Pusiausvyros paieška: valstybės paslaptys ir būtinybė (smalsumas) visuomenei žinoti

Pagal klasikinę sampratą įprasta manyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Ir jeigu tarp pirmųjų trijų LR Konstitucijoje nustatytas pakankamai aiškus tarpusavio svertų mechanizmas, tai žiniasklaidos sąveika su pirmosiomis valdžios šakomis nėra tokia aiški.

Žiniasklaida turi pareigą ir ją gana aktyviai vykdo, stebėdama ir kritikuodama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių darbą. Tuo pat metu, nors ir lėtesniais apsisukimais, šios trys valdžios šakos taip pat turi svertų žiniasklaidai. Pavyzdžiui, „naktinės mokesčių reformos“ metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smogė didžiosioms žiniasklaidos grupėms padidindama mokestinę naštą. Vykdomoji valdžia skiria lėšas įvairiausių sričių viešinimui ir taip naudoja finansinių pajamų svertą. Tuo tarpu teisminė valdžia labai retai naudojasi (tiksliau – vykdo pareigą) galimybe kištis į žiniasklaidos darbą.

Būtent teismo bandymas įsikišti į žiniasklaidos darbą ir davė pradžią BNS-STT skandalui.

Dėl ko ginčas?

Formali ginčo pradžia – tai spalio 31 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) kreipimasis į generalinę prokuratūrą (GP), kad ši ištirtų, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Taigi, viena teisinė vertybė aiški ir suprantama – valstybės saugumas ir konkreti jo išraiška, t.y. konkrečios informacijos patekimas į viešąją erdvę. Kaip matyti iš G.Grinos pasisakymo – BNS pranešimo atveju kilo grėsmė agentūriniam tinklui – kuruojamam Lietuvos VSD ar mūsų partnerių. Galime tik spėti, jog konkrečiai RU spec.tarnybos po pažymos paviešinimo sužinojo, jog toje grandyje, kuri turėjo informaciją apie šią informacinę operaciją rubaltic.ru ar kt. portaluose, yra mūsų pusės agentas(-ai).

Kitoje barikadų pusėje – viena iš pagrindinių žiniasklaidos darbo garantijų, t.y. informacijos šaltinio apsauga. Praradus šią garantiją daugelis visuomenei svarbią informaciją turinčių asmenų jos žiniasklaidai neperduotų, nes būtų neapsaugoti nuo formalaus teisinio persekiojimo.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nustatyta taisyklė, kaip šios dvi vertybės siejasi tarpusavyje. Jas sverti ir lyginti pavesta teismui. Būtent teismas vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 80 ir 80-1 str. įtvirtintomis taisyklėmis sprendžia, kas konkrečiu atveju (t.y. konkrečios informacijos atveju) yra svarbiau – valstybės saugumo interesai ar informacijos šaltinio anonimiškumas.

Kada informacijos šaltinio garantija yra mažiau svarbi už valstybės saugumą?

VIĮ 8 str. suformuluota išimtis: [..] išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Apie žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas: [..]  Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo [..].

Skelbdama valstybės paslaptį žiniasklaida prisiima atsakomybę ir rizikuoja susilaukti teisminės valdžios prieštaravimo

Teismo rolė sveriant konkuruojančias vertybes atsiranda tik kilus ginčui, t.y. pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Todėl būtent žiniasklaidai (redaktoriams, žurnalistams) tenka profesinė atsakomybė, įvertinti, kiek skelbiama informacija gali pakenkti valstybės saugumui bei kitiems Konstitucijos saugomiems interesams. Skelbdama tokią informaciją žiniasklaida rizikuoja sulaukti teismo nepritarimo – t.y. teismo gali nuspręsti, jog kitas Konstitucijos saugomas interesas yra svarbesnis. Ir taip pasireiškia teisminės valdžios įtaka ketvirtajai valdžiai!

