Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje
Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos  6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbasbuvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais
1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais
1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino
Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose
Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų
1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.
Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas
Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.

„Iliustruotoji istorija“: pirmojo numerio įspūdis

Nesu didelis žurnalų ekspertas. Paskutinę prenumeratą baigiau, berods, 2010-ųjų pradžioje. Iki tol esu prenumeravęs „Time“ (JAV versiją), „Playboy“ (JAV ir LT versijas), „Вокруг света“ (RU versiją). Visgi, gana dažnai perku pavienius atskirų žurnalų numerius, todėl manau galįs daryti kai kuriuos vertinimus.

Su kuo lyginame?

„Iliustruotoji istorija“ (toliau – ILIS) konkuruoja ne tik su savo nišos kolegomis, bet ir bendrosios auditorijos skaitiniais:

Neatmesčiau kaip konkurentų ir tų leidinių, kurie turi gana reguliarias istorijos skiltis ar nagrinėja įvairius istorinius klausimus: Veidas (istorijos skiltis), Lietuvos žinios (Aro Lukšo straipsniai).

Nors ir specifiniai, tačiau itin kokybiška analize pasižymi periodiniai moksliniai žurnalai, leidžiami Lietuvoje:

Su istorijų tematika artimai susiję kelionių žurnalai:

Kokią liniuotę naudojame?

Norint daryti vertinimą, reikia apsibrėžti, kokį rodiklį imsime ir matuosime. Man žurnalas – tai proga paskaityti, panagrinėti ir pasigilinti į temą, kuri kažkuo domina, suteikia netikėtų įžvalgų ar leidžia greitai ir nesudėtingai sužinoti tai, ką kitu atveju reikėtų ilgokai ieškoti specializuotoje literatūroje.

Atskirai pažymėsiu, jog ILIS nėra žaidėjas tarp sau lygių ar tik specializuotų leidinių (toks vertinimas būtų tik tada, kai sprendžiamas prenumeratos klausimas). Dabar nagrinėju pirmojo įspūdžio, t.y. apsisprendimo įsigyti prekybos centro spaudos skyriuje, kur konkurentai – ir „Top Gear“, ir „IQ“, ir „Tik Vyrams“. Bendrai skaitytojai gali turėti visiškai skirtingų poreikių, tačiau mano asmeninis vertinimas remiasi šiais kriterijais (ir jų lyginamaisiais svoriais):

  1. patraukianti viena iš pagrindinių temų (su naujomis daugiausiai kelerių metų senumo įžvalgomis) – 30%;
  2. didelės ir kokybiškos iliustracijos, infografika (ko nerasi pirmąja paieška internete) – 30%;
  3. įdomūs pašnekovai (autoriai), netikėtas „laisvas vietas užpildantis“ turinys – 10%;
  4. pakankamu dažnumu besikeičiantis turinys (kad užtektų laiko senajam turiniui perskaityti, o naujojo pasigesti) – 10%;
  5. protingas kainos skirtumas nuo specializuotos spaudos (pavyzdžiui, knygų) – 20%.

Pirmasis ILIS numerio ir pagrindiniai konkurentai

Jeigu vertiname per istorijai prioritetą teikiančio skaityto nuomonę, galime daryti tokius vertinimus:

Leidinys Pagrindinė tema (30%) Iliustracijos (30%) Papildomas turinys (10%) Reguliarus atnaujinimas (10%) Kaina (20%) Suma
National Geographic 50 100 80 80 90 79
Verslo klasė 20 70 100 80 70 59
Вокруг света 80 90 100 80 70 83
Veidas 10 30 50 90 90 44
Lietuvos žinios 5 10 50 100 90 37,5
Acta Historica Universitatis Klaipedensis 100 10 20 30 10 40
Archeologia Lituana 100 10 20 10 100 56
Istorija 100 10 20 30 100 58
Kauno istorijos metraštis 100 10 20 10 100 56
Lietuvos istorijos studijos 100 10 20 30 100 58
Parlamento studijos 70 10 20 20 100 48
Geo 20 90 100 80 70 65
Kelionės ir pramogos 20 50 50 80 70 48
Kelionių magija 20 50 50 n/d 70 n/d
Šeima ir pasaulis n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж и отдых n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Iliustruotoji istorija 100 90 80 80 70 87

Reikia pažymėti, jog toks vertinimas tik sąlyginis, nes remiasi mano asmeniniu subjektyviu požiūriu į atskirų žurnalų turinį ir gali būti visiškai klaidingas, o juo labiau – varijuoti atskirų žurnalų numerių atveju. Kartu tai reiškia, jog pasilieku teisę šią lentelę atnaujinti pagal skaitytojų pastabas dėl padarytų vertinimo ir (ar) faktinių klaidų.

P.S. po antrojo numerio bus galima vertinimą atlikti ir aptartais idealių lūkesčių kriterijais.

Mūšis dėl intelektinės nuosavybės: elektroniniai piratai prieš … ką?

Viena iš intelektinės nuosavybės apsaugos pradininkių laikoma viduramžių Didžioji Britanija, kur dar XVIII a. pradžioje spaustuvininkų gildija leisdavo arba ne dauginti ir platinti spausdintą žodį. Šiandien virtualioje erdvėje jau ne tik žodžius dauginantys elektroninės erdvės piratai save gina, neva apsisuko dar vienas ratas ir intelektinės nuosavybės samprata paseno. Į naujai suliepsnojusį globalų ginčą savo noru veliasi ne tik stambios korporacijos ar pavieniai kompiuterinių tinklų genijai – nauji įstatymų leidėjų sprendimai (ar jų nebuvimas) lems daugelio profesijų ir pramonės šakų ateitį, o Lietuvos atveju – net mūsų tautinės kultūros likimą.

