Teko (ne)konferencijoje sudalyvauti ir man – iš pradžių klausiau, po to ir pats skaičiau pranešimą apie galimas teisines tinklaraščių problemas. 30 minučių tikrai mažai net skubiai per jas visas prabėgti, todėl beveik visą (išskyrus vaizdo įrašą) pranešimą „tinklaraščiai ir teisinė atsakomybė: ko saugotis?“ galite rasti „SlideShare“ tarnyboje. Jeigu kas dalyvavote arba peržiūrėjote ir liko klausimų – kaip ir žadėjau po pranešimo, klausimų lauksiu čia, bandysiu atsakyti.

Tai, jog pagrindiniai žiniasklaidos stebėtojai tik pastaruoju metu atkreipė dėmesį šioms žinių sklaidos priemonėms, daugiau jų aplaidumas, nei dar vienas tinklaraščių svarbos įrodymas.

Ką reikėtų žinoti bent kiek informacijos sklaidos mechanizmais ir jų generuojamu turiniu besidomintiems? Bijodamas suklysti, paminėsiu chronologiškai. Pirmieji, tradiciškai skubėdami buvo lenkiško kvapo „AdNet“ – apie jų sistemą „Newspoint“ teko išgirsti šių metų pradžioje. Antrąją ir trečiąją vietas skiria vos trys dienos – „Cision Lietuva“ laiškas pasiekė liepos 17 dieną, o „Mediaskopas“ apie analogišką paslaugą pranešė liepos 20-ąją (tiesa, nei sidabro, nei bronzos laimėtojai kol kas detalių savo interneto naujienose nepateikia).

Negaliu šių trijų pasirinkimų lyginti, nes nė vieno iš jų nenaudoju kaip klientas. Todėl šį kartą apsiribosiu pastabomis „iš šono“, ką reiškia toks pavėluotas verslo ir valstybės institucijų (abi kartu šios grupės ir yra pagrindiniai žiniasklaidos stebėsenos paslaugų vartotojai) susidomėjimas naująja žiniasklaida. Kodėl pavėluotas? Priminsiu, jog žurnalas „Time“ metų žmogumi kiekvieną iš mūsų – t.y. interneto vartotoją – išrinko dar 2006-aisiais. Galima būtų pasiteisinti, jog Lietuva tiek vartojimu, tiek ir verslo poreikiais atsilieka tuos trejetą metų, bet .. Nepaisant to, pažiūrėkim, ką šiandien turim čia, Lietuvoje.

Pirma, tinklaraščių autoriai yra laisvi žmonės ir pinigai jiems toli gražu nėra esminis noro kurti šaltinis. Todėl pašalinių asmenų norai stebėti, kontroliuoti, matuoti, tirti ir pan. gali būti sėkmingi tik tiek, kiek tai susiję a) su maža tinklaraščių dalimi, planuojančių kada nors uždirbti pinigus; b) didesne tinklaraščių dalimi, norinčia pasimatuoti, kas didesnis/geresnis. Pavyzdžiui, „Cision Lietuva“ siūlyta specialių tinklaraščių kodo priedų, galinčių matuoti auditoriją, idėja jau atmesta. Tinklaraščių skaitytojų apklausas buvo bandyta daryti, tačiau ir dėl tyrimų metodologijos, ir dėl objektyvių priežasčių (daugeliui tai nesvarbu, liko ignoruota) gautos išvados menkavertės.

Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje tinklaraščių auditorija yra pagrindinis pinigų srautų iešmininkas, tai tinklaraščiams tai joks „vežantis“ dalykas. Mąstantys žmonės jau seniai netiki TV metrais ir panašiomis sistemomis, tikrai neverta tikėtis, jog pavyktų ką nors iš tiesų patikima sukurti tinklaraščiams. Tinklaraščių auditorija – ir nišinė, ir kartu itin tikslinė. „Tipping point“ terminais, čia itin svarbūs „maven’ai“, kurie santykinai nišines žinias gali efektyviai išplatint masinei auditorijai. Kitas dalykas, kad didžiausių lietuviškų tinklaraščių autoriai patys dažnai yra arba „maven’ai“, arba „connector’iai“, todėl tinklaraščiuose dažnai atsiranda santykinai siaura, tačiau potencialiai sprogi informacija (ypač – korumpuoto verslo/valstybės institucijų požiūriu). Visa tai keičia „auditorijos“ prasmę. Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje „auditorija“ svarbi kaip paklusni informaciją priimanti masė, tai „tinklaraščių auditorija“ yra potencialiai pavojinga dėl savo sugebėjimų kelti rūpesčius, pavyzdžiui, žiniasklaidos stebėsenos paslaugų užsakovams Todėl tinklaraščių stebėsena iš tiesų gali veikti kaip sėkmingas išankstinis aliarmas.

