XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: TV3 (Page 1 of 3)

Automatinio (algoritminio) „Facebook“ turinio moderavimo ydos

Lapkritį teko dalyvauti net keliose diskusijose, kur buvo aptariamas automatinio „Facebook“ turinio moderavimo mechanizmo problemos:

Diskusija su „Meta“ atstovais

Retas atvejis, kai šakiniame renginyje susirinko kone visi bent kiek aktyviau Lietuvoje dirbantys su dezinformacija. (nuotrauka iš organizatorių FB)

Vilniaus universiteto vykusioje diskusijoje lietuviai konstatavo problemas, o „Meta“ atstovai nieko konkretaus negalėjo atsakyti.

Aš pateikiau vieną esminį klausimą – ar tiesa, kad automatinis turinio moderavimas vyksta ne autentiško lietuviško, o automatiniu būdu į anglų kalbą išversto turinio pagrindu? Kita klausimo pusė – ar tiesa, kad dirbtinis intelektas (artificial intelligence) mašininis mokymasis vyksta taip pat to su klaidomis išversto angliško turinio pagrindu?

Deja, gavau tik bendrinio pobūdžio patvirtinimą, kad moderavimą vykdo lietuviai moderatoriai. Apie esminę techninę aplinkybę – kokios kalbos turinys moderuojamas – atsakymo nebuvo.

Tai netiesiogiai patvirtina paties „Facebook“ skelbiama schema ir paaiškinimai pagalbos tekste „How does Facebook use artificial intelligence to moderate content?“:

Andriaus Tapino įrašas ir komentarų diskusija

Po savaitės apie problemą iš savo asmeninės patirties parašė Andrius Tapinas – kaip proukrainietiškas turinys nuosekliai sulaukia FB sistemos sankcijų.

Į tai sureagavau tokiu komentaru:

prieš savaitę vykusiame susitikime su Meta atstovais Vilniuje (ping Jakub Turowski & Co.) uždaviau konkrečius klausimus ir iš gautų atsakymų tik sustiprėjo įtarimai, kad
(a) įmonė visiškai nevaldo savo procesų;
(b) blokavimą vykdo AI generuojamų trigerių pagrindu;
(c) gyva kontrolė praktiškai neegzistuoja;
(d) AI sprendimus daro automatinio vertimo tekstų į anglų kalbą pagrindu (FB automatinio vertimo ne-kokybę visi puikiai matome kasdien)
(e) FB principas “jokio įžeidinėjimo” de facto karo Ukrainoje atveju virtęs agresoriaus palaikymu, nes FB AI nesugeba atskirti Kremliaus melo ir ironijos. tada Kremliaus melas yra lygiose pozicijose su Ukrainos tiesa

Iš mano asmeninės „Facebook“ paskyros

Komentaras 15min.lt portalui

Portalo žurnalistas Gytis Kapsevičius situacijos apžvalgoje įdėjo šiuos mano pastebėjimus:

Šiame renginyje dalyvavęs komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius teigė „Facebook“ atstovui uždavęs ne vieną klausimą – iš atsakymų jam susidaręs įspūdis, kad bendrovė „nevaldo situacijos“.

Kalbėdamas su 15min jis komentavo, kad tai iš dalies yra ir platesnė problema – mažiau populiariomis kalbomis paskelbto turinio blokavimo motyvai dažnai būna mažiau logiški.

„Mokymosi algoritmai pas juos [„Facebook“] padaryti taip, kad jie mokosi iš angliško teksto – verčia ir sprendimus priiminėja iš angliško turinio. Natūralu, kad jų dabartinis kalbos lygis yra prastas, vertimas nepagauna perkeltinių, ironinių reikšmių, todėl sprendimai priiminėjami ant kreivai išversto teksto“, – kalbėjo komunikacijos ekspertas.

„Facebook“ atstovas renginyje taip pat teigė, kad pirminis analizės lygis yra automatizuotas, patikrą atlieka dirbtinis intelektas. Algoritmas gali rasti kokį nors „netinkamą“ žodį ir tada sprendimą dėl turinio tinkamumo priima moderatoriai.

„Jie toms mažoms rinkoms neturi resursų, neturi piniginės motyvacijos skirti pakankamai dėmesio. Ir tas važiuoja. Deja, bet ta situacija yra ne demokratiškų šalių naudai, o būtent tokių, kaip Kremliaus trolių armijos, kurios stebi algoritmo veikimo principus“, – kalbėjo L.Ulevičius.

Pašnekovas pabrėžė, kad problema yra ne lietuviškai suprantančių „Facebook“ moderatorių skaičius, bet pati sistema.

„Grubiai matematiškai, padidinus nuo 5 iki 50 žmonių, mes kokybinio šuolio nepajustume. Pagrindinis dalykas vis dėlto yra moderavimo algoritmo keitimas ir jų pritaikymas lietuviškai ar kitų mažųjų kalbų realybei. Dabartinis modelis yra ydingas“, – komentavo jis.

iš 15min.lt publikacijos

Palyginimui ir kiek kiti dėmesio verti akcentai – panašioje portalo tv3.lt publikacijoje „Pasipiktinus dėl blokuojamos Ukrainos ir leidžiamos Rusijos propagandos, „Facebook“ papasakojo, kaip yra iš tiesų“.