Kaip ir dažnai elektroninėje erdvėje, šįkart bangas pradėjo kelti Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtent dėl JAV Kongrese nagrinėtų SOPA (angl. Stop Online Piracy Act) ir PIPA (arba „PROTECT IP Act“, pilnas pavadinimas – „Preventing Real Online Threats to Economic Creativity and Theft of Intellectual Property Act“) teisės aktų projektų internete kilo iniciatyva surengti „dieną be interneto“. Akcijos dalyviai teigė, jog SOPA/PIPA iš esmės įveda cenzūrą, galimos situacijos, kai autorių teisių turėtojai gali vos ne terorizuoti interneto svetaines, tariamai padariusias pažeidimus, susijusius su intelektine nuosavybe. Rezultatą dalyviai pasiekė – abu JAV Kongreso rūmai projektus atmetė kaip netinkamus.

Vos po kelių dienų kilo antroji, jau tikrai globalaus masto nepasitenkinimo banga dėl už uždarų durų parengtos tarptautinės prekybos sutarties ACTA (angl. Anti-Counterfeit Trade Agreement). Į šią įsivėlė ir Lietuvos institucijos, kai sausio pabaigoje iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gavęs atitinkamus įgaliojimus sutartį pasirašė ambasadorius Japonijoje Albertas Algirdas Dambrauskas. Paaiškėjo, kad šįkart Lietuva elgėsi taip pat, kaip ir dar didelė grupė kitų Europos Sąjungos šalių narių – tiesiog pritarė sutarčiai, kurią ES atstovai jau buvo pripažinę atitinkančia šalių narių interesus.

Tik tarptautinis nepasitenkinimas atskleidė, kad ACTA turi nemažai ką bendra su JAV subjektams skirtais SOPA/PIPA. Pradėtos analizuoti sutarties nuostatos pasirodė esą gana lanksčios ir tik nuo šalių narių būtų priklausę, kiek ir kokių apsaugos priemonių elektroninėje erdvėje jos numatytų. Oficialus ir bene pagrindinis šio teisės akto tikslas – tai užkardyti galimybę pažeistų intelektinės nuosavybės teisių produktams ar paslaugoms patekti į sutarties narių teritoriją. Elektroninei erdvei tai gresia naujo stambaus anti-piratinio mechanizmo sukūrimu, kas iš esmės apribotų galimybes neteisėtai naudotis svetima intelektine nuosavybe elektroninėje erdvėje.

Intelektinė nuosavybė – daug daugiau nei meno kūriniai

Nesigilindami į smulkmenas sutarkime, kad XIX amžiaus pabaigoje Berne, Šveicarijoje, buvo padėti šiuolaikinės intelektinės nuosavybės apsaugos pamatai. Buvo sukurtas modelis, pagal kurį materialiai neapčiuopiamas kūrybinis rezultatas buvo pripažintas nors ir savita, tačiau aiškiai apibrėžta jį sukūrusio asmens nuosavybe. Kaip ir kitomis nuosavybės formomis, savininkas ja iš esmės laisvai galėjo disponuoti – uždaryti ir niekam nerodyti, galbūt priešingai – skirti viešam neribotam naudojimui.

ACTA nėra naujadaras intelektinės nuosavybės apsaugos srityje. Šiuo metu vienas pamatinių tarptautinių teisės aktų, įtvirtinančių intelektinės nuosavybės gynimo principus – tai TRIPS (angl. Trade-Related aspects of Intellectual Property Rights) sutartis. Pagal jos nuostatas intelektinė nuosavybė – tai ne tik autorių ir gretutinės teisės, bet ir prekių ženklai (pavyzdžiui, „Coca Cola“), geografinės nuorodos (pavyzdžiui, Konjakas), pramoninis dizainas (pavyzdžiui, sąvaržėlė), patentai (pavyzdžiui, „Bluetooth“ technologija), topografijos (pavyzdžiui, kompiuterių procesorių), slapta informacija (pavyzdžiui, komercinės paslaptys).

Intelektinė nuosavybė Lietuvoje – pavyzdžiai, asociacijos, reguliuotojai, rinkos dydis.

IN rūšis Lietuviški pavyzdžiai IN savininkų asociacijos Lietuvoje Veiklios IN savininkų asociacijos ne Lietuvoje Valstybinė  institucija Rinkos dydis 2011 m.
Autorių ir gretutinės teisės Knyga „101 Lietuvos legenda“, atlikėjas Andrius Mamontovas Muzikos asociacija (asociacija „Metų muzikos apdovanojimai“), LANVA, BSA Lietuva IFPI, RIAA (fonogramų), BSA, MPAA (filmų), IPA (knygų) LATGA-A, AGATA, steigiama „Nata“ LATGA surenka 14,1 mln. Lt (2010), AGATA surenka 4,9 mln. Lt (2010)
Prekių ženklai Kosmetikos produktai „Margarita Valstybinis patentų biuras N/D
Saugoma kilmės vietos arba geografinė  nuoroda Seinų/Lazdijų krašto medus Žemės ūkio ministerija N/D
Pramoninis dizainas Reljefinis „Švyturio“ alaus butelis Valstybinis patentų biuras  N/D
Patentai Salmonella bakterijų nustatymo būdas ir zondai  (ex-EFA) IFPA (farmacija), VGA (farmacija) IFPMA (farmacija), EuropaBio (GMO) Valstybinis patentų biurasPatentinės informacijos centras, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra Išduota nacionalinių patentų: 2011 – 96, 2010 – 84, 2009 – 84.
Puslaidininkių gaminių topografijos  N/D Valstybinis patentų biuras N/D
Neskelbtos informacijos apsauga Privačios įmonės klientų ir jų užsakymų istorija Valstybės paslapčių atveju – Valstybės saugumo departamentas