Antra, baigtinio stebimų tinklaraščių sąrašo sudaryti neįmanoma – tai gyvas organizmas, kuris keičiasi nuo bet kokio įvykio ar sąlygų. Dabar, kai daaaaaug plunksną valdančių ir informaciją analizuoti sugebančių profesionalų turi ir turės daaaaug laisvo laiko, tas potencialas tik dar labiau išauga ir tampa kartu pavojingas bei galimai naudingas (žiūrint, iš kurios pusės žvelgiama). Tiesa, nebaigtinio pobūdžio sąrašas nereiškia, jog tinklaraščių bendruomenėje nėra lyderių ar labiausiai tikėtinų, kur gali pasirodyti pikta konkurentų letena..

Trečia, iš tiesų abejoju, ar tinklaraščių autoriams nors kiek svarbu, ar jų mintis skaito, mato ir bijo įmonės X vadovas. Tinklaraščiams žymiai svarbesnis yra gyvas ryšys, t.y. nuoseklus skaitytojų ratas, aktyvus grįžtamasis ryšys, o ne nufiltruota ir išblizginta komunikacijos specialistų minčių seka.

Tuo pačiu žiniasklaidos stebėsenos bendrovių veiksmai eilinį kartą iškelia klausimą dėl pažeidinėjamų autorių ir gretutinių teisių. Tinklaraščių įrašai yra autorinis kūrinys, kurį pilna apimtimi kopijuojančios ir „ant kliento stalo“ popieriniu pavidalu siekiančios pateikti bendrovės mažų mažiausiai atima galimybę matyti, kas ir kokią tinklaraščio dalį skaito, panaikina grįžtamojo ryšio privalumus ir skurdina pačius tinklaraščius. Lietuvoje jau turime ne vieną ir ne atvejus, kai būtent tinklaraščiuose puikiai atsiskleidžia kritikuojančiųjų ir kritikuojamųjų santykiai. Popierinis variantas to pasiūlyti niekada negalės.

Visa tai nereiškia, jog tinklaraščių stebėti nereikia, tą daryti būtina, tačiau tradicinių mechanizmų copy&paste’inti tinklaraščiams tikrai nepavyks. Kaip sukurti nauja? Klausimas atviras. O klausimas, ar žinių sklaidos dinozaurai per tris metus užleis dalį medžioklės plotų, uždarytas.

The Law on the Provision of Information to the Public states:

Article 35. Accrediting
1. The public information producer shall have the right, according to an agreement between the parties, to accredit his own journalists with state institutions, political parties, political and public organisations and also, other institutions.<...>

It’s kind of side-story in my two-years-long case against the Parliament of the Republic of Lithuania, which I’ve recently won in the Supreme Administrative Court of Lithuania (full story in Lithuanian and link to the official court decision).

Pažymėčiau, jog Vyriausybės kanceliarija reikalavimų kartelę nuleido žemiau, nei formuluoja šviežias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Kitaip tariant, Vyriausybė gali akredituotų ir ne tokius griežtus reikalavimus tenkinančius tinklaraščių autorius.

Ir taip toliau. Visa tai mes turime tikrovėje. Visa tai mes turime viešoje erdvėje. Visa tai mes turime žiniasklaidoje. Visa tai mes turime ir tinklaraščiuose, ir kitame virtualiame turinyje, kurį kuria vartotojai.