Diskusija LRT radijo laidoje „Aktualijų studija. Ar „Facebook“ politika blokuoti antirusiškus įrašus turi būti pakeista?“

Visą Mariaus Jokūbaičio vedamą laidą (garso įrašą) galima perklausyti čia.

Pagrindiniai mano pasisakymų akcentai:

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius LRT RADIJUI pasakoja – šiuo metu socialinio tinklo „Facebook“ vartotojams apskritai dalintis informacija ar vaizdine medžiaga, susijusia su Rusijos karu prieš Ukrainą, nėra draudžiama, tačiau „Facebook“ turiniui taiko labai griežtus bendruomenės standartus.

„Pavyzdžiui, jeigu tai yra kažkokia aštresnė nuotrauka, realus, net ir tikras įvykis gyvai iš, pavyzdžiui, apšaudymo, jeigu tai iš tiesų gali jautresnius žmones sujaudinti ar sukelti nusivylimą, iš karto įsijungia algoritminis turinio moderavimas“, – sako L. Ulevičius.

Ne vienas „Facebook“ vartotojas skundžiasi, jog, panašu, socialiniame tinkle visgi negalima pasisakyti nieko prieš Rusiją. Pavyzdžiui, jeigu žmogus savo įraše pavartoja tokius žodžius, kaip „kacapas“ ar „orkas“, jis neretai yra iškart blokuojamas, jo paskyra suspenduojama dienai, savaitei ar net visam mėnesiui.

Taip nutinka dėl to, nes algoritmas reaguoja į šiuos raktinius žodžius, kurie duomenų bazėje apibrėžiami kaip skleidžiantys neapykantą ir įprastai naudojami neigiamame kontekste. Dėl to įrašus, kuriuose jie randami, sistema supranta kaip neapykantos kalbos skleidimą.

[..]

Komunikacijos ekspertas L. Ulevičius yra linkęs su šia [„Facebook“ atstovo] mintimi nesutikti.

„Kai „Facebook“ sako, kad mes naudokimės bendruomenės standartais, tai sako, naudokime tuos pačius reikalavimus ir nusikaltėliui, ir aukai. Ir tada gaunasi – jūs žaidžiate šachmatais, o priešininkas iš Kremliaus ateina su bokso pirštinėmis“, – atrėžia pašnekovas.

[..]

„Algoritminis moderavimas paremtas anglų kalba. Automatinis lietuvių kalbos vertimas į anglų kalbą „Facebook“ platformoje dabar yra žemiau kritikos lygio. Iš esmės paimkite bet kokį automatinio vertimo tekstą, kurį „Facebook“ kartas nuo karto pasiūlo, ir pabandykite patikrinti, kiek ten klaidų padaryta vertime. Ir natūralu – jeigu tu iš to verstinio, kreivo teksto darysi išvadas, tu gausi visiškai kvailą sprendimą“, – tvirtina komunikacijos ekspertas L. Ulevičius.

iš lrt.lt publikacijos

Laidoje taip pat pateikiau keletą kitų svarbių akcentų:

  • pavojaus šaltinių (turinio) klasifikacija (iš „Algorithmic content moderation: Technical and political challenges in the automation of platform governance“) – terorizmas, smurtas, neapykantos kalba, intelektinė nuosavybė, vaikų išnaudojimas, seksualinis turinys, spam’as ir netikros paskyros;
  • pastaraisiais metais ES imasi aktyvių reguliavimo priemonės bendrijos lygiu –tą gali papildyti ir nacionalinės pastangos;
  • situacija su lietuvių kalba nėra unikali – panašios problemos pastebimos daugelio „mažųjų (neskaitlingų) kalbų“ atvejais;
  • apie moderavimo mechanizmo ydas 2021-ųjų rudenį plačiai kalbėjo „Facebook“ pranešėja (whistle-blower’ė) Francess Haugen (plačiau).

PAPILDYMAS, 2022-12-16:

Diskusija tęsiasi ir Andrius Tapinas neša šį klausimą į viešąją erdvę. Deja, „Facebook“ atstovai atsitraukia nuo tiesioginių diskusijų galimybės. Plačiau – portalo 15min.lt publikacijoje „Andriui Tapinui – feisbuką valdančios bendrovės akibrokštas: nepriima į susitikimą dėl cenzūros“.

PAPILDYMAS, 2022-12-21:

Andrius Tapinas savo SubStack įraše teigia, jog „[..] Tačiau su manimi susisiekė vienas iš Metą aptarnaujančių turinio moderatorių ir šiek tiek papasakojo apie procesus, kaip viskas vyksta. [..] Pasirodo, kad bent dalį turinio tikrai moderuoja gyvi žmonės ir Lietuva dabar priskirta Rygoje įsikūrusiam biurui, kuris anksčiau rezidavo Berlyne. Jie priima sprendimus, ką daryti su pareportintu turiniu. Ir jeigu jiems asmeniškai nepatinka turinio autorius arba pasirinkta pozicija, pvz. palaikyti Ukrainą, jie gali skirti bausmes, o tada jau aukštesni kolegos, kurie tikrina žemesnių darbą, gali pastebėti, jog bausmė skirta per klaidą ir klaidą fiksuoti. Tačiau tokių klaidų fiksuojama tik apie 2%, tad turinio moderatoriai gali jaustis daugmaž saugiai [..]“.

