Dalia Grybauskaitė: „Noriu ir privalau“. Ar įmanoma ją įveikti?

grybauskaite_lrpPrieš penkerius metus nagrinėjau, ar turi galimybių Dalios Grybauskaitės oponentai pasivaržyti prieš ją 2009 m. Prezidento rinkimuose. Vakar Prezidentė konstatavo „Noriu ir privalau“ ir tai priešpastatė 2009-uosius apibūdinusiam „Noriu ir galiu“. Tai įdomus vertybinės komunikacijos momentas, galimai rodantis jos pasirinktos rinkimų strategijos kryptį. Ar suvokta pareiga bus tinkamai paaiškinta, ar po ja atsiras erdvės klaidų pripažinimui, ar viso to pakaks reikalingam piliečių palankumui užtikrinti – tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos dabar dėmesį turi sutelkti ir kandidatų lyderė, ir visi jos oponentai.

Skaičiai

Antras rinkimų turas – praktiškai neišvengiamas ir tai bus esminė sąlyga, lemianti I turo rinkimų kampanijos pobūdį. Kodėl neišvengiamas?

Prezidento rinkimų įstatymo 74 str. 6 d. nustato reikalavimus dviems scenarijams, kada Prezidentas išrenkamas I ture:

  • [..] pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.
  • Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.

2012 m. Seimo rinkimuose balso teisę turinčių piliečių buvo priskaičiuota 2 588 418. Todėl rinkimai baigtųsi I ture, jeigu:

  • dalyvauja >1.294.209 rinkėjų, lyderis surenka >647.105 balsus;
  • dalyvauja <1.294.210 rinkėjų, lyderis surenka >862.506 balsus.

LRP_2014_DG_tikslaiAr kuris nors iš šių tikslų yra pasiekiamas Daliai Grybauskaitei? Tai iš dalies atsako nuoseklūs ir visą laikotarpį daromi sociologiniai tyrimai. Nuosekliai tuos pačius klausimus respondentams užduoda „Vilmorus“ kartu su „Lietuvos rytu“. Analizuojant tarpinius atskaitos taškus galima įvertinti dinamiką ir prognozuoti, koks dabar galėtų būti Prezidentės palaikymas, lyginant su 2009 m. rinkimais.

LRP_2014_DG_parama_dabarJeigu darytume prielaidą, jog „Palankus“ politiko vertinimas nuomonių tyrime gali būti tinkamas balsavimo už Dalią Grybauskaitę rodiklis (jei ją vertina palankiai, tai už kurį jos oponentą galėtų atiduoti balsą?), tai galima daryti išvadą, jog paskutinės „Vilmorus“ apklauso metu (2014 m. sausio 10-19 d.) maksimalus Prezidentės palaikymas rinkimuose galėjo siekti iki 701 tūkst. balsų.

Iš ankstesnių skaičiavimų matyti, jog 701 tūkst. balsų Daliai Grybauskaitei pakaktų (ir dar liktų ~50 tūkst. balsų „rezervas“), jeigu rinkimuose dalyvautų daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių asmenų.

Čia svarbu paminėti, jog maksimalios palaikymo ribos skaičiavimas yra truputį manipuliatyvus ir priklauso, kiek teisinga yra prielaida, jog palaikymo mastui vertinti pasirinkta charakteristika yra koreliuojanti su balsavimo rezultatais.

Strateginės silpnybės

Kaip matyti iš pateiktų skaičių, siekiant, kad rinkimai baigtųsi I ture, Prezidentės rinkiminė kampanija privalo siekti maksimalaus rinkėjų dalyvavimo.

Ar „kartais“ į rinkimus vaikščiojantys rinkėjai tikrai atitinka „reguliarių“ balsuotojų preferencijas – klausimas analizei. Gali susidaryti situacija, kai ateis balsuoti daug, bet atėjusieji nebalsuos Prezidentės naudai. Visgi, net ir tokiu atveju Dalia Grybauskaitė nerizikuotų nepatekti į antrą turą, todėl bandyti viską užbaigti vienu kirčiu – verta.

