Kremliaus įtaka Lietuvos ryšių su visuomene agentūroms

2012 m. birželį VSD paskelbė veiklos apžvalgą, kurioje bene pirmą kartą viešai įvardino Kremliaus įtaką Lietuvos viešajai erdvei (čia ir toliau paryškinimai – mano):

2011 m. prieš Lietuvą buvo vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų. Prieš šalyje vykdomus strateginius energetikos projektus nukreipta informacija buvo skelbiama užsienio ir Lietuvoje leidžiamose žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvai [..] nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. [..] Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai.

Po metų skelbtoje veiklos ataskaitoje visuomenei VSD iš esmės kartojo savo įžvalgas:

Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos  instrumentus,  energetinių  ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.

2014 m. kovą VSD pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą (veiklos ataskaita liko formaliu biurokratiniu dokumentu). Kategorijomis (ir konkrečiais pavyzdžiai) įvardinti prieš Lietuvą dirbantys subjektai:

Prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, „nevyriausybinės“ organizacijos, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos RsV agentūrų rolė

Naują viešos diskusijąos etapą liepos 3 dieną pradėjo 15min.lt žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kai portale buvo paskelbtas jo tekstas „Lietuvos viešųjų ryšių agentūros dievagojasi Rusijai nedirbančios, bet Kremliaus pinigų neatsisako“. Į jį sureagavo Mykolas Katkus savo Facebook įrašais – pirmuoju-šmaikščiuoju, ilgesniu paaiškinimu. Temperatūra kilo ir Skirmantas reagavo, kai sulaukė užuominų apie teismus, į ką Mykolas reagavo trumpai ir tikslingai. Panašu, kad tema Skirmantą sudomino ir jis pradėjo kapstyti toliau.

Skirmantas savo komentaruose teigia, jog teksto ašis – žinia/klausimas Lietuvoje viešuosius pirkimus perkančiosioms organizacijoms, kurios pirkimo sąlygose nekreipia dėmesio į galimus esminius RsV ir kitų paslaugų tiekėjų interesų konfliktus, kai tuo pat metu dirbama ir su valstybine Lietuvos organizacija, ir su strategiškai priešingus interesus turinčiais Kremliaus kontroliuojamais subjektais.

Mykolas perfrazuoja tiesiai – kaip tekstą supras vidutinis skaitytojas: „žurnalistas ieškojo ir surado Rusijos šnipų“. Esą tie asmenys dirba ir kenkia Lietuvai. Vertas dėmesio situaciją paaiškinantis Mykolo retorinis klausimas:

Aš laikausi nuostatos, kad mūsų darbas nėra toks nekaltas, mat taisyklės nėra tokios aiškios, o galimybės – didžiulės. Kaip ir darbo su politinės partijoms atveju, dirbdamas su kompanija su ja susitapatini. Kadangi politizuotų Rusijos kompanijų sėkmė dažniausiai reiškia Lietuvos nesėkmę – pajutau, kad to daryti negalėsime. Tačiau aš nesu tikras, kad tai vienintelis teisingas atsakymas. Kartais gal būtų geriau, kad net priešiškai nusiteikusi kompanija teiktų informaciją, o ne užsiimtų agresyvia propaganda. Kita vertus – kas bus tas kompanijos patikimumo vertintojas? Politikai? VTEK? VSD? Skirmantas Malinauskas? Taigi tai kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kaip Mykolas savo komentaruose pastebi, su Rusijos organizacijomis dirba daugybė skirtingų sektorių lietuviškų įmonių – teisininkai, lobistai, žiniasklaidos priemonės ir daugybė kitų. RsV sektorius – vienas iš dažniausiai minimų, tačiau tikrai ne pats svarbiausias ginant užsakovų interesus.

Kas ir kaip turėtų dėti brūkšnį? Ar rusiškas kapitalas automatiškai yra velnio sėkla? Kaip tada vertinti visus į Rusiją eksportuojančius ir/ar jai paslaugas teikiančius? O Rusijos satelitams iš Azijos ar Baltarusijos?

„Rosatom“ („PR Inc.“) konkursas

Diskusijos ištakos – dar 2013 m. gegužės BNS žinia, jog „Rosatom“ pradėjo ieškoti paslaugos tiekėjų viešojo pirkimo būdu. Tuo metu akcentuota, jog konkursas yra išbandymas žiniasklaidai, nes neva pagrindinės paslaugos bus informacijos sklaida.

Daugiau kaip po metų – 2014-ųjų gegužės 30 d. delfi.lt (Šarūno Černiausko) tekstas apie Rusijos įmonės laiškus Lietuvos RsV agentūroms. Kaip FB rašo Skirmantas:

Šiandien tris kartus pasikalbėjau su Rusijos agentūros “PR Inc.” vadovu. “Rosatom” tikrai ruošėsi rengti konkursą Lietuvoje, tačiau ši agentūra nusprendė visiems užbėgti už akių ir pati savo iniciatyva išplatino su “Rosatom” nesuderintą siūlymą. Mano žiniomis “Rosatom” iš viso Lietuvoje konkurso neberengs po kilusios audros, o šiai agentūrai radosi labai daug problemų. Dėl to neliūdžiu. Nors prašė, agentūros pavadinimo neišėmiau. Manau, rašyti buvo verta.

Kada Kremliaus įtaka Lietuvos RsV agentūroms yra žalinga valstybei?

Į šį klausimą gali atsakyti tik tiesiogiai dirbantys (arba vidinę informaciją turintys) specialistai, nes tai priklauso nuo kelių aplinkybių:

  • užduočių pobūdis (techninis darbas ar strateginės konsultacijos);
  • realus ar tariamas interesų konfliktas su Lietuvos interesais;
  • bendradarbiavimas su Lietuvos saugumo institucijomis.

Skirmanto tekste Arvydas Anušauskas suabsoliutina, jo manymu, visi Kremliaus kontroliuojami projektai yra ir minkštosios galios naudojimo projektai. Tokią mintį palaiko ir buvęs RsV agentūrų asociacijos veidas Linas Kontrimas:

Noriu labai aiškiai pasakyti – Rusija beveik visuose projektuose, jei tik turės galimybę, užsiims propagandine veikla. Tai valstybė, kuri propagandą savo užsienio politikoje naudoja nuo neatmenamų laikų. Ji propagandiniais įrankiais ne tik sugeba išlaikyti savo imperinę sudėtį, bet dar ir kelti didžiulę grėsmę kaimynėms.

Ar tikrai? Lengva būtų užimti priešingą naivuolio poziciją, tačiau visus Rusijos bendrovių interesus sieti su politiniais Kremliaus tikslais – manyčiau, irgi per didelė paranoja. Tiesa, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės tokių projektų metu šį pavojų visada turėti omenyje.

Kas iš tiesų dirbo ir dirba su Kremliaus projektais?

