Kai pranešimo žiniasklaidai negana: kaip trys teisėjai išlaisvino Viktorą Uspaskich nuo kalėjimo ir tikėjosi prasmukti tyliai

Faktas: 2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė savo nuosprendį Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byloje:

Liteko_Uspaskich

Byla truko beveik dešimtmetį – jos oficialia pradžia galima laikyti 2006 m. gegužės 19 d., kada VSD ir Generalinės prokuratūros darbuotojai atliko kratą Darbo partijos būstinėje ir kelių susijusių asmenų namuose.

Pirmosios instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismas) 2013 m. liepos 12 d. pripažino Viktorą Uspaskich, Vytautą Gapšį, Vitaliją Vonžutaitę ir Mariną Liutkevičienę kaltais. Vytautaui Gapšiui skirta 35 750 litų bauda, o kitiems – laisvės atėmimo bausmės: V.Uspaskich – 4 metai, V.Vonžutaitei – 3 metai, M.Liutkevičienei – 1 metai.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismo teisėjų kolegija (pirm. Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis ir Svajūnas Knizleris) nusprendė, jog sukčiavimas nėra įrodytas ir laisvės atėmimo bausmes panaikino, palikdamas tik baudas už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendra baudų suma – 16,1 tūkst. €, nors pats teismas pripažino, jog neteisėtai apskaityta apie 7 mln. € pajamų ir apie 6,6 mln. € išlaidų.

apeliacinio_teisėjai

Kodėl pranešimo žiniasklaidai – negana?

Darbo partijos byla tiesiogiai siejo ne tik ir ne tiek pačius kaltinamuosius, kiek visą Lietuvos politinę sistemą, visus pilietiškus ir valstybės ateitimi besirūpinančius piliečius. Todėl esminės politinės sistemos rakšties – Viktor Uspaskich ir Darbo partijos – ateities klausimas yra vienas svarbiausių. Todėl apeliacinės instancijos spendimas buvo pasmerktas dideliam rezonansui.

Teisėjai suvokė, jog sprendimas neskirti laisvės atėmimo bausmės susilauks didžiulio neigiamo visuomenės dėmesio. Jie puikiai suprato, jog už tai kaltė pirmiausia teks jiems ir tik vėliau jiems pavyks „nustumti“ savo kaltę ant prastai dirbančių prokurorų, ydingų baudžiamųjų įstatymų ar dar ko nors.

Tačiau „kaltės stumdymo“ žaidimas turėtų visiškai nerūpėti atsakingam teisėjui. Jo darbo tikslas – priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. Aš tikiu, jog šie trys teisėjai tiki savo sprendimo teisingumu. Tad kas sutrukdė jiems paprasta žmonių kalba (o ne ištraukomis iš sprendimo, kas padaryta pranešimo žiniasklaidai atveju – beje, net ir pranešimas žiniasklaidai išplatinamas 16 val. 53 min., kai iš esmės du trečdaliai žiniasklaidos jau baigę savo darbus ir turinys paruoštas..) viešai paaiškinti savo pagrindinių sprendimo elementų motyvus?

Ar kalti situacijos sprogumo neįvertinę Lietuvos apeliaciniame teisme dirbantys komunikacijos specialistai? Ar teismo vadovai? Ar teisėjų kolegijos pirmininkė? Ar dar kas nors?

Šiuo kartu žala padaryta ir, deja, jau sunkiai atstatoma. Tačiau ko bus imta, kad tokios klaidos daugiau nesikartotų ir būtų rūpinamasi teisinės sistemos ilgalaikiu įvaizdžiu, pasitikėjimu visoje visuomenėje?