Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Tipping point

Negalime kurti nusikaltimų visuomenės

Sunku būtų ginčytis su geležine finansininkės Ingridos Šimonytės logika: „Pajamos, ar jos gautos pinigais, ar ne pinigais turi būti apmokestinamos vienodai. Jeigu tai yra darbo užmokesčio dalis, tai nesvarbu, kaip ji apmokama – ar poilsinėmis kelionėmis, ar automobiliu, ar pramogomis, ar daiktais. Ekonomiškai nėra skirtumo“.

Iš esmės finansų ministrė yra visiškai teisi – ekonomiškai skirtumo visiškai nėra, tačiau yra didžiulis psichologinis skirtumas ir ne tik pasireiškiantis kaip užslėptos darbdavių išmokos darbuotojams. Žymiai svarbesnis skirtumas, jog labai labai didelė dirbančių gyventojų dalis ir jų darbdaviai taps sąmoningais įstatymo pažeidėjais.

Sąmoningas (tyčinis) įstatymo pažeidimas vyks nuo smulkiausių elgesio savybių (pavyzdžiui, darbo metu pasinaudodami darbo kompiuteriu susirasite kavinės, į kurią eisite vakare, telefono numerį) iki stambesnių (pavyzdžiui, pietų pertraukos metu atvažiavę papietauti už automobilio stovėjimą užmokėsite įmonės skirtu mobiliuoju telefonu) ar net visiškai stambių (pavyzdžiui, komandos stiprinimo seminaras kur nors Austrijos slidinėjimo trasose).

Kiekvienu šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės puikų formalų pasiteisinimą, jog darbo priemonės ir lėšos naudotos pagal paskirtį tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Išsiaiškinti galimą melą galės nebent telefonų pasiklausantys ir per palydovus tiesiogiai jūsų veiksmus sekantys saugumo darbuotojai…

Taip valstybė nevalingai tiek dirbančius piliečius, tiek darbdavius privers tapti teisės pažeidimo bendrininkais, skatins jį slėpti, eikvos savo samdinių (t.y. mūsų visų pinigus) darbo laiką ir labai abejotina, ar surinks bent kiek ženklesnę biudžeto pajamų sumą.

Apie tai, kad įstatymų leidėjų prievolę kurti įstatymus taip, kad šie automatiškai neverstų mūsų visų nusikaltėliais, puikiai yra išdėstęs Lorensas Lessigas (Lawrence Lessig), kalbėdamas ted.com žiūrovams. Jo vertinimu, negali būti kuriama tokia sistema, kurioje absoliuti dauguma dalyvių puikiai suvokia ir ignoruoja tai, jog savo veiksmais sąmoningai ir reguliariai pažeidinėja įstatymus.

Tapę sąmoningais įstatymų pažeidėjais, dirbantys piliečiai ir jų darbdaviai tiesiog įpras prie minties, jog įstatymų laikymasis nėra aksioma, juos galima ignoruoti, jie nėra privalomi ir teisingi. Tolesnė veiksmų seka labai aiški..

Malkolmas Gladvelas (Malcom Gladwel) savo knygoje „Virsmo taškas“ mini išdaužytų langų teoriją, kurios autoriai – Džeimsas Vilsonas (James Wilson) ir Džordžas Kelingas (George Kelling) (žr. The police and neighbourhoof safety: broken window), teigiančią, jog žymiai didesnė tikimybė, jog langas bus išdaužtas ten, kur tokių duženų jau yra.  Ir tik laiko klausimas, kol į tokį namą bus įsilaužta, įsirengta landynė. Todėl būtina keisti išdaužtus langus, o žvelgiant plačiau – neleisti visuomenei priprasti prie minties, jog įstatymų pažeidinėjimas yra įprastas dalykas, kuris gali būti kasdienybe.

Savaime suprantama, savaip radikaliai į šį klausimą žiūri radikaliai laisvosios rinkos šalininkė Rūta Vainienė, teigdama, jog verslas ir dirbantys piliečiai darys pažeidimus tol, kol tai toleruos ydingi įstatymai. Galbūt ir tiesa, galbūt ir galima taip teisinti savo daromus įstatymų pažeidinėjimus, tačiau išankstinis visų pavertimas nusikaltėliais gali privesti tik prie dar blogesnės padėties – absurdu laikomų įstatymų, kurie a priori taptų pajuokos, o ne pagarbos objektu.

Tinklaraščių vieta po saule

Dar prisimenu tą 2006-ųjų liepos „Žinių amžiaus“ laidą, po kurios važiuodami kartu su Arnoldu apkalbėjome idėją organizuoti kažkokį renginį blogų (tuomet termino tinklaraštis Aurelijus dar nebuvo pasiūlęs) autoriams. Dabar, kai ankstesnės IT pasaulio ašies – kasmetinės kompiuterių pardavėjų parodos – vietą be kompromisų atėmė tinklaraštininkai, jau būtų sunku ginčytis, kur nukrypusios to paties pasaulio akys.

Tai, jog pagrindiniai žiniasklaidos stebėtojai tik pastaruoju metu atkreipė dėmesį šioms žinių sklaidos priemonėms, daugiau jų aplaidumas, nei dar vienas tinklaraščių svarbos įrodymas.

Ką reikėtų žinoti bent kiek informacijos sklaidos mechanizmais ir jų generuojamu turiniu besidomintiems? Bijodamas suklysti, paminėsiu chronologiškai. Pirmieji, tradiciškai skubėdami buvo lenkiško kvapo „AdNet“ – apie jų sistemą „Newspoint“ teko išgirsti šių metų pradžioje. Antrąją ir trečiąją vietas skiria vos trys dienos – „Cision Lietuva“ laiškas pasiekė liepos 17 dieną, o „Mediaskopas“ apie analogišką paslaugą pranešė liepos 20-ąją (tiesa, nei sidabro, nei bronzos laimėtojai kol kas detalių savo interneto naujienose nepateikia).