Diskutuoti su FB atstovu neįmanoma, nes jis anoniminis, todėl belieka paklausti retoriškai:

  1. (esminis klausimas Lietuvos atveju) Kokią % dalį sankcijuotų įrašų/paskyrų peržiūri gyvi moderatoriai?
  2. Kokios yra detalios turinio pripažinimo netinkamu taisykles? Kur jos skelbiamos?

Objektyvūs atsakymai į šiuos klausimus būtų esminis rodiklis, rodantis, ar FB išsisukinėja.

Komentarai žiniasklaidoje apie savivaldybių tarybų ir merų rinkimus

Pasibaigę rinkimai į vietos savivaldybių tarybas ir merus buvo aktyvūs tiek ir įvairių analizių bei tyrimų frontuose, tiek ir komentuojant situaciją žiniasklaidoje. Šiame įraše – iš skirtingų žiniasklaidos priemonių surinktos pagrindinės temos ir viešai dėliotos mintys.

Agitacijos perlai

Artėjant I rinkimų turui pasipylė įvairių „namudinių“ komunikacijos pavyzdžių, kuriuos ir panagrinėjo Asta Narmontienė vasario 22 d. reportaže „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „24/7“ (reportažas naujienų portale). Mano komentaro pagrindinės mintys:

  • Merų varžybas leido atsiskleisti įvairesnei politikų komunikacijai.
  • Konkuruoja ne sąrašai, o atskiri žmonės su savo privalumais ir trūkumais.
  • Viešoje erdvėje daugiau emocijų, yra drąsos elgtis netradiciškai, nesiorientuoti į „vidutinį“ rinkėją.

2015.02.22_LRytoTV_24-7

Politikų komunikacijos virtualioje erdvėje kontrolės iššūkiai

Vasario 23 d. LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ Madona Lučkaitė nagrinėjo naują reiškinį, kai dalis rinkėjų Alytaus rajone masiškai keitė savo gyvenamąją vietą ir dėl to galėjo balsuoti kitoje rinkimų apylinkėje/apygardoje.

Laidos garso įrašas paskelbtas LRT mediatekoje, savo komentare (apytiksliai nuo 17:45) akcentavau:

  • Komunikacija persikelia į virtualią erdvę – internetą, socialinius tinklus. Kyla klausimas, kaip ta veikla stebima ir ar efektyviai užkardomi pažeidimai.
  • Dėl tiesioginių merų rinkimų ir piliečių, ir dalyvių dėmesys didėja, erdvė veiklai didesnė, nes galimybė nagrinėti daugybę vietos istorijų, ginčų, situacijų.
  • Sisteminė rinkimų problema – administracinių resursų naudojimas savivaldybėse, kur dominuoja 1-2 politinės jėgos.
  • ~13 tūkst. rinkėjų pakeitė gyvenamąją vietą. Poveikis bus matyti po rinkimų rezultatų. Neatmestina ir statistikos įtaka – rinkėjų mobilumas didelis, vien emigrantų skaičiai yra tūkstantiniai. Visgi, džiugu, jog pastebėta ir bus įdėmiai stebima.
  • Jaunimo (Baltųjų pirštinių) iniciatyvos – bene vienintelė viltis, jog bus aktyviai stebimi pažeidimai ir fiksuojami. Jokių sisteminių pokyčių po 2012 metų skandalų nėra įvykę.
  • 90 tūkst. rinkėjų balsuos namuose – viena vertus, ir anksčiau buvo daug pranešimų apie piktnaudžiavimus („balsuok taip arba malkų neatvešim“), kita vertus – didėjimas teigimaas, nes žmonės nori pareikšti savo nuomonę.

Įžvalgos po I turo rezultatų

Ginas Dabašinskas kovo 2 dieną pakvietė pasidalinti mintimis „Laisvosios bangos“ eteryje (laidoje „Prospektas“, visos laidos įrašai) apie I turo rezultatus. Pirmoje dalyje apytiksliai nuo 26:00 savo mintimis pasidalinti ir savo mintimis:

  • Lietuvos rinkėjai keičiais – pagaliau laimi protingesni kandidatai, mažėja violetinių balsų ar užsienio projektų (Darbo partija ir panašių)
  • Liberalų sėkmės pagrindas – sugebėjimas surankioti išsibarščiusius LiCS ir kitų liberalų balsus
  • Konservatorių balsų likimas neaiškus, nes dalis nepartiniams, dalis puteikiams (talibanas/violetiniai), o dalis (kaip ViIlniuje) vidinės partijos rietenos/klaidos
  • Matijošaičio sėkmės pagrindas – oponentus užgožusi komunikacija. Įtarimai dėl „Viči grupės“ dalyvavimo masto, naudotų priemonių adekvatumo ir lėšų
  • Alytuje socialdemokratų fiasko (skandalų poveikis?), kai vietoj tradicinių ~20-25 proc. balsų partija gavo tik ~12-13 proc.
  • Tuo metu bendras socdemų rezultatas – geras. Suminis balsų skaičius auga nepaisant sunkokos padėties. Nuosekliai dirba ir LLRA, ir Karbauskis su LŽVS.

