„Sekimo“ direktyva ir paranoja

Kai pirmąkart perskaičiau Rokiškio ir Commonsense.lt tekstus apie naująjį Valstybės saugumo departamento siūlymą automatizuoti elektroninių ryšių tinklų valdytojų kaupiamų duomenų perdavimą teisėsaugos institucijoms, natūrali reakcija buvo pritarti nuostabai ir reikšti nepasitenkinimą. Tačiau kai pradėjau nagrinėti faktus, šviesa persirito į kitą barikadų pusę. Tad iš eilės.

ES elektroninių ryšių „sekimo“ modelis

Europos Sąjungoje 2006 -ųjų kovą priimta direktyva 2006/24/EB buvo patvirtinta po ilgų ginčų ir oponentai iš karto ją pakrikštijo „sekimo“ direktyva, nes valstybėse narėse veikiantys elektroninių ryšių tinklų operatoriai tapo įpareigoti kaupti duomenis apie naudojimąsi šiais tinklais. Direktyvos 5 straipsnis nustatė duomenų kategorijas, kurias operatoriai privalėjo kaupti:

  1. duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti;
  2. duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti;
  3. duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti;
  4. duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti;
  5. duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti;
  6. duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti.

Lietuva direktyvos reikalavimus įgyvendino 2008 metų lapkritį priėmus Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus. Įstatymo 1-ajame priede detaliai išvardinti tinklų operatorių kaupiami duomenys.

Situacija šiandien

Pagal Elektroninių ryšių įstatymą teisėsaugos institucijos gali gauti duomenis, kurie 6 mėn. laikotarpiu atgalios atskleis – su kuo ir kada bendravote, kokius įrenginius naudojote, kur kada buvote. Suprantama, visi šie duomenys yra apie galinius telekomunikacijų įrenginius – mobiliuosius telefonus, asmeninius kompiuterius ir kitus prietaisus. Tačiau daugeliu atvejų šių įrenginių naudojimas tiesiogiai nurodo į savininką, t.y. jus.

Visą šią informaciją teisėsaugos institucijos gali gauti tik su teismo leidimu, t.y. turi būti įstatymų numatytas pagrindas šią privačią informaciją gauti teisinio tyrimo tikslais. Pagrindinės abejonės dėl veikiančios sistemos susijusios su šiais elementais:

  1. abejonės dėl VSD vykdomų tyrimų teisinio pagrįstumo (pavyzdžiui, „žurnalistų-vanagų“ pasiklausymo atvejai);
  2. abejonės dėl VSD „kišeninių“ teisėjų, kurie sankcijas šių duomenų gavimui ir (ar) pokalbių pasiklausymui galimai teikia ne dėl turinio, bet bijodami jautrios informacijos paviešinimo ar teisinio proceso prieš juos asmeniškai.

Šiandien surinktus duomenis teisėsaugai pateikia tinklo operatorius. Tai ilgoka procedūra, nes viskas vykdoma vos ne popieriniu būdu, todėl procesas užtrunka. Visiems suprantama, jog šiais laikais tai gali būti pernelyg ilgas laiko tarpas.

Ką pakeistų automatizuota sistema?

VSD pasiūlymą Vyriausybė svarstė lapkričio 3 dieną – priimto nutarimo, matyt, nebuvo, nes anonsas, kurį padarė BNS (via alfa.lt) nebuvo palydėtas oficialiu LRV pranešimu apie patvirtintą naująją tvarką. Tad kas pasikeistų, jeigu naujajai tvarkai būtų pritarta?  Pirma, panaikinamas tarpininkas – tinklo operatoriaus administratoriai. Todėl sekimas automatizuojamas, tinklo operatorius nebegalės būti vartotojus ginančių subjektu. Antra, sumažės atitinkamos informacijos nutekėjimo galimybė ir kartu padidės VSD įtaka.

Formaliai procesas nesikeičia, tačiau… Didysis Brolis stebi jus?!