Negaliu šių trijų pasirinkimų lyginti, nes nė vieno iš jų nenaudoju kaip klientas. Todėl šį kartą apsiribosiu pastabomis „iš šono“, ką reiškia toks pavėluotas verslo ir valstybės institucijų (abi kartu šios grupės ir yra pagrindiniai žiniasklaidos stebėsenos paslaugų vartotojai) susidomėjimas naująja žiniasklaida. Kodėl pavėluotas? Priminsiu, jog žurnalas „Time“ metų žmogumi kiekvieną iš mūsų – t.y. interneto vartotoją – išrinko dar 2006-aisiais. Galima būtų pasiteisinti, jog Lietuva tiek vartojimu, tiek ir verslo poreikiais atsilieka tuos trejetą metų, bet .. Nepaisant to, pažiūrėkim, ką šiandien turim čia, Lietuvoje.

Pirma, tinklaraščių autoriai yra laisvi žmonės ir pinigai jiems toli gražu nėra esminis noro kurti šaltinis. Todėl pašalinių asmenų norai stebėti, kontroliuoti, matuoti, tirti ir pan. gali būti sėkmingi tik tiek, kiek tai susiję a) su maža tinklaraščių dalimi, planuojančių kada nors uždirbti pinigus; b) didesne tinklaraščių dalimi, norinčia pasimatuoti, kas didesnis/geresnis. Pavyzdžiui, „Cision Lietuva“ siūlyta specialių tinklaraščių kodo priedų, galinčių matuoti auditoriją, idėja jau atmesta. Tinklaraščių skaitytojų apklausas buvo bandyta daryti, tačiau ir dėl tyrimų metodologijos, ir dėl objektyvių priežasčių (daugeliui tai nesvarbu, liko ignoruota) gautos išvados menkavertės.

Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje tinklaraščių auditorija yra pagrindinis pinigų srautų iešmininkas, tai tinklaraščiams tai joks „vežantis“ dalykas. Mąstantys žmonės jau seniai netiki TV metrais ir panašiomis sistemomis, tikrai neverta tikėtis, jog pavyktų ką nors iš tiesų patikima sukurti tinklaraščiams. Tinklaraščių auditorija – ir nišinė, ir kartu itin tikslinė. „Tipping point“ terminais, čia itin svarbūs „maven’ai“, kurie santykinai nišines žinias gali efektyviai išplatint masinei auditorijai. Kitas dalykas, kad didžiausių lietuviškų tinklaraščių autoriai patys dažnai yra arba „maven’ai“, arba „connector’iai“, todėl tinklaraščiuose dažnai atsiranda santykinai siaura, tačiau potencialiai sprogi informacija (ypač – korumpuoto verslo/valstybės institucijų požiūriu). Visa tai keičia „auditorijos“ prasmę. Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje „auditorija“ svarbi kaip paklusni informaciją priimanti masė, tai „tinklaraščių auditorija“ yra potencialiai pavojinga dėl savo sugebėjimų kelti rūpesčius, pavyzdžiui, žiniasklaidos stebėsenos paslaugų užsakovams 🙂 Todėl tinklaraščių stebėsena iš tiesų gali veikti kaip sėkmingas išankstinis aliarmas.

Antra, baigtinio stebimų tinklaraščių sąrašo sudaryti neįmanoma – tai gyvas organizmas, kuris keičiasi nuo bet kokio įvykio ar sąlygų. Dabar, kai daaaaaug plunksną valdančių ir informaciją analizuoti sugebančių profesionalų turi ir turės daaaaug laisvo laiko, tas potencialas tik dar labiau išauga ir tampa kartu pavojingas bei galimai naudingas (žiūrint, iš kurios pusės žvelgiama). Tiesa, nebaigtinio pobūdžio sąrašas nereiškia, jog tinklaraščių bendruomenėje nėra lyderių ar labiausiai tikėtinų, kur gali pasirodyti pikta konkurentų letena..

Trečia, iš tiesų abejoju, ar tinklaraščių autoriams nors kiek svarbu, ar jų mintis skaito, mato ir bijo įmonės X vadovas. Tinklaraščiams žymiai svarbesnis yra gyvas ryšys, t.y. nuoseklus skaitytojų ratas, aktyvus grįžtamasis ryšys, o ne nufiltruota ir išblizginta komunikacijos specialistų minčių seka.

Tuo pačiu žiniasklaidos stebėsenos bendrovių veiksmai eilinį kartą iškelia klausimą dėl pažeidinėjamų autorių ir gretutinių teisių. Tinklaraščių įrašai yra autorinis kūrinys, kurį pilna apimtimi kopijuojančios ir „ant kliento stalo“ popieriniu pavidalu siekiančios pateikti bendrovės mažų mažiausiai atima galimybę matyti, kas ir kokią tinklaraščio dalį skaito, panaikina grįžtamojo ryšio privalumus ir skurdina pačius tinklaraščius. Lietuvoje jau turime ne vieną ir ne atvejus, kai būtent tinklaraščiuose puikiai atsiskleidžia kritikuojančiųjų ir kritikuojamųjų santykiai. Popierinis variantas to pasiūlyti niekada negalės.

Visa tai nereiškia, jog tinklaraščių stebėti nereikia, tą daryti būtina, tačiau tradicinių mechanizmų copy&paste’inti tinklaraščiams tikrai nepavyks. Kaip sukurti nauja? Klausimas atviras. O klausimas, ar žinių sklaidos dinozaurai per tris metus užleis dalį medžioklės plotų, uždarytas.