Pusiausvyros paieška: valstybės paslaptys ir būtinybė (smalsumas) visuomenei žinoti

Pagal klasikinę sampratą įprasta manyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Ir jeigu tarp pirmųjų trijų LR Konstitucijoje nustatytas pakankamai aiškus tarpusavio svertų mechanizmas, tai žiniasklaidos sąveika su pirmosiomis valdžios šakomis nėra tokia aiški.

Žiniasklaida turi pareigą ir ją gana aktyviai vykdo, stebėdama ir kritikuodama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių darbą. Tuo pat metu, nors ir lėtesniais apsisukimais, šios trys valdžios šakos taip pat turi svertų žiniasklaidai. Pavyzdžiui, „naktinės mokesčių reformos“ metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smogė didžiosioms žiniasklaidos grupėms padidindama mokestinę naštą. Vykdomoji valdžia skiria lėšas įvairiausių sričių viešinimui ir taip naudoja finansinių pajamų svertą. Tuo tarpu teisminė valdžia labai retai naudojasi (tiksliau – vykdo pareigą) galimybe kištis į žiniasklaidos darbą.

Būtent teismo bandymas įsikišti į žiniasklaidos darbą ir davė pradžią BNS-STT skandalui.

Dėl ko ginčas?

Formali ginčo pradžia – tai spalio 31 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) kreipimasis į generalinę prokuratūrą (GP), kad ši ištirtų, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Taigi, viena teisinė vertybė aiški ir suprantama – valstybės saugumas ir konkreti jo išraiška, t.y. konkrečios informacijos patekimas į viešąją erdvę. Kaip matyti iš G.Grinos pasisakymo – BNS pranešimo atveju kilo grėsmė agentūriniam tinklui – kuruojamam Lietuvos VSD ar mūsų partnerių. Galime tik spėti, jog konkrečiai RU spec.tarnybos po pažymos paviešinimo sužinojo, jog toje grandyje, kuri turėjo informaciją apie šią informacinę operaciją rubaltic.ru ar kt. portaluose, yra mūsų pusės agentas(-ai).

Kitoje barikadų pusėje – viena iš pagrindinių žiniasklaidos darbo garantijų, t.y. informacijos šaltinio apsauga. Praradus šią garantiją daugelis visuomenei svarbią informaciją turinčių asmenų jos žiniasklaidai neperduotų, nes būtų neapsaugoti nuo formalaus teisinio persekiojimo.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nustatyta taisyklė, kaip šios dvi vertybės siejasi tarpusavyje. Jas sverti ir lyginti pavesta teismui. Būtent teismas vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 80 ir 80-1 str. įtvirtintomis taisyklėmis sprendžia, kas konkrečiu atveju (t.y. konkrečios informacijos atveju) yra svarbiau – valstybės saugumo interesai ar informacijos šaltinio anonimiškumas.

Kada informacijos šaltinio garantija yra mažiau svarbi už valstybės saugumą?

VIĮ 8 str. suformuluota išimtis: [..] išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Apie žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas: [..]  Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo [..].

Skelbdama valstybės paslaptį žiniasklaida prisiima atsakomybę ir rizikuoja susilaukti teisminės valdžios prieštaravimo

Teismo rolė sveriant konkuruojančias vertybes atsiranda tik kilus ginčui, t.y. pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Todėl būtent žiniasklaidai (redaktoriams, žurnalistams) tenka profesinė atsakomybė, įvertinti, kiek skelbiama informacija gali pakenkti valstybės saugumui bei kitiems Konstitucijos saugomiems interesams. Skelbdama tokią informaciją žiniasklaida rizikuoja sulaukti teismo nepritarimo – t.y. teismo gali nuspręsti, jog kitas Konstitucijos saugomas interesas yra svarbesnis. Ir taip pasireiškia teisminės valdžios įtaka ketvirtajai valdžiai!

Konflikto atveju žiniasklaida turi rinktis – arba aukoti savo pasitikėjimą būsimų informacijos šaltinių akyse ir atskleisti informacijos šaltinį, arba reikalaujamos informacijos nesuteikti ir susilaukti teisinės atsakomybės už nukentėjusį konkuruojantį Konstitucijos saugomą interesą (pavyzdžiui, atskleistą valstybės paslaptį).