Skirmanto tekste įvardintos viešai apie savo bendradarbiavimą skelbiančios agentūros – VRP ir Integrity PR, vykdančios projektus, galimai sietinus su Kremliumi – atitinkamai „Nukem“ (per „Rosatom“) ir „Nord Stream“ (per „Gazprom“). Mykolas FB diskusijoje kelia teisingą klausimą – ar tikrai Rusijos bendrovės pirkdamos neteisėtos įtakos paslaugas apie tai pasiskelbia viešai?

Akivaizdu, kad tokių dirbančių ar dirbusių yra gerokai daugiau ir juos verta suregistruoti į vieną sąrašą. Čia skelbiu tai, ką pavyko per gerą pusvalandį surasti viešai ir prisimindamas vieną kitą mažiau viešą faktą. Jeigu/kai gausiu daugiau informacijos – gyvai papildysiu.

Kremliaus kontroliuojama (bent iš dalies) organizacija Lietuvos RsV agentūra, bendradarbiavimo laikotarpis, nuorodos į pranešimus, pastabos
Darbo partija Pro group (taip pat „Filipavičius ir partneriai“, dabar „Maniac“) – bent nuo 2006 vasario (Darbo partijos bylos medžiaga, kurioje juodosios buhalterijos čekiuose įvardinta vardu ir pavarde) bent iki 2012 Seimo rinkimų
Dujotekana Publicum – bent nuo 2001 (tikrai nuo 2003) bent iki 2007-ųjų NSGK tyrimo (15 išklotinė)
Viešųjų ryšių technologijos“ (dabar – „INK agency“) – bent 2007
Avenire – bent nuo 2010 bent iki 2013
Gazprom Publicum – nuo 2001 bent iki 2004 – Lietuvai finansiškai nenaudingas „Lietuvos dujų“ privatizavimas (2003-2004 metais)
Inter Rao Lietuva Publicum FComm2012-2013, naujo “Dujotekanos” tipo tarpininko, skirstančio Kremliaus pinigus, IPO Varšuvos biržoje kampanija
Lukoil Viešųjų ryšių technologijos – bent 2008
Ad Verum – bent 2012 bent iki 2014 birželio
Nord Stream
(„Gazprom“ kontroliuojama bendrovė)
Integrity PR – bent nuo 2010 birželio iki dabar, tuo pat metu dirba su URM Baltijos regiono valstybių projektu (URM „Nord Stream“ projektą yra įvardijusi kaip pavojingą Lietuvai). Mykolas Katkus teigia, jog VRP šio pasiūlymo atsisakė, nes matė, kad jis kertasi su Lietuvos interesais.
Nukem
(„Rosatom“ kontroliuojama bendrovė)
VRP Hill+Knowlton Strategies – bent nuo 2012 kovo – iki dabar, tuo pat metu (2012 m.) VAE uždarymo projektas, 2014 m. laimėjo LESTO viešąjį pirkimą
Rolandas Paksas DDB & Co. ir Katkevičius – 2002-2003, LRP rinkimų kampanija
Rosatom Mykolo Katkaus teigimu, „Rosatom“ RsV agentūrą Lietuvoje samdė ~2011 metus, kai agentūra platino interviu su Seimo nariais žiniasklaidai
Avenire – bent 2013

Į šį sąrašą, manau, neverta traukti tokių įmonių kaip „Kazmunaygaz“, TNK-BP ar „Yukos“, nes Kremlius jų veiklos Lietuvoje metu darė/daro tik ribotą netiesioginę įtaką. Taip pat nenagrinėju pavienių ekspertų, nes tai sunkiai atsiejama nuo in-house darbo pagal darbo sutartį ir daugeliu atvejų neturiu pakankamai duomenų.

Reziume

Ne tik šiai temai yra žiaurus Lino Kontrimo lūpose nuskambėjęs bendros Lietuvos RsV agentūrų situacijos apibendrinimas:

Norint išgyventi mūsų rinkoje reikia galvojant ne apie metus ar dešimtmečius į priekį, o apie šiandien ir rytoj. Kai kurios agentūros neturi net galimybės svarstyti, kokios pasekmės laukia imantis vieno ar kito užsakymo.

Tai ir atsako į klausimą, kodėl ir kas dirba su Kremliaus kontroliuojamomis organizacijomis. O ar to darbo metu Lietuva patiria (ir kokio masto) žalą – jau tampa kiekvieno besidarbuojančiojo sąžinės reikalu.

Kaip ir visada sąžinės klausimų atveju, šią problemą geriausiai sprendžia viešumas. Tam ir skirtas šis mano tinklaraščio įrašas.

Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?

Jeigu susiduriate su žiniasklaida, tai nevargsiu ir neįtikinėsiu, jog Kremlius pastarosiomis savaitėmis vykdo aktyvius informacinio karo veiksmus, kurie tyčia ar netiesiogiai nukreipti ir prieš Lietuvą.

Informacinis karas yra sudėtinė modernios karybos dalis, todėl kaip Lietuvos Respublikos pilietis turiu teisėtus lūkesčius, jog Lietuvos kariuomenė tai supranta, įvertina ir imasi reikalingų gynybinių veiksmų.

Deja, kaip daugiau nei dešimtmetį dirbantis ryšių su visuomene (propagandos) srityje galiu tik konstatuoti, jog informaciniame kare Lietuva nesiima jokių aktyvių veiksmų, nesiima priemonių užkardyti agresoriaus informacijos sklaidos. Galiu tik viltis (negaliu patikrinti), jog vyksta situacijos stebėsena.

Priminsiu, jog kol kas vis dar turime veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios XIII skirsnio 135 straipsnio II dalyje yra esminė teisės norma, leidžianti imtis aktyvių priemonių, stabdant agresoriaus informacinio karo veiksmus:

 Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

Galima tik priminti, jog to paties skirsnio 139 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.

Norintiems pasiginčyti, kas yra „karo propaganda“, galima atsidaryti Tarptautinių žodžių žodyną, kur „propaganda“ apibrėžiama kaip:

filos., moksl., rel. ir kt. teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną „karas“ yra (pirmoji ir šiuo atveju reikalinga reikšmė):

ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar didelių visuomenės grupių

Taigi, „karo propaganda“ šiandienos situacijos atveju yra:

ginkluoto susidūrimo tarp valstybių (Rusijos federacijos ir Ukrainos) teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus

Kitaip tariant, visi Kremliaus kontroliuojamų žiniasklaidos kanalų veiksmai, kuriais siekiama veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus, yra draudžiami.

Turint tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtiną draudimą tokius veiksmus atlikti, vienintelis klausimas, kuri(-ios) valstybės institucijos privalo šį draudimą įgyvendinti.

Todėl galiu ne tik retoriškai klausti – ką jau padarė ir daro Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos Prezidentė, Valstybės saugumo departamentas, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios teisėsaugos institucijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ir kitos šiuo klausimu reikalingą kompetenciją bei funkcijas turinčios valstybės institucijos?