Kaip visa tai paveiks 2009 metų balandžio 20 dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (nuasmenintą versiją „Microsoft Word “ formatu galite atsisiųsti iš čia – tiesa, gautą bylą reikės pervadinti, pridedant „.doc “)? Atsakyti bandysiu keliais aspektais. Pradėsiu nuo to, kaip ir kodėl teismas brėžė aiškią liniją, padalindamas tinklaraščių autorius į dvi grupes.

Su tinklaraščiais susijusių asmenų grupės

Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką subjektas [lot. subjectum ] aiškina taip: „2. teisėje fizinis asmuo (pilietis) arba juridinis asmuo (įstaiga, įmonė, organizacija), kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti pareigų; “.

Teisių ir pareigų nereikia suprasti itin siaurai. Galimybė rašyti savo mintis tinklaraštyje – taip pat teisė. Sveika nuovoka suprantamas reikalavimas nepažeistų kitų asmenų teisių (pavyzdžiui, nešmeižti) – taip pat pareiga. Tad kas ir kaip tampa subjektais įvairiose tinklaraščių formose? Išskirčiau tokius veikiančius asmenis:

1. pagrindinio turinio autorius(-iai);
2. komentaro(-ų) (t.y. replikų) autorius(-iai);
3. diskusijos erdvės (interneto svetainės) prižiūrėtojas(-ai);
4. diskusijos erdvės (interneto svetainės) savininkas(-ai);
5. asmuo, teikiantis informacijos saugojimo (angl. hosting ) paslaugas.

Pagrindinio turinio autorius – tai asmuo, kuris renka informaciją, ją analizuoja (skaido ir tiria), papildo ar pakeičia savo įžvalgomis, paruošia viešam naudojimui skirtą variantą, galbūt vėliau jį tobulina. Būtent pagrindinio turinio autorius ir turėtų būti dažniausiai tapatinamas su naujadaru „tinklaraštininkas“. Pagrindinio turinio autorius gali atlikti ir kitus vaidmenis (ypač 3 ir 4), tačiau tai nėra būtina sąlyga.

Komentaro autorius – bene gausiausia tinklaraščiuose veikiančių asmenų grupė. Pagal įvairius Vakaruose atliekamų tyrimų duomenis tinklaraščius rašo iki 10-20% interneto vartotojų, tuo metu juos skaito daugiau nei pusė. Taigi, trumpo komentaro, replikos autorių tikrai daugiau nei tinklaraštininkų.

Ar komentaro autorius gali būti prilyginamas pagrindinio turinio autoriui? Teisine prasme teigčiau, jog tai priklauso nuo komentaro apimties ir turinio. Jeigu komentaras (replika) tampa gana išsami, joje kompetetingai analizuojama informacija, pateikiama tam tikra pozicija, faktai, tai atskiras komentaras tampa kokybišku informaciniu vienetu ir, manyčiau, galima būtų rasti situacijų, kai „etatiniai“ komentatoriai tinklaraščiuose atlieka kartais net svarbesnį vaidmenį, nei pagrindinio turinio autorius.

Diskusijos erdvės prižiūrėtojas – tradicinėje žiniasklaidoje analogas yra redaktorius, kuris virtualioje erdvėje dažniau vadinamas administratoriumi. Kokios jo funkcijos? Turinio pateikimas viešai prieigai (žargonu, „išleidimas “), turinio kokybės peržiūra (korektūros, kalbos taisyklių priežiūros funkcija), grįžtamojo ryšio su skaitytojais palaikymas (įskaitant ir netinkamų skaitytojų veiksmų neutralizavimą, juos šalinant, ribojant prieigą ir pan.), taip pat (pagal situaciją) galima turinio gairių formavimo funkcija.

Diskusijos erdvės savininkas – nėra statistinių duomenų, todėl sunku vertingi, kurių tinklaraščių Lietuvoje daugiau – įkurtų pavienėse interneto svetainėse (pavyzdžiui, nezinau.lt, racas.lt) ar veikiančių bendruomenėse (pavyzdžiui, blogas.lt, livejournal.com).

Pirmu atveju diskusijos erdvės savininkas – tai interneto srities vardo savininkas, valdantis virtualų turtą, t.y. interneto srities adresą, susietą su fizine informacijos saugojimo vieta. Antru atveju savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, valdantis pagrindinę tinklaraščių bendruomenės interneto svetainę (pavyzdžiui, www.blogas.lt atveju, jeigu neklystu, tai yra UAB „IMPartner“).