Elektroninių piratų priešas – „tarpininkai“

Vienas populiariausių argumentų, kuris neva paneigia intelektinės nuosavybės vagystės internete turinį, yra tiesioginės žalos intelektinės nuosavybės savininkui nepadarymas. Tokiu atveju teigiama, jog savininkas sukurtą turinį išlaiko savo rankose, jis nedingsta (kaip materialios vagystės atveju), jį toliau galima naudoti ir gauti vertę. Dar daugiau, elektroniniai piratai neva atskleidžia tikrąsias savininkų intencijas – tokiu būdu įgyjamas populiarumas, kuris vėliau sėkmingai išnaudojamas. Kaip pavyzdys pateikiamas programinės įrangos gamintojos „Microsoft“ ilgą laiką neva naudota taktika, kai besivystančiose rinkose pro pirštus buvo žiūrima į bazinės programinės įrangos (operacinės sistemos, biuro programų paketo) piratavimą, nes tai sukūrė ilgalaikį konkurencinį pranašumą dėl susiformavusių vartotojų įgūdžių.

Nesiimsime nagrinėti, kiek tokia sąmokslo teorija turi pagrindo, tačiau akivaizdu, jog šiuo argumentu elektroniniai piratai atskleidžia savo argumentų nenuoseklumą. Jie teigia, jog autoriui svarbus ilgalaikis žinomumas ir vartotojų pasitikėjimas (kuris vėliau virsta pajamomis). Tuo tarpu intelektinės nuosavybės savininkus – intelektinės nuosavybės produktų platintojus – kaltindami piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir siekiu tai įtvirtinti per pasiūlytą ACTA sutartį, piratai atskleidžia, jog pagal situaciją manipuliuoja šiomis dvejomis pamatinėmis sąvokomis. Juk pripažindami, jog piktnaudžiavimas padėtimi būdingas tik „tarpininkams“, jie kartu pripažįsta, jog patys autoriai piktnaudžiauti savo padėtimi nėra linkę ir turi būti teisėtai atlyginami.

Čia elektroniniai piratai daro dar vieną minties šuolį ir pradeda teigti, jog keičiasi intelektinės nuosavybės turinys (t.y. įvyko nuosavybės sąvokos turinio revoliucija) ir tai, ką intelektinė nuosavybė gynė keletą šimtmečių, dabar turi būti visos visuomenės turtu. Tuo metu tikriesiems autoriams turi būti garantuotos privilegijos tik atskirose retose situacijose. Lieka neaišku, kaip ir kiek šie autoriai vis dar lieka savo kūrinių šeimininkais ir kokiais būdais visų kūrinių autoriai bus finansiškai apdovanojami. Bent Lietuvoje kol kas nėra nei vieno žinomo atvejo, kad garsus „kūrėjas“ persikeltų į elektroninę erdvę ir ten sėkmingai gautų pragyvenimui reikalingas pajamas.

Piratavimas (ne)kenkia pardavimams

Atsakymas, ar piratavimas internete mažina intelektinės nuosavybės savininkų pajamas, nėra paprastas. Elektroninių piratų argumentas jau minėtas – tai sąsajos tarp elektroninės kopijos ir žalos originalui nebuvimas. Tačiau to ryšio stoka atsiranda ne dėl unikalios piratavimo esmės, o dėl elektroninio turinio neunikalumo. Kitaip tariant, elektroninėje erdvėje nėra tokio dalyko kaip originalas. Visos elektroninės kopijos yra lygiavertės ir identiškos. Dėl šios aplinkybės elektroniniai piratai ir daro pagrindinę loginę klaidą.

Negalima lyginti pavogto automobilio ir pavogto programos, nes naudą būtent ir teikia autentiškas originalus objektas. Jo kopija iš tiesų būtų nevertinga ir žalos nedaranti, jeigu ji būtų kokybiškai skirtinga ir teiktų skirtingą naudą. Šiuo požiūriu programinės įrangos gamintojai turi „shareware“ licencijos rūšį, kuri leidžia programą naudoti nemokamai, tačiau jos kokybiniai parametrai yra apriboti ir jos naudotojas negali džiaugtis lygiaverte originalui kokybe. Kino filmo atveju tai galima būtų prilyginti itin mažos raiškos kokybei, mažos trukmės ištraukai. Knygos atveju – kelių puslapių turiniui.