Papildymas, 12:51
LR Konstitucinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.

Papildymas 14:16
Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Papildymas 16:16
Pagal Karo padėties įstatymo 2 str. 4 p. karas – tai paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Po vakar dienos Vladimiro Putino spaudos konferencijos, kurioje jis tiesiogiai įvardino Lietuvą kaip padedančią Ukrainai, Lietuva faktiškai tapo tarptautinio ginkluoto konflikto dalyve.
Papildymas 2014 m. kovo 10 d., 15:40
Kovo 5 d. Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavome ar ir kokiomis priemonėmis būtina riboti Kremliaus propagandą. Laidos įrašas čia, mano pasisakymas apie 26:45.

Mūšis dėl intelektinės nuosavybės: elektroniniai piratai prieš … ką?

Viena iš intelektinės nuosavybės apsaugos pradininkių laikoma viduramžių Didžioji Britanija, kur dar XVIII a. pradžioje spaustuvininkų gildija leisdavo arba ne dauginti ir platinti spausdintą žodį. Šiandien virtualioje erdvėje jau ne tik žodžius dauginantys elektroninės erdvės piratai save gina, neva apsisuko dar vienas ratas ir intelektinės nuosavybės samprata paseno. Į naujai suliepsnojusį globalų ginčą savo noru veliasi ne tik stambios korporacijos ar pavieniai kompiuterinių tinklų genijai – nauji įstatymų leidėjų sprendimai (ar jų nebuvimas) lems daugelio profesijų ir pramonės šakų ateitį, o Lietuvos atveju – net mūsų tautinės kultūros likimą.

Kaip ir dažnai elektroninėje erdvėje, šįkart bangas pradėjo kelti Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtent dėl JAV Kongrese nagrinėtų SOPA (angl. Stop Online Piracy Act) ir PIPA (arba „PROTECT IP Act“, pilnas pavadinimas – „Preventing Real Online Threats to Economic Creativity and Theft of Intellectual Property Act“) teisės aktų projektų internete kilo iniciatyva surengti „dieną be interneto“. Akcijos dalyviai teigė, jog SOPA/PIPA iš esmės įveda cenzūrą, galimos situacijos, kai autorių teisių turėtojai gali vos ne terorizuoti interneto svetaines, tariamai padariusias pažeidimus, susijusius su intelektine nuosavybe. Rezultatą dalyviai pasiekė – abu JAV Kongreso rūmai projektus atmetė kaip netinkamus.

Vos po kelių dienų kilo antroji, jau tikrai globalaus masto nepasitenkinimo banga dėl už uždarų durų parengtos tarptautinės prekybos sutarties ACTA (angl. Anti-Counterfeit Trade Agreement). Į šią įsivėlė ir Lietuvos institucijos, kai sausio pabaigoje iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gavęs atitinkamus įgaliojimus sutartį pasirašė ambasadorius Japonijoje Albertas Algirdas Dambrauskas. Paaiškėjo, kad šįkart Lietuva elgėsi taip pat, kaip ir dar didelė grupė kitų Europos Sąjungos šalių narių – tiesiog pritarė sutarčiai, kurią ES atstovai jau buvo pripažinę atitinkančia šalių narių interesus.

Tik tarptautinis nepasitenkinimas atskleidė, kad ACTA turi nemažai ką bendra su JAV subjektams skirtais SOPA/PIPA. Pradėtos analizuoti sutarties nuostatos pasirodė esą gana lanksčios ir tik nuo šalių narių būtų priklausę, kiek ir kokių apsaugos priemonių elektroninėje erdvėje jos numatytų. Oficialus ir bene pagrindinis šio teisės akto tikslas – tai užkardyti galimybę pažeistų intelektinės nuosavybės teisių produktams ar paslaugoms patekti į sutarties narių teritoriją. Elektroninei erdvei tai gresia naujo stambaus anti-piratinio mechanizmo sukūrimu, kas iš esmės apribotų galimybes neteisėtai naudotis svetima intelektine nuosavybe elektroninėje erdvėje.

Intelektinė nuosavybė – daug daugiau nei meno kūriniai

Nesigilindami į smulkmenas sutarkime, kad XIX amžiaus pabaigoje Berne, Šveicarijoje, buvo padėti šiuolaikinės intelektinės nuosavybės apsaugos pamatai. Buvo sukurtas modelis, pagal kurį materialiai neapčiuopiamas kūrybinis rezultatas buvo pripažintas nors ir savita, tačiau aiškiai apibrėžta jį sukūrusio asmens nuosavybe. Kaip ir kitomis nuosavybės formomis, savininkas ja iš esmės laisvai galėjo disponuoti – uždaryti ir niekam nerodyti, galbūt priešingai – skirti viešam neribotam naudojimui.

ACTA nėra naujadaras intelektinės nuosavybės apsaugos srityje. Šiuo metu vienas pamatinių tarptautinių teisės aktų, įtvirtinančių intelektinės nuosavybės gynimo principus – tai TRIPS (angl. Trade-Related aspects of Intellectual Property Rights) sutartis. Pagal jos nuostatas intelektinė nuosavybė – tai ne tik autorių ir gretutinės teisės, bet ir prekių ženklai (pavyzdžiui, „Coca Cola“), geografinės nuorodos (pavyzdžiui, Konjakas), pramoninis dizainas (pavyzdžiui, sąvaržėlė), patentai (pavyzdžiui, „Bluetooth“ technologija), topografijos (pavyzdžiui, kompiuterių procesorių), slapta informacija (pavyzdžiui, komercinės paslaptys).

Intelektinė nuosavybė Lietuvoje – pavyzdžiai, asociacijos, reguliuotojai, rinkos dydis.

IN rūšis Lietuviški pavyzdžiai IN savininkų asociacijos Lietuvoje Veiklios IN savininkų asociacijos ne Lietuvoje Valstybinė  institucija Rinkos dydis 2011 m.
Autorių ir gretutinės teisės Knyga „101 Lietuvos legenda“, atlikėjas Andrius Mamontovas Muzikos asociacija (asociacija „Metų muzikos apdovanojimai“), LANVA, BSA Lietuva IFPI, RIAA (fonogramų), BSA, MPAA (filmų), IPA (knygų) LATGA-A, AGATA, steigiama „Nata“ LATGA surenka 14,1 mln. Lt (2010), AGATA surenka 4,9 mln. Lt (2010)
Prekių ženklai Kosmetikos produktai „Margarita Valstybinis patentų biuras N/D
Saugoma kilmės vietos arba geografinė  nuoroda Seinų/Lazdijų krašto medus Žemės ūkio ministerija N/D
Pramoninis dizainas Reljefinis „Švyturio“ alaus butelis Valstybinis patentų biuras  N/D
Patentai Salmonella bakterijų nustatymo būdas ir zondai  (ex-EFA) IFPA (farmacija), VGA (farmacija) IFPMA (farmacija), EuropaBio (GMO) Valstybinis patentų biurasPatentinės informacijos centras, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra Išduota nacionalinių patentų: 2011 – 96, 2010 – 84, 2009 – 84.
Puslaidininkių gaminių topografijos  N/D Valstybinis patentų biuras N/D
Neskelbtos informacijos apsauga Privačios įmonės klientų ir jų užsakymų istorija Valstybės paslapčių atveju – Valstybės saugumo departamentas

