Atsitraukimo manevras po pareikštų priekaištų: Dailio Barakausko atvejis

Paskutinę spalio savaitę vykę valdančiosios koalicijos manevrai, susiję su Dailio Barakausko pasitraukimu iš užimamo vidaus reikalų ministro posto, verti atskiro paminėjimo. Tai geras pavyzdys, atskleidžiantis klasikinės viešai pareikštų priekaištų situacijos iššūkius ir leidžiantis hipotetiškai nagrinėti tinkamiausių sprendimo būdų privalumus ir trūkumus.

Kartu tai klasikinė informacinių dvikovų (ir karų) situacija – kaip elgtis, kai priešas (t.p. verslo konkurentas, politinis oponentas ir kt.) vykdo sėkmingą puolimo operaciją?

Problema yra sena kaip pasaulis, todėl ir sprendimo būdai išsamiai nagrinėti. Pavyzdžiui, 1995 metais žurnale „Journal of Business Ethics“ Jeffrey L. Bradford ir Dennis E. Garrett paskelbė savo straipsnį „The Effectiveness of Corporate Communicative Response to Accusations of Unethical Behavior“ (Vol. 14, p. 875-892, 1995). Jame nagrinėjo pagrindinius korporacijų reagavimo būdus į viešai pareikštus priekaištus ir sudarė chrestomatine jau tapusią schemą:

Bradford_Garret_Corporate_Communicative_Response_modelModelio autorių siūlomi reagavimo būdai:

Reagavimo būdas Vertinama situacija Kada rekomenduojama naudoti?
Neigimas Permetimo situacija
Nėra įrodymų apie sąsajas
Kai galima pateikti įrodymus, jog kritikuojamos veiklos asmuo/organizacija nevykdė.
Atsiprašymas (Ne)Kontrolės situacija
Sąsajos yra, nėra įrodymų apie situacijos kontrolę
Kai kritikuojamos asmuo/organizacija gali pateikti įrodymus, kad neturėjo galimybės kontroliuoti ar paveikti kritikuojamą veiklą.
Pateisinimas Standartų situacija
Sąsajų ir kontrolės būta, tačiau diskutuotinas vertinimas
Kai kritikuojamas asmuo/organizacija gali pateikti įrodymus, kad kritikuojamai veiklai vertinti naudojami netinkami standartai.
Pripažinimas Pritarimo situacija
Sąsajos ir kontrolė buvo, tinkamas įvertinimas
Kai kritikuojamas asmuo/organizacija sutinka, kad kritika yra pagrįsta.

Sudarytas modelis buvo skirtas komercinėms organizacijoms, tačiau be didesnių pokyčių iš esmės tinka ir nevyriausybinėms, taip pat politinėms organizacijoms. Modelis buvo plačiai aptarinėjamas ir diskusija plėtojasi ne tiek jo struktūros, kiek atskirų komunikavimo taktikų atitikimo organizacijos tikslams ir efektyvumo kryptimi.

Pavyzdžiui, viešai pasiekiamas ir vertas dėmesio 2006 metais paskelbtas Taivanyje dirbančio Yi-Hui Huang tyrimas apie skirtingų komunikacijos strategijų efektyvumą žiniasklaidos publikacijų (ištirta 1220 vnt.) turinio požiūriu „Crisis Situations, Communication Strategies, and Media Coverage: A Multicase Study Revisiting the Communicative Response Model“.

Viešai įtariamo asmens (organizacijos) pozicijos problema

Pabandykime atsidurti N-tojo Dailio Barakausko vietoje, baziniai situaciją lemiantys veiksniai yra du: (a) viešai pareikšti priekaištai yra pagrįsti arba nepagrįsti; (b) įtariamas asmuo (organizacija) veliasi į konfliktą arba konflikto vengia. Gauname keturis skirtingus situacijos plėtros scenarijus:

