XXI a. kasdienybės dienoraštis
Laidoje aptariame:
Visą laidą galite pamatyti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje (nuoroda).
Šis tekstas – pirmasis iš serijos, kurioje nagrinėsiu galimas manipuliacijas Lietuvos viešąja erdve, kokios technologijos gali būti naudojamos informaciniuose konfliktuose ar net karuose.
Gegužės 19-ąją, antradienį, Latvijos nacionalinis televizijos kanalas LTV parodė laidą „1:1“ („viens prieš vieną“), kurioje žurnalistas Gundars Rēders kalbino einančią pareigas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Transliacija įvyko prieš pat gegužės 21-22 dienomis vykusį vieną pagrindinių Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungai renginių – Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą.
Interviu sukėlė didelį susidomėjimą ne tiek dėl Dalios Grybauskaitės dalykinių minčių, o kiek dėl interviu pabaigoje įvykusio apie pustrečios minutės incidento, kurio metu Dalia Grybauskaitė atsisakė atsakinėti į iš anksto nesuderintus klausimus ir pareikalavo šią interviu dalį „iškirpti“ bei jos nerodyti.
Originalus interviu įrašas anglų kalba
Visas interviu anglų kalba skelbiamas čia, o žemiau pateikiama incidento ištrauka.
Pagrindinės Dalios Grybauskaitės citatos (paryškinimai – mano):
[..] I think, that we not agreed on these questions and I don’t want to talk. We agreed on questions and you don’t try to drag me on 40 minutes. If you finished with your questions, we’ve finished.
[..] It was not agreed questions. Already third question is not agreed and you please cut these questions out.
[..] It was not agreed questions. I am sorry, I am not prepared to answer, so I think we can finish. We can finish.
[..] If it was agreed. Not agreed – I am sorry. It’s not possible.
[..] Sorry, no, sorry, no no. It’s not. I cannot finish with such questions. If you don’t want to ask the questions agreed, then we are finished. So, that’s it. Thank You.
[..] You cannot ask non agreed questions for President. And that’s not the case and I am not giving such kind of interviews. You agreed with my office and only these questions can be asked. That’s it.
Kas čia vyksta? (situacijos dekonstrukcija)
Interviu – žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai (pagal TŽŽ).
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę, jos 25 straipsnyje nustatyta, jog neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo II skyrius skirtas informacijos laisvei ir jos apsaugai, o konkrečiai:
Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas reglamentuoja taip pat:
Taigi, situacijoje susikerta du pamatiniai visuomenės informavimo principai:
Kyla klausimas, ar išankstinis Prezidentės atsisakymas (kartu tai ir esminė interviu atsiradimo sąlyga) diskutuoti kažkuriomis temomis yra teisėtas ir etiškas? Ar žurnalisto gudravimas, iš anksto neaptariant dalies temų, yra pateisinamas, nors formaliai ir pažeidžiantis etikos ribas?
Manipuliacija ar tik jos požymiai?
Faktinės incidento aplinkybės atitinka manipuliacinę technologiją, patenkančią į „Darbotvarkės valdymo“ (angl. agenda control arba agenda setting) grupę.
Toks modelis leistų Daliai Grybauskaitei išvengti „nepatogių“ temų ir viešoje erdvėje pasirodyti tik teigiamai ją apibūdinančiose aplinkybėse.
Prezidentūros pozicija po visuomenės reakcijos
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, komentuodamas incidentą „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“ teigė (visas laidos įrašas), jog prezidentė kelia aukštus reikalavimus sau ir, gerbdama auditoriją, nori kalbėti tomis temomis, kurios buvo sutartos ir kurios yra svarbios. Tai yra pagarba ir patiems žurnalistams, ir pagarba klausytojams, žiūrovams – kad gautų kokybišką informaciją. Prezidentė kalba visos šalies vardu, ne vien už save, todėl tai ypač svarbu, kai kalbama apie Lietuvos poziciją ne Lietuvos auditorijai.
Jo teigimu, su žurnalistu buvo tartasi kalbėti Rytų partnerystės forumo klausimais. O šiame kontekste kalbėti apie tikrai svarbią tragediją (red. past. – sugriuvusią „Maxima“ parduotuvę), kuri įvyko toje šalyje, ir tam tikras detales komentuoti, kur yra praėjęs ilgas laiko tarpas, būtų neatsakinga.