Elektroninių piratų priešas – „tarpininkai“

Vienas populiariausių argumentų, kuris neva paneigia intelektinės nuosavybės vagystės internete turinį, yra tiesioginės žalos intelektinės nuosavybės savininkui nepadarymas. Tokiu atveju teigiama, jog savininkas sukurtą turinį išlaiko savo rankose, jis nedingsta (kaip materialios vagystės atveju), jį toliau galima naudoti ir gauti vertę. Dar daugiau, elektroniniai piratai neva atskleidžia tikrąsias savininkų intencijas – tokiu būdu įgyjamas populiarumas, kuris vėliau sėkmingai išnaudojamas. Kaip pavyzdys pateikiamas programinės įrangos gamintojos „Microsoft“ ilgą laiką neva naudota taktika, kai besivystančiose rinkose pro pirštus buvo žiūrima į bazinės programinės įrangos (operacinės sistemos, biuro programų paketo) piratavimą, nes tai sukūrė ilgalaikį konkurencinį pranašumą dėl susiformavusių vartotojų įgūdžių.

Nesiimsime nagrinėti, kiek tokia sąmokslo teorija turi pagrindo, tačiau akivaizdu, jog šiuo argumentu elektroniniai piratai atskleidžia savo argumentų nenuoseklumą. Jie teigia, jog autoriui svarbus ilgalaikis žinomumas ir vartotojų pasitikėjimas (kuris vėliau virsta pajamomis). Tuo tarpu intelektinės nuosavybės savininkus – intelektinės nuosavybės produktų platintojus – kaltindami piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir siekiu tai įtvirtinti per pasiūlytą ACTA sutartį, piratai atskleidžia, jog pagal situaciją manipuliuoja šiomis dvejomis pamatinėmis sąvokomis. Juk pripažindami, jog piktnaudžiavimas padėtimi būdingas tik „tarpininkams“, jie kartu pripažįsta, jog patys autoriai piktnaudžiauti savo padėtimi nėra linkę ir turi būti teisėtai atlyginami.

Čia elektroniniai piratai daro dar vieną minties šuolį ir pradeda teigti, jog keičiasi intelektinės nuosavybės turinys (t.y. įvyko nuosavybės sąvokos turinio revoliucija) ir tai, ką intelektinė nuosavybė gynė keletą šimtmečių, dabar turi būti visos visuomenės turtu. Tuo metu tikriesiems autoriams turi būti garantuotos privilegijos tik atskirose retose situacijose. Lieka neaišku, kaip ir kiek šie autoriai vis dar lieka savo kūrinių šeimininkais ir kokiais būdais visų kūrinių autoriai bus finansiškai apdovanojami. Bent Lietuvoje kol kas nėra nei vieno žinomo atvejo, kad garsus „kūrėjas“ persikeltų į elektroninę erdvę ir ten sėkmingai gautų pragyvenimui reikalingas pajamas.

Piratavimas (ne)kenkia pardavimams

Atsakymas, ar piratavimas internete mažina intelektinės nuosavybės savininkų pajamas, nėra paprastas. Elektroninių piratų argumentas jau minėtas – tai sąsajos tarp elektroninės kopijos ir žalos originalui nebuvimas. Tačiau to ryšio stoka atsiranda ne dėl unikalios piratavimo esmės, o dėl elektroninio turinio neunikalumo. Kitaip tariant, elektroninėje erdvėje nėra tokio dalyko kaip originalas. Visos elektroninės kopijos yra lygiavertės ir identiškos. Dėl šios aplinkybės elektroniniai piratai ir daro pagrindinę loginę klaidą.

Negalima lyginti pavogto automobilio ir pavogto programos, nes naudą būtent ir teikia autentiškas originalus objektas. Jo kopija iš tiesų būtų nevertinga ir žalos nedaranti, jeigu ji būtų kokybiškai skirtinga ir teiktų skirtingą naudą. Šiuo požiūriu programinės įrangos gamintojai turi „shareware“ licencijos rūšį, kuri leidžia programą naudoti nemokamai, tačiau jos kokybiniai parametrai yra apriboti ir jos naudotojas negali džiaugtis lygiaverte originalui kokybe. Kino filmo atveju tai galima būtų prilyginti itin mažos raiškos kokybei, mažos trukmės ištraukai. Knygos atveju – kelių puslapių turiniui.

Ekonomikos teorijoje viena pagrindinių sampratų – tai mainai, kai abi pusės keičiasi vienais gėriais į kitus. Pagrindinė mainų sąlyga – tai abiejų pusių sutarimas, jog atiduodamas gėris yra lygiavertis gaunamam. Šį principą piratavimas iš esmės ignoruoja ir vienos pusės interesą ignoruoja, visą naudą sutelkdamas pirataujančiojo pusėje, o intelektinės nuosavybės savininkui atlygindamas niekuo.

Francis Ford Coppola apie menininkų uždarbį (per vienastoks.ltthe99percent.com)

[..] Prisiminkite, kad menininkai vos kelis šimtus metų, jei tiek, uždirba pinigus. [..] Menininkai turėjo rėmėją – gal valstybės vadovą, gal kunigaikštį Veimare ar dar kur, bažnyčią, popiežių. Arba jie turėjo kitą darbą. Aš turiu kitą darbą. Aš kuriu filmus. Niekas man nenurodinėja. Tačiau pinigus aš uždirbu vyno pramonėje. Turėkite kitą darbą, kelkitės penktą ryto ir rašykite savo scenarijų. [..] Senais laikais, prieš 200 metų, jei buvai kompozitorius, vienintelis būdas uždirbti buvo keliauti su orkestru kaip dirigentas, nes tuomet gaudavai atlikėjo algą. Nebuvo įrašų. Nebuvo honoraro už įrašus. Taigi aš sakyčiau „Bandykime atskirti kino idėją ir uždarbio pragyvenimui bei pinigų idėją“. Nes yra būdų tai apeiti. [..]

Piratavimo kaip poreikių tenkinimo mechanizmo įsitvirtinimas ilgu laikotarpiu daro didžiulį poveikį kasdienei elgsenai. Galimybės asmeninius poreikius tenkinti pirataujant, panaikina būtinybę kitais būdais ieškoti tų poreikių tenkinimo objektų. Tai reiškia, jog elektroninė erdvė palaipsniui įpratina ir suteikia visišką produkto ar paslaugos substitutą.