Ekonomikos teorijoje viena pagrindinių sampratų – tai mainai, kai abi pusės keičiasi vienais gėriais į kitus. Pagrindinė mainų sąlyga – tai abiejų pusių sutarimas, jog atiduodamas gėris yra lygiavertis gaunamam. Šį principą piratavimas iš esmės ignoruoja ir vienos pusės interesą ignoruoja, visą naudą sutelkdamas pirataujančiojo pusėje, o intelektinės nuosavybės savininkui atlygindamas niekuo.

Francis Ford Coppola apie menininkų uždarbį (per vienastoks.ltthe99percent.com)

[..] Prisiminkite, kad menininkai vos kelis šimtus metų, jei tiek, uždirba pinigus. [..] Menininkai turėjo rėmėją – gal valstybės vadovą, gal kunigaikštį Veimare ar dar kur, bažnyčią, popiežių. Arba jie turėjo kitą darbą. Aš turiu kitą darbą. Aš kuriu filmus. Niekas man nenurodinėja. Tačiau pinigus aš uždirbu vyno pramonėje. Turėkite kitą darbą, kelkitės penktą ryto ir rašykite savo scenarijų. [..] Senais laikais, prieš 200 metų, jei buvai kompozitorius, vienintelis būdas uždirbti buvo keliauti su orkestru kaip dirigentas, nes tuomet gaudavai atlikėjo algą. Nebuvo įrašų. Nebuvo honoraro už įrašus. Taigi aš sakyčiau „Bandykime atskirti kino idėją ir uždarbio pragyvenimui bei pinigų idėją“. Nes yra būdų tai apeiti. [..]

Piratavimo kaip poreikių tenkinimo mechanizmo įsitvirtinimas ilgu laikotarpiu daro didžiulį poveikį kasdienei elgsenai. Galimybės asmeninius poreikius tenkinti pirataujant, panaikina būtinybę kitais būdais ieškoti tų poreikių tenkinimo objektų. Tai reiškia, jog elektroninė erdvė palaipsniui įpratina ir suteikia visišką produkto ar paslaugos substitutą.

Svarbu ir tai, jog daugelis elektroninėje erdvėje pirataujamų objektų yra aukštesnius (pagal Maslow piramidę) poreikius tenkinantys produktai ar paslaugos, jie turi įvairių netiesioginių substitutų, tenkinančių tuos pačius poreikius, todėl vienos ar kitos rūšies intelektinės nuosavybės trūkumas (ar kūrybos išnykimas) nėra iš karto juntamas. Tą akivaizdžiai stebime lietuvių etninės kultūros srityje, kur tokie dinozaurai kaip Veronika Povilionienė ar „Ventukai“ yra tos ant rankų pirštų suskaičiuojamos išimtys, galinčios siūlyti alternatyvą tokius poreikius tenkinančių paslaugų įsivyravusiai pasiūlai. Realią alternatyvą lietuviška etninė kultūra gali pasiūlyti (tą ir patvirtinta minėtos išimtys), tačiau tam reikalingi specifiniai sugebėjimai ir kompetencija – reikia sugebėti  senus dalykus kurti naujai, pritaikyti juos šiandienai, turėti charizmos paskui save vesti mases. Dabartinė kūrybos erdvės konjunktūra ir motyvų struktūrą tokias savybes nukreipia kitų veiklų link. Ir tokios povilionienės tik gyvu pavyzdžiu parodo prarają, prie kurios stovi unikali Lietuvos kultūra.

Atrodytų, kuo gali būti susijusios tokios iniciatyvos kaip ACTA ir lietuvių liaudies papročiai ar Viktorija Povilionienė? Realybėje išnykusią kultūrą imituojanti gabi dainininkė – tai, kas lieka, kai kūrėjai netenka paskatų kurti nepelningai rinkai. Liaudies dainos buvo populiarios tol, kol jas mėgo, už jas vaišino ir gerbė (taip, pinigais irgi). Šiandien gyvi pavyzdžiai liko tik pavienių entuziastų galvose.

Veronika Povilionienė – taisyklę patvirtinanti išimtis

Neatsitiktinai Lietuvoje daugiausia internetinio piratavimo grėsmių kyla intelektinės nuosavybės teisių savininkams meno ir kultūros srityse. Tiek atlikėjų, tiek ir kūrinių autorių (rašytojai, žurnalistai kompozitoriai, dailininkai) didžiausią pajamų dalį dažnai sudaro autoriniai honorarai – t.y. atlygis už naudojimąsi sukurtais kūriniais arba kūrinių atlikimo rezultatais. Šio šaltinio netekus paskatos kurti išnyksta arba tampa laisvalaikio veikla, o ne profesionalių įgūdžių puoselėjimu ir taikymu.

Elektroniniai piratai puikiai žino sau artimą pavyzdį, kai bene garsiausias Lietuvos tinklaraštininkas Džiugas Paršonis (www.nezinau.lt) taip ir neparašė virtualaus „Sudie“, tačiau aktyviai kurti nustojo. Paradoksalu, tačiau anuomet niekam net nekilo klausimo, o ar galėjo būti kitaip. Nors jo kūrinius skaitė tūkstančiai ir vienas tinklaraščio tekstas galėjo ženkliai kirsti aptariamo produkto ar paslaugos įvaizdžiui ir tiesiogiai pardavimams, pasitraukimo priežastis vulgariai primityvi – žmogus pavargo. Ar pinigai tai pakeistų? Galima būtų ginčytis tik tariamuoju laiku, tačiau kasdienių darbų baruose dažniau ar rečiau pavargstame kiekvienas. Tačiau už tą darbą perkame duoną ir todėl nesustojame. Šiuo atveju tinklaraštininkas duoną pirko už kitų veiklų nešamus realius pinigus, todėl pavargęs neturėjo pakankamai paskatų. Garbė, pripažinimas, lyderystė – visa tai „veža“, tačiau ne visada, ne visus ir ne begalinį laiko tarpą.

