Ar pagrindinė Lietuvos RsV etikos bėda yra anoniminiai komentarai?

Ryšių su visuomene agentūrų asociacija (RSVA) paskelbė, jog jos narės „[..] įsipareigojo interneto portaluose nekomentuoti anonimiškai apie klientus, konkurentus, jų prekes ir paslaugas, taip pat neteikti anoniminių komentarų rengimo paslaugos ir nesamdyti trečiųjų šalių šiam darbui“.

Labai gera iniciatyva. Visapusiškai ją palaikau.

Tačiau.. pasakius „A“ reikia paklausti, o kokia visgi situacija ir su kitais susijusiais dalykais, t.y. „B“? Anoniminių komentarų žala nėra kažkoks unikalus ir komunikacijoje nenagrinėtas dalykas. Ši komunikacijos forma turiu tokius pagrindinius požymius:

  • subjektas – anoniminis, t.y. nėra žinomas jo tapatybė;
  • objektas – pagrindinė žinia (idėja), kurios atžvilgiu subjektas formuoja tam tikrą savybę, asociaciją;
  • asociacijos – gali būti tiek teigiamos (pritariančios) pagrindinei žiniai, tiek neigiamos;
  • žiniasklaidos kanalas – EVIP (elektroninė visuomenės informavimo priemonė), kurios technologija nefiksuoja (ar bent jau viešai nedemonstruoja) subjektą apibūdinančių elektroninių požymių (IP adresas, susijusi veikla etc.).

Išskyrus specifinius požymius gana paprasta generalizuoti rinkos problemą – gauname liūdną įžvalgą, jog anoniminiai komentarai internete nėra unikali bėda. Visai šalia tūno:

  1. anoniminiai laiškai – anoniminiams komentarams identiška „didesnio“ kalibro priemonė, besiskirianti dviem požymiais – redakcine peržiūra ir teksto savarankiškumu (dažniausiai tik tariamu);
  2. neatskleistų ryšių rėmėjai – vieši asmenys, reiškiantys savo poziciją konkrečiu klausimu gali būti ne tik savarankiški, bet ir tiesiogiai susiję su intereso turėtoju – pakanka priminti įvairiausias įžymybes, reklamuojančias produktus ir paslaugas. Skirtumas nuo anoniminių komentarų – aiški subjekto tapatybė. Jeigu tiesmukos reklamos atveju vidutinis žinios gavėjas suvokia melą, tai kaip vertinti dešimtis politologų, apžvalgininkų ar net gydytojų, pavyzdžiui, hiperbolizuojančių kokios nors ligos (tarkim, nuo erkių) pavojų?
  3. redakcinė politika – ar finansinės žiniasklaidos korupcijos, ar asmeninių ryšių, ar kitų technlogijų pagalba besikeičianti redakcinė politika kuo nors skiriasi nuo anoniminių komentarų? Jeigu tame dalyvauja ir tą lemia RsV veikla – tai tas pats neatskleistų ryšių rėmėjų modelis.
  4. fiktyvios (ar vogtos) tapatybės – kai kurių žinomų Lietuvos interneto veikėjų 99,9% naršytojų negalėtų įvardinti vardu ir pavarde (pavyzdžiui, Jonas Jonka, Blogeris Zeppelinus, Geležinė Lapė ir kt.). Tokie subjektai iš esmės yra tie patys anonimai. Tarpinėje zonoje veikia kolektyvinės paskyros (pavyzdžiui, „Jonas ir Ona Kazlauskai“, „Autoservisas AAA“ ir pan.).
  5. SEO – paieškos sistemų gudrybės daugeliu atvejų yra nuasmenintos technologijų žinios, kurios savo esme mažai turi ką bendra su skaidrumu. Jeigu pozityvaus savęs populiarinimo linkme etikos priekaištų surasti būtų sunku, tai negatyvaus oponentų populiarinimo srityje yra ne viena etikos ribą peržengianti technologija.

Čia pateikiau tik kelis skirtingų komunikacijos technologijų pavyzdžius. Kai kurie iš jų yra kartais ir eilėmis pavojingesni viešajai erdvei. Kodėl etikos populiarinimo startui pasirinkti anoniminiai komentarai portaluose – nežinau. Jeigu būčiau optimistas, tikėčiau, jog yra logiškas paaiškinimas, jog tai pagrindinė agentūras kankinanti bėda, o kiti etikos iššūkiai jau išspręsti ir likviduoti.

Papildymas, 15:00
Kolegos FB įraše ragino į problemą žiūrėti konstruktyviai, todėl turiu ir vieną esminį siūlymą: nuo 2015 m. sausio 1 d. sutarkime, jog visi kartu atsisakome ir niekada nebedalyvausime nepažymėtų reklamos straipsnių, reportažų, laidų ir kito panašaus turinio gamyboje.