Savotišką kiaulystę Prezidentės strategijai yra iškrėtę dvi remiančios partijos – ir TS-LKD, ir LRLS. Savo išankstiniu apsisprendimu jos sukūrė Prezidentės konkurentams naudingą situaciją. Esant tik mažoms galimybėms, jog rinkimai baigsis I ture, labai galimas 2002/2003 metų Prezidento rinkimų scenarijus. Tuomet Valdo Adamkaus suminis gautų balsų skaičius augo tik 25% (I ture – 514 tūkst., o II ture – 643 tūkst.), kai kandidato Nr.2 kraitis didėjo 173%. Tokį rezultatą lemia tai, jog rinkimų favoritui naujų balsų surasti yra itin sunku, o kandidatas Nr.2 lengvai renka visus įsižeidusius protesto balsus. Tad jeigu II turas bus, kandidatas Nr.2 šioje kampanijoje turės laisvas rankas ir labai aiškius tikslus imantis aktyvių priemonių skaldyti lyderės rėmėjus, akcentuojant silpnąsias savybes, įtikinėjant neiti balsuoti ir pan.

Mūšis dėl „Kandidatas Nr.2“

Nors visi pagrindiniai konkurentai (konkurentais nelaikau tokių kandidatų kaip Artūras Zuokas ar Bronis Ropė, kuriems šie rinkimai yra tik būdas apie save priminti bei pasinaudoti nemokamu žiniasklaidos dėmesiu, ruošiantis 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimams) aktyviai stebės Prezidentės veiksmus, tačiau imtis aktyvios konfrontacijos prieš ją I turo kampanijoje neturėtų. Tai turėtų lemti pragmatiškas mąstymas – visų realių oponentų tikslas bus aplenkti kitus nykštukus ir tapti didžiausiu tarp mažiausių.

Žinoma, kai kurie iš nykštukų gali savo kampanijai naudoti aršiausio Prezidentės kritiko archetipą, tačiau tokia pozicija yra gana sekli – jau pateikti „Vilmorus“ skaičiai rodo, jog Prezidentę nepalankiai vertina tik 21,8% rinkėjų. Šioje dalyje suradus, pavyzdžiui, Artūro Paulausko simpatikus liktų tik kokie 5-7% visų rinkimuose dalyvausiančių, o tai – gerokai per mažas skaičius, siekiantiems sidabro medalio.

Todėl Zigmanto Balčyčio pasirinkta tylos strategija gali būti pigus ir efektyvus būdas susišluoti bešeimininkius trupinius. LSDP ir premjero parama užtikrins bazinę paramą, o trūkstamas likutis gali natūraliai „sukristi“, kai visos kitos alternatyvos bus save smarkiai radikalizavusios (pavyzdžiui, Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas ir kiti).

Galimai kartu su rinkimais vyksiantis referendumas būtų didelė pagalba nacionalistų ir/ar žaliųjų kandidatui, tačiau panašu, jog referendumas vyktų kartu su rinkimais į Europos parlamentą ir II turu. Tokiu atveju taktinis klausimas šiems kandidatams – kaip įtikinti referendumo šalininkus ateiti ne tik į referendumą (II turą), bet ir į I turą, kuriame šie kandidatai be telkiančio „priedo“ garantuotai paskęstų užmarštyje.

Ar įmanoma?

Atsakymo į bazinį klausimą dar teks palaukti. Tikrasis Prezidentės palaikymo mastas bus aiškesnis artėjant gegužės mėnesiui. I ture ji laimėti turi labai mažas galimybes, todėl I turo rezultatai (Dalios Grybauskaitės surinktų balsų skaičius) parodys tikrąją padėtį. O išaiškėjęs „Kandidatas Nr.2“ turės dvi savaites pakartoti 2002/2003 metų scenarijų. Ar galės ir sugebės – analizuosiu gegužės 9 d.

Apie Dalios Grybauskaitės ir jos oponentų galimybes, rinkėjų nuotaikas, komunikaciją, galimą naudojimąsi tarnybine padėtimi ir kitas aplinkybes diskutavome su Aurimu Peredniu, Sauliumi Spurga ir Juliumi Jasaičiu „Žinių radijo“ vasario 2 d. laidoje „Dienos klausimas“ (įrašas nuo 9:20), taip pat su Ignu Krupavičiumi vasario 4 d. „LRT televizijos“ laidoje „Labas rytas!“ (įrašas nuo 58:50).

Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus
21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.