TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

• rėmėjų viešinimas;
• organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
• organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..

Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

• su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
  • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
• kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

Forume valdžios atstovai (Anicetas Ignotas, Ūkio ministerijos sekretorius, Dr. Raimondas Kuodis, Lietuvos bankas), verslininkai (Ignas Staškevičius, UAB „NDX  energija“ direktorius), energetikos ekspertai (Prof. Rimantas Deksnys, KTU, Dr. Vaclovas Ažubalis, KTU, Dr. Anzelmas Bačiauskas, KTU, Dr. Alfonsas Morkvėnas, KTU, Prof. Vidmantas Jankauskas, VGTU, Prof. Albertas Nargelas, KTU) ir finansų analitikai (Liutauras Armanavičius, finansų analitikas) išdėstys savo požiūrį, aptars Lietuvos energetikos reguliavimo, bendrovės „Leo LT“ darbo ir naujosios atominės jėgainės statybos perspektyvas.

Forumas prasidės 10 val. Vilniuje, Atviros Lietuvos fondo konferencijų salėje.

Parašai bus renkami sekmadienį nuo 13 iki 15 valandos prie “Akropolių” Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje, taip pat prie “Maximos” parduotuvių Šiauliuose, Alytuje ir Telšiuose.

Jei Tau rūpi, kas G.Kirkilo Vyriausybė daro su Tavo į valstybės biudžetą sumokėtais pinigais, jei nenori, kad kiti pelnytųsi Tavo ir Tavo vaikų sąskaita, paremk iniciatyvinės grupės siūlomą įstatymo projektą. Pasirašyk prieš “Leo LT” steigimą ir įrodyk Seimo narei Birutei Vėsaitei ir kitiems panašiems į ją, kad traukinys dar nenuvažiavo ir kad net pasirašius sutartis dėl “Leo LT” steigimo, neskaidrus projektas dar gali būti sustabdytas.

Nenumok ranka, išreikšk savo nuomonę, ateik ir pasirašyk. (Nepamiršk, jog pasirašant reikia asmens kodo)

Lauksime Jūsų.

Iniciatyvinė grupė

[originalus šaltinis]

[mus palaiko ir „Vilniaus Akropolis“ ]

Visą spaudos konferencijos garso įrašą galiu atsiųsti tiesiogiai (~33 Mb), o trumpai pagrindiniai akcentai:

• Piliečių Santalka ir Lietuvos Sąjūdis nesulaukė iš valstybės vadovų atsakymų į savo užduotus klausimus, todėl konstatuojame, jog Trigalvio slibino gimdymas pradėtas, vykdytas ir užbaigtas neskaidriai;
• tarptautinė „Transparency International“ praktika siūlo Vyriausybei ir NVO atstovams pasirašyti Sąžiningumo Sutartis, tačiau ši taktika tinkama tik prieš pradedant stambų projektą (pavyzdžiui, tokį turi pasirašiusi Latvijos Vyriausybė), šiuo atveju tai nebėra tinkamas sprendimas;
• Piliečių Santalka kviečia jungtis į stebėtojų grupę, kurios branduolį sudarys Piliečių Santalkos Viešųjų finansų grupė, „Transparency International“ atstovai, nepriklausomi ir užsienių nevyriausybinių organizacijų ekspertai.

Žurnalistams labiausiai rūpėjo:

• kas jau dabar pažadėjo dirbti šioje grupėje? – šiuo metu Viešųjų finansų grupėje yra apie 20 narių, su nepriklausomais ir užsienio NVO ekspertais derybos tik pradėtos;
• iš ko bus finansuojama grupės veikla? – pagrindinė veikla bus visuomeniniais pagrindais, finansinei pagalbai bus naudojama ir bendrai Piliečių Santalkos veiklai finansuoti įkurta VšĮ „Piliečių Santalkos fondas“;
• kuo remdamasi organizacija atstovaus „visuomenę“? – kiekvienas grupės narys pirmiausia yra Lietuvos pilietis ir atstovaus save;
• ar grupę rems Dariaus Kuolio sutikti „MG Baltic“ vadovai? – grupė suvokia pavojų, jog gali būti bandoma kompromituoti jos veiklą, siejant su įvairiomis verslo grupėmis, todėl nuosekliai atsisakys finansinės paramos iš atvirai Trigalvio slibino projektui oponavusių verslo grupių.

Mus išgirdo, vertino ir kritikavo:

• alfa.lt – „Leo LT“ projektas – po didinamuoju stiklu;
• BTV – Žinios (įrašo neturiu);
• balsas.lt – Visuomenininkai stebės „energetikos liūto“ kūrimą;
• bernardinai.lt (via lrt.lt) – „Leo LT“ veiklą prižiūrės “Piliečių santalkos” visuomeninė grupė;
• delfi.lt – Piliečių santalka organizuoja „Leo LT” stebėjimo grupę;
• LNK – Žinios (bėganti eilutė);
• LR-1 – Lietuvos diena (nuo 2:15);
• lrytas.lt – Nevyriausybininkai žada prižiūrėti „Leo LT“;
• lrt.lt – „Leo LT“ veiklą prižiūrės visuomeninė grupė;
• LTV – Žinios, Panorama (kol kas įrašų internete nėra);
• TV3 – Žinios, Vakaro žinios (kol kas įrašų internete nėra);
• vz.lt – Daugėja LEO LT prievaizdų;
• Žinių radijas – Žinios (įrašo neturiu).