Ką labiausiai pjauna piratai?

Kai kurių rūšių intelektinė nuosavybė yra labai nutolusi nuo elektroninės erdvės ir tiesioginės grėsmės intelektinės nuosavybės savininkams elektroninis piratavimas nekelia. Ir tai lemia tik tai, kad nėra būdo, kaip elektroninė originalo kopija patenkintų pirataujančiųjų realybėje išreikštus poreikius. Pavyzdžiui, padirbti prekių ženklų drabužiai tampa grėsme tik kai juos kažkas pasiūva, nukopijuotas naujausių automobilių dizainas tampa grėsme tik fiziškai rinkoje siūlant padirbtas kokybiškas alternatyvas, o daugiamilijoninės investicijos į naujų vaistų tyrimus tampa bevertės tik tada, kai konkurentai spėja įtikinti valstybių įstaigas nukopijuotų vaistų veiksmingumu ir saugumu.

Daugeliui šių situacijų ir skirtos ACTA priemonės – vienais atvejais suteikiant teisių turėtojams galimybę aktyviai gintis nuo pažeidimų (tokia nuostata pirmą kartą įtvirtinta dar TRIPS sutartyje numačius „civil search“ galimybę), kitais atvejais akcentuojant sienos kontrolės procedūras ir t.t.

Tai, kad nemokamų elektroninių alternatyvų egzistavimas kelia grėsmę dešimtmečiais visuomenėje veikiančioms struktūroms, patvirtina Atviros visuomenės instituto 2011 metais paskelbtas Lietuvos situacijos tyrimas „Mapping digital media“. Viena iš išvadų konstatuoja, kad žiniasklaidos skaitmenizacija iš principo teigiamai veikė žinių pliuralizmą ir įvairovę, tačiau, vertinant kartu su 2009-2010 metų krizės poveikiu, skaitmenizacija padarė itin neigiamą poveikį spaudai. Nors didėjo žinių šaltinių skaičius, tačiau skaitmenizacija niekaip nepadėjo gerinti žinių kokybės.

Analogiškos išvados darytos ir 2009-2010 metų analitinėje Žurnalistų etikos inspektoriaus ataskaitoje, kurioje pripažinta, jog dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai (kai kuriais vertinimais – kas penktas neteko darbo), kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių skaičius, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimų apimtys. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė. Nuo neigiamų ekonominių pasekmių neišgelbėjo ir beveik du kartus didesnė valstybės parama kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai, skiriama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Autorių teisių objektai
Literatūros kūriniai (knygos, straipsniai, kompiuterių programos)
Žodiniai kūriniai (paskaitos, pamokslai)
Mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, projektinė dokumentacija)
Kūriniai, skirti atlikti scenoje (dramos, spektakliai, scenarijai)
Muzikos kūriniai (su arba be teksto)
Audiovizualiniai kūriniai (filmai, televizijos arba radijo laidos)
Dailės kūriniai (skulptūra, tapyba, scenografija)
Fotografijos kūriniai
Architektūros kūriniai (projektai, eskizai, statiniai)
Taikomosios dailės kūriniai
Iliustracijos, žemėlapiai, eskizai ir trimačiai kūriniai (susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis)
Išvestiniai kūriniai (vertimai, adaptacijos, muzikinės aranžuotės, interneto svetainės)
Kūrinių ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (kai dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra kūrybos rezultatas)
Teisės aktų, oficialių dokumentų neoficialūs vertimai
Gretutinės teisės
Atlikėjų teisės (teisė į vardą, atlikimo vientisumą, teisė viešai skelbti, įrašyti, atgaminti įrašą, padaryti viešai prieinamu, platinti atlikimo įrašą)
Fonogramų gamintojų teisės (atgaminti fonogramą, išleisti, padaryti viešai prieinama, platinti)
Transliuojančiųjų organizacijų teisės (retransliuoti transliacijas, įrašyti, atgaminti jų įrašus, viešai skelbti, padaryti viešai prieinamas, platinti)
Filmo pirmojo įrašo gamintojo teisės (atgaminti, viešai skelbti, platinti, padaryti viešai prieinamą)

Šaltinis: Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas

Kitos artimai su intelektine nuosavybe susijusios sritys
Atviro kodo programinė įranga
Augalų išvedėjų teisė
Augalų įvairovės apsauga
Domenų vardai
Duomenų bazės
Genetikos tyrimai
Mados teisė
Magijos metodai
Organinių vaistų teisė
Papildoma apsauga (pasibaigus patento galiojimui)
Teisė į privatumą/viešumą (asmeninės teisės)
Tradicijos (tradicinės žinios)

Maža rinka kaip kliūtis kokybiškai kūrybai

Kai 2006-aisiais ne tik JAV leidžiamas savaitraštis „Time“ eilinį tinklo vartotoją išrinko metų žmogumi, atrodė, jog Vartotojai sukurs naują geresnį pasaulį. Deja, asmeninės šuns nuotraukos vis dar nelaimi meno konkursų, o paauglių raudos nepatenka į Nobelio literatūros premijų pretendentų sąrašus. Kai kada net akla višta suranda grūdą, o eilinis vartotojas sukuria šedevrą. Deja, 99% likusių atvejų priskirtini kitokiai lemčiai. Ir atrodo, kad daugelis naujųjų lietuviškų kūrėjų žengia būtent tokiu keliu. Lietuviška statistika tą puikiai patvirtina ir realybėje. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad šalyje 2008 metais buvo 59 tūkst. meno mėgėjų kolektyvų dalyviai. Galima džiaugtis, jog tai net 10 tūkst. piliečių daugiau, nei jų būta 1995-aisiais, tačiau vis tiek tai tesudaro mažiau nei 2% visų gyventojų.