Konflikto atveju žiniasklaida turi rinktis – arba aukoti savo pasitikėjimą būsimų informacijos šaltinių akyse ir atskleisti informacijos šaltinį, arba reikalaujamos informacijos nesuteikti ir susilaukti teisinės atsakomybės už nukentėjusį konkuruojantį Konstitucijos saugomą interesą (pavyzdžiui, atskleistą valstybės paslaptį).

Įgyvendinimo problemos

Nepaisant teorinio modelio BNS-STT situacija palieka daug svarbių klausimų be atsakymų:

  • Kodėl tokia informacija tampa valstybės paslaptimi – t.y. ar tikrai G.Grinos versija apie informacinį šaltinį yra teisinga?
  • Kažkas suvokė, ką daro, ir vis tiek paviešino valstybės paslaptį – ar tame buvo viešojo intereso? Jei taip – koks jis šiuo atveju?
  • Kaip žurnalistai įvertino viešąjį interesą gautos informacijos atveju – kokiais argumentais rėmėsi?
  • Kaip žiniasklaida užtikrina, kad viešinant valstybės paslaptis nebūtų aukojami saugumo agentai ar daroma kita žala agentūrai?
  • Kodėl VSD kreipėsi į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo menkavertės informacijos atveju?
  • Kaip argumentuotas teismo sprendimas paviešinti informacijos šaltinį – kokie valstybės interesai? Kodėl žurnalistai/žiniasklaida iki šiol neapskundė šio teismo sprendimo?
  • Kuo argumentuotas teismo sprendimas daryti kratas žurnalisčių namuose/garaže?

Vietoj pabaigos – išsami teisinė diskusija su argumentais ir nuorodomis į teisės aktus yra mano „Facebook“ profilio įraše.

Ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė?

2009 metų interneto žmogus, kolega tinklaraštininkas Artūras Račas kelia klausimą, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Jaučiuosi šiuo klausimu turįs nuomonę, kurią verta išguldyti plačiau.

Tai rašydamas bandysiu atsiriboti nuo ŽLEK nagrinėjamo ginčo turinio dėl viešai nebepasiekiamo (Artūras delfi.lt sako „išimto“, tačiau, spėju, tik „apribotos prieigos“) įrašo, sukėlusio jame paminėtų asmenų nepasitenkinimą.

Tinklaraščiai kaip teisinė kategorija

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 82 d. įtvirtina tokį VIP apibrėžimą:

Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kas yra IVIP:

Informacinės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonės, kuriomis teikiant informacinės visuomenės paslaugas skleidžiama viešoji informacija.

Informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas išdėstytas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 4 dalyje:

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

Vertinant šią sąvoką būtina atsižvelgti į ES Elektroninės komercijos direktyvą daromą blanketinę normą į Direktyvą 98/49/EB bei joje išdėstytą V priedą.

Šių kategorijų visuma leidžia teigti, jog visos informacinės visuomenės paslaugas teikiančios priemonės, jeigu jos skleidžia viešąją informaciją, laikytinos visuomenės informavimo priemonėmis.

Teisinė abejonė gali kilti šias kategorijas vertinant 2003 m. LR Vyriausybė nutarimo Nr.290 kontekste, o konkrečiai – nagrinėjant 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą EVIP apibrėžimą (paryškinta mano):

Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau vadinama – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai.

Prašant taikyti teisės analogiją galima būtų teigti, jog šiame galiojančiame nutarime išdėstyta išimtis taikytina ir IVIP atvejais.

Aš tokiam aiškinimo variantui nepritarčiau ir lieku prie nuomonės, jog EVIP kategorija yra iš viso naikintina, kaip neatitinkanti bendros reguliavimo sistemos. Todėl VIĮ naudojama VIP aibė apima visą (!) IVIP poaibį – t.y. visas interneto svetaines tol, kol jos pasiekiamos viešai (t.y. yra atviros, o ne apribotos prieigos).

