Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.

Vakar reportažas parodytas eteryje (laidos įrašą galite rasti atsidarę TV3 „WebTV“ ir pasirinkę „Savaitės komentarus“, 2011 metus ir vasario 20 dieną, reportažo pradžia apie 24 min 45 sek).

Čia trumpai pakartosiu pagrindines savo mintis, nes ne visos jos spėjo pakliūti į trumpą reportažą, kuriame be manęs mintis dėliojo ir kolegos Henrikas Mickevičius (Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius) bei Rasa Ališkauskienė (visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ direktorė).

Pirma, jėgos simboliai – efektyvi komunikacijos taktika visuomenėje, kuri patiria krizės situaciją, o patys individai yra silpni ir neturi savo sprendimo kelių. Tokiu atveju „stiprios rankos“ lyderiai ir simboliai susilaukia didelio palaikymo – fašistinė Vokietija tą puikiai iliustruoja.

Antra, atskirų partijų rinkimų kampanija tikrai peržengia etikos ribas, o atskirais atvejais (pavyzdžiui, naujalietuvių teiginiai apie Lietuvą be įvairių socialinių grupių) iš esmės atitinka Baudžiamojo kodekso atskirų normų turinį.

Trečia, jėgos simbolių komunikacija dažnai visiškai nesiderina su realia savivaldybių tarybų kompetencija, todėl galima teigti, jog daugelis šių simbolių visiškai netinka šiems rinkimams – t.y. paprasčiausias melagingų pažadų dalinimas.

Ketvirta, vertinant etikos pažeidimus ir komunikaciją kaip tokią, reikia suvokti, jog pagrindinis sprendžiantis yra rinkėjas. Jeigu jis pats ignoruoja etiką, tai ir etiką peržengianti komunikacija jam gali būti priimtina – t.y. etiką kiekvienas vertina iš savo pozicijų, todėl normaliame pasaulyje neetiška komunikacija atskirose šalyse ir atskirose socialinėse grupėse gali būti kaip tik priimama kaip itin pažangi ir sava.

Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

• su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
  • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
• kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

Dabar jis – iš darbo (ne maisto prekių grupės vadovo) savo noru išėjęs ir teismo sprendimo laukiantis įtariamasis (via lrytas.lt). Prekybos tinklui tai dar vienas komunikacijos košmaras. Savininkams – akivaizdus įrodymas, jog darbuotojai gali vogti akcininkų pinigus.

Tai ne pirmas panašus atvejis Lietuvoje dirbančių tarptautinių įmonių praktikoje. Skandalingai 2008-aisiais beveik visą televizijos kanalų TV3, TV6 vadovų komandą pakeitė „Modern Times Group“. Nors oficialiai niekas kyšininkų su antrankiais nesulaikė, tačiau puse lūpų buvo šnekama, jog esminė problema – finansų įsisavinimo tradicijos.

Panašių problemų pilna ne tik pas mus – pavyzdžiui, kai kurių Lietuvos infrastruktūrinių įmonių itin mėgstama vokiškoji „Siemens“ kyšiams turėjo vos ne specialią biudžeto eilutę.

Ar verta tada kalbėti apie valstybės tarnautojų korupcijos mažinimą, jeigu tai pilnu tempu veikia ir privačiame versle? Labai logiški užsienio kapitalo valdomų įmonių akcininkų norai maksimaliai kontroliuoti darbuotojus – tikrinti jų susirašinėjimą, pokalbius, finansines operacijas. Juk tokios moralės aplinkoje didžiausias verslo priešas – ne konkurentai, o savi darbuotojai..

Ir net skelbdama socialinės atsakomybė idealus, kaip įmonė sugeba neutralizuoti atitinkamus reiškinius skirtinguose segmentuose? Juk jeigu įpratai, tarkim, automobilius privatiems klientams pardavinėti pamalonindamas „otkatais“, tai ar gali to nebedaryti vykstant valstybiniam konkursui? Apie kokią verslo konkurenciją tada gali būti kalba?

Verta pacituoti to paties „Rimi“ tekstą: <...> Tikime, kad tik gera atmosfera darbe ir nuoširdus bei paprastas bendravimas su kolegomis padeda kokybiškai ir su šypsena aptarnauti mūsų prekybos centrų pirkėjus. <...>. „Nuoširdus ir paprastas“ = tu man duodi kyšį, aš imu tavo prekes?