Svarbu ir tai, jog daugelis elektroninėje erdvėje pirataujamų objektų yra aukštesnius (pagal Maslow piramidę) poreikius tenkinantys produktai ar paslaugos, jie turi įvairių netiesioginių substitutų, tenkinančių tuos pačius poreikius, todėl vienos ar kitos rūšies intelektinės nuosavybės trūkumas (ar kūrybos išnykimas) nėra iš karto juntamas. Tą akivaizdžiai stebime lietuvių etninės kultūros srityje, kur tokie dinozaurai kaip Veronika Povilionienė ar „Ventukai“ yra tos ant rankų pirštų suskaičiuojamos išimtys, galinčios siūlyti alternatyvą tokius poreikius tenkinančių paslaugų įsivyravusiai pasiūlai. Realią alternatyvą lietuviška etninė kultūra gali pasiūlyti (tą ir patvirtinta minėtos išimtys), tačiau tam reikalingi specifiniai sugebėjimai ir kompetencija – reikia sugebėti  senus dalykus kurti naujai, pritaikyti juos šiandienai, turėti charizmos paskui save vesti mases. Dabartinė kūrybos erdvės konjunktūra ir motyvų struktūrą tokias savybes nukreipia kitų veiklų link. Ir tokios povilionienės tik gyvu pavyzdžiu parodo prarają, prie kurios stovi unikali Lietuvos kultūra.

Atrodytų, kuo gali būti susijusios tokios iniciatyvos kaip ACTA ir lietuvių liaudies papročiai ar Viktorija Povilionienė? Realybėje išnykusią kultūrą imituojanti gabi dainininkė – tai, kas lieka, kai kūrėjai netenka paskatų kurti nepelningai rinkai. Liaudies dainos buvo populiarios tol, kol jas mėgo, už jas vaišino ir gerbė (taip, pinigais irgi). Šiandien gyvi pavyzdžiai liko tik pavienių entuziastų galvose.

Veronika Povilionienė – taisyklę patvirtinanti išimtis

Neatsitiktinai Lietuvoje daugiausia internetinio piratavimo grėsmių kyla intelektinės nuosavybės teisių savininkams meno ir kultūros srityse. Tiek atlikėjų, tiek ir kūrinių autorių (rašytojai, žurnalistai kompozitoriai, dailininkai) didžiausią pajamų dalį dažnai sudaro autoriniai honorarai – t.y. atlygis už naudojimąsi sukurtais kūriniais arba kūrinių atlikimo rezultatais. Šio šaltinio netekus paskatos kurti išnyksta arba tampa laisvalaikio veikla, o ne profesionalių įgūdžių puoselėjimu ir taikymu.

Elektroniniai piratai puikiai žino sau artimą pavyzdį, kai bene garsiausias Lietuvos tinklaraštininkas Džiugas Paršonis (www.nezinau.lt) taip ir neparašė virtualaus „Sudie“, tačiau aktyviai kurti nustojo. Paradoksalu, tačiau anuomet niekam net nekilo klausimo, o ar galėjo būti kitaip. Nors jo kūrinius skaitė tūkstančiai ir vienas tinklaraščio tekstas galėjo ženkliai kirsti aptariamo produkto ar paslaugos įvaizdžiui ir tiesiogiai pardavimams, pasitraukimo priežastis vulgariai primityvi – žmogus pavargo. Ar pinigai tai pakeistų? Galima būtų ginčytis tik tariamuoju laiku, tačiau kasdienių darbų baruose dažniau ar rečiau pavargstame kiekvienas. Tačiau už tą darbą perkame duoną ir todėl nesustojame. Šiuo atveju tinklaraštininkas duoną pirko už kitų veiklų nešamus realius pinigus, todėl pavargęs neturėjo pakankamai paskatų. Garbė, pripažinimas, lyderystė – visa tai „veža“, tačiau ne visada, ne visus ir ne begalinį laiko tarpą.

Ką labiausiai pjauna piratai?

Kai kurių rūšių intelektinė nuosavybė yra labai nutolusi nuo elektroninės erdvės ir tiesioginės grėsmės intelektinės nuosavybės savininkams elektroninis piratavimas nekelia. Ir tai lemia tik tai, kad nėra būdo, kaip elektroninė originalo kopija patenkintų pirataujančiųjų realybėje išreikštus poreikius. Pavyzdžiui, padirbti prekių ženklų drabužiai tampa grėsme tik kai juos kažkas pasiūva, nukopijuotas naujausių automobilių dizainas tampa grėsme tik fiziškai rinkoje siūlant padirbtas kokybiškas alternatyvas, o daugiamilijoninės investicijos į naujų vaistų tyrimus tampa bevertės tik tada, kai konkurentai spėja įtikinti valstybių įstaigas nukopijuotų vaistų veiksmingumu ir saugumu.

Daugeliui šių situacijų ir skirtos ACTA priemonės – vienais atvejais suteikiant teisių turėtojams galimybę aktyviai gintis nuo pažeidimų (tokia nuostata pirmą kartą įtvirtinta dar TRIPS sutartyje numačius „civil search“ galimybę), kitais atvejais akcentuojant sienos kontrolės procedūras ir t.t.

Tai, kad nemokamų elektroninių alternatyvų egzistavimas kelia grėsmę dešimtmečiais visuomenėje veikiančioms struktūroms, patvirtina Atviros visuomenės instituto 2011 metais paskelbtas Lietuvos situacijos tyrimas „Mapping digital media“. Viena iš išvadų konstatuoja, kad žiniasklaidos skaitmenizacija iš principo teigiamai veikė žinių pliuralizmą ir įvairovę, tačiau, vertinant kartu su 2009-2010 metų krizės poveikiu, skaitmenizacija padarė itin neigiamą poveikį spaudai. Nors didėjo žinių šaltinių skaičius, tačiau skaitmenizacija niekaip nepadėjo gerinti žinių kokybės.

