The Law on the Provision of Information to the Public states:

Article 35. Accrediting
1. The public information producer shall have the right, according to an agreement between the parties, to accredit his own journalists with state institutions, political parties, political and public organisations and also, other institutions.<...>

It’s kind of side-story in my two-years-long case against the Parliament of the Republic of Lithuania, which I’ve recently won in the Supreme Administrative Court of Lithuania (full story in Lithuanian and link to the official court decision).

Pažymėčiau, jog Vyriausybės kanceliarija reikalavimų kartelę nuleido žemiau, nei formuluoja šviežias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Kitaip tariant, Vyriausybė gali akredituotų ir ne tokius griežtus reikalavimus tenkinančius tinklaraščių autorius.

Ir taip toliau. Visa tai mes turime tikrovėje. Visa tai mes turime viešoje erdvėje. Visa tai mes turime žiniasklaidoje. Visa tai mes turime ir tinklaraščiuose, ir kitame virtualiame turinyje, kurį kuria vartotojai.

Kaip visa tai paveiks 2009 metų balandžio 20 dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (nuasmenintą versiją „Microsoft Word “ formatu galite atsisiųsti iš čia – tiesa, gautą bylą reikės pervadinti, pridedant „.doc “)? Atsakyti bandysiu keliais aspektais. Pradėsiu nuo to, kaip ir kodėl teismas brėžė aiškią liniją, padalindamas tinklaraščių autorius į dvi grupes.

Su tinklaraščiais susijusių asmenų grupės

Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką subjektas [lot. subjectum ] aiškina taip: „2. teisėje fizinis asmuo (pilietis) arba juridinis asmuo (įstaiga, įmonė, organizacija), kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti pareigų; “.

Teisių ir pareigų nereikia suprasti itin siaurai. Galimybė rašyti savo mintis tinklaraštyje – taip pat teisė. Sveika nuovoka suprantamas reikalavimas nepažeistų kitų asmenų teisių (pavyzdžiui, nešmeižti) – taip pat pareiga. Tad kas ir kaip tampa subjektais įvairiose tinklaraščių formose? Išskirčiau tokius veikiančius asmenis:

1. pagrindinio turinio autorius(-iai);
2. komentaro(-ų) (t.y. replikų) autorius(-iai);
3. diskusijos erdvės (interneto svetainės) prižiūrėtojas(-ai);
4. diskusijos erdvės (interneto svetainės) savininkas(-ai);
5. asmuo, teikiantis informacijos saugojimo (angl. hosting ) paslaugas.

Pagrindinio turinio autorius – tai asmuo, kuris renka informaciją, ją analizuoja (skaido ir tiria), papildo ar pakeičia savo įžvalgomis, paruošia viešam naudojimui skirtą variantą, galbūt vėliau jį tobulina. Būtent pagrindinio turinio autorius ir turėtų būti dažniausiai tapatinamas su naujadaru „tinklaraštininkas“. Pagrindinio turinio autorius gali atlikti ir kitus vaidmenis (ypač 3 ir 4), tačiau tai nėra būtina sąlyga.

Komentaro autorius – bene gausiausia tinklaraščiuose veikiančių asmenų grupė. Pagal įvairius Vakaruose atliekamų tyrimų duomenis tinklaraščius rašo iki 10-20% interneto vartotojų, tuo metu juos skaito daugiau nei pusė. Taigi, trumpo komentaro, replikos autorių tikrai daugiau nei tinklaraštininkų.

Ar komentaro autorius gali būti prilyginamas pagrindinio turinio autoriui? Teisine prasme teigčiau, jog tai priklauso nuo komentaro apimties ir turinio. Jeigu komentaras (replika) tampa gana išsami, joje kompetetingai analizuojama informacija, pateikiama tam tikra pozicija, faktai, tai atskiras komentaras tampa kokybišku informaciniu vienetu ir, manyčiau, galima būtų rasti situacijų, kai „etatiniai“ komentatoriai tinklaraščiuose atlieka kartais net svarbesnį vaidmenį, nei pagrindinio turinio autorius.

Diskusijos erdvės prižiūrėtojas – tradicinėje žiniasklaidoje analogas yra redaktorius, kuris virtualioje erdvėje dažniau vadinamas administratoriumi. Kokios jo funkcijos? Turinio pateikimas viešai prieigai (žargonu, „išleidimas “), turinio kokybės peržiūra (korektūros, kalbos taisyklių priežiūros funkcija), grįžtamojo ryšio su skaitytojais palaikymas (įskaitant ir netinkamų skaitytojų veiksmų neutralizavimą, juos šalinant, ribojant prieigą ir pan.), taip pat (pagal situaciją) galima turinio gairių formavimo funkcija.