Pažymėčiau, kad ribotos prieigos interneto svetainės ar jų dalys (pavyzdžiui, ginčai dėl „Facebook“ socialiniame tinkle skleidžiamos informacijos „tik draugams“) jau vertintinos atsargiau ir negali būti automatiškai tapatinamos su viešąja erdve.

Tinklaraščių autoriai kaip žurnalistai

Būtina atskirti du klausimus – tai žinių sklaidos priemonės teisinis vertinimas ir toje priemonėje informaciją rengiančio/skleidžiančio asmens teisinis statusas.

Pirmu atveju atsakymas priklauso nuo konkrečios priemonės ir jos turinio (įrašo) viešo prieinamumo.

Antru atveju atsakymą pateikia mano byla prieš Seimo kanceliariją. Joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (paryškinta mano):

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, šiuo atveju būtina analizuoti konkrečios situacijos aplinkybes ir spręsti klausimą, ar rašydamas konkretų tinklaraštį (ar jo įrašą) autorius profesionaliai rinko, rengė ir teikė medžiagą.

ŽLEK (ne)galimybė vertinti tinklaraščių autorius

ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju svarbiausias klausimas, kurį turi vertinti ŽLEK – tai įvertinti, ar nagrinėjamas įrašas yra profesionalios žurnalistinės veiklos rezultatas. Gal ir gali skambėti keistai, tačiau manyčiau, kad galimos situacijos, kai asmuo, nors ir būdamas profesionalus žurnalistas, gali ne darbo metu vadovautis kitais principais. Tai reikštų, jog tokios veiklos metu jo negalima pripažinti atitikus žurnalisto požymius. O tai reikštų, jog ŽLEK neturi pagrindo nagrinėti tokio asmens veiksmų ir negali taikyti Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų tokiems ginčams spręsti, nes šis kodeksas patvirtintas nedalyvaujant atitinkamos viešosios informacijos rengėjų dalies (tinklaraštininkų bendruomenės) atstovams.

Tuo tarpu Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos ragina į žiniasklaidos kategoriją įtraukti ir „media-like services“ (į žiniasklaidą panašias paslaugas), todėl manytina, kad prieš pradedant vertinti tinklaraštininkų veiklą pagal ŽEK normas būtina jį peržiūrėti įtraukiant ir tinklaraštininkų atstovus.

Atskiras klausimas ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką saviraiškos laisvė viešųjų asmenų atžvilgiu aiškintina ypač plačiai, todėl kritiški ar net įžeidūs komentarai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys saviraiškos laisvės ir demokratinėje santvarkoje leistinas kritikos ribas.

Kodėl Andrius Užkalnis yra žiniasklaida?

Anąkart gavęs dovanų elektroninį „Verslo klasės“ numerį perskaičiau įdomią Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso mintį: „Aš jaučiu pareigą ir iš tikrųjų ją vykdau. Pareiga tokia – aš daug laiko skiriu pokalbiams su Estijos žmonėmis apie Europą. Gal tai net ir ne mano darbas. Bet aš tai darau, kadangi rinkėjams nepakankamai paaiškinama apie Europą. Todėl einu ir kalbuosi – kalbu beveik visur, kur pasitaiko proga. Aš kalbu apie Europą, kad žmonės žinotų, kad įvairūs dalykai susiję vienas su kitu“. Kitaip tariant, Europos Sąjunga savaime neateis į mūsų kasdienybę, didelė atsakomybė tenka įvairiose Europos Sąjungos institucijose bei su jomis artimai susijusiose įstaigose dirbantiems nuolatiniams ir laikiniems šalių narių atstovams. Tąkart susimąsčiau, dabar bandau tą funkciją ir vykdyti, mat bene trejus metus retkarčiais kaip nepriklausomas ekspertas atstovaudavau Lietuvą Europos Tarybos „Naujosios žiniasklaidos“ ekspertų grupėje (kelios mintys iš posėdžių).

Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.

Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.