Analogiškos išvados darytos ir 2009-2010 metų analitinėje Žurnalistų etikos inspektoriaus ataskaitoje, kurioje pripažinta, jog dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai (kai kuriais vertinimais – kas penktas neteko darbo), kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių skaičius, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimų apimtys. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė. Nuo neigiamų ekonominių pasekmių neišgelbėjo ir beveik du kartus didesnė valstybės parama kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai, skiriama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Autorių teisių objektai
Literatūros kūriniai (knygos, straipsniai, kompiuterių programos)
Žodiniai kūriniai (paskaitos, pamokslai)
Mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, projektinė dokumentacija)
Kūriniai, skirti atlikti scenoje (dramos, spektakliai, scenarijai)
Muzikos kūriniai (su arba be teksto)
Audiovizualiniai kūriniai (filmai, televizijos arba radijo laidos)
Dailės kūriniai (skulptūra, tapyba, scenografija)
Fotografijos kūriniai
Architektūros kūriniai (projektai, eskizai, statiniai)
Taikomosios dailės kūriniai
Iliustracijos, žemėlapiai, eskizai ir trimačiai kūriniai (susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis)
Išvestiniai kūriniai (vertimai, adaptacijos, muzikinės aranžuotės, interneto svetainės)
Kūrinių ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (kai dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra kūrybos rezultatas)
Teisės aktų, oficialių dokumentų neoficialūs vertimai
Gretutinės teisės
Atlikėjų teisės (teisė į vardą, atlikimo vientisumą, teisė viešai skelbti, įrašyti, atgaminti įrašą, padaryti viešai prieinamu, platinti atlikimo įrašą)
Fonogramų gamintojų teisės (atgaminti fonogramą, išleisti, padaryti viešai prieinama, platinti)
Transliuojančiųjų organizacijų teisės (retransliuoti transliacijas, įrašyti, atgaminti jų įrašus, viešai skelbti, padaryti viešai prieinamas, platinti)
Filmo pirmojo įrašo gamintojo teisės (atgaminti, viešai skelbti, platinti, padaryti viešai prieinamą)

Šaltinis: Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas

Kitos artimai su intelektine nuosavybe susijusios sritys
Atviro kodo programinė įranga
Augalų išvedėjų teisė
Augalų įvairovės apsauga
Domenų vardai
Duomenų bazės
Genetikos tyrimai
Mados teisė
Magijos metodai
Organinių vaistų teisė
Papildoma apsauga (pasibaigus patento galiojimui)
Teisė į privatumą/viešumą (asmeninės teisės)
Tradicijos (tradicinės žinios)

Maža rinka kaip kliūtis kokybiškai kūrybai

Kai 2006-aisiais ne tik JAV leidžiamas savaitraštis „Time“ eilinį tinklo vartotoją išrinko metų žmogumi, atrodė, jog Vartotojai sukurs naują geresnį pasaulį. Deja, asmeninės šuns nuotraukos vis dar nelaimi meno konkursų, o paauglių raudos nepatenka į Nobelio literatūros premijų pretendentų sąrašus. Kai kada net akla višta suranda grūdą, o eilinis vartotojas sukuria šedevrą. Deja, 99% likusių atvejų priskirtini kitokiai lemčiai. Ir atrodo, kad daugelis naujųjų lietuviškų kūrėjų žengia būtent tokiu keliu. Lietuviška statistika tą puikiai patvirtina ir realybėje. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad šalyje 2008 metais buvo 59 tūkst. meno mėgėjų kolektyvų dalyviai. Galima džiaugtis, jog tai net 10 tūkst. piliečių daugiau, nei jų būta 1995-aisiais, tačiau vis tiek tai tesudaro mažiau nei 2% visų gyventojų.

Lietuvoje teturime kokį milijoną reguliariau skaitančiųjų ir jų informacijai skiriamos lėšos nuosekliai mažėja, nors leidinių skaičius ir didėja (pavyzdžiui, 1990 metais Lietuvoje leisti 74 žurnalai ir 324 laikraščiai, kai 2010-aisiais jau atitinkamai 493 ir 297), tačiau nuosekliai mažėja tiek leidinių tiražai, tiek ir pasitikėjimas jais. Kaip skelbiama Statistikos departamento leidinyje „Kultūra, spauda ir sportas 2008“, metinis visų laikraščių tiražas pirmojo dešimtmečio piką pasiekė 2008 metais, kai išleista 290,8 mln. vnt. laikraščių. Tuo tarpu 2010 šis rodiklis tesiekė 188,2 mln. vnt. Palyginimui – 2000-aisiais išleista 196,8 mln. vnt. laikraščių.

Nors kultūros renginių (spektaklių, kino filmų, kt.) lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo, tačiau ir čia kultūrai tenkanti suma nėra didelė. Namų ūkių vartojimo išlaidos kultūros paslaugoms išliko itin menkos – 2003-2008 metais šis rodiklis tesiekė apie 1,25 proc. iš visų namų ūkių išlaidų.

Matyt, kokybiškai naujai pradėję dirbti muziejai sugebėjo pasiūlyti naujos kokybės paslaugas – per laikotarpį nuo 1995 iki 2008 metų muziejų lankomumas išaugo du kartus. Statistikos departamento duomenis, 1995-aisisi Lietuvos muziejai sulaukė 1,52 mln. lankytojų, o 2008-aisiais jau 3,13 mln. Deja, nėra aišku, kiek ši veikla buvo efektyvi komerciniu požiūriu – ar į muziejų veiklą ir jų plėtrą investuotos lėšos davė iš tiesų teigiamą rezultatą, ar tai tik pinigų „įsisavinimo“ rezultatas.

Malonia išimtimi iš bendros tendencijos galima būtų laikyti kino teatrų situaciją, kur 2008 metais buvo pasiektas rekordas, į kino filmus pardavus beveik 3,3 mln. bilietų ir surinkus beveik 40 mln. litų pajamų. Apibendrintais Lietuvos kino platintojų asociacijos duomenimis, per 15 metų laikotarpį (1993-2007) Lietuvos kino teatruose rodyti 1404 filmai, kuriuos žiūrėjo 18,7 mln. žiūrovų. Per tą laikotarpį kino teatrų kasose surinkta 176 mln. litų pajamų. Iš šios sumos tik (!) 2,72 mln. litų surinko per tą laiką rodyti 22 lietuviški kino filmai.

Lietuvos kino teatrų žiūrovai ir pajamos

Metai Parduota bilietų, vnt. Pajamos, mln. Lt
1995 0,68 N/D
1996 0,47 N/D
1997 0,57 N/D
1998 1,59 N/D
1999 1,78 N/D
2000 2,10 N/D
2001 2,37  ~10-13
2002 1,92  ~10-13
2003 1,40  ~10-13
2004 1,54  ~10-13
2005 1,30 N/D
2006 2,48 23,97
2007 3,32 35,64
2008 3,38 39,87
2009 2,70 36,64
2010 2,62 35,31
2011 2,97 37,08

Šaltinis: Lietuvos kino platintojų asociacija, Statistikos departamentas.

Vertinant šias pajamas reikia įvertinti ir darytas investicijas. Pavyzdžiui, 2003 metais atidarant rekonstruotą kino centrą „Forum Cinemas Vingis“ skelbta, jog į jo statybą ir įranga „Forum Cinemas“ grupė investavo daugiau nei 40 mln. litų.