Priekaištai pagrįsti
(tiesa)
Priekaištai nepagrįsti
(melas)
Į konfliktą veliamasi Siekiama ginčyti įtarimų turinį ir/ar procesinius aspektus. Viešai stengiamasi dėmesį sutelkti į oponentų asmeniškumus, politinę kovą ir pan., kuriamos įvairios sąmokslo teorijos. Ginčijamasi dėl įtarimų turinio, viešai akcentuojama užimamos pozicijos vertybinė pozicija, ankstesnis įdirbis ir rezultatai.
Konflikto vengiama Tikimasi, jog tylėjimas ir nereagavimas sudarys sąlygas konfliktą pamiršti, o be viešos diskusijos neatsiras politinių ar komercinių motyvų reikalauti atsakomybės Sąmoningai ignoruojamas ginčas, nereaguojama į oponentų veiksmus ir bandymus įtraukti į viešą tarpusavio kaltinimų seriją.

Strateginiu aspektu reakcija apima daug taktinių klausimų:

  • lyderio asmenį (ar jis laikinai ar visam laikui pasitraukia?)
  • organizacijos poziciją (ar jos pozicija sutampa su asmens, kuriam pareikšti įtarimai?)
  • konflikto eskalavimas (ar reaguojama aktyviai ir įvairiomis priemonėmis, ar reakcija tik minimaliai būtina, pavyzdžiui, teisinė?)
  • dalykiniai argumentai (atsakymai į kritiką, jos paneigimas?)
  • sąmokslo teorijos (kas tikrieji puolimo „užsakovai“ ir kokie tikrieji jų veikimo motyvai?)

Atsakymai į šiuos taktinius uždavinius leidžia kurti reagavimo į viešai pareikštus priekaištus planą bei turinį.

Dailio Barakausko atvejis: chronologija

Spalio 21 d. STT atliko kratas, susijusias su dviem VRM pareigūnai, partiniais ryšiais susijusiais su ministru Dailiu Barakausku. Pačiam ministrui įtarimų nebuvo pareikšta, apie jo dalyvavimą galimai neteisėtose veiklose informacijos nebūta.

Tęsiantis veiksmams spalio 29 d. ministrą delegavusios partijos vadovas Rolandas Paksas su premjeru Algirdu Butkevičiumi sutarė, kad partijos deleguotas vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas lieka poste. Tačiau spalio 30 d. rytą Dailis Barakauskas įteikė atsistatydinimo pareiškimą, o po kelių valandų partija organizavo spaudos konferenciją, kurioje partijos lyderis Rolandas Paksas pateikė savo išsamią įvykių versiją ir vertinimus.

Esminė nauja aplinkybė paaiškėjo spalio 31 d., kai jau buvęs ministras buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas STT ikiteisminiame tyrime dėl galbūt neskaidrių ministerijos pirkimų.

Dailio Barakausko atvejis: taktiniai sprendimai

Nors šiuo metu nėra aišku, ar buvęs ministras yra tiesiogiai susijęs su galimai neskaidriais viešaisiais pirkimais, tačiau akivaizdu, kad skandalas tiesiogiai susijęs su partijos atstovais. Todėl šiandien galima konstatuoti, kad pasirinkta:

  • pakeisti lyderį;
  • organizacijos ir įtariamo lyderio pozicija iš esmės sutampa (šiek tiek skiriasi pasitraukimo motyvas – sveikatos problemos ir „daėdė žmogų“);
  • į konfliktą iš pradžių buvo stengiamasi aktyviai nereaguoti, tačiau, spėčiau, po to, kai paaiškėjo, kad STT ruošiasi apklausti ministrą, taktika buvo pakeista;
  • dalykinių argumentų į STT kaltinimus iš esmės nėra pareikšta (tai iš dalies riboja ikiteisminio tyrimo principai, tačiau besiginanti pusė, jeigu nori, gali rasti būdų, kaip tai apeiti);
  • naudojama senoji sąmokslo teorija, kai neįvardinami priešai veikia prieš Rolandą Paksą ir jo komandą.