Deja, bet toks yra Antano Matulo ir Birutės Vėsaitės pataisos kompromisas… Aišku, gerai, jog reklamos nebus animacinių filmų, serialų ir žinių nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro metu. Žymiai blogesnis buvo Virginijaus Domarko pasiūlymas.

Vakar specialiai tiesiogiai internetu stebėjau šios pataisos priėmimo spektaklį iš Seimo salės. Įdomiausia dalis – kaip Matulo ir Vėsaitės pataisų priešininkas Algimantas Salamakinas tarp savo pasisakymų nuo mikrofono skuba prie Zigmanto Balčyčio ir pasilenkęs klausosi tolesnių nurodymų (deja, neįrašinėjau, o kol kas Seimo bazė įrašų viešai neteikia). Buvo akivaizdu, kuris socdemas yra pagrindinis sprendimų priėmėjas ir alkoholio pramonės šalininkas Apie Eligijaus Masiulio rolę komentarų apskritai nereikia…

Praėjusią savaitę gana tyliai nubangavo žinia, jog alkoholio reklama grįš į televizijų ekranus. Aurelijaus Verygos pasakojimai apie alkoholio ir televizijos pramonės lobistų poveikį Seimo nariams jau nieko nebestebina ir nebesulaukia paramos. Eilinį kartą (ypač, jeigu kas planuoja dalyvauti Seimo rinkimuose), verta panagrinėti balsavimo Seime rezultatus. Čia atrinkau, kurios frakcijos daugiausia narių balsavo prieš siūlomą įstatymo projektą (t.y. už dabartinės tvarkos – t.y. draudimų – tolesnį galiojimą). Visi kiti (už, susilaikę, nedalyvavę) prisidėjo prie tokio rezultato, todėl juos laikau pritariančiais.

• 13,04% – Darbo partija;
• 10,00% – Naujoji sąjunga;
• 9,09% – Tvarka ir teisingumas;
• 7,69% – valstiečiai liaudininkai;
• 5,26% – socialdemokratai;
• 0,00% – konservatoriai;
• 0,00% – liberalų sąjūdis;
• 0,00% – mišri grupė;
• 0,00% – liberalų centro sąjunga.

Taigi, už alkoholio valdžią Lietuvoje iš esmės balsavo visa naujoji dešinė, bandanti kurti judėjimą „Vardan Lietuvos“… Labai nekokia pradžia… Dar liūdniau, jog konservatoriai beveik vienbalsiai palaikė įstatymo projektą – 17 balsų už, 8 nedalyvavo balsavime.

Mindaugas Nastaravičius taip pat mestelėjo keletą kritikos strėlių, teisingos Indrės Makaraitytės mintys, įdomi Ryčio Juozapavičiaus pastaba komentaruose. Galite rasti ir mano citatą, kurioje vertinu laidą iš ryšių su visuomene technologijų pusės. Truputį plačiau:

• pasirinktas toks laidos formatas (7 prieš 1), kuris visą dėmesį koncentruoja į „besiginantį“ Žilviną Marcinkevičių;
• laidos struktūra tarsi specialiai sukurta, kad Žilvino Marcinkevičiaus argumentai būtų girdimi ir fiksuotųsi žiūrovų atmintyje (itin ilgas pradžios monologas, ilgi „atsakymai“ į klausimus, virstantys savo teiginių pristatymu, dovana „pažeidžiamai“ priešininkei);
• Arūnas Valinskas laidą vedė kaip saugiklis, pavojingose Žilvinui Marcinkevičiui temose automatiškai perimdamas iniciatyvą ir kreipdamas diskusijos vagą iš anksto suderintomis kryptimis (pavyzdžiui, tai itin akivaizdu buvo po Indrės „vertimo į žmonių kalbą“ ir Žilvino klaidos, pripažįstant, jog po 7 metų NDX pasitrauks).