Lietuvoje teturime kokį milijoną reguliariau skaitančiųjų ir jų informacijai skiriamos lėšos nuosekliai mažėja, nors leidinių skaičius ir didėja (pavyzdžiui, 1990 metais Lietuvoje leisti 74 žurnalai ir 324 laikraščiai, kai 2010-aisiais jau atitinkamai 493 ir 297), tačiau nuosekliai mažėja tiek leidinių tiražai, tiek ir pasitikėjimas jais. Kaip skelbiama Statistikos departamento leidinyje „Kultūra, spauda ir sportas 2008“, metinis visų laikraščių tiražas pirmojo dešimtmečio piką pasiekė 2008 metais, kai išleista 290,8 mln. vnt. laikraščių. Tuo tarpu 2010 šis rodiklis tesiekė 188,2 mln. vnt. Palyginimui – 2000-aisiais išleista 196,8 mln. vnt. laikraščių.

Nors kultūros renginių (spektaklių, kino filmų, kt.) lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo, tačiau ir čia kultūrai tenkanti suma nėra didelė. Namų ūkių vartojimo išlaidos kultūros paslaugoms išliko itin menkos – 2003-2008 metais šis rodiklis tesiekė apie 1,25 proc. iš visų namų ūkių išlaidų.

Matyt, kokybiškai naujai pradėję dirbti muziejai sugebėjo pasiūlyti naujos kokybės paslaugas – per laikotarpį nuo 1995 iki 2008 metų muziejų lankomumas išaugo du kartus. Statistikos departamento duomenis, 1995-aisisi Lietuvos muziejai sulaukė 1,52 mln. lankytojų, o 2008-aisiais jau 3,13 mln. Deja, nėra aišku, kiek ši veikla buvo efektyvi komerciniu požiūriu – ar į muziejų veiklą ir jų plėtrą investuotos lėšos davė iš tiesų teigiamą rezultatą, ar tai tik pinigų „įsisavinimo“ rezultatas.

Malonia išimtimi iš bendros tendencijos galima būtų laikyti kino teatrų situaciją, kur 2008 metais buvo pasiektas rekordas, į kino filmus pardavus beveik 3,3 mln. bilietų ir surinkus beveik 40 mln. litų pajamų. Apibendrintais Lietuvos kino platintojų asociacijos duomenimis, per 15 metų laikotarpį (1993-2007) Lietuvos kino teatruose rodyti 1404 filmai, kuriuos žiūrėjo 18,7 mln. žiūrovų. Per tą laikotarpį kino teatrų kasose surinkta 176 mln. litų pajamų. Iš šios sumos tik (!) 2,72 mln. litų surinko per tą laiką rodyti 22 lietuviški kino filmai.

Lietuvos kino teatrų žiūrovai ir pajamos

Metai Parduota bilietų, vnt. Pajamos, mln. Lt
1995 0,68 N/D
1996 0,47 N/D
1997 0,57 N/D
1998 1,59 N/D
1999 1,78 N/D
2000 2,10 N/D
2001 2,37  ~10-13
2002 1,92  ~10-13
2003 1,40  ~10-13
2004 1,54  ~10-13
2005 1,30 N/D
2006 2,48 23,97
2007 3,32 35,64
2008 3,38 39,87
2009 2,70 36,64
2010 2,62 35,31
2011 2,97 37,08

Šaltinis: Lietuvos kino platintojų asociacija, Statistikos departamentas.

Vertinant šias pajamas reikia įvertinti ir darytas investicijas. Pavyzdžiui, 2003 metais atidarant rekonstruotą kino centrą „Forum Cinemas Vingis“ skelbta, jog į jo statybą ir įranga „Forum Cinemas“ grupė investavo daugiau nei 40 mln. litų.

Tačiau tai, kad užsienio kino produkcija surenka pajamas, nėra paguodžiantis reiškinys lietuviško kino gamintojams. Bene sėkmingiausias komercinis kino filmas „Tada Blinda. Pradžia“ yra didžiąja dalimi tiesiogiai valstybės lėšomis finansuotas projektas (Kino taryba per tris kartus skyrė 2,75 mln. litų iš bendro 3,5 mln. litų biudžeto, dar 400 tūkst. litų skyrė privatūs rėmėjai, o 700 tūkst. litų investavo patys gamintojai). Tai, jog filmas tapo žiūrimiausiu Lietuvoje (aplenkęs net Džeimso Kamerono „Avatarą“), lėmė daugelis priežasčių, tačiau galima tik spėlioti, kokios tikrosios priežastys lėmė, jog bilietų pardavimai viršijo 3,7 mln. litų (įdomu pastebėti, kad piratinės filmo kopijos internete dar nėra!). Antrasis pagal komercinę sėkmę lietuviškas kino filmas „Zero 2“ kino teatruose yra surinkęs daugiau nei vieną milijoną litų pajamų. Šie pavyzdžiai gali atrodyti užkrečiantys, tačiau su „Zero 2“ „konkuravę“ kiti lietuviški filmai tegavo minimalų dėmesį. Pavyzdžiui, 2010 metais antrąją vietą pagal pajamas užėmę lietuviškas filmas „Atsisveikinimas. Laimingo žmogaus istorija“ „džiaugėsi“ 36,8 tūkst. litų pajamomis…