Įgyvendinimo problemos

Nepaisant teorinio modelio BNS-STT situacija palieka daug svarbių klausimų be atsakymų:

  • Kodėl tokia informacija tampa valstybės paslaptimi – t.y. ar tikrai G.Grinos versija apie informacinį šaltinį yra teisinga?
  • Kažkas suvokė, ką daro, ir vis tiek paviešino valstybės paslaptį – ar tame buvo viešojo intereso? Jei taip – koks jis šiuo atveju?
  • Kaip žurnalistai įvertino viešąjį interesą gautos informacijos atveju – kokiais argumentais rėmėsi?
  • Kaip žiniasklaida užtikrina, kad viešinant valstybės paslaptis nebūtų aukojami saugumo agentai ar daroma kita žala agentūrai?
  • Kodėl VSD kreipėsi į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo menkavertės informacijos atveju?
  • Kaip argumentuotas teismo sprendimas paviešinti informacijos šaltinį – kokie valstybės interesai? Kodėl žurnalistai/žiniasklaida iki šiol neapskundė šio teismo sprendimo?
  • Kuo argumentuotas teismo sprendimas daryti kratas žurnalisčių namuose/garaže?

Vietoj pabaigos – išsami teisinė diskusija su argumentais ir nuorodomis į teisės aktus yra mano „Facebook“ profilio įraše.

„15min“ apie „WikiLeaks“

Pirmadienį Gediminas Gasiulis iš „15min“ atsiuntė klausimus, kaip iš interneto teisės pozicijų vertinu „WikiLeaks“ situaciją ir valstybės paslaptį sudarančios informacijos viešą skelbimą. Internete galima rasti visą straipsnį „WikiLeaks“ – taro tiesos ir žalos“, jam skirtas ir pirmasis spausdintinio gruodžio 1 d. numerio laikraščio puslapis (sutrumpinta versija). Žemiau pridedu pilnus savo atsakymus.

Daugybė valstybių piktinasi „Wikileaks“ vykdomais slaptos/konfidencialios/riboto naudojimo informacijos paviešinimais, tačiau negali to sustabdyti. Kodėl? Kurios valstybės įstatymai galioja „Wikileaks“ atžvilgiu? Jei informacija yra išties žalinga, ar tokios valstybės kaip JAV neturi techninių galimybių to sustabdyti?

Pirma, jeigu kalbant supaprastintai, tai slaptos informacijos skelbimas – viena iš nusikaltimų rūšių. Visos valstybės kovoja prieš nusikalstamumą, tačiau vis tiek jo nepanaikina. Taip ir šiuo atveju. Tiesiog neįmanoma užkirsti kelio visiems nusikaltimams.

Antra, konkrečiai paskutinio paviešinimo atveju pažeisti JAV teisės aktai, nes dažniausiai valstybės įstatymai nustato, jog paslaptimi laikoma tik tos pačios valstybės informacija. Todėl svetimoje valstybėje viešinant kitos valstybės slaptą informaciją iš esmės nusikaltimas nedaromas, nes skelbiama informacija, kuri nesudaro valstybės paslapties.

Trečia, WL atveju svarbi ekstradicijos procedūra (plačiau čia), t.y. ar prieglobstį suteikianti valstybė WL veikla vertina (t.y. baudžiamieji įstatymai tai apibrėžia taip) kaip nusikaltimą. LR atveju būtų sprendžiamas klausimas tiek  LT teisės aktų ir tarptautinių sutarčių pagrindu. Jeigu šalis X su JAV nėra sudariusi tokių sutarčių, tai iš esmės nebūtų pagrindo WL įkūrėjus perduoti JAV.

Ketvirta, atsakant į klausimą, kurios valstybės teisės aktai galioja WL atžvilgiu, reikėtų atsižvelgti į keletą faktorių:

  • domeno registracija;
  • serverio vieta;
  • naudojama kalba;
  • naudojama valiuta, laiko juosta ir pan.;
  • pateikiamos informacijos skaitytojus (WL atveju tai dažniausiai JAV piliečiai);

Informacijos srautą internete kontroliuoti praktiškai neįmanoma, nes tam reikėtų neįtikėtinai didelių išteklių (t.y. reikėtų analizuoti visus siunčiamus duomenis), tuo tarpu P2P tinklais visą WL turinį galima perduoti itin sparčiai ir konfidencialiai (pvz., užkodavus bent kiek stipresniu raktu).

Kodėl puolama būtent „Wikileaks“, tačiau informaciją skleidžianti žiniasklaida paliekama ramybėje?