Diskusijos erdvės savininkas – nėra statistinių duomenų, todėl sunku vertingi, kurių tinklaraščių Lietuvoje daugiau – įkurtų pavienėse interneto svetainėse (pavyzdžiui, nezinau.lt, racas.lt) ar veikiančių bendruomenėse (pavyzdžiui, blogas.lt, livejournal.com).

Pirmu atveju diskusijos erdvės savininkas – tai interneto srities vardo savininkas, valdantis virtualų turtą, t.y. interneto srities adresą, susietą su fizine informacijos saugojimo vieta. Antru atveju savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, valdantis pagrindinę tinklaraščių bendruomenės interneto svetainę (pavyzdžiui, www.blogas.lt atveju, jeigu neklystu, tai yra UAB „IMPartner“).

Informacijos saugojimo paslaugas teikėjas – teoriškai gali būti tinklaraštis, kuris būtų rašomas, pavyzdžiui, bendrovės „Teo LT“, kuri būtų ir tinklaraščio savininkė, ir tikrovėje pati saugotų šio tinklaraščio informaciją. Daugumoje kitų atvejų informaciją saugo kitas asmuo (dažniausiai, juridinis), kuris užtikrina, jog interneto vartotojams, naršyklėje surinkusiems tinklaraščio adresą, bus atsiųstas programinės įrangos sukurtas turinys.

Tiesmukai taikant analogiją iš tradicinės žiniasklaidos būtų galima sakyti, jog už kokį nors neteisėtą turinį, kurį saugo tokių paslaugų teikėjas, turėtų atsakyti ne tik tą turinį pateikęs asmuo, bet ir ją saugantis paslaugų teikėjas, tačiau tam ES elektroninės komercijos direktyra ir Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas daro specialią išimtį. Todėl paslaugų teikėjas atsakomybės išvengia, bet vis tiek lieka tiesiogiai dalyvaujančiu subjektu.

Visuomenės informavimo subjektų kategorijos

Visuomenės informavimo įstatymas 2 straipsnyje skiria šiuos pagrindinius su visuomenės informavimu susijusių asmenų grupes: [62 p.] „viešosios informacijos rengėjas“ ([17 p.] „informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas“), [63 p.] „viešosios informacijos skleidėjas“, [72 p.] „žurnalistas“.

Viešosios informacijos rengėjas –tai asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Tinklaraščių atveju rengėjais gali tapti pagrindinio turinio ir komentarų autoriai, diskusijos erdvės prižiūrėtojai. Įstatymas tiesiogiai nurodo, jog rengėjais yra ir informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojai, t.y. asmenys, faktiškai valdantys tinklaraštį. Taigi, tai apima ir diskusijos erdvės savininkus.

Viešosios informacijos skleidėjas – tinklaraščio valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Be abejonės, tai apima diskusijos erdvės savininką (jis rūpinasi, sudaro atitinkamas sutartis), tačiau informacijos saugojimo paslaugų teikėjas nepatenka į šią kategoriją, nes įstatymas numato privalomą sąlygą, jog skleidėjas turi atsakyti už informacijos teisėtumą, tuo metu informacijos paslaugų teikėjams jau minėtos įstatymo nuostatos daro atsakomybės išimtį.

Tad kurie su tinklaraščiais susiję asmenys gali būti pripažįstami žurnalistais teisine prasme? Tokie gali būti fiziniai asmenys, kurie profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui (paaiškinta aukščiau). LVAT sprendimas paaiškina, jog formaliai įstatyme reikalaujama sutartis informacinės visuomenės informavimo priemonių (tinklaraščiai – viena iš formų) atveju nėra būtina, kai fizinis asmuo yra ir viešosios informacijos rengėjas.

Tačiau VISAIS atvejais žurnalistu būtų pripažintas tik tas asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia turinį. Todėl visi teiginiai, esą „kiekvienas panorėjęs“ galės save vadinti „žurnalistu“ yra niekiniai. Tik profesionalus, t.y. kokybiškas, atitinkantis žurnalistikos reikalavimus, turinys leistų tinklaraščių autoriams pretenduoti į žurnalisto statusą. Kitu atveju tai lieka tas pats eilinių interneto vartotojų kuriamas turinys. Tai nėra žurnalistika. Nors tai yra žiniasklaida.