Informacijos saugojimo paslaugas teikėjas – teoriškai gali būti tinklaraštis, kuris būtų rašomas, pavyzdžiui, bendrovės „Teo LT“, kuri būtų ir tinklaraščio savininkė, ir tikrovėje pati saugotų šio tinklaraščio informaciją. Daugumoje kitų atvejų informaciją saugo kitas asmuo (dažniausiai, juridinis), kuris užtikrina, jog interneto vartotojams, naršyklėje surinkusiems tinklaraščio adresą, bus atsiųstas programinės įrangos sukurtas turinys.

Tiesmukai taikant analogiją iš tradicinės žiniasklaidos būtų galima sakyti, jog už kokį nors neteisėtą turinį, kurį saugo tokių paslaugų teikėjas, turėtų atsakyti ne tik tą turinį pateikęs asmuo, bet ir ją saugantis paslaugų teikėjas, tačiau tam ES elektroninės komercijos direktyra ir Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas daro specialią išimtį. Todėl paslaugų teikėjas atsakomybės išvengia, bet vis tiek lieka tiesiogiai dalyvaujančiu subjektu.

Visuomenės informavimo subjektų kategorijos

Visuomenės informavimo įstatymas 2 straipsnyje skiria šiuos pagrindinius su visuomenės informavimu susijusių asmenų grupes: [62 p.] „viešosios informacijos rengėjas“ ([17 p.] „informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas“), [63 p.] „viešosios informacijos skleidėjas“, [72 p.] „žurnalistas“.

Viešosios informacijos rengėjas –tai asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Tinklaraščių atveju rengėjais gali tapti pagrindinio turinio ir komentarų autoriai, diskusijos erdvės prižiūrėtojai. Įstatymas tiesiogiai nurodo, jog rengėjais yra ir informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojai, t.y. asmenys, faktiškai valdantys tinklaraštį. Taigi, tai apima ir diskusijos erdvės savininkus.

Viešosios informacijos skleidėjas – tinklaraščio valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Be abejonės, tai apima diskusijos erdvės savininką (jis rūpinasi, sudaro atitinkamas sutartis), tačiau informacijos saugojimo paslaugų teikėjas nepatenka į šią kategoriją, nes įstatymas numato privalomą sąlygą, jog skleidėjas turi atsakyti už informacijos teisėtumą, tuo metu informacijos paslaugų teikėjams jau minėtos įstatymo nuostatos daro atsakomybės išimtį.

Tad kurie su tinklaraščiais susiję asmenys gali būti pripažįstami žurnalistais teisine prasme? Tokie gali būti fiziniai asmenys, kurie profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui (paaiškinta aukščiau). LVAT sprendimas paaiškina, jog formaliai įstatyme reikalaujama sutartis informacinės visuomenės informavimo priemonių (tinklaraščiai – viena iš formų) atveju nėra būtina, kai fizinis asmuo yra ir viešosios informacijos rengėjas.

Tačiau VISAIS atvejais žurnalistu būtų pripažintas tik tas asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia turinį. Todėl visi teiginiai, esą „kiekvienas panorėjęs“ galės save vadinti „žurnalistu“ yra niekiniai. Tik profesionalus, t.y. kokybiškas, atitinkantis žurnalistikos reikalavimus, turinys leistų tinklaraščių autoriams pretenduoti į žurnalisto statusą. Kitu atveju tai lieka tas pats eilinių interneto vartotojų kuriamas turinys. Tai nėra žurnalistika. Nors tai yra žiniasklaida.

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Teismas mano apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti mano prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą. Rytoj skambinsiu į LRS kanceliarijos Komunikacijos departamentą

Šiek tiek pagalvojęs kaip pradinį variantą diskusijai siūlau tokį apibrėžimą:

tinklaraštis (blog’as) – tai dažniausiai reguliariai vieno ar kelių autorių atnaujinama ir valdoma interneto svetainė (arba tinklaraščių bendruomenės, įkurtos vienoje interneto svetainėje, dalis), kurioje chronologiškai skelbiama informacija viena ar keliomis temomis, aktyviai diskutuojama su skaitytojais, kitais tinklaraščiais, integruojamos įvairios socialinių tinklų, vartotojų kuriamo turinio galimybės.