Tiek JAV, tiek LT galioja nuostata dėl informacijos šaltinio paslapties. LR Konstitucinis teismas yra labai aiškiai pasisakęs, kokiais atvejais informacijos šaltinio paslapties principas gali būti pažeidžiamas. JAV atveju itin garsi yra Judith Miller byla, kai Pulicerio premijos laureatė atsisakė teismui atskleisti šaltinį, atskleidusį CIA agentės tapatybę.

Kitas aspektas – svarbiais ir piliečiams rūpimais klausimais žiniasklaida turi teisę ir net privalo skelbti valstybės paslaptis, jeigu jų atskleidimas sutampa su viešuoju interesu viešinti korupcinius ar kitokius nusikaltimus. Būtent tai WL ir argumentuoja savo pozicija – t.y. kritikuoja netinkamą ir nesąžiningą JAV diplomatų taktiką, dviveidišką valstybės politiką ir pan. Tokiu atveju žiniasklaida elgiasi kaip whistle-blower‘iai, t.y. praneša apie nusikaltimus ir tai laimi prieš kito principo (valstybės paslapties) atskleidimo daromą žalą.

Jei „Wikileaks“ būtų paviešinta su Lietuva susijusi jautri informacija (kad ir, tarkim, kokie nors įrodymai apie CŽV kalėjimus), kokių veiksmų valstybė galėtų imtis?

Kiltų tas pats klausimas, kurį valstybės vertybė svarbesnė – ar visuomenės teisė žinoti apie galimai daromus nusikaltimus, ar valstybės suvereniteto apsauga ir saugumas. VSD pažymų atveju jas paviešinęs subjektas turėtų rimtai ruoštis ilgam teisiniam procesui, o informaciją nutekinę asmenys – lygiagrečiai vykstančiam tyrimui dėl jų atsakomybės.

Procedūrų prasme ir interneto atžvilgiu sistema gana aiški – Konstituciniame teisme nagrinėta Kavkazcenter.com byla buvo itin išsamiai išnarstyta, o dabar galiojanti Vyriausybės 2007 m. nutarimu nr. 881 patvirtinta tvarka detaliai nustato tokios procedūros etapus. Galimybės interneto paslaugų teikėjams nesutikti su teisėsaugos institucijomis yra, tačiau teismai, beveik neabejotina, palaikytų VSD pusę.

Ar Lietuvoje galimas „Wikileaks“ atvejis? Tarkime, kad atsirastų tinklalapis, kuris paviešintų „12 VSD pažymų“, kitą operatyvinę informaciją. Ar saugu būtų to tinklalapio administratoriui/redaktoriui (kaip J.Assange‘ui) skelbtis viešai? Kas Lietuvoje gresia už slaptos informacijos paviešinimą?

Manyčiau, atvejis iš tiesų įmanomas, juo labiau, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai kas nors randa įdomius dokumentus kur nors troleibuse. Tai ir šiuo atveju tokia praktika galėtų pasitaikyti, nors atsakomybė už sąmoningą slaptos informacijos paviešinimą tikrai būtų reali ir tikėtina. Dėl tos pačios priežasties WL įkūrėjai ir valdytojai sunkiai kada gali tikėtis ramiai apsilankyti JAV. Todęl Lietuvoje skelbti Lietuvos slaptą informaciją būtų netikslinga. Jau geriau Baltarusijoje ar kokioje nors Ukrainoje.

Kokią informaciją biurokratai gali slėpti nuo piliečių?

Mažiau nei po savaitės, vasario 21 dieną, Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LR Vyriausybės organizuojamame seminare „Viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo politika ir praktika ES šalyse ir Lietuvoje“ skaitysiu pranešimą „Teisėti piliečių interesai: elektroninių dokumentų galimybės ir paslaptys biurokratų stalčiuose“.

Pranešime nagrinėsiu skirtingų lygių informacijos teisinį statusą, valstybės institucijų pareigą skelbti teisės aktų ir ne tik projektus, piliečių teisę gauti valstybės ir savivaldybių institucijų renkamą informaciją, kitas praktines problemas.

Kaip manote, kur turėtų būti riba, kada biurokratai gali nesidalinti informacija? Ne tik valstybės ar tarnybos paslapčių atvejais, bet ir atsižvelgiant į laiko (kiek greitai), geografines (interesanto gyvenamoji vieta), kitas sąlygas?