Vėliau kalbėdamas „Lietuvos radijo“ laidoje „60 minučių“ Prezidentės patarėjas paaiškino (visas laidos įrašas), jog Latvijos televizija su Dalia Grybauskaite derino temas, o ne klausimus. Tai yra įprasta tarptautinė praktika, taikoma visus šešerius Prezidentės vadovavimo metus. Tokia praktika buvo vadovaujamasi ne tik bendraujant su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, bet ir su tarptautine žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN ar BBC.
Prezidentės patarėjas atskleidė, kad tam tikro nesusikalbėjimo įvyko dar derinant interviu. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai galėjo skirtis ir pasekmės atsispindėjo pačiame interviu.
Buvo susitarta dėl pagrindinės temos – Rygoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių forumo. Kadangi tema tikrai svarbi ir reikalauja atsakingo požiūrio dėl įtemptos geopolitinės situacijos, šoktelėjimas į kitas temas, dėl kurių nebuvo tartasi, galėjo tiesiog išmušti iš vėžių.
Mindaugas Lingė atkreipė dėmesį, kad paprasčiausias žurnalistų užsiminimas, jog bus norima išgirsti Dalios Grybauskaitės poziciją ir kitais klausimais, būtų pagelbėjęs ir nebūtų kilę nesusipratimų. Temas norima sužinoti iš anksto tam, kad interviu metu nebūtų išreikšta neaiški, netiksli pozicija, kurią po to reikėtų tikslinti ar kuri galėtų pasikeisti.
Prezidentės kritikų pozicija
Kaip „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ (visas laidos įrašas), reportažo pradžia apie 18:00) teigė Rimvydas Valatka, interviu įrašas iliustruoja, jog Prezidentė paniekinamai vertina Lietuvos žiniasklaidą, jai interviu duoda labai retai.
Patį incidentą ekspertas vertina kaip žemiausio viešųjų ryšių lygio pavyzdį, netinkantį Prezidentui. Neįsivaizduotina situacija, kai įmanoma prieš interviu aptarti temas ir klausimus. Prezidentė sumenkino Lietuvos kaip europinės valstybės įvaizdį Latvijoje.
Tokią poziciją palaiko ir kolega Mykolas Katkus, kuris rašė:
Latvijos tviteris (čia kaip mūsų FB) sprogo neigiamais nuomonės lyderių komentarais (kaip antai: demokratinės šalies prezidentas privalo atsakyti į visus klausimus? Ar Lietuvoje taip įprasta neatsakinėti į klausimus? Vargšė Grybauskaite – gali atsakyti tik į parengtus klausimus). Šiaip jau Latvijos elitas mūsų Prezidentę mėgo ir vis lygindavo su nelabai vykusiu Berzinšu. Pernakt situacija pasikeitė – ir tai nėra gerai Lietuvos interesams Latvijoje.
Šiaip jau tai nebūdinga mūsų prezidentei, kuri paprastai su užsienio žiniasklaida tvarkosi geriausiai iš visų mūsų politikų ir turi labai stiprų įvaizdį užsienyje. Gaila.
Tuo netruko pasinaudoti Prezidentės kritikai Latvijoje. Jie situaciją įvertino taip:
Именно в эти моменты “железная Даля” была вынуждена становиться человеком – , измученно поворачивать голову, в поисках поддержки со стороны. В эти моменты и проявлялась ее истинная, глубинная суть, не столь открытая и демократичная, как это было задумано перед началом беседы.
Alternatyvią įvykių versiją pateikė alternatyvių energijos šaltinių ekspertas Martynas Nagevičius. Jo manymu, Dalia Grybauskaitė susierzino ne dėl to, kad jos paklausė apie vienos lyties asmenų santuoką. O todėl, jog gavusi klausimą suprato, kad prieš tai, kalbėdama apie imigracijos į ES problematiką, ji supainiojo žodžius ksenofobija ir homofobija. Tada susierzinusi padarė dar vieną klaidą – atvirai pamelavo, kad vienos lyties asmenų santuoka yra „not on agenda“ Lietuvoje (gal pamiršo tai įteisinantį įstatymo projektą, pateiktą grupės Seimo narių?). Suvokusi, kad ką tik pamelavo ir tai yra labai lengva išsiaiškinti, ji ir išliejo visą erzelį ant žurnalisto.