Savaime suprantama, tai tik greita skubota formuluotė. Kaip manytumėt, ką reikėtų tobulinti?

Galbūt papildyčiau, kuo tinklaraščiai skiriasi nuo tradicinės žiniasklaidos. Mano subjektyvia nuomone, esminiai skirtumai yra šie (ne svarbumo tvarka):

1. daugiau subjektyvumo, mažiau interesų
2. daugiau objektyvios info, mažiau melo
3. sparčiau po įvykių, arčiau įvykių
4. mažesni kaštai
5. daugiau specifinių žinių, geresnis ekspertinis vertinimas
6. gyvas ir matomas grįžtamasis ryšys, dvipusis bendravimas
7. bendruomenė

Sprendimą teismas skelbs balandžio 20 dieną, 16 val., o šį kartą išnagrinėtos gautos naujienos – tai teismo prašymu pateiktos ekspertų nuomonės (galite atsisiųst skanuotus variantus). Jas pateikė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Audrius Vaišnys ir viena garsiausių Lietuvos žiniasklaidos teisės eksperčių advokatė Liudvika Meškauskaitė.

Ekspertų nuomonės buvo šiek tiek skirtingos. Jeigu Liudvika Meškauskaitė rėmėsi formaliais įstatymo kriterijais, Audrius Vaišnys nagrinėjo pačią visuomenės informavimo funkciją ir akreditavimo instituto prasmę.

2008 metų rugsėjo 25 dieną rašte Liudvika Meškauskaitė teigė:

1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 22 str. 7 dalį darytina išvada, jog kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo (tinklaraščio autorius), jis atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį ;
2. <…> „blog’ai“ priskirtini prie informacinės visuomenės informavimo priemonių ;
3. <…> ne tik juridinis, bet ir fizinis asmuo, valdantis „blog’ą“, gali būti pripažįstamas viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju Įstatymo 22 str. 2 d. ir 7 d. prasme;
4. <…> „blogeriui“ veikiant kaip informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojui sutarties sudarymas dėl medžiagos rinkimo, rengimo ir teikimo viešosios informacijos rengėjui yra negalimas, tai „blogeris“ privalo atitikti kitą formalųjį fizinio asmens pripažinimo žurnalistu kriteijų, t.y. jis privalo būti žurnalistų profesinės organizacijos narys.

2008 metų rugsėjo 29 dieną rašte Audrius Vaišnys teigė:

1. <…> internetinės informacijos autorius – blogeris (dienoraštininkas) gali būti prilygintinas fiziniam asmeniui, kuris rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui;
2. VIĮ žurnalisto apibrėžtimi nenurodo šios pareigybės ir profesijos statuso ar specialiųjų reikalavimų (kas gali dirbti žurnalistu);
3. <…> dienoraštis vertintinas kaip vienas iš publicistikos žanrų, atspindinčių nuomonę. Taigi blogeris prilygintinas žurnalistui tokiu pat aspektu, kaip ir komentatorius;
4. <…> parlamento įstaigai netinkama atsisakyti akredituoti <…>, nes tai ne tik pažeidžia europinio parlamentarizmo tradiciją , bet ir riboja piliečio teisę pasirinkti darbą ir įgyvendinti savo tikslą – pateikti visuomenei pranešimą per visuomenės informavimo priemones (VIP);
5. Nors „Aprašas“ <…> parengtas neva vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog jis pritaikytas Vadovybės apsaugos įstatymui įgyvendinti .

Ką tai reiškia? Kaip ir minėjau savo baigiamojoje kalboje, esminis klausimas, kurį teismas turės nuspręsti – ar Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas ir formaliais kriterijais, o ne realiai vykdoma viešosios informacijos rengimo ir skleidimo funkcija paremtas žurnalisto apibrėžimas atitinka Europos žmogaus laisvių ir pagrindinių teisių konvencijos 10 straipsnio nuostatas.