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Teismas mano apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti mano prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą. Rytoj skambinsiu į LRS kanceliarijos Komunikacijos departamentą

Šiek tiek pagalvojęs kaip pradinį variantą diskusijai siūlau tokį apibrėžimą:

tinklaraštis (blog’as) – tai dažniausiai reguliariai vieno ar kelių autorių atnaujinama ir valdoma interneto svetainė (arba tinklaraščių bendruomenės, įkurtos vienoje interneto svetainėje, dalis), kurioje chronologiškai skelbiama informacija viena ar keliomis temomis, aktyviai diskutuojama su skaitytojais, kitais tinklaraščiais, integruojamos įvairios socialinių tinklų, vartotojų kuriamo turinio galimybės.

Savaime suprantama, tai tik greita skubota formuluotė. Kaip manytumėt, ką reikėtų tobulinti?

Galbūt papildyčiau, kuo tinklaraščiai skiriasi nuo tradicinės žiniasklaidos. Mano subjektyvia nuomone, esminiai skirtumai yra šie (ne svarbumo tvarka):

1. daugiau subjektyvumo, mažiau interesų
2. daugiau objektyvios info, mažiau melo
3. sparčiau po įvykių, arčiau įvykių
4. mažesni kaštai
5. daugiau specifinių žinių, geresnis ekspertinis vertinimas
6. gyvas ir matomas grįžtamasis ryšys, dvipusis bendravimas
7. bendruomenė

Sprendimą teismas skelbs balandžio 20 dieną, 16 val., o šį kartą išnagrinėtos gautos naujienos – tai teismo prašymu pateiktos ekspertų nuomonės (galite atsisiųst skanuotus variantus). Jas pateikė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Audrius Vaišnys ir viena garsiausių Lietuvos žiniasklaidos teisės eksperčių advokatė Liudvika Meškauskaitė.

Ekspertų nuomonės buvo šiek tiek skirtingos. Jeigu Liudvika Meškauskaitė rėmėsi formaliais įstatymo kriterijais, Audrius Vaišnys nagrinėjo pačią visuomenės informavimo funkciją ir akreditavimo instituto prasmę.

2008 metų rugsėjo 25 dieną rašte Liudvika Meškauskaitė teigė:

1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 22 str. 7 dalį darytina išvada, jog kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo (tinklaraščio autorius), jis atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį ;
2. <…> „blog’ai“ priskirtini prie informacinės visuomenės informavimo priemonių ;
3. <…> ne tik juridinis, bet ir fizinis asmuo, valdantis „blog’ą“, gali būti pripažįstamas viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju Įstatymo 22 str. 2 d. ir 7 d. prasme;
4. <…> „blogeriui“ veikiant kaip informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojui sutarties sudarymas dėl medžiagos rinkimo, rengimo ir teikimo viešosios informacijos rengėjui yra negalimas, tai „blogeris“ privalo atitikti kitą formalųjį fizinio asmens pripažinimo žurnalistu kriteijų, t.y. jis privalo būti žurnalistų profesinės organizacijos narys.

2008 metų rugsėjo 29 dieną rašte Audrius Vaišnys teigė:

1. <…> internetinės informacijos autorius – blogeris (dienoraštininkas) gali būti prilygintinas fiziniam asmeniui, kuris rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui;
2. VIĮ žurnalisto apibrėžtimi nenurodo šios pareigybės ir profesijos statuso ar specialiųjų reikalavimų (kas gali dirbti žurnalistu);
3. <…> dienoraštis vertintinas kaip vienas iš publicistikos žanrų, atspindinčių nuomonę. Taigi blogeris prilygintinas žurnalistui tokiu pat aspektu, kaip ir komentatorius;
4. <…> parlamento įstaigai netinkama atsisakyti akredituoti <…>, nes tai ne tik pažeidžia europinio parlamentarizmo tradiciją , bet ir riboja piliečio teisę pasirinkti darbą ir įgyvendinti savo tikslą – pateikti visuomenei pranešimą per visuomenės informavimo priemones (VIP);
5. Nors „Aprašas“ <…> parengtas neva vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog jis pritaikytas Vadovybės apsaugos įstatymui įgyvendinti .

Ką tai reiškia? Kaip ir minėjau savo baigiamojoje kalboje, esminis klausimas, kurį teismas turės nuspręsti – ar Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas ir formaliais kriterijais, o ne realiai vykdoma viešosios informacijos rengimo ir skleidimo funkcija paremtas žurnalisto apibrėžimas atitinka Europos žmogaus laisvių ir pagrindinių teisių konvencijos 10 straipsnio nuostatas.