Nors tiksliai įvertinti situaciją be vidinių duomenų yra sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad po spalio 21 d. savaitę trukusi partinė tyla rodo, jog buvo viliamasi, jog skandalas lokalizuosis apklaustų asmenų rate. Situaciją, tikėtina, pakeitė informacija apie ministrui planuojamą specialiojo liudininko statusą. Tada, spėčiau, ir buvo nuspręsta, jog ministrui vėliau ar anksčiau reikės pasitraukti. Tokioje perspektyvoje pasitraukimas iki informacijos apie apklausą ir pasitraukimas po apklausos – dvi visiškai skirtingos situacijos. Veliantis į konfliktą labai maža tikimybė, jog viešo konflikto situacijoje pavyktų išlaikyti ministro figūrą, o gal net ir postą. Tuo tarpu pasitraukus iki apklausos klausimas dėl ministro posto ir dalyvavimo koalicijoje iš esmė nekyla.

Dailio Barakausko atvejis „Corporate Communicative Response“ modelyje

Akivaizdu, jog Dailis Barakauskas priėmė sprendimą atsitraukti nuo pradinės pozicijos. Ar šis manevras buvo pats tinkamiausias? Gal būt buvo galima tęsti konfrontaciją?

Vertinant CCR modelio kontekste reikia atsižvelgti į jau žinomas aplinkybes, jog partijos „Tvarka ir teisingumas“ spaudos konferencijoje buvo pateiktos dvi sparnuotos frazės: (a) „daėdė žmogų“ ir (b) „dramblys porceliano parduotuvėje“. Viešai kol kas neteko girdėti partijos ginant STT sulaikytus asmenis, visa komunikacija sutelkta į neadekvačias poveikio priemones ir jų neva padarytą perteklinį poveikį.

CCR modelio kontekste šios aplinkybės rodo, jog turime „Standartų“ situaciją, kurioje naudojama pateisinimo taktika. Jos taikymui svarbu sukurti kuo įtikinamesnius pateisinančius argumentus, todėl taktinis sprendimas pasitraukti iki STT apklausos yra natūralus ir suprantamas – t.y. pateisinimo taktika po STT apklausos jau būtų gerokai sudėtingesnė (jei išvis įmanoma), nes pasikeistų galimybė ginčyti taikomus standartus, paaiškėtų esminė aplinkybė, jog buvęs ministras galima tiesiogiai asmeniškai susijęs su kritikuoja veikla.

Dabar atsistatydinimo legendai (asmeninės priežastys, sveikata) buvo suteiktas rimtas patvirtinantis argumentas – bylos nėra, niekas nekaltina, su premjeru sutarta, kad viskas ok, galima dirbti. Todėl nesiveliama į diskusiją dėl sulaikytų asmenų, o diskutuojami vertinimo standartai, neva apeliuojant į atsistatydinimą ne dėl to, kad bijo, kad bus blogai, o dėl to, kad „daėdė“. Summa summarum, partija lipa iš skandalo, numeta nereikalingą balastą (prisidirbusius, t.y. sulaikytuosius), apsaugo reikalingą žmogų (jis vėliau galės garbingai sugrįžti), o trumpu laikotarpiu be problemų išlaiko vietą koalicijoje, netrukus pasodins savo naują žmogų, kuris tęs ankstesnius darbus ir praktikas.

Ar tai buvo tinkamiausia reakcija? Teorija sako, kad bendru atveju – ne:

Among the four CCSs, Bradford and Garrett’s (1995) study further shows the comparative effectiveness of the use of concession; they held that “perhaps the most striking finding in our study was the general robustness of the concession as an effective communicative response option” (p. 885). In their empirical findings, concession was the optimal communicative response in every situation except the control situation. They concluded that concession might not only protect and maintain corporate image but also actually enhance it.

Taigi, jeigu partija „Tvarka ir teisingumas“ būtų klasikinė organizacija, tai partijos lyderiui ir Dailiui Barakauskui geriau reikėjo rinktis pripažinimo ir atgailos taktiką. Dabar jau aišku, jog tai leistų lengviau išspręsti pozicijos klausimą po STT apklausos. Tačiau TT rinkėjai, pripratę prie sąmokslo ir „kovos prieš visus“ retorikos, yra atskira visuomenės grupė, jiems, tikėtina, ribotai galioja tradiciniai sprendimai, o sėkminga partijos komunikacija iki STT apklausos leidžia daryti prielaidas, jog jai svarbiausioje tikslinėje auditorijoje (rinkėjų) partija gali būti pasiekusi savo tikslą. Atsakymą pamatysime artimiausių sociologinių tyrimų rezultatuose.