Kovo 5 dieną jau Aurimas Perednis „Žinių radijo“ „Aktualiojoje valandoje“ (laidos įrašas, temos pradžia apie 27:30) nagrinėjo, kokia situacija renkant merą didžiausiuose miestuose. Laidos pranešime vėliau buvau cituota mano prognozė dėl kovos Vilniauje:

„Jeigu Remigijus Šimašius nepadarys žioplų klaidų, jis be didesnio vargo laimės antrą turą. Situacija man kažkuo labai primena prezidento rinkimų antrą turą, kai Grybauskaitė turėjo labai panašią procentinę padėtį prieš antrą kandidatą“, – laidoje „Aktualioji valanda“ ketvirtadienį kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius.

Kiti pastebėjimai:

  • Vilniuje svarbūs III, IV kandidatų balsai – Valdemaro Tomaševskio balsai Artūrui Zuokui padėtų atgaivinti intrigą, tačiau pirmasis demonstratyviai šalinasi.
  • Lieka Mykolas Majauskas, violetinis Naglis Puteikis, Petras Gražulis, iš kurių tik paskutinis artimesnis Artūrui Zuokui.
  • Tarp rinkimų pavojai Remigijui Šimašiui keltų:
    • Skeletai iš spintos;
    • Ėjimas į konfliktą su Artūru Zuoku – nėra tikslo atsikovoti AZ rinkėjus, lengviau pasiimti Mykolo Majausko balsus. Kariauti verta, kai esi II ar III;
    • Jeigu I turo rinkėjai patikėtų „jau laimėję“ ir neateitų į II turą.
  • Artūro Zuoko taktika turi būti priešinga – konflikto formavimas, vedimas iš pusiausvyros tiek Remigijaus Šimašiaus, tiek jo rinkėjų
  • Visgi, Artūros Zuoko galimybės menkos (max 10 proc.) – reikia užliūliuoti bent 1/3 Remigijaus rinkėjų

Komentarai apie II turo rezultatus

Pasibaigus antrajam rinkimų turui su Mariumi Eidukoniu iš karto pakalbėjome specialioje „Laisvosios bangos“ laidoje, skirtoje rinkimams (laidos įrašai).

Pirmoje dalyje (nuo 11:30) išsakiau mintis apie II turo rinkimų kampanijos turinį ir formą:

  • Baltųjų pirštinių pranešimai rodo, kad kartojasi pažeidimų būdai, problemos nesprendžiami, esminių pasiekietimų VRK darbe nuo 2012 nėra, neidbra kaip analitinis smegenų centras.
  • Dėl persiregistravusių rinkėjų reikia išsamios duomenų analizės, tačiau pavojus rimtas – net keli šimtai balsų dažnai lemia esminę įtaką rezultatams.
  • Pagaliau rinkimų kampanija primena normalią poltinę komunikaciją – normal politikų konkurencija
  • Esminių etikos pažeidimų nebuvo – tik arši kieta politikų diskusija. Ji galima ir reikainga, nes taip įtraukiama didelė visuomenės dalis
  • Žiniasklaidą sudomino ir įtraukė merų rinkimas kaip savotiškas Miss Miestas konkursas
  • Liberalų sėkmės pagrindas – pagaliau padori alternatyva rinktis. Iki šiol alternatyvų Artūrui Zuokui nebuvo. Liberalai surinko LiCS, NS, subirėjusios DP balsus. Ir jie nėra išskaidyti kaip, pavyzdžiui, kairėje. Liberaliam rinkėjui rinktis lengva.
  • Kaune – įtarimai dėl didžiulio lėšų srauto, kuriuo finansuota pažeidžiant taisykles. O dar netiesioginė reklama („Viči“ krabų lazdelės su 40 proc. nuolaidai, pranešimai verslo konferencijose)
  • Klaipėdoje iššūkis liberalams – rusų sąjunga kaip koalicinis partneris
  • šie rinkimai – liberalų triumfas / kodėl ? liberalai pagaliau tapo partija, kuri

Ar turės galimybių Artūras Zuokas 2019 metų LRP rinkimuose?

Birutė Žemaitytė kovo 25 d. nagrinėjo klausimą, kokie Artūro Zuoko ir kitų kandidatų šansai 2019 metų LRP rinkimuose balsas.lt/TV3 straipsnyje „Jei neturi pakankamai pinigų – į prezidento rinkimus net nelįsk“. Mano pastebėjimai:

L. Ulevičius: jei neturi pakankamo biudžeto, į rinkimus geriau net nelįsti

Anot ryšių su visuomene specialisto Liutauro Ulevičiaus, norint laimėti prezidento rinkimus, „jokio dviračio išradinėti nereikia“, nes pagrindiniai metodai Lietuvoje jau matyti ir girdėti.