Kita Prezidentę ginanti versija – neva šis interviu (ir žurnalisto provokacija) buvo specialiai suorganizuotas Kremliaus su viltimi, jog viešas skandalas sumažins jos norą užimti ryžtingą anti-Kremlišką poziciją Rygos susitikimo metu.
Interviu kaip komunikacijos strategijos dalis ir veidrodis?
Jau minėtoje „Žinių radijo“ laidoje teko sudalyvauti ir man, kur dėsčiau savo pastebėjimus:
Tą pačią temą vėliau nagrinėjo ir „Lietuvos ryto TV“, kurios laidoje „24/7“ (reportažo įrašas) teko vėlgi pasidalinti savo pastebėjimais:
Unikalu ar yra ir kitų pavyzdžių?
Ne Dalios Grybauskaitės naudai kalba sausa statistika – lietuviškoms žiniasklados priemonėms Prezidentė yra davusi vos keletą interviu (kažkada Indrei Makaraitytei iš TV3, 2014-ųjų rudenį atsakinėjo į nykius „peliukų“ klausimus iš LNK/InfoTV, taip pat keletui regioninių laikraščių).
Kodėl ir kaip režisuojami „žiniasklaidos interviu“ puikiai atskleidžia Vladimiro Putino spaudos konferencija, kurioje demonstratyviai buvo leista užduoti aštresnį klausimą neva-oponentei (iš tiesų – krikšto dukrai) Ksenijai Sobčiak.
Vladimiro Putino klausimas-juokelis (įraše apie 1:20), skirtas renginį moderavusiam atstovui spaudai Dmtrijui Peskovui tik ironiškai atskleidžia realius renginio užkulisius, kai net opozicija (ir juokai apie ją) yra suvaidinama, o nieko nenutuokiantys žiūrovai turi progą gėrėtis viską puikiai išmanančiu ir „teisingą“ poziciją deklaruojančiu lyderiu.
Jeigu susiduriate su žiniasklaida, tai nevargsiu ir neįtikinėsiu, jog Kremlius pastarosiomis savaitėmis vykdo aktyvius informacinio karo veiksmus, kurie tyčia ar netiesiogiai nukreipti ir prieš Lietuvą.
Informacinis karas yra sudėtinė modernios karybos dalis, todėl kaip Lietuvos Respublikos pilietis turiu teisėtus lūkesčius, jog Lietuvos kariuomenė tai supranta, įvertina ir imasi reikalingų gynybinių veiksmų.
Deja, kaip daugiau nei dešimtmetį dirbantis ryšių su visuomene (propagandos) srityje galiu tik konstatuoti, jog informaciniame kare Lietuva nesiima jokių aktyvių veiksmų, nesiima priemonių užkardyti agresoriaus informacijos sklaidos. Galiu tik viltis (negaliu patikrinti), jog vyksta situacijos stebėsena.
Priminsiu, jog kol kas vis dar turime veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios XIII skirsnio 135 straipsnio II dalyje yra esminė teisės norma, leidžianti imtis aktyvių priemonių, stabdant agresoriaus informacinio karo veiksmus:
Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.
Galima tik priminti, jog to paties skirsnio 139 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Norintiems pasiginčyti, kas yra „karo propaganda“, galima atsidaryti Tarptautinių žodžių žodyną, kur „propaganda“ apibrėžiama kaip:
filos., moksl., rel. ir kt. teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus.
Pagal Lietuvių kalbos žodyną „karas“ yra (pirmoji ir šiuo atveju reikalinga reikšmė):
ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar didelių visuomenės grupių
Taigi, „karo propaganda“ šiandienos situacijos atveju yra:
ginkluoto susidūrimo tarp valstybių (Rusijos federacijos ir Ukrainos) teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus
Kitaip tariant, visi Kremliaus kontroliuojamų žiniasklaidos kanalų veiksmai, kuriais siekiama veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus, yra draudžiami.
Turint tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtiną draudimą tokius veiksmus atlikti, vienintelis klausimas, kuri(-ios) valstybės institucijos privalo šį draudimą įgyvendinti.
Todėl galiu ne tik retoriškai klausti – ką jau padarė ir daro Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos Prezidentė, Valstybės saugumo departamentas, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios teisėsaugos institucijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ir kitos šiuo klausimu reikalingą kompetenciją bei funkcijas turinčios valstybės institucijos?
Papildymas, 12:51
LR Konstitucinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.