Politinio (ne)kaltumo prezumpcija: Vytenis Povilas Andriukaitis prieš 9 viceministrus

Išoriškai vertinant STT „juodąjį viceministrų sąrašą“ galima prilyginti klasikinei neetiškų ryšių su visuomene situacijai, kai objektui X priskiriama savybė, kurios šis neturi ir nėra su ja susijęs:

  • objektas X – viešas asmuo (viceministras);
  • neigiamai charakterizuojanti savybė – neigiama apibendrinta kriminalinės žvalgybos informacija (pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 4 d. nuostatas);
  • informacijos paviešinimas.

Pagal tą patį įstatymą kriminalinės žvalgybos informacija – tai kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos (veikla renkant, fiksuojant, vertinant ir panaudojant turimą informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus – nusikalstamas veikas, jas darančius asmenis, kitus su valstybės nacionaliniu saugumu susijusius įvykius ir asmenis) metu surinkti ir užfiksuoti duomenys.

Ši informacija teikiama susipažinti Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui esant motyvuotam jų rašytiniam prašymui, jeigu jų funkcijoms įgyvendinti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos susipažinti apibendrintos informacijos.

Komunikacijos krizės spąstai

Prezidentei įvardinus, jog kai kurie viceministrai įvertinti neigiamai, buvo mestas šešėlis visų dabartinių viceministrų veiklai – t.y. visi jie atsidūrė viešumo zonoje, kurią galima vertinti kaip politinį nepasitikėjimą/įtarimus.

Paradoksalu, tačiau sąžiningiems viceministrams gintis nuo tokios situacijos iš esmės nėra galimybių – arba reikia neigti tai, ko nėra, arba tyliai prisiimti naštą, tikintis, kad debesis išsisklaidys pats.

Variantų, kaip turėtų elgtis pagrįstai įvardintieji, čia nenagrinėsiu.

Politinė ir teisinė nekaltumo prezumpcija teisėsaugos ceitnoto situacijoje

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme iš esmės įtvirtinta būtent kaltumo prezumpciją – t.y. etikos pažeidimu pripažįstama ir tokia situacija, kai galėjo kilti tik (!) abejonė dėl netinkamo viešųjų ir privačių interesų derinimo:

Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: [..]
2) teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra;

Ir šiuo atveju tai iš esmės priešinga situacija, negu nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi STT, FNTT, VSD, GP ir visos kitos teisėsaugos institucijos. Jame įtvirtinta nekaltumo prezumpcija:

Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Egzistuoja ir kita medalio pusė – teisėsaugos institucijos, kurios (tarkim) turi kriminalinės žvalgybos informaciją, keliančią abejonių dėl asmens X patikimumo. Tačiau baudžiamajam procesui įvykti ir sėkmingai jį užbaigti (t.y. pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį laimėti iki pat kasacijos LAT’e) tikimybė dažniausiai yra gana menka.

Hipotetinė situacija

STT vykdė žinomo kriminalinio pasaulio atstovo X pasiklausymą. Įvyko pokalbis su viceministru X, kuris netiesiogiai pažadėjo imtis skubių veiksmų. Po kelių savaičių/mėnesių atitinkama ministerija pateikė kelis teisės aktų projektus ir sprendimus, kuriais siūlomi esminiai to viceministro kuruojamos srities pakeitimai, susiję su pokalbio tema.

Jokių kitų duomenų STT nepavyko rasti, jokių pinigų ar turto perdavimų nėra užfiksuota, jokių kitų kontaktų nenustatyta. Tačiau įrašyto pokalbio išklotinė – žodis žodin atitinka ministerijos veiksmus ir kriminalinio personažo interesus. Ikiteisminis tyrimas žlugtų vos pradėtas, todėl STT toliau stebi situaciją, renka susijusią informaciją, tačiau jokių aktyvių teisinių veiksmų viceministro atžvilgiu nesiima, nes pradėtą tyrimą turėtų uždaryti nieko nepešę.

