dešimt litų, jei jie balsuos už Darbo partiją ir jos kandidatą (Rimvydą Podolskį). Papirkti asmenys įvykdė prašymą ir jiems buvo sumokėta.

Galima tik priminti, jog tąkart už Darbo partiją Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje balsus atidavė daugiau nei 4 tūkst. rinkėjų. Dalis jų – matyt, nuoširdžiai, kiti – paskatinti kitų aktyviai dirbusių garbinčių (dėl jų veiklos Konstitucinis teismas panaikino vienmandatės rinkimų apygardos rezultatus).

Tačiau pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija „pamiršo“ tą Garbinčiaus bylą ir faktą, jog teismas pasisakė dėl nupirktų balsų. Pamiršo ir visus daugiamandatės apygardos balsus, paduotus Zarasuose ir Visagine. Pamiršo ir kitus teisminius tyrimus. Jai nieko nereiškė kad ir garsioji balsų pirkimo įkalinimo įstaigose byla (apie 3 tūkst. nupirktų balsų). Ką jau minėti tuos šimtus balsų pirkimo liudijimų, kuriuos VRK tiesiog ignoravo?

„Всё законно“, kaip mėgsta sakyti daugelis socialdemokratų lyderių ir buvęs LDDP narys Zenonas Vaigauskas. Įstatymas to nenumato. Palieka sveikam protui.

Sveikam protui sunkiai suprantama ir tokia aplinkybė, kad atskirų asmenų teisės ir pareigos, pasirodo, vaikšto atskirai. Kai reikia atsakyti už „juodąją buhalteriją“, tai Darbo partija, pasirodo, „išnykusi“ ir chameleoninė Darbo partija (leiboristai) kaip juridinis asmuo jos pareigų neturi. Tuo tarpu skirstant valstybės dotaciją politinėms partijoms, pasirodo, Darbo partija (leiboristai) yra visų Darbo partijos teisių perėmėja.

Tokiu sprendimu pasikėsinta ne tik į kiekvieno garbingai balsavusio piliečio nuomonę. Dėl tokio sprendimo garbingai kovojančios politinės partijos gaus mažesnę joms teisėtai priklausančią išmoką.

Tragikomiška, jog toks VRK sprendimas iš esmės legalizuoja balsų pirkimu gautus balsus. Dar daugiau – tai įteisina ciniško politinio verslo modelį. Šįkart už vieną gautą balsą partijos gavo apytiksliai po 2 Lt išmoką. Per Seimo kadenciją susidaro net 16 Lt, o tai daugiau, nei vidutiniškai mokėta praėjusių Seimo rinkimų metu vienam „balso pardavėjui“. Taip valstybė, mes visi, balsų pirkėjams oficialiai sugrąžiname „investuotus“ pinigus.

Tokia situacija rodo ne tik ydingą valstybės dotacijų skirstymo tvarką. Tai gyvas pavyzdys, kaip mūsų visų (piliečių) lėšas korumpuotas biurokratinis mechanizmas naudoja politinei korupcijai finansuoti. Uždaras ratas sukasi. Tegyvuoja balsus perkantieji ir parduodantieji!

P.S. visiems norintiems komentaruose priminti trolinimo istoriją pirmiausia siūlau perskaityti naujausių faktų santrauką mano tinklaraštyje – „Istorija apie Istorija apie 6338963,05 Lt“.

Komentaras skelbtas interneto portale 15min.lt.