Nors Liudvikos Meškauskaitės nuomonė tarsi remiasis formaliaisiais VIĮ reikalavimais, tačiau ir šiuo atveju mano situacija kita – minėtas prašymas akredituotas pateiktas kaip www.blogas.lt/liutauras autoriaus, kai pačios interneto svetainės savininkė yra UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“, o ne tas pats fizinis asmuo, rengiantis informaciją. Aišku, teismui priėmus tokią poziciją iš dalies mano precedentas apgintų visus tinklaraščių bendruomenių (blogas.lt, livejournal.com, blogger.com ir t.t.) autorius, tačiau individualūs autoriai (pavyzdžiui, dabar ir aš, reziduojantis savo interneto svetainėje www.ulevičius.lt) būtų neginami, nes, remiantis Liudvikos Meškauskaitės pozicija, mes negalim sudaryti sutarties su savimi dėl informacijos rengimo ir jos platinimo (tiesa, čia dar galima ginčytis, jog tokios sutarties reikalavimą atitinka sutartis su interneto paslaugų teikėju, kai sutariama dėl interneto svetainės prieglobos paslaugų teikimo – t.y. informacijos talpinimo tarnybinėse stotyse ir tos informacijos platinimo pagal individualius lankytojų prašymus). Tuo tarpu tinklaraščių bendruomenių autoriai tokią sutartį „pasirašytų“, pelės mygtuko paspaudimu (konkliudentiniu veiksmu) pritardami bendruomenės taisyklėms.

Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesmukai palaikys Visuomenės informavimo įstatymo raidę, susipažinsim su Europos žmogaus teisių teismu? Sako, Strasbūras gražus miestas

Forume pranešimus skaitys Irena Smetonienė, Rita Miliūnaitė, Arnoldas Rogoznyj, Saulius Spurga, Donatas Smalinskas, Artūras Račas. Keletą senų savo minčių apie būtinybę naudoti lietuviškus interneto svetainių vardus dėstysiu ir aš. Kviečiu prisijungti arba bent palikti komentarus prie šio įrašo – pažadu įdomiausius klausimus aptarti savo pranešime!

Teksto komentaruose Žemės ūkio ministerijos anonimas „Vytautas Ju.“ atsiuntė Kazimieros Danutės Prunskienės vadovavimo ministerijai laiku pasirašytų reklamos plotų pirkimo Lietuvos žiniasklaidoje sutarčių duomenis. Tuos duomenis šiek tiek susisteminau ir paanalizavau čia.

Jeigu šie duomenys teisingi ir artimiausiu metu nei Žemės ūkio ministerija, nei buvusi ministrė Prunskienė jų nepaneigs, turime labai įdomias išvadas, kurios vaizdžiai parodo tiek ponios, tiek ir Lietuvos žiniasklaidos būdą.

Pirma, Prunskienė Lietuvos žiniasklaidą nupirkti nutarė 2007 metų gegužės-birželio mėnesį. Šiuo metu neprisimenu, ar tuo metu buvo kilęs koks nors skandalas, tačiau toks galėjo būti arba postūmį davė kokie nors puikūs patarėjai. Duomenys (XLS bylos lapas „pagal laiką“) rodo, jog reklamos plotų pirkimas prasidėjo 2007 metų birželio 7 dieną, kai pasirašytos sutartys su dviem „kaimietiškais“ leidiniais, „Respublikos“ grupės flagmanais ir „Veidu“.

Po mėnesio sutartis pasirašyta su „Lietuvos rytu“, padengti trys regionai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Kitas etapas – tų pačių metų lapkričio/gruodžio mėnesiai, kai susitarta su „Kauno diena“ ir interneto portalais alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt. Iš konteksto tik truputį iškrenta ankstyva sutartis su „Ekstra“ (2007-ųjų vasaris) ir ministerijos pavaldinių leidžiamu „Mano ūkiu“ (beje, laimėjusiu prizą „Nmedia“ konkurse už į CD įskaitytą žurnalą – lengva leisti valstybės pinigus inovacijoms).