Šviežias žemyn besiritančio susijusio lietuviško verslo pavyzdys – kino nuoma. Pavasarį Vilniuje baigs veiklą dvi paskutinės kino filmų nuomos paslaugas teikusios bendrovės „Laukimas“ ir „Eliksyras“. Pirmosios vadovas Vytautas Gubinas portalui delfi.lt yra tiesiogiai įvardinęs, jog kelia rankas prieš internetą ir pasiduoda. Jo teigimu, buvo viltis, kad per krizę žmonės iš kino teatrų patrauks žiūrėti filmų namuose, kartu su draugais (bilieto kaina apie 15-18 litų, kai DVD nuoma tekainuoja 5-6 litus). Tačiau kinas ir toliau liko socialinio bendravimo forma, o filmų mylėtojai aktyviai išnaudoja elektroninio piratavimo galimybes.

Viltes teikti pozityvūs Andriaus Mamontovo pasisakymai apie asmeninę patirtį bendraujant su „iTunes Music Store“, tačiau Lietuvoje ši paslauga veikia tik pusmetį ir pasirinkimas kol kas itin mažas – be Andriaus Mamontovo čia galima įsigyti Vidžio su Mario Basanov, Leon Somov su Jazzu, Jurgos, „Skamp“ muzikos. Artimiausiu metu čia turi atsirasti ir „Tadas Blinda. Pradžia“. Nors Andrius Mamontovas džiaugiasi nauju pajamų šaltiniu, tačiau kartu pripažįsta, kad didžioji dalis pajamų – iš užsienio, o ne Lietuvos vartotojų.

Tai, kad situacija vietos garso kūrinių rinkoje liūdna, savo veiksmai patvirtina tie patys lyderiai. Neseniai paskelbta, jog Andrius Mamontovas kartu su bendraminčiais bando burti naują pačių atlikėjų kontroliuojamą grupinio teisių administravimo instituciją „Nata“. Dėl tokios iniciatyvos sėkmės yra įvairių nuomonių, tačiau bet kokiu atveju tai bus tik naujas būdas pjaustyti tą patį pyragą, tikintis, kad pats pjaustymo mechanizmas kainuos mažiau. Pagal 2010 metų ataskaitas, LATGA iš viso surinko 14,1 mln. litų mokesčių, AGATA – 4,9 mln. litų. Šie 19 mln. litų, atskaičius administravimo sąnaudas, ir paskirstyti Lietuvos bei užsienio autorių ir gretutinių teisių turėtojams. Ar veiklos efektyvumas gali būti ženkliai didesnis? Tikėtina, tačiau verta tikėtis pokyčių procentų ar keliolikos ribose. Tai nesudarys sąlygų esminiam pajamų surinkimui. Kaip viešai yra pripažinęs Egidijus Dragūnas, pajamos iš LATGA jam leidžia kas mėnesį aplankyti masažo saloną. Ir tai yra vienas iš populiariausių šalyje muzikos atlikėjų.

Vienas iš elektroninių piratų teiginių, neva tikrieji autoriai skursta dėl vešančių „tarpininkų“, nepatvirtina jokie oficialūs duomenys Lietuvoje. Ant rankos pirštų galima skaičiuoti bent kiek žinomesnius populiariosios muzikos prodiuserius, tačiau bent kiek veiklesnės vietinės profesionalios atsvaros elektroniniams piratams stoka tik patvirtina nepakankamus išteklius tokiai veiklai. Pasaulinių organizacijų veikla patvirtina, jog teisių turėtojų interesų gynybai būtinos sutelktos ir didelės teisininkų, lobistų, komunikacijos ir kitų sričių specialistų pastangos. Piratai tarsi nepastebi, jog tuo metu Lietuvoje praėjusių metų lapkritį paskelbta apie bankroto bylą beveik 20 metų veikusiai muzikos leidybos bendrovei „Bomba“.

Panaši situacija yra tradicinėse žiniasklaidos rinkose. Jau cituotos Žurnalistų etikos inspektoriaus išvados dėl prastos situacijos žiniasklaidoje. Elektroninė erdvė iš esmės naikina tradicinių žiniasklaidos kanalų pajamas, tačiau nepateikia naujos alternatyvos. Iškilę nauji elektroninės žiniasklaidos lyderiai nesugeba sukurti naujo kokybiško turinio, o tradicinės priemonės yra priverstos palaipsniui vis didesnę savo turinio dalį nemokamai platinti internete.