Papildymas 14:16
Komentaras paskelbtas portale 15min.lt
Papildymas 16:16
Pagal Karo padėties įstatymo 2 str. 4 p. karas – tai paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Po vakar dienos Vladimiro Putino spaudos konferencijos, kurioje jis tiesiogiai įvardino Lietuvą kaip padedančią Ukrainai, Lietuva faktiškai tapo tarptautinio ginkluoto konflikto dalyve.
Papildymas 2014 m. kovo 10 d., 15:40
Kovo 5 d. Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavome ar ir kokiomis priemonėmis būtina riboti Kremliaus propagandą. Laidos įrašas čia, mano pasisakymas apie 26:45.
Lyderis eilinio kailyje – būtinas kontrastas gyvenimo realybe mintims pravėdinti ar prie sienos pastatytų komunikacijos specialistų padlaižiavimas?
Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.
Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.
Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.
Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.
RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra
Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.
Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek veikia kameros ir stebi žurnalistai.
Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.
Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.
Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.
Kaip išspausti naudą?
Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.
Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?
O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?
Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.
Man neramu. Dėl vienos paprastos ir, tikėtina, visai kvailos beprasmės priežasties. Man neramu, jog tai, ką mačiau per kelias televizijos naujienų laidas sausio 18 dieną, labai primena ypatingai vertingus vaizdo įrašus iš ankstesnio ir dar kartais pirmojo Rusijos TV kanalo transliacijose pamatomo Vladimiro Putino repertuaro, kai kurios nors vykdomosios valdžios šakos atstovas raportuoja apie padėtį ir įdėmiai išklauso vertingus buvusio Rusijos Federacijos Prezidento nurodymus ir ima juos domėn.
Tikiuosi, tai tik toks atsitiktinis déjà-vu, bet panašų tikrai esama. Pirma, aiškus tiesos 😉 šaltinis, žinantis, ką ir kur daryti, jog būtų tvarka. Antra, paklusnūs nurodymų klausytojai ir, tikėtina, tolesni vykdytojai. Trečia, geriausias televizijos laikas.
Visa tai man kvepia neskaniai.
Aš labai norėčiau klysti ir tikiuosi, jog toks sutapimas atsitiktinis. Kitu atveju iš karto reikia įspėti (kol dar galima ką nors įspėti), jog net ir šviesiausias autokratas yra blogiau nei prasčiausia demokratija. Ir čia, bijau, nėra jokių jokių, net menkiausių, išimčių. Nes ilgalaikiai neigiami padariniai gali būti žymiai blogesni, nei trumpalaikė nauda.
Kur slypi spąstai? Jau daugelis teisingai pastebi, jog pagrindiniai mūsų Prezidentės žingsniai – tai neįtinkančių politikų, vadovų, lyderių pašalinimas. Pakanka paminėti vien garsesnius atvejus: iš pradžių buvo Rimantas Dagys, po to Mečislovas Laurinkus, dabar Vygaudas Ušackas, artimiausias eilėje.. matyt, Algimantas Valantinas.
Nenoriu teigti, jog lyderis savo valdomame kolektyve neturi siekti kuo skubiau suformuoti savo komandą. Anaiptol, nuo to turėtų pradėti kiekvienas lyderis. Iš esmės visus iki šiol girdėtus/matytus viešus veiksmus galima būtų ir paaiškinti šiuo noru sudėlioti aiškius ir efektyvius rėmus tolesnei veiklai.
Tačiau nerimą kelia du dalykai. Pirma, laikas bėga, o konstruktyvių iniciatyvų mažoka (tiesa, teigiamas ir visai šviežias šiandieną įvykęs Valstybės gynimo tarybos sprendimas dėl specialiųjų tarnybų veiklos darbotvarkės formavimo). Antra, išorinė veiksmų ir turinio forma pernelyg autoritariška, čia sunku būtų aptikti bandymus vystyti dialogą, o akivaizdūs požymiai geriau už mus visus žinančiosios pozos. Manau, ilgu laikotarpiu tai pralaiminti pozicija.
Nepaisant šių mano pastabų ir abejonių, kol kas į klausimą gatvėje „Ar pritariate Prezidentės veiksmams?“ atsakyčiau teigiamai. Nors ir turėdamas priekaištų formai, dėl sprendimų turinio daugeliu atvejų visiškai sutinku.
Ar į Europą sugrįžta Rusijos minkštoji galia?
LRT, Aktualijų studija
© 2024 Liutauras Ulevičius
Theme by Anders Noren — Up ↑