Ką reikėtų įvertinti, laidą nagrinėjant propagandos požiūriu:

1. Skirtingos tikslinės auditorijos laidą suprato visiškai skirtingai. Tie, kurie nesigilina į tokios laidos užkulisius, Žilviną dabar laikys konkrečius planus kuriančiu ir įgyvendinančiu verslininku, turinčiu aiškų matymą į priekį. Jiems tautiniai motyvai tikriausiai nesvarbūs, todėl galutinis „Lietuvos interesų gynimo“ argumento svoris lieka neaiškus. Vidurinioji klasė turėtų dar labiau nusivilti Slibino oponentais ir, turėdama vidinių abejonių, vis tik rinktis Žilvino siūlomą „geriausio iš blogiausių“ kelią;
2. Žilvinas padarė esminę klaidą, pripažindamas, jog NDX iš projekto pasitrauks po 7 metų. Toks pripažinimas parodo, jog atominės elektrinės veikla NDX’o nedomina – pagrindinę vertę bendrovė mato galimybėje grynaisiais pinigais paversti tą dalį Lietuvos energetikos ūkio, kurią dabar valdo. Tikėtina, jog NDX bijo, jog rudenį pasikeisianti Vyriausybė gali imtis rimtų pertvarkų, kurios leis nuosekliai ginti vartotojų interesus ir panaikins skirstomųjų tinklų viršpelnius, o tai tiesiogiai sumažintų formaliai didelę dabartinę NDX valdomos VST vertę;
3. Tai, kad laidoje nedalyvavo bene pagrindiniai oponentai, rodo, jog jie bijo TV3 angažuotumo. Tai ženklas, jog televizija, pernelyg tiesmukai palaikydama NDX’ą, patyrė didelę ilgalaikę žalą, kurią atitaisyti bus itin sunku.

Suma summarum – jeigu neskaičiuotume Žilvino pripažinto pasitraukimo po 7 metų, tai laida naudinga NDX’ui ir Žilvinui Marcinkevičiui, tačiau visais atvejais gerokai pakenkė TV3 kaip solidžios televizijos įvaizdžiui. Kam dirbo Arūnas Valinskas, palieku spręsti Jums…

Kaip tiksliai pastebi Artūras Račas (beje, reikia pagirti Virginijų Valentinavičių už alfa.lt drąsą priimti ir skelbti kitokią, nei motininei bendrovei naudingą, nuomonę), šiuo atveju baisiausias yra Roberto Petrausko elgesys – pasirodo, už didelius pinigus šį savo srities profesionalą galima nupirkti…

O pati diskusija yra tuščia. Kaip jau rašiau anksčiau, nėra net menkiausios abejonės, jog būtinos radikalios priemonės mažinti alkoholio vartojimą Lietuvoje. Reklama – viena efektyviausių. Todėl alkoholio gamintojų nepabūgę parlamentarai tikrai verti pagarbos už pilietinę drąsą (kad ir smarkiai vėluojančią) prieš ateinančius rinkimus.

Norintiems paskaityti dabar galiojančią Alkoholio kontrolės įstatymo redakciją, pateiksiu pagrindinę lūžtančių iečių vietą, o tiksliau įsigaliosiančią nuo 2008 metų sausio 1 dienos:

29 straipsnis. Alkoholio reklamos ribojimas
<…>
2. Alkoholio reklama draudžiama:
<…>
3) Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų transliuojamose programose nuo 6 valandos iki 23 valandos;

Kas yra alkoholio reklama? To paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalis:

4. Alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus.

Įdomu, kad panašiu klausimu – t.y, kas yra reklama – visai neseniai rašiau dėl Andriaus Tapino ginčo su Valstybine lošimų priežiūros komisija ir Azartinių lošimų reklamos sampratos. Nuomonė nesikeičia – reklama negalima laikyti atskiro veiksmo vien dėl to fakto, jog viešai dalyvauja ir ribojamo ar draudžiamo turinio veiksniai. Būtina nagrinėti jų subjektyviąją pusę, t.y. konkrečių subjektų (šiuo atveju – alkoholio gamintojų) veiksmų paskatas. Visiškai skirtingai turi būti vertinami tokie veiksmai:

• tiesioginis skatinimas pirkti ir vartoti („įsigyk 4 pakuotę už 3 kainą!“);
• galimybės pirkti ir vartoti egzistavimas;
• kitų vertybių vaizdavimas kartu su alkoholio produktais/paslaugomis („už Lietuvą, už pergales!“);
• konkrečių produktų vs. konkrečių įmonių logotipai;
• …

Sutinku, kad drausti remti sporto renginius alkoholio gamintojams – radikali pozicija. Tačiau drausti tiesiogiai reklamuoti alkoholį viešuose renginiuose – būtina priemonė.