P.S. klausimas propagandos kolegoms – kaip manot, hiperbolizuotas betono kainos išskyrimas: a) pagadino visą reikalą; b) padėjo gauti daugiau viešumo; c) padėjo suprimityvintu pavyzdžiu pasiekti apie atominę niekad nemąstančių piliečių smegenų vingius?

Pirma, Trigalvio slibino projektas patvirtino liūdną tiesą – Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos yra silpnos, dažnai neturi nei vadybinių, nei intelektualinių, nei finansinių išteklių, todėl gyvuoja vien dėl pavienių asmenų atsitiktinių pastangų. Tą iliustruoja ir gruodžio pabaigoje „Transparency International“ Lietuvos skyriaus pristatytas Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tyrimas. Tų kelių dar gyvų organizacijų vadovai didžiausiomis problemomis įvardino menkas galimybes gauti lėšų organizacijos veiklai (61,0%) ir bėdas pritraukiant kvalifikuotus darbuotojus (31,9%).

Slibino gimdymo istorijoje pakanka prisiminti „Vilniaus prekybos“ verslo grupės užnugarį, visą biurokratinį Vyriausybės ir Ūkio ministerijos aparatą. Ar skaičiais būtų galima įsivaizduoti, kokia nevyriausybinių organizacijų jėga galėtų pasiūlyti pakankamą atsvarą? Kiek milijonų litų turėtų nevyriausybinės organizacijos skirti alternatyviems techninių ekspertų tyrimams, poveikio aplinkai vertinimams, ekonominiams skaičiavimams? Kaip skaičiais įvertinti „Lietuvos ryto“ grupės, TV3 informacinį srautą?

Antra, jau minėtas „Transparency International“ tyrimas atskleidė dar vieną piliečius bandančių telkti nevyriausybinių organizacijų ydą – neskaidrius finansinius veiklos pamatus. Nevyriausybinių organizacijų vadovai pripažino, jog šiuo metu labiausiai trūksta informacijos apie organizacijų finansinę padėtį, rėmėjus.

Lietuvoje formuojasi itin klaidingas supratimas, jog nevyriausybinės organizacijos tėra užslėptos įvairius verslo interesus ginančios lobistinės grupės. Ir iš tiesų, tokių pavyzdžių būta ir Trigalvio slibino atveju – pirmasis prieš neskaidrų energetikos konsolidavimą stojo „Kovos su korupcija frontas“, paskelbdamas viešą laišką Ministrui Pirmininkui. Tačiau vėliau, pabūgę aršios ir pernelyg suasmenintos „Lietuvos ryto“ kritikos, šios nevyriausybinės organizacijos atstovai pasitraukė taip ir palikę abejones dėl galimų rėmėjų šešėlių, atverdami kelią tiesmukam pirmojo įstatymo priėmimui Seime.

Trečia, paradoksalu, tačiau dėl finansinių, vadybinių išteklių būtent paslėpta lobistinė nevyriausybinių organizacijų veikla susilaukia daugiau visuomenės dėmesio. Tikrosios nevyriausybinės organizacijos lieka viešų diskusijų užkulisiuose.

Puikus pavyzdys – ginčai dėl alkoholio reklamos draudimo. Atvirai lobistinę veiklą dar nuo 1991-ųjų vykdanti nevyriausybinė Lietuvos aludarių asociacija savo gretose oficialių lobistų neturi, samdyti irgi nesamdo. Kartu niekas nepaneigs, jog finansinių išteklių savo argumentams ginti jai netrūksta, puikių įvairių sričių vadybininkų tikrai užtenka.

Ketvirta, Trigalvis slibinas padėjo Lietuvos piliečiams suvokti, jog siekdami bendro tikslo turime daryti kompromisus. Ir tada, kai kultūrininkų susirinkimuose plazda vėliavos su ereliais, ir tada, kai buvusį Vilniaus merą kaltina pirkus piketuotojus, ir tada, kai mus pačius pavadina Tėvynės išdavikais.

Kompromisai – politikų kasdienybė, tačiau Trigalvis slibinas gali padėti atsipeikėti, jog kompromisai būtini ir visiems piliečiams. Baltijos kelyje stovėjo daugybė žmonių, visų keliai iki ir po visiškai skirtingi, tačiau tik nugalėję asmeniškumus, susitaikę su dalies asmeninių nuostatų pamynimu, mes galėjome pasiekti bendrą tikslą. 35 tūkstančiai pasirašiusiųjų elektroninę peticiją www.culture.lt/neparduok – puikus ir uždegantis pavyzdys. Ne pats geriausias tekstas, ne iki galo išgryninti reikalavimai, klaidinantys akcentai, tačiau piliečiai pradeda suvokti galį priimti neišvengiamus trūkumus ir siekti bendro rezultato.

Trigalvis slibinas, socialdemokratai ir „Vilniaus prekyba“ grasinasi iš Lietuvos išvyti dar likusius ir bent kiek mąstančius. Tačiau piliečių pralaimėtas mūšis gali pagaliau priminti ir tiems tyliai stebintiems, jog mūsų visų interesai gali būti apginti tik veikiant kartu, negrįžtamai aukojant savo asmeninį laiką, asmeninius pinigus ir asmenines jėgas. Duokdiev, slibinui sveikatos ir jėgų! Duokdiev, piliečiams sveiko pykčio!

Paskelbta vz.lt