Ar Prezidentė turėtų palikti tokį viceministrą?

Visuomenė turi pasirinkimą:

  • arba remtis politinio pasitikėjimo sprendimą darančiais vadovais (LRP, premjeras, ministrai ir pan.)
  • arba veltis į situacijas, kai abejotino patikimumo pareigūnai eina pareigas, o lygiagrečiai vyksta ikiteisminiai tyrimai ir bylų nagrinėjimai.

Vienu atveju galima žala – atskiro kandidato netapimas konkrečiu pareigūnu, antru atveju – Viktor Upsaskich nekaltybės ir Darbo partijos bylos nagrinėjimo cirkai.

Geroji praktika: Vytenis Andriukaitis ir „Rubicon“ byla

Puikus politiko elgesio tokioje situacijoje pavyzdys – Vytenio Povilo Andriukaičio elgesys „Rubicon“ skandalo metu, kai dabartinis ministras atsisakė Seimo nario mandato ir ėjo ginti savo garbės į teismą, kur sėkmingai laimėjo procesą vėl grįžo į politiką ir ruošiasi Europos komisijos komisaro postui.

V.Andriukaičio “Rubicon group” vadovas pernai (2003 m.) gegužės pabaigoje telefonu prašo pasirūpinti, kad Finansų ministerija patvirtintų teisės akto projektą, kuris būtų naudingas šiai bendrovei. A.Janukonis užsimena, kad šis aktas reikalingas įgyvendinant vieną “Rubicon group” verslo projektą, kur konsultantams numatyta skirti 300 tūkstančių eurų. V.Andriukaitis sutinka pasidomėti ministerijoje, kaip sekasi tą teisės aktą priiminėti.

Apkaltintų viceministrų atveju Andriukaičio pavyzdys taip pat įmanomas – jiems tereikia patiems paviešinti STT turimą informaciją ir ją viešai paaiškinti, poziciją ginti teisinėmis priemonėmis. Tačiau jau nebūnant viceministrais. Kai kuriais (gal net visais) atvejais tai Prezidentės asmeninė perteklinė žala jiems, tačiau visuomenei tokia žala mažesnė už galimai korumpuotų viceministrų darbą valstybės tarnyboje.

Pusiausvyros paieška: valstybės paslaptys ir būtinybė (smalsumas) visuomenei žinoti

Pagal klasikinę sampratą įprasta manyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Ir jeigu tarp pirmųjų trijų LR Konstitucijoje nustatytas pakankamai aiškus tarpusavio svertų mechanizmas, tai žiniasklaidos sąveika su pirmosiomis valdžios šakomis nėra tokia aiški.

Žiniasklaida turi pareigą ir ją gana aktyviai vykdo, stebėdama ir kritikuodama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių darbą. Tuo pat metu, nors ir lėtesniais apsisukimais, šios trys valdžios šakos taip pat turi svertų žiniasklaidai. Pavyzdžiui, „naktinės mokesčių reformos“ metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smogė didžiosioms žiniasklaidos grupėms padidindama mokestinę naštą. Vykdomoji valdžia skiria lėšas įvairiausių sričių viešinimui ir taip naudoja finansinių pajamų svertą. Tuo tarpu teisminė valdžia labai retai naudojasi (tiksliau – vykdo pareigą) galimybe kištis į žiniasklaidos darbą.

Būtent teismo bandymas įsikišti į žiniasklaidos darbą ir davė pradžią BNS-STT skandalui.

Dėl ko ginčas?