„Jeigu mes prisiminsime dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą iki pirmųjų jos laimėtų prezidento rinkimų arba Rolando Pakso epopėją po jo premjeravimo, pirmas dalykas, kuris krinta į akis – žmogus, norintis sulaukti didelės visuomenės dalies palaikymo ir užimti aukščiausią postą valstybėje, turi būti visiems vienaip ar kitaip matytas. Jis turi imtis stumti ir palaikyti labai didelei valstybės piliečių masei reikšmingas idėjas“, – sakė jis, primindamas, kad dalyvaudami prezidento rinkimuose D. Grybauskaitė visiems buvo žinoma kaip eurokomisarė, o R. Paksas – premjeras.

Tačiau tai, kad siekiantis aukščiausio posto žmogus yra žinimas visuomenei, visai nereiškia, kad žmonės per rinkimus už jį balsuos, pridūrė ryšių su visuomene specialistas. Dar reikia įtikinti visuomenę, kad reikia balsuoti už tave, o ne konkurentą.

„Reikia turėti idėjų arba vertybių, dėl kurių kovoji – tokių, kurios galėtų pritraukti arba sudominti didelę dalį Lietuvos žmonių. D. Grybauskaitės atveju priežastis už ją balsuoti buvo tai, kad ji nepriklausoma, turi savo poziciją, nenuolaidžiauja, nuosekliai, ilgai dirba Lietuvai – ji buvo matoma kaip Lietuvos atstovė, Lietuvos interesų gynėja. R. Pakso situacija buvo kotokia – tai buvo konflikto eskalavimas, dviejų Lietuvų išryškinimas, užmirštos ar prarastos Lietuvos gynėjo pozicija. Tai buvo siekimas gauti protesto balsus ne tik tradicine, bet ir plačiąja prasme – prieš susiklosčiusią situaciją valstybėje“, – aiškina jis.

Ne mažiau svarbu, pasak L. Ulevičiaus, pateikti rinkėjams argumentus, kodėl jie turėtų norėti, kad būtent šis kandidatas laimėtų.

„Reikia įtikinti, kad tavo idėjos, tavo siekiai atitinka didelės visuomenės dalies interesus. Bet viskas prasideda nuo rinkėjų lūkesčių nagrinėjimo – ko jie iš tiesų nori, kokie argumentai juos įtikina. Ar juos įtikina pažadai, ar kokie nors loginiai argumentai, ar emocijos. Po to prasideda savo tikslų ir uždavinių aiškinimas potencialių rinkėjų grupei. Pavyzdžiui, turime pensininkų grupę, kuriai reikia ką nors pažadėti. Kandidatas sugalvoja, kokį pažadą tai grupei galėtų pateikti, o tada galvoja, kaip pasiekti tą pensininkų grupę – ar rengti susitikimus kiekviename kaimelyje, ar ryškias, gyvas akcijas, kurios atkreips žiniasklaidos dėmesį, pavyzdžiui, sutraiškyti automobilį Gedimino prospekte“, – tęsia pašnekovas.

Kita vertus, pastebi L. Ulevičius, „galima turėti labai gerą idėją, bet jei apie ją niekas nesužinos, tai bus tuščias reikalas. Ir atvirkščiai – jei pamatys, bet supras, kad garsiai skambinam, bet nieko gero nepadarom – taip pat bus neefektyvu“.

Nemažai priklauso ir nuo to, su kokiais konkurentais teks susiremti. „Gali būti padaręs visus „namų darbus“, bet jei konkurentai bus stipresni arba pradinės jų pozicijos bus geresnės, vis tiek nelaimėsi“, – pastebi ryšių su visuomene specialistas. Anot jo, deklaravusio siekį 2019 metais laimėti prezidento rinkimus A. Zuoko viena iš užduočių – ne tik įtikinti potencialius savo rinkėjus, kad jis yra jų kandidatas, bet ir įtikinti potencialius konkurentų rinkėjus, kad jų „tikėjimas yra klaidingas“. Tai, sako L. Ulevičius, jau paskutinė kovos fazė, kai vyksta ne tik darbas su savais rinkėjais, bet dar aktyvesnis – su priešininkų rinkėjais.

Negatyvi komunikacija – ne visagalė

Jau per pastaruosius rinkimus į savivaldybių tarybas gana aktyviai buvo naudojama „negatyvi komunikacija“, pastebi L. Ulevičius, primindamas, kad kadenciją baigiantis Kauno meras Andrius Kupčinskas bandė atskleisti Visvaldo Matijošaičio, o A. Zuokas Vilniuje – Remigijaus Šimašiaus minusus. Tačiau naudojant „negatyvios komunikacijos“ metodus reikia neperlenkti lazdos, nes rinkėjai gali balsuoti už tuos, kurie skriaudžiami. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į tai, kaip kiekvienos partijos elektoratas reaguoja į neetišką konkurentų kritiką ir skaičiuoti, „kiek aštresnis pasisakymas nupjaus priešininko rinkėjų ir kiek savų rinkėjų“, pastebi jis.

L. Ulevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV prezidento B. Obamos rinkimų štabas analizavo net tai, kaip į informaciją, pavyzdžiui, į kandidato nuotrauką su mažu vaiku, reaguos skirtingo amžiaus moterų auditorija. „Iš pradžių atliekami sociologiniai tyrimai, kas nutiktų tam tikru atveju, ir tik tada, jei prognozuojamas teigiamas rezultatas, imamasi įgyvendinti vieną ar kitą priemonę“, – aiškina jis.