Antra išvada – tai parama atskiroms žiniasklaidos grupėms (XLS bylos lapas „pagal žiniasklaidos koncernus“). UAB „Antikos stilius“ administruojamas rajonų žiniasklaidos papirkinėjimo biudžetas gali atrodyti didelis (4,3 mln. Lt), tačiau dėl didelio masto (apie 50-70 mažų leidinių) vienam leidiniui tenkanti dalis neviršija 100 tūkst. Lt per 3 metų laikotarpį.

Absoliučiai didžiausią paramą susirinko „Respublikos“ leidinių grupė – jai Prunskienė skyrė daugiau nei 1,5 mln. litų. Tuo metu „Lietuvos rytas“ gavo tik 1,3 mln., nors būtent jo padalinio (žurnalo „Ekstra“) sutartis tarsi buvo pirmoji kregždė Žemės ūkio ministerijos politikoje.

Du kaimui skirti leidiniai – „Ūkininko patarėjas“ ir „Valstiečių laikraštis“ – gavo po 0,6 mln. litų, tik pusmetį truko bendradarbiavimas su „Lietuvos žiniomis“, paskelbusiomis reklamos už 0,3 mln. Lt. Visi kiti leidiniai (daugiausiai – interneto portalai – iš esmės tenkinosi 100-200 tūkst. litų reklamos pardavimo pajamomis).

Trečia, įvertinus sutarties galiojimo laiką (nuo-iki) galima apskaičiuoti Žemės ūkio ministerijos vertinimus, kurios žiniasklaidos priemonės yra pačios tinkamiausios (reiškia – brangiausi reklamos plotai) bendravimui su tikslinėmis auditorijomis. Atmetę nevertintinas sutartis, gaunam tokį TOP10 sąrašą:

1. „Lietuvos žinios“ – 1 456,31 Lt/dieną
2. „Lietuvos rytas“ – 824,18 Lt/dieną
3. „Respublika“ – 799,57 Lt/dieną
4. „Ūkininko patarėjas“ – 639,66 Lt/dieną
5. „Valstiečių laikraštis“ – 639,66 Lt/dieną
6. lrytas.lt – 386,35 Lt/dieną
7. manoukis.lt/euroukis  337,66 Lt/dieną
8. „Vakaro žinios“ – 319,83 Lt/dieną
9. „Veidas“ – 255,86 Lt/dieną
10. alfa.lt – 242,65 Lt/dieną

Su sąlyga, jog atskirų žiniasklaidos kanalų sutartys galioja tuo pačiu metu, galima sakyti, jog Prunskienė už atskirų koncernų tylą per dieną moka tiek mūsų visų sumokėtų mokesčių lėšų:

• „Respublikos“ grupei – 1.662,51 Lt/dieną
• „Lietuvos ryto“ grupei – 1.539,19 Lt/dieną

Spėju, skirtumą galima argumentuoti tuo, jog pirmoji turi savo stiprius padalinius Klaipėdoje ir Šiauliuose, kai antroji – tik Panevėžyje.

Ketvirta ir, mano nuomone, svarbiausia išvada – ko šiame sąraše nėra. Nėra nei televizijų, nei radijo stočių, tačiau žinodami Lietuvos radijo pirmosios programos ir Žinių radijo atskirų laidų situaciją, galime teigti, jog tų sutarčių šioje anonimo pateiktoje informacijoje nėra.

Tad kuo galima pasidžiaugti? Kuriomis spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėmis galima pasitikėti, kai jos skelbia informaciją apie žemė ūkį ir jo problemas?

Iš spaudos minėtame sąraše nėra:

• „Verslo žinių“;
• „Atgimimo“;
• „Valstybės“;
• iš dalies „Lietuvos žinių“, nes 2007 pabaigoje sutartis baigėsi;
• iš dalies „Diena Media News“ leidžiamų „Vilnaius dienos“ ir „Klaipėdos“, nes sutartis tik su „Kauno diena“ ir ji santykinai maža.

Iš interneto portalų sąraše nėra:

• atn.lt;
• delfi.lt;
• lrt.lt (nors čia įtaka gali būti daroma kitais būdais);
• vz.lt.

Ir, aišku, sąraše nėra tinklaraštininkų Tuo mes ir stiprūs.

O tolesnes išvadas apie Prunskienę ir Lietuvos žiniasklaidą leidžiu daryti patiems…