Formali ginčo pradžia – tai spalio 31 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) kreipimasis į generalinę prokuratūrą (GP), kad ši ištirtų, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Taigi, viena teisinė vertybė aiški ir suprantama – valstybės saugumas ir konkreti jo išraiška, t.y. konkrečios informacijos patekimas į viešąją erdvę. Kaip matyti iš G.Grinos pasisakymo – BNS pranešimo atveju kilo grėsmė agentūriniam tinklui – kuruojamam Lietuvos VSD ar mūsų partnerių. Galime tik spėti, jog konkrečiai RU spec.tarnybos po pažymos paviešinimo sužinojo, jog toje grandyje, kuri turėjo informaciją apie šią informacinę operaciją rubaltic.ru ar kt. portaluose, yra mūsų pusės agentas(-ai).

Kitoje barikadų pusėje – viena iš pagrindinių žiniasklaidos darbo garantijų, t.y. informacijos šaltinio apsauga. Praradus šią garantiją daugelis visuomenei svarbią informaciją turinčių asmenų jos žiniasklaidai neperduotų, nes būtų neapsaugoti nuo formalaus teisinio persekiojimo.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nustatyta taisyklė, kaip šios dvi vertybės siejasi tarpusavyje. Jas sverti ir lyginti pavesta teismui. Būtent teismas vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 80 ir 80-1 str. įtvirtintomis taisyklėmis sprendžia, kas konkrečiu atveju (t.y. konkrečios informacijos atveju) yra svarbiau – valstybės saugumo interesai ar informacijos šaltinio anonimiškumas.

Kada informacijos šaltinio garantija yra mažiau svarbi už valstybės saugumą?

VIĮ 8 str. suformuluota išimtis: [..] išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Apie žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas: [..]  Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo [..].

Skelbdama valstybės paslaptį žiniasklaida prisiima atsakomybę ir rizikuoja susilaukti teisminės valdžios prieštaravimo

Teismo rolė sveriant konkuruojančias vertybes atsiranda tik kilus ginčui, t.y. pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Todėl būtent žiniasklaidai (redaktoriams, žurnalistams) tenka profesinė atsakomybė, įvertinti, kiek skelbiama informacija gali pakenkti valstybės saugumui bei kitiems Konstitucijos saugomiems interesams. Skelbdama tokią informaciją žiniasklaida rizikuoja sulaukti teismo nepritarimo – t.y. teismo gali nuspręsti, jog kitas Konstitucijos saugomas interesas yra svarbesnis. Ir taip pasireiškia teisminės valdžios įtaka ketvirtajai valdžiai!

Konflikto atveju žiniasklaida turi rinktis – arba aukoti savo pasitikėjimą būsimų informacijos šaltinių akyse ir atskleisti informacijos šaltinį, arba reikalaujamos informacijos nesuteikti ir susilaukti teisinės atsakomybės už nukentėjusį konkuruojantį Konstitucijos saugomą interesą (pavyzdžiui, atskleistą valstybės paslaptį).

Įgyvendinimo problemos

Nepaisant teorinio modelio BNS-STT situacija palieka daug svarbių klausimų be atsakymų:

  • Kodėl tokia informacija tampa valstybės paslaptimi – t.y. ar tikrai G.Grinos versija apie informacinį šaltinį yra teisinga?
  • Kažkas suvokė, ką daro, ir vis tiek paviešino valstybės paslaptį – ar tame buvo viešojo intereso? Jei taip – koks jis šiuo atveju?
  • Kaip žurnalistai įvertino viešąjį interesą gautos informacijos atveju – kokiais argumentais rėmėsi?
  • Kaip žiniasklaida užtikrina, kad viešinant valstybės paslaptis nebūtų aukojami saugumo agentai ar daroma kita žala agentūrai?
  • Kodėl VSD kreipėsi į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo menkavertės informacijos atveju?
  • Kaip argumentuotas teismo sprendimas paviešinti informacijos šaltinį – kokie valstybės interesai? Kodėl žurnalistai/žiniasklaida iki šiol neapskundė šio teismo sprendimo?
  • Kuo argumentuotas teismo sprendimas daryti kratas žurnalisčių namuose/garaže?

Vietoj pabaigos – išsami teisinė diskusija su argumentais ir nuorodomis į teisės aktus yra mano „Facebook“ profilio įraše.