Tačiau tai, kad užsienio kino produkcija surenka pajamas, nėra paguodžiantis reiškinys lietuviško kino gamintojams. Bene sėkmingiausias komercinis kino filmas „Tada Blinda. Pradžia“ yra didžiąja dalimi tiesiogiai valstybės lėšomis finansuotas projektas (Kino taryba per tris kartus skyrė 2,75 mln. litų iš bendro 3,5 mln. litų biudžeto, dar 400 tūkst. litų skyrė privatūs rėmėjai, o 700 tūkst. litų investavo patys gamintojai). Tai, jog filmas tapo žiūrimiausiu Lietuvoje (aplenkęs net Džeimso Kamerono „Avatarą“), lėmė daugelis priežasčių, tačiau galima tik spėlioti, kokios tikrosios priežastys lėmė, jog bilietų pardavimai viršijo 3,7 mln. litų (įdomu pastebėti, kad piratinės filmo kopijos internete dar nėra!). Antrasis pagal komercinę sėkmę lietuviškas kino filmas „Zero 2“ kino teatruose yra surinkęs daugiau nei vieną milijoną litų pajamų. Šie pavyzdžiai gali atrodyti užkrečiantys, tačiau su „Zero 2“ „konkuravę“ kiti lietuviški filmai tegavo minimalų dėmesį. Pavyzdžiui, 2010 metais antrąją vietą pagal pajamas užėmę lietuviškas filmas „Atsisveikinimas. Laimingo žmogaus istorija“ „džiaugėsi“ 36,8 tūkst. litų pajamomis…

Šviežias žemyn besiritančio susijusio lietuviško verslo pavyzdys – kino nuoma. Pavasarį Vilniuje baigs veiklą dvi paskutinės kino filmų nuomos paslaugas teikusios bendrovės „Laukimas“ ir „Eliksyras“. Pirmosios vadovas Vytautas Gubinas portalui delfi.lt yra tiesiogiai įvardinęs, jog kelia rankas prieš internetą ir pasiduoda. Jo teigimu, buvo viltis, kad per krizę žmonės iš kino teatrų patrauks žiūrėti filmų namuose, kartu su draugais (bilieto kaina apie 15-18 litų, kai DVD nuoma tekainuoja 5-6 litus). Tačiau kinas ir toliau liko socialinio bendravimo forma, o filmų mylėtojai aktyviai išnaudoja elektroninio piratavimo galimybes.

Viltes teikti pozityvūs Andriaus Mamontovo pasisakymai apie asmeninę patirtį bendraujant su „iTunes Music Store“, tačiau Lietuvoje ši paslauga veikia tik pusmetį ir pasirinkimas kol kas itin mažas – be Andriaus Mamontovo čia galima įsigyti Vidžio su Mario Basanov, Leon Somov su Jazzu, Jurgos, „Skamp“ muzikos. Artimiausiu metu čia turi atsirasti ir „Tadas Blinda. Pradžia“. Nors Andrius Mamontovas džiaugiasi nauju pajamų šaltiniu, tačiau kartu pripažįsta, kad didžioji dalis pajamų – iš užsienio, o ne Lietuvos vartotojų.

Tai, kad situacija vietos garso kūrinių rinkoje liūdna, savo veiksmai patvirtina tie patys lyderiai. Neseniai paskelbta, jog Andrius Mamontovas kartu su bendraminčiais bando burti naują pačių atlikėjų kontroliuojamą grupinio teisių administravimo instituciją „Nata“. Dėl tokios iniciatyvos sėkmės yra įvairių nuomonių, tačiau bet kokiu atveju tai bus tik naujas būdas pjaustyti tą patį pyragą, tikintis, kad pats pjaustymo mechanizmas kainuos mažiau. Pagal 2010 metų ataskaitas, LATGA iš viso surinko 14,1 mln. litų mokesčių, AGATA – 4,9 mln. litų. Šie 19 mln. litų, atskaičius administravimo sąnaudas, ir paskirstyti Lietuvos bei užsienio autorių ir gretutinių teisių turėtojams. Ar veiklos efektyvumas gali būti ženkliai didesnis? Tikėtina, tačiau verta tikėtis pokyčių procentų ar keliolikos ribose. Tai nesudarys sąlygų esminiam pajamų surinkimui. Kaip viešai yra pripažinęs Egidijus Dragūnas, pajamos iš LATGA jam leidžia kas mėnesį aplankyti masažo saloną. Ir tai yra vienas iš populiariausių šalyje muzikos atlikėjų.

Vienas iš elektroninių piratų teiginių, neva tikrieji autoriai skursta dėl vešančių „tarpininkų“, nepatvirtina jokie oficialūs duomenys Lietuvoje. Ant rankos pirštų galima skaičiuoti bent kiek žinomesnius populiariosios muzikos prodiuserius, tačiau bent kiek veiklesnės vietinės profesionalios atsvaros elektroniniams piratams stoka tik patvirtina nepakankamus išteklius tokiai veiklai. Pasaulinių organizacijų veikla patvirtina, jog teisių turėtojų interesų gynybai būtinos sutelktos ir didelės teisininkų, lobistų, komunikacijos ir kitų sričių specialistų pastangos. Piratai tarsi nepastebi, jog tuo metu Lietuvoje praėjusių metų lapkritį paskelbta apie bankroto bylą beveik 20 metų veikusiai muzikos leidybos bendrovei „Bomba“.

Panaši situacija yra tradicinėse žiniasklaidos rinkose. Jau cituotos Žurnalistų etikos inspektoriaus išvados dėl prastos situacijos žiniasklaidoje. Elektroninė erdvė iš esmės naikina tradicinių žiniasklaidos kanalų pajamas, tačiau nepateikia naujos alternatyvos. Iškilę nauji elektroninės žiniasklaidos lyderiai nesugeba sukurti naujo kokybiško turinio, o tradicinės priemonės yra priverstos palaipsniui vis didesnę savo turinio dalį nemokamai platinti internete.

Lietuviški tyrimai – ES uodegoje

Kitose intelektinės nuosavybės kūrimo srityje Lietuva taip pat atsilieka. Pavyzdžiui, 2008 metų „Eurostat“ duomenimis, Lietuva pagal pateiktas paraiškas Europos patentų organizacijai lenkia tik Rumuniją. Lietuvos tyrėjai sugebėjo pateikti vos 10 paraiškų (3,0 vienam mln. gyventojų), kai ES-27 vidurkis sudaro 119,5 paraiškų vienam mln. gyventojui (iš viso 59 tūkst. paraiškų).

Pastaraisiais metais situacija nesikeitė. Pavyzdžiui, 2011 metais Lietuvos patentų biuras išdavė 96 nacionalinius patentus ir sulaukė 108 norinčių gauti patentą paraiškų. Atitinkamai 2010 ir 2009 metais išduota po 84 nacionalinius patentus. Tai nestebina. „Eurostat“ duomenimis , aukštųjų technologijų srityje Lietuvoje dirba vos 2,7 proc. darbuotojų. Pagal šį rodiklį taip pat esame ES uodegoje.