Nors Liudvikos Meškauskaitės nuomonė tarsi remiasis formaliaisiais VIĮ reikalavimais, tačiau ir šiuo atveju mano situacija kita – minėtas prašymas akredituotas pateiktas kaip www.blogas.lt/liutauras autoriaus, kai pačios interneto svetainės savininkė yra UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“, o ne tas pats fizinis asmuo, rengiantis informaciją. Aišku, teismui priėmus tokią poziciją iš dalies mano precedentas apgintų visus tinklaraščių bendruomenių (blogas.lt, livejournal.com, blogger.com ir t.t.) autorius, tačiau individualūs autoriai (pavyzdžiui, dabar ir aš, reziduojantis savo interneto svetainėje www.ulevičius.lt) būtų neginami, nes, remiantis Liudvikos Meškauskaitės pozicija, mes negalim sudaryti sutarties su savimi dėl informacijos rengimo ir jos platinimo (tiesa, čia dar galima ginčytis, jog tokios sutarties reikalavimą atitinka sutartis su interneto paslaugų teikėju, kai sutariama dėl interneto svetainės prieglobos paslaugų teikimo – t.y. informacijos talpinimo tarnybinėse stotyse ir tos informacijos platinimo pagal individualius lankytojų prašymus). Tuo tarpu tinklaraščių bendruomenių autoriai tokią sutartį „pasirašytų“, pelės mygtuko paspaudimu (konkliudentiniu veiksmu) pritardami bendruomenės taisyklėms.

Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesmukai palaikys Visuomenės informavimo įstatymo raidę, susipažinsim su Europos žmogaus teisių teismu? Sako, Strasbūras gražus miestas

Matyt, verta sutikti su komisijos nuomone. Juo labiau, kad ir pats savo paskutinėmis akimirkomis sudėliotoje paraiškoje akivaizdžiai mačiau, jog pateikti darbai labiau įdomūs Lietuvai, nei konkursą organizuojančiai Europos Komisijai. Neatsitiktinai juk vertinimo kriterijai apibūdinti per ES prizmę: „Kūrybiškumas ir analitiškumas, kūrinių aktualumas ir kalba, vaizdinis iliustravimas ir įnašas į diskusiją apie Lietuvos interesus ir lūkesčius Europos valstybių šeimoje. “

Tačiau šis konkursas – tai dar viena gera žinia Lietuvos tinklaraštininkų bendruomenei. Jau vien tai, jog viena nominacija skirta tinklaraščiams, rodo, kad bent ES mastu eilinių vartotojų kuriamas turinys pastebimas ir tai yra atskira stipri žiniasklaidos kategorija.

Kita visiškai nesusijusi gera žinia – tai vienos aukščiausių valstybės institucijų noras suteikti galimybę apie tos institucijos darbą rašantiems tinklaraštininkams būti akredituotiems kaip ir visiems žurnalistams. Manau, konkrečių žinių ir naujienų ilgai laukti nereikės. Galiu tik išduoti paslaptį, jog keletą patarimų, kaip būtų galima formalizuoti reikalavimus tinklaraštininkams, pateikiau ir aš.

Tuo pačiu smagu pranešti, jog balandžio 9 dieną 14 val. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinės mano bylą prieš Lietuvos Respublikos Seimą dėl nesuteiktos akreditacijos. Priminsiu, jog praėjusių metų birželio 26 dieną teismas, pradėjęs nagrinėti mano apeliacinį skundą, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, užklausė poros ekspertų nuomonių. Kiek teko girdėti, jas pateikė viena garsiausių žiniasklaidos teisės eksperčių Lietuvoje advokatė Liudvika Meškauskaitė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Tai reiškia, jog Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas suabejojo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais!

Spėju, jog nuomones turėtų pateikti iš VU TF – gal Liudvika Meškauskaitė, iš Lietuvos žurnalistų sąjungos – gal Dainius Radzevičius.

Papildymas, 2008.07.09: trumpa „15min“ žinutė liepos 9 d. numerio 7 psl.

Seimas išsigando, savo atstovo nebesiuntė, todėl formaliai pabendravom tik su buvusiu mano Civilinės teisės seminarų Teisės fakultete dėstytoju ir jo kolegomis (neskaitant sekretorės). Dabar belieka laukti žinių liepos 8 dieną. Pirmininkas, argumentuodamas, kodėl reikalingas papildomas terminas sprendimui priimti, sakė: „Byla neeilinė“.

Pastebėsiu, kad anuomet, kai ginčytis pradėjau – 2007-ųjų vasarį – blogeriai iš tiesų buvo menkai žinomi. Dabar tinklaraščių gyvumu būtų keista abejoti, tačiau faktas lieka faktu – teisinė bazė yra ta pati, tad ir teisinis vertinimas turi būti toks pat!