Į klausimą, ar daug potencialių kandidatų į aukščiausius postus Lietuvoje turi galimybę naudoti itin brangiai kainuojančias rinkimų kampanijos priemones, L. Ulevičius atsako: „Jeigu neturi pakankamo biudžeto, apskritai neverta lįsti į rinkimų kampaniją“.

Socialinių tinklų įtaka politikų komunikacijai

Šiauliuose kandidatai gana aktyviai kovėsi virtualioje erdvėje, todėl Asta Volkovaitė kovo 16 d. straipsnyje „Šiauliai plius – Ar socialiniai tinklai gali padėti laimėti rinkimus?“ apžvelgė visų kandidatų „Facebook“ profilius ir paprašė mano komentaro:

Ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius susipažino su visų kandidatų į miesto merus „Facebook“ paskyromis. Jo prašėme įvertinti politikų „Veidaknyges“ ir kiek naudos gali duoti tikslinga veikla socialiniuose tinkluose.

Ar socialiniai tinklai tikrai gali padėti laimėti rinkimus?

Socialiniai tinklai gali padėti tik tuo atveju, jeigu konkurencija tarp kandidatų labai aktyvi ir gali lemti net kelios dešimtys balsų. „Facebook“ vartotojai labai greitai pastebi manipuliacijas ir netikrus vartotojus, todėl „paukštuko“ uždėjimo čia neužtenka – reikia dirbti nuosekliai ir ilgai. Kita vertus, „Facebook“ atveju labai tolimas kelias nuo „Patinka“ („Like“) iki biuletenio balsadėžėje. Ką jau sakyti, jog šios visuomenės grupės aktyvumas gana menkas – labiau išsilavinę, miestuose gyvenantys turtingesni gyventojai dažniau yra pasyvesni, nei emocijomis balsuojantys mažesnio išsilavinimo ir vyresnio amžiaus rinkėjai.

Gal, vis dėlto, per tam tikrą laikotarpį įmanoma pasiekti aukštų rezultatų?

Socialinių tinklų atveju rezultatai galimi tik dėl ilgalaikio įdirbio – stipriu spurtu nieko internete neapgausi. Todėl ir rezultatai įmanomi tik palaikant ilgalaikius ryšius. O tokie galimi tik su aktyviais „Facebook“ vartotojais, kurių: a) nėra daug; b) jie dažnai turi stiprias politines pažiūras, kurių lengvai nepakeisite.

Trumai apie kiekvieną kandidatą

Apie Vaidą Bacį. Įrašas ne viešas, tik draugams, turinys atpasakojantis, neįtraukiantis.
Apie Mykolą Deikų. Skirtingi įrašai, kurie apie gana skirtingas sritis – bandoma patraukti skirtingus žmones, tačiau per didelę sklaidą neaišku, ar tie pastebėję „užsikabins“ ilgam.
Apie Danguolę Martinkienę. Spėčiau, kad jos paskyrą administruoja partijos darbuotojai, o ne ji pati – formalus renginių ir įvykių srautas, o ne gyvas „Facebook“ dalyvis.
Apie Daivą Matonienę. „Aš – mano darbas“. To tikrai nepakaks bent kiek platesnio akiračio rinkėjui.
Apie Tomą Petreikį. „Cukrumi“ perkrauti tekstai – nenatūralūs, kaip neįtikina ir studijų plakatai.
Apie Valerijų Simulik. Kaip ir D. Martinkienės atveju – srautas įvykių, o ne gyvas žmogus.
Apie Vidmantą šimkų. Atsitiktinis lankytojas, o ne gyvas vartotojas.
Apie Andrių Šedžių. Bene normaliausias profilis – tikras, be svyravimų į dirbtinį „saldumą“ ar formalų „buvau-dariau-pažiūrėkite“.
Apie Justiną Sartauską. Tuštuma, kažkas sukūrė ir pamiršo.
Apie Artūrą Visocką. Natūralios autoriaus mintys, tačiau kartu atskleidžiančios keistoką požiūrį į pasaulį.

Dažniausios politikų komunikacijos klaidos

Vilniaus miesto koalicijos sutarties pasirašymo stalas paskatino Birutę Žemaitytę panagrinėti, kokios dažniausios politikų komunikacijos klaidos ir balandžio 6 d. pasirodė balsas.lt/TV3 straipsnis „Pižamai Seimo salėje ne vieta, o kalbėti politikai turi trumpai ir aiškiai“. Mano bandymai apibendrinti itin platų problemų ratą:

„Šaršalas“ gali prasidėti ir dėl dviprasmiškų žodžių

Naujosios Vilniaus koalicijos lyderius socialiniuose tinkluose per dantį patraukęs viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius teigia, kad pagrindinės politikų klaidos susijusios su tuo, jog pastarieji arba sąmoningai, arba iš nepatyrimo, nepataiko, ir tai, ką norėtų pasakyti vienai žmonių grupei, pasako kitai.

