Socialiniai tinklai ir politinė propaganda

Prieš pora savaičių rusiškasis delfi.lt paskelbė straipsnį „Социальные сети: подсадка нормальная“. Константин Амелюшкин kalbino psichoterapeutą Olegą Lapiną ir mane. Tema verta šiek tiek platesnio panagrinėjimo – priminsiu, jog praėjusiais metais TSPMI konferencijoje skaičiau susijusį pranešimą „user generated content online and political processes: conceptual problems of policy, media and legal regulation“.

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.

Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu

Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.

Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.

Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.

Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka

Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.

Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..

Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.

Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.

Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.

Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.

Kas toliau?

Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.

Социальные сети: подсадка нормальная