Lietuviški tyrimai – ES uodegoje

Kitose intelektinės nuosavybės kūrimo srityje Lietuva taip pat atsilieka. Pavyzdžiui, 2008 metų „Eurostat“ duomenimis, Lietuva pagal pateiktas paraiškas Europos patentų organizacijai lenkia tik Rumuniją. Lietuvos tyrėjai sugebėjo pateikti vos 10 paraiškų (3,0 vienam mln. gyventojų), kai ES-27 vidurkis sudaro 119,5 paraiškų vienam mln. gyventojui (iš viso 59 tūkst. paraiškų).

Pastaraisiais metais situacija nesikeitė. Pavyzdžiui, 2011 metais Lietuvos patentų biuras išdavė 96 nacionalinius patentus ir sulaukė 108 norinčių gauti patentą paraiškų. Atitinkamai 2010 ir 2009 metais išduota po 84 nacionalinius patentus. Tai nestebina. „Eurostat“ duomenimis , aukštųjų technologijų srityje Lietuvoje dirba vos 2,7 proc. darbuotojų. Pagal šį rodiklį taip pat esame ES uodegoje.

Kalbėti apie sėkmingus pramoninio dizaino, puslaidininkių gaminių topografijų pavyzdžius taip pat galima tik vardinant išimtis, o ne nuoseklią ir pasikartojančią praktiką. Vienintelė su Lietuva susijusi ir jau registruota geografinė nuoroda yra Lenkijos institucijų iniciatyva. Tuo tarpu lietuviškosios paraiškos dar tik paskelbtos (midus „Stakliškės“, lietuviškas varškės sūris, sūris „Liliputas“).

Kiek geresnė padėtis tik prekių ženklų srityje, tačiau tai vėlgi susiję su tuo, jog lietuviški prekių ženklai nėra pripažįstami pasauliniu mastu ir piratavimas (ne tik elektroninėje erdvėje) nėra patrauklus piratavimo veikla užsiimantiems.

Atsakymų nėra

Didelio visuomenės dėmesio susilaukusi ACTA sutartis nėra ir negali būti panacėja visoms piratavimo situacijoms išspręsti. Sutarties kritikai dėmesį sutelkė į sutarties grėsmes saviraiškos laisvei. Tačiau gindami laisvę internete savęs nevaržyti kartu tik toliau mažina motyvaciją mažų rinkų, tokių kaip Lietuva, dalyviams kurti vietinėms rinkoms. Lietuvos kūrėjus tai toliau vers ieškoti didelių rinkų, kur kad ir senomis priemonėmis, tačiau parduodamas 1 mln. vnt. kūrinių, o ne 1 tūkstantis… Tas pats minėtas Egidijus Dragūnas tą ir renkasi. Kaip jau senokai pasirinko daugelis kitų kūrėjų.

Ciniškas požiūris netgi leistų sakyti, jog ginčas dėl ACTA įtvirtinimo Lietuvoje yra betikslis, nes čia jau nelabai ką „lietuviško“ yra ginti, o užsienio intelektinės nuosavybės savininkų interesai ne tokie svarbūs kaip Lietuvos piliečių.

Suprantama, trumpu laikotarpiu mažoje visuomenėje kaip Lietuva piratavimas yra priimtinesnis labai didelei visuomenės daliai. Ir tik ilgalaikių tikslų prioritetas skatina ginti intelektinę nuosavybę orientuojantis į aukštesnio lygio produktų kūrimą. Žemdirbių krašte tikrai daug lengviau būtų legalizuoti piratavimą, tačiau ir jo ignoravimas jau duoda vaisių – pakanka elektroninių piratų paprašyti įvardinti bent keletą pastaraisiais metais iškilusių garsesnių rašytojų, kompozitorių, žurnalistų ar net tokių sričių mokslininkų kaip fizika ar biochemija, kurie džiaugtųsi kurdami Tėvynėje ir nepaliktų kūrybos laisvalaikiui. Tokių vis mažiau.

Redaguotas tekstas paskelbtas 2012 m. kovo mėn. žurnalo „Verslo klasė“ numeryje.

P.S. šiame tekste dar nebuvo spėta tikslingai argumentuotai sureaguoti į Mindaugo Kiškio ir Remigijaus Šimašiaus įrašuose išdėstytas mintis.

Kodėl Andrius Užkalnis yra žiniasklaida?

Anąkart gavęs dovanų elektroninį „Verslo klasės“ numerį perskaičiau įdomią Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso mintį: „Aš jaučiu pareigą ir iš tikrųjų ją vykdau. Pareiga tokia – aš daug laiko skiriu pokalbiams su Estijos žmonėmis apie Europą. Gal tai net ir ne mano darbas. Bet aš tai darau, kadangi rinkėjams nepakankamai paaiškinama apie Europą. Todėl einu ir kalbuosi – kalbu beveik visur, kur pasitaiko proga. Aš kalbu apie Europą, kad žmonės žinotų, kad įvairūs dalykai susiję vienas su kitu“. Kitaip tariant, Europos Sąjunga savaime neateis į mūsų kasdienybę, didelė atsakomybė tenka įvairiose Europos Sąjungos institucijose bei su jomis artimai susijusiose įstaigose dirbantiems nuolatiniams ir laikiniems šalių narių atstovams. Tąkart susimąsčiau, dabar bandau tą funkciją ir vykdyti, mat bene trejus metus retkarčiais kaip nepriklausomas ekspertas atstovaudavau Lietuvą Europos Tarybos „Naujosios žiniasklaidos“ ekspertų grupėje (kelios mintys iš posėdžių).

Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.