„Pavyzdžiui, jis nori ką nors pasakyti pensininkams, bet tai išgirsta jaunimas. Tai dažniausiai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda gal būt dėl nepatyrimo, o gal būt dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Bet ši maža bėda vėliau gali tapti didele. Svarbus yra kalbėjimo būdas, žodžiai mintys, nes vieni klausytojai juos gali suprasti vienaip, o kiti visai kitaip. Su jaunimu reikia kalbėti lanksčiai, juokaujant, o pensininkams reikėtų solidžios, ramios kalbos“, – aiškina jis. Pasak L. Ulevičiaus, jei politikai suklysta vertindami, kas klausosi jų sakomų žodžių, jie gali patekti į labai keblią situaciją: „Pavyzdžiui, politikas sako, kad labiau rūpinsis pensininkais, bet tai išgirdę kiti žmonės gali suprasti, kad jais mažiau rūpinsis – dirbančiaisiais, jaunimu“.

„Kai politikai ką nors parašo socialiniuose tinkluose, žmonės tai interpretuoja remdamiesi savo supratimu, savo vertybėmis. Pavyzdžiui, kai neseniai Rasa Juknevičienė, oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, padarė dviprasmišką įrašą, minčių kilo įvairių. Vieniems tai asocijavosi su agresija, religinių jausmų įžeidimu. Kiti tiesiog pastebėjo, kad žmogus religingas, bet jiems tas pats, jis krikščionis ar musulmonas. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad dėl vieno sakinio galima prisivirti košės: dėl to prasidėjo „šaršalas“ ir R. Juknevičienė turėjo atsiprašinėti“, – neseną istoriją primena viešųjų ryšių specialistas.

L. Ulevičius pastebi, kad yra klaidų, kurios būdingos menkesnės patirties naudojantis viešąja komunikacija turintiems provincijos politikams. „Tradiciniams, labiau matomiems politikams tai nelabai būdinga, bet pavyzdžiui, mažesnių rajonų vadovai yra įpratę bendrauti su ribotu žiniasklaidos atstovų skaičiumi, ir kai jie patenka į nacionalinį lygmenį, dažnai prasideda klaidos. Pavyzdžiu galėtų būti Alytaus istorija, kai kilo buvusio miesto mero konfliktas su buvusia teatro vadove. Pats meras prisivirė sau košės, nes neadekvačiai reagavo į situaciją – bandė teisintis, kai to visai nereikėjo, o jo paaiškinimai kėlė dar daugiau klausimų, negu buvo prieš tai“, – pastebi pašnekovas.

Pabrėžęs, kad šiuo atveju buvo praleista proga patylėti, jis tęsia: „Noras pasipasakoti, noras, kad tave išgirstų, noras „išlaikyti savo veidą“ dažnai pakiša koją, nes tada žmogus dėl nepatyrimo šneka per daug, per atvirai, o kai situacija yra konfliktinė, aplinka kai kuriuos dalykai vertina atsargiau arba griežčiau. Tai dažnai žmonių, kurie neturi bendravimo su žiniasklaida įgūdžių ir kompetencijų, klaida. O jei dar pradeda aiškinti žiniasklaidai, ką jie turi rašyti, o ko nerašyti – atsiskleidžia suvokimo lygis ir veikimo būdas“.

Trečia klaidų grupė ir sisteminė bėda, būdinga daugeliui Lietuvos politikų, sako L. Ulevičius, – nenuoseklumas. „Kai mes galime internete patikrinti kiekvieną politiko teiginį – ką jis sakė prieš metus, 5 ar 10 metų – keičiantys poziciją ar mėgstantys daug žadėti politikai patenka į tam tikrus spąstus. Pavyzdžiu galėtų būti dabartinio premjero (Algirdo Butkevičiaus – red. past.) pomėgis kurti darbo grupes ir tai, kad iš ryto jo nuomonė buvo vienokia, po pietų kitokia, o rytojaus dieną – dar kitokia. Nenuoseklumas kyla dėl to, kad politikas bando kažką pakomentuoti, o paskui, matyt, pasitaręs su specialistais, supranta, kad yra kitaip, ir bando aiškinti, „išlyginti“ savo poziciją. Tos nuomonės kartais akivaizdžiai „kertasi“, jei tas pats asmuo vieną kartą sako „palaikau“, o kitą kartą „prieštarauju“.

Jam taip pat užkliūna kita su nuoseklumo stoka susijusi bėda: kai politikai neturi savo veiklos zonos arba jas labai dažnai kaitalioja, jie turi mažesnes galimybes ilguoju laikotarpiu susikurti gyventojų palaikymo grupę. „Jeigu politikai nuo karjeros pradžios dirbtų konkrečiomis kryptimis, tarkime, pensijos, automobiliai, atliekų tvarkymas, – per ilgą laiką įgytų žinių, kompetencijų, be to klausytojai jį geriau atpažintų – žinotų, kad šitas žmogus yra tos srities žinovas. Bet Lietuvoje įprasta „mėtytis“ – šokinėti nuo vienos populiarios temos prie kitos. Tačiau jei mes bandysime taip šokinėti, piliečių akyse atrodysime lyg banglentininkai, o ne nuoseklūs, konkrečia sritimi besidomintys žinovai. Bet kai esi visų galų meistras nesi nė vienos srities žinovas“, – pabrėžia viešųjų ryšių specialistas.