Kalbėti apie sėkmingus pramoninio dizaino, puslaidininkių gaminių topografijų pavyzdžius taip pat galima tik vardinant išimtis, o ne nuoseklią ir pasikartojančią praktiką. Vienintelė su Lietuva susijusi ir jau registruota geografinė nuoroda yra Lenkijos institucijų iniciatyva. Tuo tarpu lietuviškosios paraiškos dar tik paskelbtos (midus „Stakliškės“, lietuviškas varškės sūris, sūris „Liliputas“).

Kiek geresnė padėtis tik prekių ženklų srityje, tačiau tai vėlgi susiję su tuo, jog lietuviški prekių ženklai nėra pripažįstami pasauliniu mastu ir piratavimas (ne tik elektroninėje erdvėje) nėra patrauklus piratavimo veikla užsiimantiems.

Atsakymų nėra

Didelio visuomenės dėmesio susilaukusi ACTA sutartis nėra ir negali būti panacėja visoms piratavimo situacijoms išspręsti. Sutarties kritikai dėmesį sutelkė į sutarties grėsmes saviraiškos laisvei. Tačiau gindami laisvę internete savęs nevaržyti kartu tik toliau mažina motyvaciją mažų rinkų, tokių kaip Lietuva, dalyviams kurti vietinėms rinkoms. Lietuvos kūrėjus tai toliau vers ieškoti didelių rinkų, kur kad ir senomis priemonėmis, tačiau parduodamas 1 mln. vnt. kūrinių, o ne 1 tūkstantis… Tas pats minėtas Egidijus Dragūnas tą ir renkasi. Kaip jau senokai pasirinko daugelis kitų kūrėjų.

Ciniškas požiūris netgi leistų sakyti, jog ginčas dėl ACTA įtvirtinimo Lietuvoje yra betikslis, nes čia jau nelabai ką „lietuviško“ yra ginti, o užsienio intelektinės nuosavybės savininkų interesai ne tokie svarbūs kaip Lietuvos piliečių.

Suprantama, trumpu laikotarpiu mažoje visuomenėje kaip Lietuva piratavimas yra priimtinesnis labai didelei visuomenės daliai. Ir tik ilgalaikių tikslų prioritetas skatina ginti intelektinę nuosavybę orientuojantis į aukštesnio lygio produktų kūrimą. Žemdirbių krašte tikrai daug lengviau būtų legalizuoti piratavimą, tačiau ir jo ignoravimas jau duoda vaisių – pakanka elektroninių piratų paprašyti įvardinti bent keletą pastaraisiais metais iškilusių garsesnių rašytojų, kompozitorių, žurnalistų ar net tokių sričių mokslininkų kaip fizika ar biochemija, kurie džiaugtųsi kurdami Tėvynėje ir nepaliktų kūrybos laisvalaikiui. Tokių vis mažiau.

Redaguotas tekstas paskelbtas 2012 m. kovo mėn. žurnalo „Verslo klasė“ numeryje.

P.S. šiame tekste dar nebuvo spėta tikslingai argumentuotai sureaguoti į Mindaugo Kiškio ir Remigijaus Šimašiaus įrašuose išdėstytas mintis.

„Sekimo“ direktyva ir paranoja

Kai pirmąkart perskaičiau Rokiškio ir Commonsense.lt tekstus apie naująjį Valstybės saugumo departamento siūlymą automatizuoti elektroninių ryšių tinklų valdytojų kaupiamų duomenų perdavimą teisėsaugos institucijoms, natūrali reakcija buvo pritarti nuostabai ir reikšti nepasitenkinimą. Tačiau kai pradėjau nagrinėti faktus, šviesa persirito į kitą barikadų pusę. Tad iš eilės.

ES elektroninių ryšių „sekimo“ modelis

Europos Sąjungoje 2006 -ųjų kovą priimta direktyva 2006/24/EB buvo patvirtinta po ilgų ginčų ir oponentai iš karto ją pakrikštijo „sekimo“ direktyva, nes valstybėse narėse veikiantys elektroninių ryšių tinklų operatoriai tapo įpareigoti kaupti duomenis apie naudojimąsi šiais tinklais. Direktyvos 5 straipsnis nustatė duomenų kategorijas, kurias operatoriai privalėjo kaupti:

  1. duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti;
  2. duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti;
  3. duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti;
  4. duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti;
  5. duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti;
  6. duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti.

Lietuva direktyvos reikalavimus įgyvendino 2008 metų lapkritį priėmus Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus. Įstatymo 1-ajame priede detaliai išvardinti tinklų operatorių kaupiami duomenys.

Situacija šiandien

Pagal Elektroninių ryšių įstatymą teisėsaugos institucijos gali gauti duomenis, kurie 6 mėn. laikotarpiu atgalios atskleis – su kuo ir kada bendravote, kokius įrenginius naudojote, kur kada buvote. Suprantama, visi šie duomenys yra apie galinius telekomunikacijų įrenginius – mobiliuosius telefonus, asmeninius kompiuterius ir kitus prietaisus. Tačiau daugeliu atvejų šių įrenginių naudojimas tiesiogiai nurodo į savininką, t.y. jus.

Visą šią informaciją teisėsaugos institucijos gali gauti tik su teismo leidimu, t.y. turi būti įstatymų numatytas pagrindas šią privačią informaciją gauti teisinio tyrimo tikslais. Pagrindinės abejonės dėl veikiančios sistemos susijusios su šiais elementais:

  1. abejonės dėl VSD vykdomų tyrimų teisinio pagrįstumo (pavyzdžiui, „žurnalistų-vanagų“ pasiklausymo atvejai);
  2. abejonės dėl VSD „kišeninių“ teisėjų, kurie sankcijas šių duomenų gavimui ir (ar) pokalbių pasiklausymui galimai teikia ne dėl turinio, bet bijodami jautrios informacijos paviešinimo ar teisinio proceso prieš juos asmeniškai.

Šiandien surinktus duomenis teisėsaugai pateikia tinklo operatorius. Tai ilgoka procedūra, nes viskas vykdoma vos ne popieriniu būdu, todėl procesas užtrunka. Visiems suprantama, jog šiais laikais tai gali būti pernelyg ilgas laiko tarpas.

Ką pakeistų automatizuota sistema?

VSD pasiūlymą Vyriausybė svarstė lapkričio 3 dieną – priimto nutarimo, matyt, nebuvo, nes anonsas, kurį padarė BNS (via alfa.lt) nebuvo palydėtas oficialiu LRV pranešimu apie patvirtintą naująją tvarką. Tad kas pasikeistų, jeigu naujajai tvarkai būtų pritarta?  Pirma, panaikinamas tarpininkas – tinklo operatoriaus administratoriai. Todėl sekimas automatizuojamas, tinklo operatorius nebegalės būti vartotojus ginančių subjektu. Antra, sumažės atitinkamos informacijos nutekėjimo galimybė ir kartu padidės VSD įtaka.

Formaliai procesas nesikeičia, tačiau… Didysis Brolis stebi jus?!