Tokias klaidas, apie kurias rašė socialiniuose tinkluose, L. Ulevičius vadina komunikacinės higienos stoka. „Tai komunikacinės higienos, įgūdžių dalykai. Politikams, kurie rečiau bendrauja su nacionaline žiniasklaida ar pasitelkia specialistus, kurie turi mažiau patirties sudėtingose situacijose, atsitinka daug mažų problemų. Mano paminėta stalo klaida spaudos konferencijoje rodo, kad jų patarėjai turi mažiau patirties ir kai bando ką nors daryti, gaunasi šleivai“, – sakė jis.

Viešųjų ryšių specialistas pastebi, kad politikai ne tik nemoka kalbėti, bet daro ir neverbalinės komunikacijos klaidų. „Dažnai galima kritiškai įvertinti tiek vaizdą, tiek kalbos manierą“, – sako jis.

„Kliurkų“, kaip nereikėtų daryti, L. Ulevičius sako pastebintis nemažai. „Ypač dabar, kai yra socialiniai tinklai, elektroninė komunikacija, tai labai greitai pamatoma. Jei kurio nors rajono meras ką nors padarė, bet užfiksavo tik vietinė žiniasklaida, gal tai plačiau ir nepasklis, bet interneto laikais kiekviena labiau matoma klaida iš karto tampa visuotinių diskusijų objektu“, – apibendrino jis.

Pavydo demokratija – mazuronių „lygis“

Šią savaitę Lietuvos žiniasklaida pradėjo su „metų naujiena“ – istorija apie neva netikslingai panaudotus 20 tūkst. litų. Nesiimu spręsti, ar, net ir jei tai būtų pagrįsta problema, 20 tūkst. litų yra pagrindinė Lietuvos žinia (tokiu atveju bendras „Lietuvos ryto“ pirmųjų puslapių „problemų biudžetas“ per metus sudarytų vos apie 5 mln. litų – švelniai tariant, mažokas). Vėliau istoriją dienraštis tęsė su straipsniu apie premjero patvirtinimą, jog tokių kelionių, besiruošiant pirmininkavimui ES 2013-ųjų antrą pusmetį, tik daugės.

Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Pasroviui: žvaigždės, žiniasklaida, publika

Gegužės pradžioje teko sudalyvauti TV3 laidos „Kodėl?“ filmavime. Laidos autoriai anonse klausė ir apibendrino: „Ko labiausiai nekenčia Vytautas Šapranauskas? Ką sumuštų Bilevičiūtė? Mylimiausias lietuvio patiekalas – kitas lietuvis“. Visgi man padėtį tiksliau atspindi valties, plaukiančios pasroviui, vaizdas. Ir toje valtyje esame visi kartu – žvaigždės, žiniasklaida ir kiti komunikacijos specialistai, visi žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.

„Savaitės komentarai“ apie rinkimų taktiką

Prieš pora savaičių Irmina Frolova iš TV3 „Savaitės komentarų“ kalbino apie tai, kaip vertinti rinkimų kampanijos metu gana pastebimą srautą simbolių, kurie su niekuo kitu kaip tik su radikalais sietini – kumščiai, ereliai, juoda spalva ir t.t.

Vakar reportažas parodytas eteryje (laidos įrašą galite rasti atsidarę TV3 „WebTV“ ir pasirinkę „Savaitės komentarus“, 2011 metus ir vasario 20 dieną, reportažo pradžia apie 24 min 45 sek).

Čia trumpai pakartosiu pagrindines savo mintis, nes ne visos jos spėjo pakliūti į trumpą reportažą, kuriame be manęs mintis dėliojo ir kolegos Henrikas Mickevičius (Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius) bei Rasa Ališkauskienė (visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ direktorė).

Pirma, jėgos simboliai – efektyvi komunikacijos taktika visuomenėje, kuri patiria krizės situaciją, o patys individai yra silpni ir neturi savo sprendimo kelių. Tokiu atveju „stiprios rankos“ lyderiai ir simboliai susilaukia didelio palaikymo – fašistinė Vokietija tą puikiai iliustruoja.

Antra, atskirų partijų rinkimų kampanija tikrai peržengia etikos ribas, o atskirais atvejais (pavyzdžiui, naujalietuvių teiginiai apie Lietuvą be įvairių socialinių grupių) iš esmės atitinka Baudžiamojo kodekso atskirų normų turinį.

Trečia, jėgos simbolių komunikacija dažnai visiškai nesiderina su realia savivaldybių tarybų kompetencija, todėl galima teigti, jog daugelis šių simbolių visiškai netinka šiems rinkimams – t.y. paprasčiausias melagingų pažadų dalinimas.

Ketvirta, vertinant etikos pažeidimus ir komunikaciją kaip tokią, reikia suvokti, jog pagrindinis sprendžiantis yra rinkėjas. Jeigu jis pats ignoruoja etiką, tai ir etiką peržengianti komunikacija jam gali būti priimtina – t.y. etiką kiekvienas vertina iš savo pozicijų, todėl normaliame pasaulyje neetiška komunikacija atskirose šalyse ir atskirose socialinėse grupėse gali būti kaip tik priimama kaip itin pažangi ir sava.

« Older posts